Žydai Lietuvoje XVIII amžiuje pagal Gerschoną Hundertą |2021 lapkričio 12 d.

Žydų Lietuvoje klausimas apima kelis klausimus. Visų pirma savimonės klausimas: kuo žydai, gyvenę Lietuvoje, save laikė? Ir antras klausimas: kas, kokie faktoriai lėmė jų gausų apsigyvenimą Lietuvos teritorijoje? Paprastai teigiama, kad Lietuvoje gyvenę žydai buvo vadinami litvakais ir griežtai skyrė save nuo kitų pasaulio žydų etnokultūrinių grupių. Pasak Visuotinės lietuvių enciklopedijos "litvakai, žydų etnokultūrinė grupė, susiformavusi buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Kalba daugiausia jidiš kalbos rytų tarmės, arba litvakų, patarme. Griežčiau nei kitos žydų grupės laikosi religinių priesakų. Susidarė 16-18 amžiais daugiausia toje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje, kuri dabar priklauso Lietuvai, Baltarusijai, Latvijai. 1897 Rusijos imperijos aštuoniose gubernijose (Černigovo, Gardino, Kauno, Kuršo, Minsko, Mogiliavo, Vilniaus, Vitebsko) buvo beveik 2 mln. litvakų. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse litvakai sudarė apie 12 % tų gubernijų gyventojų" (Visuotinė lietuvių enciklopedija; https://www.vle.lt/straipsnis/litvakai/). Pasak Vikipedijos "Lietuvos žydai arba litvakai (jid. ‏ליטוואקעס‏‎, hebr. ‏ליטאים‏‎ = Litaim) - teritorinis-lingvistinis Europos žydų, vadinamųjų aškenaziais, pogrupis. Istoriškai litvakai buvo paplitę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (dab. Lietuvoje, Baltarusijoje, dalyje Ukrainos, Latvijos, Rusijos ir Lenkijos). Ši teritorija jidiš kalba vadinama Líte (jid. ‏ליטע‏‎). Lietuvos Jidiš (Litvishe Yiddish) buvo vienas iš pagrindinių jidiš kalbos dialektų Europoje, paplitęs visame šiame regione". Teigiama, kad "Lietuvos žydui įvardinti skirtas daiktavardis Litvak yra kilęs iš lenkiško termino Litwak reiškusio "žmogų iš Lietuvos". [...]. Terminas Litwak gali reikšti ne tik Lietuvos žydus, bet tam tikros judaizmo religinės srovės, paplitusios litvakų tarpe, atstovus". Lietuvos žydų bendruomenė išaugo nuo 120 000 1569 metais iki 250 000 1792 metais. XVII-XVIII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo vienu Rytų žydų centrų, o Vilnius vadintas "Lietuvos Jeruzale" arba "Šiaurės Jeruzale". "Litvakai, būdami teritorinė-lingvistinė aškenazių žydų grupė, kalbėjo šiaurės rytiniu arba lietuvišku (jidiš ‏ליטװיש, litviš) jidiš kalbos dialektu. Šis dialektas istoriškai buvo paplitęs didžiojoje dabartinės Baltarusijos, Lietuvos ir Latvijos dalyje, taip pat kai kuriuose šalimai esančiuose Rusijos ir Lenkijos rajonuose. Teritorija, kurioje buvo paplitęs šis dialektas, iš dalies sutapo su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienomis ir dėl to žydų šaltiniuose vadinama "Lietuva" [...] (https://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_%C5%BEydai).

Taigi, sprendžiant iš šio įsitvirtinusio požiūrio, Lietuvos žydai buvo uždara, savita žydų etninė-kultūrinė grupė, turinti savitą savimonę, kai kuriems netgi formuojanti įspūdį vos ne apie atskirą litvakų tautą. Kiek toks požiūris pagrįstas? Sprendžiant iš kruopštaus žydų istoriko Gerschono Davido Hunderto tyrimo "Lenkijos ir Lietuvos žydai aštuonioliktame amžiuje: Naujųjų laikų geneologija" (Vilnius: Eugrimas, 2006), kurį čia ir pristatysime, šį aukščiau minėtą požiūrį reiktų koreguoti. Visų pirma po Hunderto tyrimo akivaizdu, kad Lietuvos žydai XVIII a. tikrai nebuvo atskira etnokultūrinė grupė, atsiskyrusi nuo kitų Lenkijos (Žečpospolitos) žydų bendruomenių. Atvirkščiai, iki 1764 m. veikė aukščiausias žydų administracinis valdžios vienetas - vadinamoji Keturių žemių taryba - kuri atstovavo visas Žečpospolitos žydų bendruomenes, nepriklausomai nuo to, kur jos buvo įsikūrusios - Lietuvoje, Ukrainoje ar Lenkijoje. Ši taryba buvo panaikinta karaliaus dekretu ir tai Žečpospolitos žydų buvo traktuojama kaip didžiulis smūgis jiems (atitinkamai Lenkijos padalijimą jie traktavo kaip šios tarybos panaikinimo pasekmę). Netgi pati Lenkijos vardo etimologija žydų lūpose nukreipia į tai, kad jie jautėsi gyveną būtent Lenkijoje. Taigi Lietuva Lenkijos žydų tarpe XVIII a. kažkokio ypatingo vaidmens nevaidino. Kitas reikalas, jog didžiulė dalis Žečpospolitos žydų gyveno kaip tik rytinėje šios valstybės dalyje - Ukrainoje ir Lietuvoje. Ir, be abejo, dėl to galima kalbėti apie specifinius kultūrinius žydų bruožus, kuriuos perteikė terminas litvakai. Tačiau tie litvakai vis tiek jautėsi priklausą visai Žečpospolitai. Hundertas taip pat daro išvadą, kad Žečpospolitos žydai jautėsi moraliai ir kultūriniu požiūriu daug pranašesni už Žečpospolitos krikščionis - lenkus (apie lietuvius kalbos net nėra - jie Hunderto pasitelktuose šaltiniuose jie net nebuvo matomi). Svarbi ir kita Hunderto išvada, jog Žečpospolitos žydai jautėsi vienos bendros pasaulio žydų tautos - Dievo tautos - dalimi. Ir ne tik jautėsi, bet ir palaikė tamprius prekybinius, ūkinius ir kultūrinius ryšius su kitų Europos valstybių žydais, puikiai suvokdami, kad sudaro vieną bendrą žydų tautą ir kartu pripažindami, kad gyvena daug geresnėse sąlygose nei kiti žydai - šalyje, kuri ne tik kad jų nepersekioja, bet ir yra tokia, kuri faktiškai yra tapusi iš dalies jų valdoma šalimi. Belieka išsiaiškinti klausimą, kokie veiksniai nulėmė, kad XVIII a. tiek daug žydų apsigyveno Lietuvos teritorijoje. Hunderto tyrimai nepalieka jokių abejonių, kad tai nulėmė LDK kaip Žečpospolitos dalies didikų (aristokratų, magnatų) pozicija. Absoliuti dauguma žydų gyveno būtent jų žemėse (karaliaus ir Bažnyčios miestuose ir miesteliuose žydų kontrolė ir konkurencija su krikščionimis buvo žymiai stipresnė). Būtent didikai perdavė žydams smuklių, karčiamų verslą, vėliau alkoholio gamybą iš grūdų ir pardavimą, Žydų rankose atsidūrė beveik visa prekyba ir didelė dalis amatų. Didikams žydų ekonominis aktyvumas buvo labai naudingas ir jie visaip globojo žydus savo žemėse, stengdamiesi didinti bendruomenių skaičių. Būtent didikų pozicija ir privedė prie situacijos, kai XVIII a. pabaigoje žydų skaičius Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje pasiekė 12 procentų nuo visų gyventojų.

Darant istoriosofinius apibendrinimus apie lietuvių ir žydų tautų santykį XVIII a. pabaigoje, akivaizdu, kad žydų XVIII a. antroje pusėje neįmanoma sulyginti su vargana lietuvių tauta, kurios valdantysis elitas šiuo laikotarpiu etnine prasme jau buvo atsiskyręs nuo lietuvių etnoso, faktiškai formuodamas atskirą litvinų - tarpinį tarp lietuvių ir lenkų - etnosą. Būtent šitas litvinų etnosas - LDK didikai - ir sudarė sąlygas žydams masiškai apsigyventi LDK teritorijoje, įgalindami juos perimti prekybą ir didelę dalį amatų. Tiek daug pelno didikams atnešusi žydų ekonominė veikla padėjo išsaugoti žlungantį nerentabilų baudžiavinį ūkį, nuo šiol dvarininkams didžiąją dalį pajamų gaunant iš alkoholio gamybos ir prekybos, kuri baudžiavinėje priklausomybėje likusiems lietuviams valstiečiams reiškė jų moralinį smukdymą ir sveikatos žlugdymą. Taigi XVIII s. sulyginti lietuvių ir žydų etnosų tiesiog neįmanoma. Jei žydai Žečpospolitoje (ir LDK kaip jos dalyje) buvo didelės pasaulinės, be galo įtakingos ir ekonomiškai labai pajėgios žydų tautos dalis, iš aukšto žvelgianti vietinę lenkišką Žečpospolitos kultūrą, tai lietuviai buvo viso labo tos žydų niekinamos vietinės lenkiškos Žečspospolitos kultūros asimiliuojamas etnosas. Šių etnosų statusas ir santykis tiesiog nesulyginamas.

Gerschon Hundert veikalo konspektas: Lenkijos ir Lietuvos žydai buvo ribinė grupė ir dėl santykinės kiekybinės savo reikšmės ir dėl politinės valdžios (p. 13). Pozityvus požiūris į save kaip į žydus atkakliai laikėsi nepaisant daugybės tikėjimo ir įpročių, ideologijos ir pasaulėžiūros pokyčių, o jų šaknys siekia XVIII a. (p. 13). Didžiausia pasaulyje žydų bendruomenė - Lenkijos ir Lietuvos - lieka neaptarta. Pasak autorius žydų istorija turėtų būti dalijama periodais pagal kriterijus, kurie kyla iš pačios žydų, ypač iš jų tautos daugumos patirties (p. 19). Gerschomas Scholemas iškėlė mintį, kad mesijiškasis šabtėjų sąjūdis 1665 - 1666 m. žymi žydų istorijos lūžį. Pasak jo tuomet iškyla naujas laikotarpis, kai vis daugiau svaiginami tikėjusių Mesijo atėjimu žmonių vienaip at kitaip vadavosi iš tradicinės žydų visuomenės valdymo sistemų (p. 20). Į buržuazijos iškilimą, technikos raidą, Šviečiamąjį amžių, chasidizmą žydai reagavo įvairiai (p. p. 20). Todėl siūlo iš termino "naujieji laikai" išmesti visą, išskyrus chronologinį turinį ir apibrėžti jį dviem paskutiniais šimtmečiais (p. 21). Maždaug 80 procentų pasaulio žydų protėviai XVIII a. gyveno Lenkijos ir Lietuvos Republikoje (LLR). Tiekos žmonių gyvenimai ir vertybės neturėtų būti subordinuotos kokiam nors svetimam, "pažangiam" naujųjų laikų modeliui (p. 21). Ketina įrodyti, kad didelė žydų koncentracija Rytų Europoje, pranašumo prieš kaimynus jausmas, saugi gyvenamoji vieta, nepakeičiamas žydų vaidmuo šio regiono ūkyje ir tai, kad čia nebuvo "viliojančios buržuazijos" - stiprino bei gilino pozityvų žydų tautiškumo jausmą. Dauguma Rytų Europos žydų bei jų palikuonių išsaugojo esminį, net jei ir kitaip vertinamą, išrinktosios tautos jausmą (p. 21). Žydai įstatymų buvo traktuojami kolektyvia ir prietarai buvo nukreipti prieš nediferencijuotą grupę, be to, Lenkijos ir Lietuvos žydai turėjo bendrą kalbą ir kultūrą. Tačiau vidaus prekyboje jie neveikė kolektyviai. Galima tvirtinti, kad Lenkijos Respublikoje žydai kalbėjo jidiš kalba, tačiau tvirtinti, kad XVIII a. tarptautinę Lenkijos prekybą kontroliavo žydai, negalima (p. 22). XVI a. Lenkijoje gyveno apie 50 000 žydų. Popiežiaus diplomatas pastebėjo, kad jie neniekinami taip, kaip kitur. Jie čia turi žemės, prekiaujam, yra atsidavę mokslams, ypač medicinos ir astrologijos. Jie turtingi ir gerbiami piliečiai. XVIII a. mistiko Pincho iš Korzeco (1726 - 1791) žodžiuose skamba įsišaknijimo ir nusiraminimo nuotaikų aidai: "Lenkijoje tremtis ne tokia rūsti kaip kitur". Lenkijos žydai ir jų kaimynai jautė, kad žydų bendruomenė čia įsišaknijo visiems laikams (p. 24). Lenkija hebraiškai vadinama Polin. Pasakojama, kad grupelė tremtinių, perėjusi Lenkijos sieną išgirdo balsą tariant "po lin", o tai reiškia "apsigyvenk čia". Pagal kitas tradicijas hebraiškas šios šalies pavadiniams kildinamas iš žodžių "po lan ja" - "čia gyvena Viešpats" (p. 25). Vyriausiais rabinas Mozė ben Isaakas Mincas dar XV a. kalbėjo, kad Lenkija "nuo seniausių laikų buvo prieglobstis ištremties Izraelio vaikams". Dlugošas užrašė legendą apie karaliaus Kazimiero meilužę Esterkę. Esą Kazimieras su ja turėjo 4 vaikus - du berniukus ir 2 mergaites, kurios buvo auklėjamos pagal žydų tikėjimą (Esterkės kapą galima aptikti net keliuose Lenkijos miestuose; p. 25). Legendomis pagrįsta žodžių Polin ir Planja etimologija atskleidžia žydų supratimą, kad ši gyvenamoji vieta jiems skirta Dievo (p. 26). Kitas XVIII a. užrašytas "kilmės mitas" perteikia tų Europos žydams būdingą kultūrinio ir moralinio pranašumo jausmą. Žydai ir krikščionys vieni kitų šalinosi ne tik dėl kultūrinių skirtumų. Žydai šalinosi krikščionių, įsitikinę savo kultūros pranašumu. Daugelis užuominų apie žydų tremtį buvo ir netiesioginė paguoda, neabejojant žydų tautos pranašumu. Vienas XVIII a. pamokslininkas per šabą plūdo savo klausytojus, sakydamas kad tais laikais Lenkijos žmonės gyveno nedorai, o jos didikai manė, kad žydai nuosaikūs ir atsivežė juos, kad iš jų pasimokytų, o dabar jie tapo nedoresni už nežydus - "ką gi jūs čia veikiate?" (p. 26). Pamokslininko žodžiai - užuomina apie neginčijamą moralinį žydų pranašumą. Lenkijos žydai buvo aškenaziai. Jie atsinešė savo kalbą - jidiš, dvasines vertybes, liturgijos ir teisės (halachos) tradicijas, autonomines institucijas ir kt. XVI a. Lenkijos rabinas Solomonas Lurija buvo kilęs iš pietistų, vadinamų chasidais aškenaziais. Lenkijos žydų mentalitetą - pasaulėžiūrą - suformavo chasidų aškenazių mokymas (p. 27). Nuolatinis pietistų rūpestis buvo jirat šamajim (Dievo baimė). Su tokiais religiniais idealais Lenkijos ir Lietuvos žydai atrodo pasyvūs, atsiriboję nuo bendros tautinės ir politinės veiklos. Ji i nebuvo įmanoma žydams, tačiau Lenkijos žydai mokėjo apsigimti, steigdami lobistinius" valdžios centrus. Lenkijos Seime žydai garsėjo lobistiniu meistriškumu. O kadangi Lenkijoje žydai jautėsi "kaip namuose" jiems nereikėjo griebtis mesijinių fantazijų (p. 28). Bendruomenių atstovai rinkdavosi į apylinkių susirinkimus, o didesnių ir įtakingesnių bendruomenių atstovai - į Nacionalinį Lenkijos žydų susirinkimą - Keturių žemių tarybą (p. 29). Per visą Europos žydų istoriją Lenkijos žydai sukūrė sudėtingiausias ir rafinuočiausias institucijų struktūras - nuo amatininkų gildijų iki savanoriškų draugijų, bendruomeninės valios ir sričių susirinkimų iki nacionalinės tarybos, arba parlamento, kuris buvo vadinamas Keturių žemių taryba. Pasak XVIII a. metraštininko Dov-Ber-Birkentalio šios institucijos žydams buvo "dalinis atpirkimas ir truputėlis garbės", o tos Keturių žemių tarybos panaikinimas 1764 ,m. laikytas priežastimi Lenkijos padalijimų (p. 29). Tarybą sudarė pasauliečių susirinkimas ir rabinų taryba (p. 30). 1764 - 1765 m., buvo atliktas žydų bendruomenės gyventojų surašymas - jis suteikia tiksliausią informaciją apie tuometinį žydų skaičių Respublikoje (p. 30). XVII a. pradžioje Respublikos žydų diaspora buvo didžiausia pasaulyje ir plėtėsi sparčiausiai (p. 30). Didėjantis žydų skaičius skatino jų kėlimąsi į Ukrainos žemes. Čia dažniausia pasitaikanti veiklos forma buvo ūkinė - dažniausia pasitaikanti nuomos rūšis buvo propinacija, t. y. išskirtinė teisė gaminti, platinti ir parduoti alkoholį, kurios monopolis priklausė kilmingiems dvarininkams. Žydas smuklininkas, degtindaris, aludaris tapo charakteringa šio regiono figūra. Daugumai Ukrainos gyventojų atrodė, kad lenkai "pajungė juos Kristaus priešams žydams." (p. 31). Katalikų kunigus, lenkų bajorus ir žydus ukrainiečiai laikė engėjais (p. 31). Per XVII a, vidurio sukilimus, karus Ukrainoje žuvo 13 000 žydų (p. 31). Tačiau Jono Sobieskio laikais žydai smarkiai atkuto (p. 32). Šiaurės karą lydėjo suirutė, epidemijos, maras. Per stulbinamai glaudžius visoje Europoje gyvenusių žydų ryšius Londono žydai sefardai "dėl patirtų didžiulių nelaimių Lenkijoje vargstantiems broliams" 1710 m., perdavė 2769 sterlingų, kuri turėjo būti išdalinti įvairioms Lenkijos žydų bendruomenėms (p. 32). Gandai, kad Baro konfederatai kėsinasi sunaikinti stačiatikybę atvedė prie Maksimo Železniako vadovaujamo didžiojo kazokų (haidamakų) ir valstiečių sukilimo, kurį galiausiai nuslopino jungtinės lenkų ir rusų pajėgos. Lenkų bajorai, katalikų kunigai žydai buvo žiauriai žudomi (p. 33). Mąstysenos, jausenos skirtumai siejo bendri dalykai ir gyvensenos modeliai, kurie palaikė bendruomenių struktūrą ir žydiškumą. Žydų kalendoriaus ritmu bėgo dienos, savaitės, metai, gyvenimas buvo suvokiamas jidiš kalba, įsakymai, kurių laikytasi arba nepaisyta, buvo vertybes apibrėžiančios kategorijos. XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos Respublikos žydai gyveno kultūrinėje erdvėje, kurią sudarė iš jų pačių iškilę veiksniai. Kelionių aprašymuose pabrėžiamas žydų skaitlingumas. Keliautojams atrodė, kad žydai sudaro sudaro daugumą miestų gyventojų. . Pasak anglo Roberto Johnstotno Oršoje yra apie 2000 gyventojų ir jų dauguma yra žydai (p. 34). Pasak anglų kieliautojo Williamo Coxe Lietuvoje žydų buvo daugiau nei Lenkijoje. Be to, pasak jo, Lietuva tai vienintelė šalis Europoje, kurioje žydai dirba žemę (p. 35). Tiek išskirtinė žydų išvaizda, tiek jų veikla prisidėjo prie vieningo keliautojų įspūdžio, jog "beveik visa mažmeninė Lenkijos prekyba yra žydų rankose". Robertas Johnstonas kategoriškai tvirtina, kad Lietuvoje ir Lenkijoje prekiauja tik žydai. Dr. Adam Neal pastebi, kad "pinigų, didesnės Lenkijos prekybos dalies šeimininkai, kreditoriai, o kartais ir rūdingų žemės sklypų savininkai įsibrovėliai žydai, atrodo, yra didesni šio krašto ponai nei patys lenkai" (p. 35). Žydai buvo pagrindiniai vežėjai ir smuklininkai. Žydų tankumas iš Vakarų į Rytus smarkiai didėjo. Didžiojoje Lenkijoje gyveno tik 12 procentų žydų, Mažojoje Lenkijoje - 17 procentų, Lietuvoje ir Baltarusijoje - 27 procentai, o Ukrainoje-Rutenijoje - 44 procentai LLR žydų (p. 36). Kuomet mažiau kaip 20 procentų šalies gyventojų buvo miestiečiai ir tik 40 - 60 procentų - etniniai lenkai, žydų negalima laikyti mažuma (p. 37). Maždaug pusė LLR mietų gyventojų buvo žydai. Didelė dalis žydų gyveno miesteliuose, sudarydami daugumą. Dauguma žydų gyveno bendruomenėmis po 500 ir daugiau p. 37). Pagal 1764 - 1165 m. iždo surašymo duomenis Lenkijoje gyveno 429 587, o Lietuvoje - 157 649 žydai. Patikslinęs duomenis jaunesnių kaip vienerių metų vaikų ir nesurašytų gyventojų skaičiumi, Mahleris nustatė, kad 1764 - 1766 m. Lenkijoje gyvo 549 000, Lietuvoje - 201 000 (p. 38). Žydų skaičius augo sparčiau negu kitų LLR gyventojų (p. 39). Kai kurie - pav. Jerzy Topolskis mano, kad iki pirmojo padalijimo Lenkijoje žydai sudarė 9 procentus šalies gyventojų ir apie 40 - 50 procentų miestų gyventojų (p. 39). Spartesniam žydų prieaugiui pasitarnavo mažesnis kūdikių mirtingumas ir didesnis žydų šeimų tvirtumas (p. 40). 5 iš 6 daugiausia žydų turėjusios vaivadijos buvo Rušės, Volynės, Podolės, Trakų (33 384) ir Vilniaus (26 977) (p. 41). Krokuvoje, Vilniuje ir Lietuvos Brastoje gyveno po 3500 žydų. 1764 - 1765 m. kaimuose gyveno beveik 27 procentai Lenkijos žydų, tačiau didėlė kaimo žydų dalis kaimiška buvo tik iš dalies, nes turėjo namus miesteliuose arba grįždavo į miestus. Taigi žydai daugiausia miestiečiai (p. 44). Žydų izoliacijas ir segregacija buvo labai sąlyginę jei apskritai buvo - išskyrus Poznanę ir Krokuvą kitur gyvenamosios vietos segregacijos nebuvo - žydai ir krikščionys gyveno kartu. Šį reiškinį dar labiau stiprino žydų tendencija apsigyventi prie turgavietės (p. 45). Nepakeičiamas žydų vaidmuo ūkyje gerokai sustiprino santykinį jų saugumo ir pasitikėjimo avimi jausmą (p. 47). Jie turėjo ir pastebimos įtakos ir santykių su kaimynais pobūdžiui (p. 47). Atsižvelgiant į žydų susitelkimą rytinėje LLR dalyje, prekiautojai žydai vyravo 50 - 60 procentų vidaus prekyboje. Leipcigo mugėse vienam Lenkijos prekiautojui krikščioniui tekdavo septyni žydai (p. 48). 1766 - 1800 m. Leipcigo mugės prekiavo 18 609 Lenkijos ir Lietuvos pirklių, iš kurių 86. 5 procento buvo žydai (p. 49). Lenkijos žydai palaikė glaudžius ryšius su Karaliaučiumi, susirašinėjo su Maskvos, Berlyno, Hanoverio, Vroclavo, Altonos ir Amsterdamo bendrovėmis. Pirklys Nota Chaimovičius Notkinas buvo Berlyno žydų šviesuomenės bičiulis ir grafo Grigorijaus Potiomkino kompanionas. 1783 m. Baltarusijos vilnos pramonininkas Jakovas Hiršas, ekspatrijuotas Vokietijos žydas, prašė Jekaterinos leidimo įsteigti naujoviškų mokyklų žydams (p. 49). Nepaliaujamas baudžiauninkų našumo smukimas LLR ūkyje. Žydai, kurių veikla dvarininkams atnešdavo gausių pajamų, neutralizavo neigiamus šio smukimo padarinius. Ūkinis miestų gyvybingumas priklausė nuo žydų - jie sąmoningai buvo apgyvendinami, kad atgaivinti miestelius (p. 50). XVIII a. žydai iš grūdų pradėjo gaminti degtinę ir ją pardavinėti vietos gyventojams, iš rinkos išstumdami grūdų eksportą. Degtinė tapo prastuomenės svaigalu. Degtinės gamyba iš grūdų dvarininkams buvo labai pelningas verslas. Zamoiskių dvaruose pajamos iš prekybos alkoholiu 1791 - aisiais pasiekė 46, 2 procento (p. 51). Alkoholį gamino, platino ir pardavinėjo net trečdalis LLR žydų, tačiau didžioji dalis pelno atitekdavo ponams. Tai žydai laikytini XVIII a. kolonizuota ekonomine grupe. Jei teikdavo būtinas paslaugas ir vaidino nepaprastai svarbūų vaidmnenį šalies ūkyje, tačiau pirmiausia pelnėsi jų globėjai aristokratijos magnatai. Susiformavo ūkinis žydų ir didikų aljansas (p. 52). Žydai iš magnatų gaudavo santykinę apsaugą ir globą. Jeigu žydai pasijusdavo neglobojami ar kad nepaisoma jų teisių ir saugumo garantijų, jie pagrąsindavo išvyksią (p. 52). Magnatai nemėgo žydų lygiai taip pat kaip ir kiti Lenkijos gyventojai, bet troškimas išsaugoti didelės pajamas, kurias gaudavo per jų kaimuose ir miesteliuose gyvenusius žydų, švelnino asmenines didikų nuostatas. Taigi, vadovaudamiesi savanaudiškais interesais, didikai žydų bendruomenėms teikė gausių privilegijų (p. 53). Žydui "paimti viršų" leido tai, kad ponas nuo jo priklausė finansiškai. Magnato veiksmų motyvus dažniausia lemdavo materialiniai interesai. Latifundijos didėjo rytų kryptimi link - Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos - žydų susitelkimo vietų. 1748 m. bendrosios LLR pajamos sudarė 8 milijonų florinų, o Mykolo Radvilos tais metais - 5 milijonus florinų (p. 54). Šlėktos sudarė 6 procentus šalies gyventojų. Kai kurie jų buvo bežemiai ir faktiškai nesiskyrė nuo valstiečių, tačiau turėjo rinkimų teisę ir broliavosi su didikais. Smulkieji dvarininkai buvo priešiškesni žydams nei magnatai. Jie reikalavo apriboti žydų komercinę veiklą (p. 55). Katalikų kunigai ir šlėktos pasiekė, kad 1768 m. Seimas uždraudė žydams laikyti smukles ir užeigas be sutarties su municipalitetu arba be jo sutikimo. Taip šiame sektoriuje žydų gerokai sumažėjo. Smulkieji šlėktos įgijo teisę kontroliuoti magnatų žemių ir dvarų nuomą (p. 56). XVIII a. 50 - 75 procentai žydų gyveno magnatų kaimuose, miestuose ir miesteliuose. Komerciniame privačių miestelių gyvenime dominavo dvarininkų globojami žydai (p. 58). Karaliaus miestuose gyventojų segregacija buco griežtesnė, konkurencija - aršesnė, o priešiškumas - pavojingesnis. Karaliaus miestai - Krokuva, Vilnius, Liublinas ir Varšuva, - taip pat beveik visi Bažnyčios miesteliai stengėsi žydų neįsileisti (p. 58). Kalbant apie žydų ūkines pažiūras, akivaizdu, kad skurdo ir turtų atsižadėjimo chasidai nelaikė tikėjimo vertybėmis. Taigi chasidizmas verslų nevaržė (p. 61). XVIII a. antroje pusėje pradėjusi kilti žydų buržuazija laikėsi kitokio požiūrio (p. 61). Jie prisitaikė prie bendrų Europos ekonomikos pokyčių (p. 62). Prigimtinių žydų teisių konceptas - reikalauta suteikti piliečių teises (p. 62). Izoliacijos tendencijos buvo stiprios iš abiejų pusių - žydų ir krikščionių. Tuos, kurie atskleisdavo "Izraelio paslaptis" bajorams ir pirkliams, smerkdavo, ekskomunikuodavo (p. 62). Žydai tvirtai tikėjo savo kultūros pranašumu prieš kaimynus, kuriuos laikė nedorovingais, linkusiais į smurtą, girtuoklystę ir dažniausia pavojingai priešiškais žmonėmis. Krikščionių kultūra Lenkijos miestuose, jau nekalbant apie valstiečių kultūrą žydams nepatiko. Buvo labai pageidautina nuo priešiškų "svetimų" laikytis kuo atokiau. Ir vis dėl to įtaka buvo didelė - lenkų kalbos žodžiai jidiš kalboje, žydų apranga modeliu buvo panaši į kaimynų lenkų (p. 63). Ūkinė žydų veikla buvo labai lanksti, įvairi ir labai keitėsi. Tačiau galima teigti, kad XVIII a. antroje pusėje žydų amatininkų ir prekiautojų mieteliuose buvo po lygiai. Alkoholiu prekiavo 80 procentų kaimo žydų (p. 65). Žydų amatininkystė XVIII a. plito kartu su žydų skaičiaus didėjimu. Dauguma žydų amatininkų gildijų buvo susijusios su tekstilės ir kailių verslais (p. 65). Prekiaudavo mėsa ir siuvėjaudavo taip pat daugiausia žydai (p. 66). Pagrindinis lenkiškosios kultūros veiksnys, trukdęs žydams pritapti ir vertęs jaustis svetimais buvo Bažnyčia (p. 68). XVIII a pradžioje būti lenku reiškė būti kataliku. Švietimo srityje vyravo beveik vien jėzuitai, tai jie buvo atsakingi už didžiosios dalies kiekvienos naujos dvarininkų kartos išsilavinimą (p. 69). Bendra XVIII a. 6 dešimtmečių buvo dar stipresnė ksenofobija ir nepakantumas. Tokios nuostatos nepasikeitė net pripažinus Šviečiamojo amžiaus idėjas (p. 70). Žydai buvo kaltinami ritualinėmis žmogžudystėmis, krikščionių kraujo panaudojimu apeigoms. Kai kurie kunigai stengėsi atversti žydus į savo tikėjimą (p. 70). 1751 m. popiežius Bendiktas XIV išleido encikliką apie Lenkijos žydus "Aquo primum". Jis liepė nepamiršti daugybės tarybų ir sinodų, kurie įveikė liuteronus, rėmėsi 1542 m. Piotrkowo taryba, kuri "uždraudė sąžinės laisvės principą". Popiežius leido suprasti, kad protestantizmas Lenkijoje nugalėtas (p. 71). 1733 m. Plocke Bažnyčios sinodo teismo proceso metu pastebėta jog išskyrus užsispyrėlius žydus", kitų eretikų diecezijoje nebeliko (p. 71). Popiežiaus enciklikoje kalbama, kad žydų labai pagausėjo, kad pažeidinėjami kanonų įstatymai dėl žydų segregacijos, tiek kanonai, draudžiantys žydams valdyti krikščionis, kad žydai dominuoja komercijoje ir prekyboje, kad jie valdo iš alkoholio gaunamas pajamas. Popiežius peikė magnatus, kad šie leido žydams nuomoti smukles ir kaimus. Nepriimtina, jog žydai gali reikalauti, kad krikščionių valdininkai skirtų pinigines bausmes krikščionimis ar net juos nuplaktų, jeigu šie žydų neklauso. Negana to, žydai dirba didikų valdininkais, gyvena su krikščionimis, krikščionės dirba žydų namuose tarnaitėmis. Du iš 9 enciklikos punktų skirti pop. Inocento IV ir Prancūzijos karaliaus Liudvoiko IX lakų dvasininkų polemikai dėl to ar žydus verčiau išžudyti, ar išvaryti. Šis skyrius yra atsakas į reikalavimus išvaryti žydus iš Lenkijos; tokie pat reikalavimai buvo keliami nuo XVII a. vidurio, įtarus žydus bendradarbiavus su protestantais. Enciklika ragina pritarti Bernardo Klerviečio priešinimuisi "besaikiam įsiūčiui prieš žydus" - "Žydų nereikia persekioti, nereikia jų žudyti, net išvaryti jų nereikia" (p. 73). Taigi popiežius lyg ir nepritraė žydų išvarymui ir smurtui prieš juos. Tačiau paskutinėje pastraipoje lyg pritaria šv. Liudvikui, ketinusiam išvaryti žydus iš karalystės, kam pritarė ir Inocentas IV. O juk iš tiesų nors Inocentas IV atkakliai reikalavo žydų segregacijos, tačiau jų išvarymo niekada nepateisino. Benediktas šitaip apibendrino savo požiūrį į žydus, gyvenančius Lenkijoje: "Draudžiama viskas, kas iki šiol Lenkijoje buvo leidžiama" (p. 73). Kunigams buvo uždrausta nuomoti savo žemės žemes arba monopolio teises ar kitaip jiems parūpinti pinigų. Taigi šiame dokumente buvo paliesti svarbūs LLR žydams klausimai: kanonų įstatymų leidimas, protekcinis magnatų vaidmuo, žydų bendruomenių gausumas ir ekonominis stiprumas, glaudūs ekonominiai bažnytinių institucijų ryšiai su žydais ir jų bendruomenėms (p. 74). Krikščionių ryšiai su žydais buvo glaudūs - jie sinodų dokumentuose kruopščiai išvardijami ir draudžiami - pav. draudimas valgyti žydišką kugelį ir kitus žydų patiekalus. Sakoma, kad kiekvienas su žydais bendrauja krikščionis, ar jis tik kalbėtųsi, gertų su jais, ar dalyvautų vestuvėse ir šoktų, turi būti atskirtas nuo Bažnyčios. Žydams buvo draudžiama, kad švenčių metu žvakes sinagogose uždegtų krikščionys. Jeigu per Purimo šventę krikščionis vaidina Hamaną ir leidžiasi visur vedžiojamas, kahalas baudžiamas ir t. t. Akivaizdu, kad tokie konkretūs ir dažni reikalavimai atskirti žydus nuo krikščionių bylojo apie nuolatinį, nenutrūkstamą ir įvairiapusį jų bendravimą (p. 75). Vyskupai duodavo leidimus statytis sinagogas (p. 76). Magnatai gindavo savo žydus nuo vyskupų (p. 76 - 77). 1584 m. pop. Grigalius XIII atgaivino XIII a. praktiką žmones į tikėjimą atversti pamokslais ir liepė pamokslauti sinagogose. Tačiau Lenkijos žemėse šis popiežiaus įsakymas neveikė. XVI a. ediktą cituodavo Lenkijos vyskupas Kobielskis, tačiau tik jo diecezijoje tai ir bandyta daryti (p. 77). Kunigas Jozefas Szepanas Turczynowiczius (m. 1773) Lietuvoje įsteigė moterų vienuolyną (Congregatio Mariae Vitae), kurio misija atversti į tikėjimą žydes. Sako daug buvo atversta. Vyskupas Masalskis peikė diecezijos narius už per didelį uolumą - ypač prievartinį vaikų grobimą iš netikinčiųjų (p. 78). 1741 m. vysk. Kobielskis išplatino Lucko ir Brastos diecezijų žydams, liepdamas jiems priimti tikrąjį tikėjimą. Ne rečiau kaip kartą per keturis mėnesius sinagogose žydai turėjo klausyti jo atsiųstų kunigų pamokslų. Vyskupas uždraudė žydams be arkidiakono leidimo spausdinti naujas knygas, uždraudė remontuoti sinagogas, procesijas (p. 79). Kobielskio diecezijos žydai pasiskundė nuncijui ir tas liepė nubausti kaltuosius (p. 80 - 81). Tuo laikotarpiu sustiprėjusi Lenkijos Bažnyčia kovojo su didikais, siekusiais susilpninti jos valdžią, be to, ėmė rastis lenkų tautiškumo užuomazgų. Žodis "polak" XVIII a. Bažnyčios dokumentuose neretai buvo vartojamas kaip kataliko sinonimas (p. 81). Kaip tik didžiausia žydų bendruomenė - Brodai - ir buvo Kobielski diecezijoje ir vis dėl to net pats Brodų miestelio ponas Jozefas Potockis nepajėgė apginti "savo" žydų (p. 82). Tačiau tai, kad vienuolynai ir kitos bažnytinės institucijos žydų bendruomenėms skoliindavo arba į jas investuodavo didelės pinigų sumas, vertė Bažnyčią žydų atžvilgiu elgtis nuosaikiau (p. 82). Tačiau daugėjo žydų kaltinimų ritualinėmis žmogžudystėmis (p. 82). Teismo sprendimą, inicijuotą "žymiausio antisemito per visą Lenkijos istoriją" kun. Stefano Žuchowskio (1666 - 1716) procesą palaikė tiek karūna, tiek aukščiausio rango Bažnyčios hierarchai (p. 84). Antižydiška literatūra (p. 85). Žydų skaičiaus augimas ir jų įsivyravimas rytiniuose LLR miestuose sukėlė Bažnyčios reakciją. Misionieriškos kampanijos, žydų puolimai literatūroje, Bažnyčios oficiozų ir vyskupų kurstomi žydų kaltinimai ritualinėmis žmogžudystėmis susiliejo į žmogžudišką teologiją. Atstumas tarp Lenkijos žydų ir krikščionių lenkų didėjo, žydai buvo laikomi svetimais, formavosi nauja, vienalytė lenkų tautos sąmonė (p. 86). Žydų kahalo nutarimuose pabrėžiama, kad žydai turi rengtis kukliai, nes prabanga primeta nelaimę visai bendruomenei (Lenkijos kilmingieji draudė žydams dėvėti prabangius, "bajoriškus" drabužius). Buco akcentuojamas ne prabangos dalykų vengimas, o būtinybė slėpti savo turtus. Buvo stengiamasi "nekristi į akis" (p. 97). Prabangos demonstravimą ir madų vaikymąsi pamokslininkai laikė žydų tautą persekiojančių nelaimių priežastimi (p. 98). Nepaisant visų sunkumų kahalo institucija veikė iki XIX a. vidurio (p. 106). Kahalų priklausomybė nuo ponų (p. 109). Rabinų teismų sprendimus turėdavo patvirtinti ponas arba tarpininkas (p. 109). Privačiuose miesteliuose nors žydai ir buvo globojami ponų, tačiau ir varžomi, pav judėjimo laisvės, santuokos sudarymo varžymai (p. 110). Nepaisant suvaržymų, LLR žydai buvo labai nesėslūs (p. 111). Teisinę ir kultūrinę žydų atonomiją bendruomeniniai žydų teismai įkūnijo gal net ryškiau nei bendruomenės valdymo sistema. Žydams buvo lesta turėti nepriklausomą. pagal senovinį paprotį tvarkomą teismų sistemą, kuri įvairiose valstybės išliko nuo helenizmo laikų (p. 113). Privačiuose miesteliuose su rabinais buvo elgiamasi taip, tarsi jie priklausytų daro administracijai (p. 114). Rabino pareigų priėmimas - pirmiausia reikėjo mokėti miestelio ponui (p. 114). Nesutarimai kahaluose - ir dėl to, kad ir LLR politikai stengsi įtraukti žydus į savo kovas. Pav. Vilniuje vyskupas Masalskis vienoje pusėje ir kunigaikštis Radvila - kitoje. Tai buvo liberalių ir konservatyvių jėgų susidūrimas (p. 122). Žydų kultūros "gramatiką" nuo XVII a. antrosios pusės papildė kabalistinės sistemos. Vykdant maldos įsakymą reikėjo visiško sąmoningumo. Šis sąmoningumas kabalistų buvo ritualizuotas kaip kavanot - iš anksto apgalvotos formuluotės (p. 124). Visa tai atrodė labai paslaptinga, ezoteriška, todėl traukė. Todėl daugėjo kabalistų elito šalininkų. Žydų bendruomenėje atsirado du elitai (p. 125). Jie buvo vadinami chasidais (bet tai ne Bešto chasidai), ir jie išliko per visą XVIII a. (p. 125). Jie buvo laikomi išskirtiniais "Dievo tarnais" (p. 127). Kabalistinių knygų gausa LLV rodo, kad kabala ir jo praktikavimas paskutiniaisiais XVII a. dešimtmečiais labai išpopuliarėjo (p. 127). Tikrojo chasidizmo pradžia siejama su Eliezeriu Baal-Šem-Tovu, prie kurio prisišliejo ideologas Dov-Beras (1704 - 1772) (p. 160). Beštui ir vėlesniems chasidizmo mokytojams rūpėjo ne tautos, bet žmogaus atpirkimas (p. 170). Galimas dalykas chasidizmą įtakojo protestantai pietistai (p. 175). Pirmiausia chasidai buvo puolami Vilniuje, nes čia buvo jų minjan - maldos namai (p. 179). Chasidai buvo įtarinėjami, kad jie šabtėjai frankistai (vadinasi eretikai) (p. 197). 1798 m. antichasidiniame dokumente išvardinta 16 rebių, gyvenusių Lietuvoje, Baltarusijoje, Mazovijoje, Mažojoje Lenkijoje, Galicijoje, Volynėje ir Ukrainoje (p. 200). Buvo įprasta manyti, kad žydų užtarėjai Seime gauna iš jų dovanų, o tie, kurie prieš juos šiaušiasi, tikisi jų dovanų. Kunigo J. Kitowicziaus nuomone labai tikėtyina, jog ypač žydams pataikaudavo Lietuvos ir Ukrainos atstovai Seime. Vieni dėl to, kad "lavinęsi tarp žydų, nematė jokių kitų miestiečių, išskyrus žydus, pripratę, kad žydai jiems parūpina prekių ir kitų būtiniausių dalykų, nuo mokyklos laikų maitinti žydiška duona ir macais, girdyti žydų svaigalais, ... [kiti] papirkti žydų protekciniais pinigais [kozubalec] šaukdami visa gerkle gina žydus". Pasiūlymą apriboti žydų judėjimo laisvę vienas atrėminėjo argumentu, kad taip didikai netektų nuomininkų, o žydai nuskurstų. Magnatai vis dėl to buvo linkę globoti žydų komercinę veiklą (p. 206). 1737 m. dekrete įvardinti žydų globėjai buvo galingiausi šalies didikai ir dvasininkai: Lvovo kanauninkas W. Zolewskis, karaliaus etmonas Jozefas Pottockis, Lietuvos maršalka Pawelas Sanguszko, Liubomirskiai, trinitai, piaristrai, bernardinai. Visiems buvo įsakyta liautis dangsčius žydus savo rūmuose bei dvaruose ir nebenuomoti jiems alaus bravorų bei smuklių (p. 207). Poniatovskio laikai: dažniausiai kaimo žydai buvo smuklių ir užeigų šeimininkai. Kaip tik tuo laikotarpiu dėl palaido gyvenimo būdo imta kaltinti žydus. Kilo idėja, jog "pagrindinė valstiečių skurdo, vargų, girtuokliavimo ir tamsumo priežastis yra smuklininkai ir nuomininkai žydai, kurie daro žalą ūkiui, nes paima viską, ką valstiečiai uždirba" (p. 209). Ketverių metų seime vis dėl to žydų bendruomenių dalyvavimas įstatymais nebuvo įteisintas. Tam labai priešinosi miestų atstovai krikščionys (p. 221). Žydai paliko savo namus, kai kurie perėmė įvairias prieštaringas ideologijas, dar daugiau jų atsisakė tradicinės žydų visuomenės papročių ir įsitikinimų. Vis dėl to nepaisant permainų, daugumos žydų gyvenime išliko neįtikėtinas tęstinumas. Pačioje savo būties esmėje jie visą laiką jautėsi esą žydai: kartais skausmingai, tačiau neįveikiamai, pasąmoningai, pozityviai. Pozityvus žydiškumo jausmas nebūtinai buvo džiaugsmingas, nes atsižadėti tradicinių įsitikinimų ir mąstytmo įpročių būdavo skausminga. Persekiojimas greičiau įtvirtino žydų savitumą. Žydai vis negalėjo pasirodyti turį homogenišką, vientisą tautiškumą, tačiau širdyje visuomet žinojo, kas esą. Šis pozityvus žydų tautiškumo jausmas, pagrindinė sudedamoji Rytų Euroos žydų mentaliteto dalis, buvo susietas su teologine išrinktosios tautos idėja (p. 224). Žydai baigiantis XVIII a. LLR sudarė daugiau kaip 5 procentus gyventojų (p. 224). Daugiausia rytinėje LLR dalyje. Žymi dalis žydų gyveno miesteliuose, kur žydai sudarė daugumą, arba jautėsi gyveną miesteliuose, kur gyventojų dauguma kaip atrodo buvo žydai, kadangi miestelių krikščionys daugiausia vertėsi žemės ūkiu. Taigi beveik visos krautuvės ir turgaviečių prekystaliai, smuklės ir užeigos priklausė žydams. Dauguma žmonių gatvėse taip pat turėjo būti žydai. Taigi dauguma žydų gyveno didelėmis bendruomenėmis, kurios galėjo palaikyti darnią kasdienio žydų gyvenimo sistemą (p. 225). Išskirtinę padėtį LLR žydai įgijo per ūkinę veiklą ir šalies ūkyje tapo nepakeičiami daugiausia dėl savo vaidmens vidaus ir užsienio prekyboje bei alkoholio pramonėje. Žydai stabdė baudžiavinio ūkio irimą. Nuo jų veiklos priklausė ir miestų (bent jau rytinės dalies) ūkinis gyvybingumas. Alkoholio gamyba, paskirstymas ir prekyba didesnėje šalies dalyje priklausė žydams, tačiau didžioji dalis pelno atitekdavo magnatams. Vis dėl to žydai jautėsi saugūs tol, kol laikėsi senoji santvarka, kadangi jie užėmė svarbiausius, kompleksinius valstybės ūkio sektorius (p. 226). Žydai gyveno atskirą nuo Lenkijos visuomenės gyvenimą, bet sykiu į ją buvo įsilieję. Krikščionys ir žydai įvairiai, o kartais ir glaudžiai bendradarbiaudavo ir ne vien per komercinius sandėrius. Žydai mėgdžiojo savo kaimynų aprangą, jidiš kalboje atsirado lenkiškų žodžių, o sinagogų architektūroje ir puošyboje - baroko bruožų. Tačiau žydai ne pernelyg žavėjosi savo kaimynų krikščionių gyvenimo būdu. Pagal magnatų ideologiją žydai buvo laikomi pavaldiniais. Bendru požiūriu į kultūrą ir moralę LLR žydai jautėsi pranašesni ir į savo kaimynus žvelgė iš aukšto. Žydams nepatiko lenkų visuomenė (p. 227).