Žydų tauta ir judaizmas iki Bar Kochba sukilimo (132 - 135 m.)|2022 birželio 1 d.

Turinys

Kelios įvadinės pastabos

1. Senovės izraelitai ir Palestinos religinė įvairovė iki tremties

2. Izraelitai Babilonijos tradicijų kontekste

3. Jahvizmas

4. Heterodoksinis judaizmas: universalizmo paieškos

4. 1. Žydų helenizacija ir helenistinės visuomenės judaizacija: tendencijų sąveika

4. 2. Heterodoksinio judaizmo gnostiškumo problema

4. 3. Heterodoksinio judaizmo judėjimai ir sektos

4. 4. Liaudies (am-haarez) tikėjimas ir apokaliptika (sibilistika)

4. 5. Gnostinė Senojo Testamento herojų, mitologemų ir pasakojimų samprata

4. 6. Mistinės žydų tradicijos: Merkaba, Berešit, Kabala

4. 7. Astrologija žydų visuomenėje

4. 8. Žydų magija

Baigiamosios mintys

Literatūra

Kelios įvadinės pastabos

Bar Kochba administracijos leistos monetos - tetradrachmos

Pralaimėjimu pasibaigęs Bar Kochba vadovaujamas žydų sukilimas (132 - 135 m.) buvo paskutinis žydų bandymas išsivaduoti iš romėnų priklausomybės. Jis baigėsi visišku žydų sutriuškinimu ir jų ištrėmimu iš visos Palestinos. Žydai sugrįžo į šias žemes ir atkūrė savo valstybę tik daugiau kaip po 1800 metų (1948 m.).

Šiame tekste į judaizmą žvelgiama kaip į ortodoksinio ir heterodoksinio ("hetero" graikiškai kitoks) sąveiką. Gali iškilti klausimas kas yra heterodoksinis judaizmas. Kad atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reiktų paaiškinti, kas yra ortodoksinis judaizmas. Jį galima įvardinti ir kitaip - jahvizmu. Jahvizmo esmė paprasta: žydai yra Jahvės išrinktoji tauta, sudariusi su savo dievu - Jahve - sandorą. Jahvė žydams už ištikimybę jam pažadėjo Kanaaną (Pažadėtąją Žemę), turtus ir viešpatavimą pasaulyje, jei tik žydai liks ištikimi jam. Įsivaizduojama kad laikų pabaigoje pasaulyje liks tik viena - Izraelio - valstybė su vienu valdovu Jeruzalėje. Jahvės ir žydų tautos sąveikavimo istorija žydų šventajame rašte - Biblijoje (krikščionių Senajame Testamente, o ypač jos 5 žydams svarbiausiose knygose - vadinamojoje Toroje). Ortodoksinio judaizmo (Biblijos) požiūriu tarp Kūrėjo ir kūrinijos nėra nieko bendro - juos skiria bedugnė. Taigi klasikinį jahvizmą apibrėžia griežtas ontologinis dualizmas. Toks yra jahvizmas ar tiksliau klasikinis jahvizmas. Ar klasikinis jahvizmas yra tapatus visam judaizmui? Jokiu būdu. Yra daugybė pačių įvairiausių judaizmo doktrinų, mokymų, srovių ir sektų, kurios smarkiai nutolo nuo jahvizmo. Visas jas galima apibendrinti sąvoka "heterodoksinis judaizmas". Jis šiame tekste ir bus aptartas (žinoma pristatant ir paties judaizmo genezę bei trumpai jį apibūdinant). Tačiau reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad heterodoksinis judaizmas nepriešpastatytinas vienareikšmiškai jahvizmui, greičiau - klasikiniam jahvizmui, aprašytam Biblijoje. Tiesioginė opozicija jahvistiniam uždarumui būtų universalizmas, išėjimas iš žydiškų nacionalinių ir rasinių rėmų. Žydiškasis nacionalizmas ir rasizmas kaip jahvizmo branduolys prisitaikė ir prie heterodoksinių naujovių. Galime prisiminti ir tai, kad Kabala kaip heterodoksnių doktrinų vaisius neatsisakė nacionalistinio ir rasinio žydų uždarumo. Atvirkščiai, jį pagrindė naujai ir dar labiau sustiprino. Ir vis dėl to: tiek, kiek žydų visuomenėje ir mąstyme buvo ir yra atvirumo ir universalizmo apraiškų, jas galima rasti tik heterodoksiniame judaizme. Jis čia ir aptariamas. Tačiau tie jahvizme slypintys kraštutinumai - kraštutinis izoliocianizmas ir ekskliuzyvizmas, pasireiškiantis išskirtiniu žydų nacionalizmu ir rasizmu iš vienos pusės ir begalinis universalizmas iš kitos pusės (kas tėra negatyvi pačių žydų reakcija į jų oficialią žydų išskirtinumo doktriną), pasireiškiantis besąlygišku susitapatinimu su visos žmonijos reikalais, atsisakant net savo etninių interesų, kas neretai atveda prie visiško žydų ištirpimo aplinkinių tautų masėje (asimiliacijos), ir apsprendė ypatingą žydų tautos vietą pasaulyje per pastaruosius 2000 metų.

Ir dar kelios mintys apie judaizmo formavimąsi. Nepaisant to, kad vadovaujantis įprastiniu žydų tautos istorijos kanonu, šiame tekste formaliai kalbama apie vadinamąją Babilono tremtį, t.y. žydų elito ištrėmimą į Babiloną po Babilonijos įvykdytos Judėjos okupacijos, vis dėl to įtikinamiau, kad jokios masinės tremties nebuvo, o žydai (hebrajai) nuo seno gyveno ir į rytus nuo Kanaano arba jie jautė savo artimumą kitiems semitų etnosams ir jų religinėms sistemoms. Tai įrodo ryškios paralelės tarp judaizmo ir babiloniečių religijos ir kultūros, kurios šiame tekste pristatomos. Tokiu atveju klasikinio jahvizmo susiformavimo paskatas paprasčiau įžvelgti ne vien pačiame judėjų (hebrajų) etnose, bet ir (ypač) už jo ribų. Atsižvelgiant į žydų tautos išskirtinumą per paskutiniuosius kelis tūkstančius metų negalima atmesti galimybės, kad ta paskata jų ekskliuzyvistinės doktrinos suformavimui ir radikaliam diegimui žydų tarpe bei realizavimui visos Žemės mastu galėjo ateiti ir iš proto iš už Žemės ribų. Tačiau ši versija tekste neanalizuojama.

Pats tekstas yra paskaitos pobūdžio, pasinaudojant daugelio tyrinėtojų įžvalgomis (naudotos literatūros sąrašas pateiktas). 

1. Senovės izraelitai ir Palestinos religinė įvairovė iki tremties

Prieš pradedant kalbą apie judaizmą ir jo raidą istorijos bėgyje, reiktų išsiaiškinti kas yra tie žydai ir kaip mes suprantame terminą judaizmas. Greta sąvokos žydai naudojamos ir sąvokos judėjai, izraelitai, hebrajai. Tai nėra sinonimai. O terminas judaizmas pirmiausia pradėtas naudoti antikinių graikų ir juo buvo nusakomas žydų religinis gyvenimo būdas ir kultūra. Judaizmas taip pat labai kito laiko bėgyje: buvo helenistinis, fariziejiškas judaizmas, sadukiejiškas, esėjiškas, krikščioniškas, rabiniškasis judaizmas). Po vadinamosios Babilono tremties sąvoka "judėjas" labiau nusako religiją, o sąvoka "žydas" atitinkamai etninė kategorija.

Judaizmas kaip žydų tautinės savasties kvintescencija, remiasi Biblija ir ypač jos penkiomis pirmomis knygomis (Pradžios, Išėjimo, Skaičių, Kunigų ir Pakartoto Įstatymo), kuriose išdėstyta pasaulio istorija nuo jo sukūrimo, žydų kilmės iš Abraomo, jų vergovės Egipte, išėjimo iš Egipto istorija, 40 metų trukusi kelionė per dykumą, judaizmo religiniai nuostatai. Tačiau šiuolaikiniai judaizmo istorikai - vadinamieji minimalistai (greta maksimalistų, t.y. tų, kurie ir toliau remiasi Biblija) - įsitikinę, kad biblijiniai pasakojimai nėra istorija ir jais negalima remtis aiškinantis Kanaano ir Palestinos istoriją. Arizonos universiteto archeologas William Dever konstatavo, kad biblijinei archeologijai paskelbtas mirties nuosprendis. Taip jis pakomentavo pasikeitimus Priešakinės Azijos archeologijoje. Šios naujos Senovės Artimųjų Rytų istoriografinės krypties, vadinamos minimalistine (revizionistine, nihilistine) šalininkai įsitikinę, kad Biblijai reikia taikyti istorijos šaltinių kritikos metodą. Buvo atsisakyta amoritų migracijos iš Arabijos dykumų III tūkst. pr. m. e. pabaigoje - II tūkst. pr. m. e. pradžioje hipotezės, su kuria buvo siejama Abraomo ir kitų žydų patriarchų migracija. Thomas Thompson bei N. Lemchė iš Kopenhagos universiteto teigia, kad dėl žemės nualinimo kanaaniečiai pasitraukė XIII a. iš savo gyvenviečių ir miestų, gyveno klajoklinį gyvenimo būdą, o paskui, kai žemė atsistatė, vėl sugrįžo. Minimalistai arba revizionistai iškilo apie 1970 m. Tai vadinamoji Kopenhagos mokykla, kuriai priskiriami visų pirma jau minėtas Nielsas Peteris Lemchė iš Kopenhagos universiteto ir Sheffield universiteto archeologas Philipas R. Davies. Panašių pozicijų laikosi Tel Avivo universiteto archeologas Israel Finkelstein. Didžiausias lūžis įvyko po 1985 m., kai išėjo Lemchės ir 1988 m. I. Finkelsteino knygos. Davies teigimu galima kalbėti tik apie porą šimtmečių geležies amžiuje egzistavusią nedidelę karalystę šiaurinės Palestinos aukštumose. Judėjos karalystė istoriniuose šaltiniuose pasirodo ne anksčiau kaip VIII a. pr. m. e. Ji turėjo absorbuoti dalį asirų sunaikinto Izraelio gyventojų, o gal ir buvo sukurta kaip antrinė karalystė žlungant Izraelio karalystei. Šie kritiškai nusiteikę biblistai teigia, kad tokie asmenys kaip karaliai Dovydas ir Saliamonas neegzistavo, o didžiulės Izraelio karalystės su sostine Jeruzalėje taip pat nebuvo. A. Pažėraitės teigimu Judėjos karalystėje Izraelio vardas buvo išsaugotas vykstant Judėjos karalystės elito palikuonių sugrįžimui į persų įsteigtą Jehud provinciją (VI a. pr. m. e.). Sugrįžėlių elito raštininkai pasakojimus apie senovės izraelitus perteikė naujai susidariusiai visuomenei. Ben-Guriono universiteto archeologas Steven Rosen pažymi kad tik nedaugelis archeologų Izraelyje dar vadovaujasi Biblija savo tyrinėjimuose. Pasak I. Finkelsteino dabartinės archeologijos požiūriu nebuvo nei Išėjimo iš Egipto, nei Kanaano užkariavimo, o Jeruzalė Dovydo ir Saliamono laikais buvo tik kaimas be Šventyklos ir rūmų. Monoteizmas išsivystė gerokai vėliau. Minimalistai sutaria, kad penkiaknygė, o taip pat Jozuės, Teisėjų, Samuelio, 1 Karalių knygų gera dalis pasakojimų neturi realaus pagrindo. Izraelio istorija prasideda nuo savarankiškų Izraelio ir Judėjos karalysčių atsiradimo. Ikihelenistinio laikotarpio istorija - nacionalinis mitas, sukurtas grįžus iš Babilonijos. Tai helenizuotų kanaaniečių mitas, pagal kurį jie suvokė save kaip atskirą naciją. Minimalistai atstovauja požiūrį, kad Dovydas ir Saliamonas su jungtine karalyste tėra ideologinė konstrukcija, sukurta žynių Jeruzalėje po egzilio (nors 1993 m. biblinėje vietovėje Tell Dam šiaurės Izraelyje rastas fragmentas su įrašu "Dovydo namai" akmenyje iš juodo bazalto). Archeologinių impozantiškos Jeruzalės Saliamono laikais įrodymų nesama (Raudų siena priklauso Erodo pastatytai šventyklai). Herodotas net neužsimena apie Saliamoną. Penkiaknygės ankstyvesni tekstai surinkti tarp 333 pr. m. e. - 63 m. e. m. Taip žydų istoriją iki antrosios Šventyklos sugriovimo aiškina radikaliausi minimalistai.

I. Finkelsteinas, kurio pozicija iš minimalistų nuosaikiausia, teigia, kad Biblijos pateikiama Izraelio istorijos samprata buvo apmesta VII a. pabaigoje, kai Judėjoje susiformavo žydų dvariškių, raštininkų, žynių, valstiečių ir pranašų koalicija. Nuo tada Šventykla laikoma vienintele legitimia Izraelio tautos aukojimo vieta. Tai ir modernaus monoteizmo pradžia. Augo Judėjos vadovybės ambicijos: Šventyklą ir karaliaus rūmus siekta padaryti galingos panizraelietiškos karalystės centru ir realizuoti legendinio Dovydo ir Saliamono Izraelį. Monoteizmo kryptimi žengta su Pakartoto Įstatymo (viena iš pirmųjų penkių Biblijos knygų) pagalba nuo karaliaus Jošijos (640 - 609) laikų. Seniausios Biblijos knygos buvo kodifikuotos (parašytos) Jeruzalėje VII a. Atsižvelgiant į Pradžios knygoje esančius skirtingus Dievo įvardijimu skiriamos dvi redakcijos, kurios parašytos skirtingu laiku ir vietose: jahvistinis šaltinis ("J") ir elohistinis ("E"), parašytas šiaurėje. Dar yra kunigiškas šaltinis ("P"), kuriame daugiausia dėmesio skiriama kulto nuostatams. Pakartoto Įstatymo knyga, kurioje Dievo garbinimas leidžiamas tik Jeruzalės šventykloje, rasta pirmojo kunigo Hilkijos, valdant karaliui Jošijai 622 m. Jozuės, Teisėjų, 1 ir 2 Samuelio, 1 ir 2 Karalių knygos kalbiniu ir teologiniu požiūriu priklauso nuo Pakartoto įstatymo knygos ir sudaro vadinamąją deuteronominę istoriją. Ji sukurta karaliaus Jošijos laikais ir gina pietinės karalystės - Judėjos - ideologiją ir poreikius (deuteronominę reformą inspiravo karalius Jošija, norėjęs užsitikrinti Jahvės paramą kovoje su Egiptu). Pasakojimai apie protėvius, išėjimą iš Egipto, Kanaano užėmimą, vieningą monarchiją Dovydo ir Saliamono laikais - visa tai kalba apie galingą reformų judėjimą Judo karalystėje. Tačiau iš tiesų šie šaltiniai pasakoja apie dvi skirtingas karalystes, dvi skirtingas visuomenes ir tautinius identitetus. Po šiaurinės Izraelio karalystės užkariavimo 720 m., pietuose (Judėjoje) susiformavo ypatingos jo dieviškos lemties supratimas. Savo išlikimą Judėja traktavo kaip Dievo ženklą, kad ji turi viešpatauti ir šiaurėje - Izraelyje. Reikėjo tik Judėjos ir išblaškytiems Izraelio karalystės gyventojams įdiegti aukštą misijos sampratą - panizraelitišką idėją. Deuteronominėje istorijoje izraelitai traktuojami kaip nepriklausantys vietiniams Kanaano gyventojams, be to akcentuojama panizraelitinė idėja, saugant Dovydo dinastijai ir esant centriniam Šventyklos kultui Jeruzalėje.

Archeologiniai kasinėjimai Nilo deltoje rodo, kad Egipto vergija yra tik ideologinis konstruktas. Izraelio paminėjimo XIII a. pabaigoje dokumentai leidžia teigti, kad tuo metu hebrajai Kanaane jau buvo susiformavusi etninė grupė (minimi kaip Apiru, Hapiru, Habiru ar Ibri). XIII a. Kanaanas buvo Egipto rankose, jo provincija, o Kanaano - Egipto siena buvo griežtai saugoma. Didesnių žmonių grupių persikėlimas neįmanomas. Neįsivaizduojama, kad vasalinėje priklausomybėje buvusių lojalių Egiptui miestų sugriovimas nebūtų palikęs jokio pėdsako Egipto dokumentuose. Be to, Kanaano miestai buvo be sienų, o tiek Jerichas, tiek ir Ai tuo laiku buvo negyvenami.

VII a. situacija jau buvo visai kita. Išėjimo istorijos geografinės detalės randamos VII a. Egipte, valdant 26 - ai dinastijai, kuri irgi puoselėjo imperines ambicijas, valdant Psammetichui I ir Necho II (610 - 595). Nilo deltoje VII a. antroje pusėje kaip tik buvo gausių kolonistų iš Judėjos, kur jie VI a. sukūrė savo bendruomenę. Vietovės, minimos Išėjimo knygoje,buvo žymios kaip dykumos avanpostai. Todėl panašu, kad Išėjimo knyga galėjo būti parašyta tuomet (nors galima versija, kad Mozės atsirado istorija galėjo būti perimta iš asirų, pasinaudojant pasakojimu apie Sargoną - vietovardžiai, asmenvardžiai sutampa. Ezdra Babilone šį pasakojimą galėjo girdėti). Provaizdis tokiai istorijai galėjo būti hiksų ištrėmimas iš Nilo deltos, nuskambėjęs Kanaane. Ši istorija apie kanaaniečių (hiksų) galią deltoje galėjo skambėti kaip paskata solidarumui ir pasipriešinimui. Karalysčių laikais ta istorija galėjo būti apiforminta kaip nacionalinė saga. VII a. sužydėjo ir Juda, ir Egiptas. Judo ekspansijos planai buvo impozantiški: šiaurėje jie kirtosi su Egipto siekiais. Todėl galimas dalykas Kanaano užkariavimas - tai skirtingų pasakojimų sujungimas į vieną teologiniais ir politiniais sumetimais: VII a. Judėjos karalius Jošija iškyla tame pasakojime kaip Jošua, Mozės įpėdinis, pervedęs žydus per Jordaną į Kanaaną. Be to ir miestų sąrašas Judo genties ribose sutampa su Judėjos karalystės sienomis valdant Jošijai.

1130 m. situacija, lyginant su XIII a., jau visai kita: žlugo hetitų, Mikėnų pasauliai, Kanaano miestai gulėjo griuvėsiuose, Egiptas - tik šešėlis. Tai nulėmė vadinamųjų jūrų tautų įsiveržimas (tai akivaizdžiai matosi keramikoje: egiptetišką keramiką pakeitė egėjiškas jos stilius). Kanaano miestų visuomenės griuvimas buvo ilgas procesas. Jis reiškė šios visuomenės persiformavimą. Archeologija leidžia teigti, kad žmonės gyvenę kaimuose buvo vietiniai Kanaano gyventojai, kurie tik palaipsniui susiformavo savo ypatingą, izraelitišką etninį identitetą. Izraelitai buvo atskiros piemenų grupės, gyvenusios miestietiškos kultūros pakraštyje. Dauguma kaimų lygumoje išgyveno Kanaano miestų sugriovimą. Nėra jokių masyvvios invazijos pėdsakų iš konkrečios etninės grupės. Vietoj to galime kalbėti apie gyvenimo būdo revoliuciją. Pirmieji izraelitai gyveno kalnuose, 250 - yje bendruomenių. Jų galėjo būti apie 45 tūkst žmonių (VIII a., jau egzistuojant dviems hebrajų karalystėms, būta apie 500 gyvenamųjų vietų su 160 tūkst. gyventojų). Buvo kelios kalnyno apgyvendinimo bangos. Perėjimą prie sėslaus gyvenimo būdo rodo palapinių stovyklaviečių apleidimas ir akmeninių namų statymas. Taigi, Izraelis iškilo dėl Kanaano žlugimo. Izraelitai buvo tie patys kanaaniečiai.

Kanaano kalnyne visada egzistavo dvi skirtingos sistemos, iš kurių pietinė buvo skurdesnė, kaimiškesnė ir mažiau įtakinga. Šiaurėje gyventa tirščiau, buvo komplikuota hierarchija, daugiau didelių miestų ir mažų miestelių ar kaimų. Ilgainiui klostėsi du teritoriniai dariniai su Sichemo ir Jeruzalės centrais. Vis dėl to Izraelis ir Judėja turėjo bendras sagas, didvyrius kalbėjo panašia kalba arba hebrajų dialektais ir nuo VIII a. naudojo tą patį raštą.

IX a. pradžioje Izraelyje atsirado regioniniai administraciniai centrai. Jie buvo sustiprinti impozantiškais rūmais. Būtent valdovas Omri ir jo palikuonys Omridai pastatė ir pastatus iš kvadratinių akmenų Meggido kaip ir Jesreel ir Samarijoje. IX a. pradžioje Izraelis jau virto valstybe. Buvo glaudūs ryšiai tarp izraelitų ir kanaaniečių. Plačiai paplitęs raštingumas. Kaip žinia, VIII a. pačioje pabaigoje Izraelio karalystė buvo užkariauta Asirijos, o dalis gyventojų ištremti (apie penktadalis gyventojų). Taigi, didelė dalis izraelitų toliau gyveno savo žemėse, šalia Asirijos valdžios atkeltų gyventojų.

VII a. po Izraelio miestų sugriovimo ir gyventojų ištrėmimo, Izraelio karalystė nuėjo į užmarštį, o Judėjos teritorinės ambicijos augo. Judėjos žynių sukurtoje deuteronominėje (paremtoje Pakartoto Įstatymo knyga) istorijoje siekta paneigti šiaurinės karalystės legitimumą ir šventyklą Bethel gyvenvietėje. Judėja po Izraelio žlugimo išsivystė į valstybę. Jai suklestėti ir nacionaliniam elitui susiformuoti padėjo ir pabėgėliai iš Izraelio. Kaimai virto miestais, o Jeruzalė - karališku miestu su šventykla ir, pasak Finkelsteino, gal būt ir Dovydo dinastijos politiniu centru (nors Dovydas kaip valdovas be Biblijos daugiau niekur neminimas). Kartu prasidėjo didelis religinis reformų judėjimas, koncentravęsis apie Jahvės garbinimą Jeruzalės šventykloje. Iš tiesų tuo metu monoteizmas su Jahvės garbinimu tebuvo idealas. Reikėjo šimtmečių kol susiklostė centralizuota monarchija su nacionaline religija su centru Jeruzalėje. Pagonybė ir toliau buvo praktikuojama: randami aukojimo reikmenys, statulėlės ir kt. Šventyklos egzistavimo iki Babilono tremties jokių archeologinių įrodymų nesama. Kalnyno gyventojai toliau garbino protėvius ir namų dievybes aukštumose. JHWH garbintas geriausiu atveju greta kitų dievų ir deivių. Rasta šimtai nuogų vaisingumo deivių figūrėlių. Išlikę įrašai kalba apie deivę Ašerą ir jos vyrą JHWH (Jahvės vardo sutrumpinimas - vadinamasis tetragramatonas). Ir Jeruzalėje JHWH garbintas su baalais (kanaaniečių dievas Baalas tėra kuopinis daugelio panašias funkcijas atliekančių dievų įvardijimas ir reiškia kaananietiškai "viešpats"), Aštarte ir net su kaimyninių tautų nacionaliniais dievais. Vis dėl to kartu su monarchijos klostymusi, augo ir Jeruzalės žynių, pasiryžusių nustatyti "teisingą" Dievo garbinimo formą, įtaka. Taip galiausiai gimė monoteistinė tradicija, susijusi su vienintelio JHWH garbinimu, ortodoksine religinės praktikos forma ir į Jeruzalę orientuota nacionaline istorija bei pastangomis Dovydo dinastiją primesti visam Izraeliui. Galima būtų tas pastangas sieti su Biblijoje aprašytomis Hiskijos pastangomis (VIII a.), bet tos reformos archeologinių įrodymų nesama. Nebent archeologo Yohanan Aharoni pastangos identifikuoti nedidelę šventyklą Arade, siejant ją su Hiskija, kuris pasak Biblijos griovė aukštumas kaip dievų garbinimo vietas, draudė garbinti Aštartę, žvaigždes, Mėnulį ir kt. Žymiai daugiau tikimybių, kad reforma sietina su Judėjos karaliumi Jošija (VII a.). Jis valdė 31 metus ir liko istorijoje kaip teisingiausias Judėjos karalius. Biblijoje Jošija pristatytas kaip garbingas Mozės, Jozuės ir Dovydo palikuonis ir kartu naujo reformų judėjimo teologijos iniciatorius. Biblijoje rašoma, kad 622 m. atnaujinant Šventyklą, rasta Įstatymo knyga. Finkelsteino manymu tai reikštų, kad tada buvo sukurta (parašyta) Pakartoto įstatymo knyga. Būtent tada ir raštingumas Judėjoje paplinta. Be kita ko, atsiranda antspaudai be atvaizdų - tame Finkelsteinas mato Jošijos reformų įrodymą. Tačiau ir toliau buvo garbinamos vaisingumo deivių statulėlės, tapatinamos su Aštarte.

Monoteistinis Jahvės garbinimas nebuvo pamirštas. Babilono tremtis (ištremta daugiausiai ketvirtadalis gyventojų. Tačiau pati tremtis problematiška. Apie tai plačiau kitame skyriuje) dar labiau suaktualino išėjimo iš Egipto istoriją. Protėvių kapai buvo lokalizuoti Hebrone. Graikų rašytojas Hekataios iš Abderos aprašė žydų tautos situaciją apie 300 m. Jo pasakojimas liudija, kad tuo laiku Išėjimo iš Egipto ir Pažadėtosios žemės užėmimo istorijos jau tapo žydų tautinio identiteto ir solidarumo pagrindu.

"Jahvė" pradžioje galėjo reikšti tiesiog "jis pučia", o Ašera - natūralų medį, dirbtinį medį, paskui stulpą, antropologinį atvaizdą. Archeologas Othmar Keel bandė rekonstruoti Kanaano - Izraelio religinę situaciją per ikonografiją - įrašus bei amuletus-antspaudus. Jų rasta gausybė ir jie iki VI a. daugiausia antropomorfiniai ir zoomorfiniai (o juk prisiminkim - Biblija draudė vadinamųjų stabų garbinimą, t.y. antropomorfinius ir zoomorfinius atvaizdus). I tūkstantmečio pirmoje pusėje vyrauja "vyriškos" dievybės, egiptietiška karalių ir saulės simbolika (925 - 720 m.). Tipiškas yra grifais ir kerubimais apsaugotas medis. Kuntilet Agrud ir Hirbet el - Qom įrašuose Jahvė galioja kaip personalinis, apsprendžiantysis subjektas. Kai kalbama apie "jo Ašerą", turima galvoje palaiminimą teikiantis šalia esantis kultinis simbolis stilizuoto medžio pavidalu, o ne antropomorfinė dievybė. VIII - VI a. dominuoja soliariniai elementai ir palaiminimo amuletai iš dramblio kaulo. Sparnuoti saulės diskai ir skarabėjai su keturiais sparnais ant Hiskijos katališkojo antspaudo galbūt simbolizavo Jahvę kaip saulės dievą ir netesiogiai saulės dievo sankcionuotą dovydišką karalystę. Galima įžvelgti dieviškųjų galių astralizaciją ir deivių renesansą greta ortodoksijos gimimo ženklų. Matomos asyriškos antroporfinės deivės kaip Ninurta ir ypač Ischtar kaip dangaaus karalienė. Būtent Asirijos įtakoje vyksta dangaus galių astralizacija, kurios suvokiamos kaip nakties deivės. Atgimsta autochtoniniai atvaizdai kaip pav. iškilmingai sėdinčio soste dievo atvaizdas, kuris pasirodo lokalioje Palestinos antspaudų grupėje vietoj Mėnulio pjautuvo emblemos. Jis mokslininkų siejamas su El kaip dangaus viešpačiu ir Mėnulio dievu. Zacharijo vizijoje kalbama apie šviestuvą tarp dviejų medžių kai šviestuvas išaiškinamas kaip antropomorfiškai išreikštas Jahvė. Tai rodo, kad Palestinoje naudoti atvaizdai po ilgo inkubacinio periodo buvo asimiliuoti hebrajų literatūros. Grifų ir kapridžių apsuptas medis simbolizuoja Jahvės Ašerą kaip kultinį simbolį. Hebrajų vardai, kurie VIII a. dažnai naudoti su atvaizdais, laikui bėgant vystėsi į grynus vardus. 587 - 450 m. laikotarpiu dviguboje šventykloje Horvat Quitmit architektūroje ir terakotinėje skulptūroje šalia dievo (Qaus) ir deivė - karinga, agresyvi, dominuojanti.

Praradus valstybę žydų religija vystėsi tėvynėje, Egipto diasporoje ir Babilono tremtyje skirtingu būdu. Elefantino (Egiptas) papirusuose minima deivė Anat - Jahu (Jahu - JHWH sutrumpinimas), t.y. galima spėti, kad tenykščiai žydai garbino V a. Anat kaip JHWH sutuoktinę. VIII a. antspauduose ir rozetės stiliaus antspauduose iš VII a. Jahvė vaizduotas kaip galingas agresyvus liūtas su papildomu saulės disku, tradiciškai suprantant Jahvę kaip saulės dievą. Hebrajų biblija įrodo, kad Jahvė buvo vaizduojamas antropomorfiškai, teomorfiškai, metaforiškkai ir simboliais. Konstatuojama didžiulė ginaikomorfinių Ašeros ir Dangaus karalienės Judėjoje VII a. atvaizdų gausa. Tačiau taip pat matomi ankstyvojo deuteronominio ortodoksinio religingumo pėdsakai Judėjos materialiniame palikime: imama vengti VII - VI a. ikoninio dekoro. VI a. Judėjoje susvetimėta viskam, kas kanaanietiška. Imta naikinti šventuosius akmenis. Rastos VII a. Jeruzalės archyvo bulės su vardais iš Jeremijo knygos. Žydų vardų antspaudai ir bulės rodo aiškią tendenciją į anikoniškumą ir gryną ornamentiką. Sidabriniai amuletai iš Kefet Hinnom įrodo buvus kai kuriuos tekstus, žinomus iš Biblijos kanono. Deuteronominė monoteizmo doktrina susiformavo Babilono tremtyje. Tai neatsiejama nuo persų religijos - achemenidų Ahuramazdos garbinimo. Tremtis buvo dingstis sąmoningam savo tradicijų sutrinkimui ir performulavimui, o kriterijus ir selekcijos principus pasiūlė kunigiška, deuteronominė mokykla. Ortodoksiniai sluoksniai poegziliniu sluoksniu deivių terakotinių ir bronzinių figūrų gamybą rimtai suvaržė. Atsirado griežta religinė kontrolė ir spaudimas iš sugrįžusių deuteronominio nusiteikimo kunigų.

Anot protestantų krikščionybės istoriko Hermanno Deteringo monocentristinis jahvecentrizmas paprastai siejamas su Jeruzalės levitų kunigų ratu. Deuteronomistai Baalo ir Ašeros garbinimą laikė atsakingu už Jeruzalės nelaimes. Pasak istorikės Gerdos Weiler ST buvo sukurta fikcija apie svetimą tautą ir apie tai, kad ji užėmė Kanaaną ir ta fikcija pasitarnavo tik tam, kad kad būtų įvestas tariamai naujas, visiškai kitoks dievas. Iš tiesų gi Jahvės asmenyje turim reikalo su Kanaanno dievo El dublikatu (kitame skyriuje aptarsime Jahvės paraleles su babiloniečių religinėmis tradicijomis), perėmusiu jo funkcijas ir atributus (Res Schamra rastose molinėse lentelėse dievas Jah paminėtas kaip El sūnus). Anot Mark Smith Jahvė ilgą laiką buvo Kanaano (Ugarito) dievų dvaro narys su dievu El kaip pirmininku. Neatitiktinai Septuagintoje (ir Kumrano Biblijos versijoje) kalbama apie dievų sūnus. El čia lygu Elyon - tėvas visų dievų, o Jahvė tokiu atveju vienas jo sūnų. Taip pat ir psalmėje Nr. 82 Jahvė yra ne pirmininkas, bet dievų susirinkimo narys ir Elo sūnus. Taigi, Baalas priklausė Kanaano dievo Elo, kurio sūnumi buvo, dvarui. Iš Elo Balaas perėmė ir jo žmoną Ašerą, kuri kartu buvo garbinama kaip Dangaus Karalienė. Baalo - Ašeros kultas buvo didžiulis konkurentas Jahvės kultui. Saliamono Jahvės šventykloje ant Siono kalno pasak Gerdos Weiler turėjo būti garbinamas Jautis - dievas Jahvė (Mozės ragai). Jahvė kaip Elo dublikatas turėjo laikui bėgant perimti (išplėšti) jo funkcijas ir atributus. Jahvė išsivystė imanentiškai iš Kanaano dievų panteono. ST tyrinėtojai jau seniai spėjo kad Jah atveju turimas galvoje Jahvė. Štai Septuagintoje ir Kumrane rastame ritinyje kalbama apie "Dievo sūnus". Taigi tai politeistinis vaizdinys. El (=Elyon) yra tėvas visų dievų ir Jahvė yra jo sūnus. Pakoregvus Elyonas sutapatintas su Jahve ir šis padarytas dievų susirinkimo pirmininku. Kalbant apie Jahvės ir baalų analogijas, randama daug panašumų tarp Ugarito kultūros (Baalo šventykla), kanaaniečių ir ST. Psalmė Nr. 28 naudoja išsireiškimus, kurie naudoti Baalui aprašyti Ugarito poezijoje. Jahvė ir Baalas yra tas pats asmuo, t.y. Cafon kalno šeimininkas, žydų vėliau paversto Sionu. Ugarito pasakojimų herojai virto biblijniais herojais. Nuo 1200 m. Palestinoje gausybė toponimų su baal ir visai nėra su Jahve (nors deuteronominės reakcijos metais Baalo kunigai imti žiauriai persekioti - tai matosi Biblijoje). Toponimai eu el- daugiausia ikiizraelietiški. Elohistinės redakcijos autoriai buvo susiję su Il (El) kulto doktrina.

Santykis tarp Ašeros ir Elo buvo motinos - sūnaus santykis. Vėliau jis virto Jahvės santykiu Ašera, o paskui svorio centras ėmė keltis į Jahvę. Galiausiai Jahvė perėmė ir Ašeros funkcijas ir taip gimė jahvistinis monoteizmas. Tačiau iš tiesų liaudis ir toliau garbino kalnų, audrų, lietaus, vaisingumo baalus (tai ne vardas, o titulas, Viešpats, Kyrios). Aschera taip pat buvo ne tik viena deivė, bet deivių grupė ir kartu garbinta kaip Dangaus Karalienė. Karaliaus Manaso laikais Jeruzalės Šventykloje kabojo Ašeros atvaizdas. 1975 m karavansarajuje Kuntillet Adschrut rastas įrašas (datuojamas apie 800 m.), kuriame kalbama apie Jahwę ir jo Ascherą. Kape Chirbetel-Kom netoli Hebrono rastas įrašas: "Palaimintas buvo Urijahu prieš JHWH. Ir iš jo priešų išgelbėjo jis jį per savo Ašerą. Per Onijahu ir jo Ascherą" (VIII a. pr. m. e. pabaiga). Taigi, ne tik kartu garbinti, bet ir buvo pora. Otmar Keel rašė apie dvi plokštes, ant kurių dievo įsakymai surašyti. Pasak jo jos turėjo reprezentuoti dvi dievybes - Jahvę ir Ašerą. Centre vis dėl Elo, Baalo ir Jahvės žmona Aštartė, kuri savo galią demonstruoja antspaudais (žiedais) ir skarabiejais. Juk ir vienintelėje archeologiškai įrodytoje Jahvės šventykloje Arade visų švenčiausioje vietoje VIII a. buvo dvi akmeninės plokštės kaip kulto simbolis. Paskutiniaisiais dešimtmečiais Izraelyje rasta daugybė Ašeros statulėlių. Terakotinės figūrėlės iš VIII - VII a. rastos kiekvienuose izraelitų namuose yra lyg Marijos atvaizdų katalikams atitikmuo. Be to, rasta terakotinė figūrėlė iš Judėjos (VIII - VII a.), vaizduojanti soste sėdinčių dievų porą.

Gyvatė ir jautis - gyvūnai, kurie paliko ryškų pėdsaką Izraelio religiniame gyvenime. Gyvatės kulto pėdsakai Biblijoje: Mozės varinė gyvatė dar karalių epochoje buvo Jahvės simbolis. Paauksuotas jaučio atvaizdas buvo nešamas eisenos metu. Mirštantis Mozė suteikia Juozapui, Efraimui, pirmagimio jaučio pravardę, kurio ragai kaip buivolo.

Vis dėl tyrinėtojai atkreipia dėmesį ir į politinį jahvizmo iškilimo aspektą - Jahvę kaip politinės ir etninės integracijos tašką. Pav. teologas Robert M. Price kalba apie senovės Izraelio genčių lygą (arba amfiktioniją). Jo nuomone Izraelis suformuotas kaip atskirų genčių konfederacija. Daugelis genčių pavadintos jų tradicinių totemų ar dievų vardais. Šios gentys priėmė bendrą dievą (Jahvę) be "valstybės ir vietos". Tiesa, XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Hugo Winckler buvo pasiūlęs versiją, kad Jahvė buvo kalebų genties dievas, kanaanietiškas dievas Jahu. Winckler laiko Dovydą Kalebo genties kunigaikščiu, kuris rezidavo Hebrone. Iš čia jis užkariavo Judėją. Judėja ir Kalebas buvo jo nuomone hebrajai, bet ne izraelitai. O visa 12 - os genčių schema - tik legenda, sukurta Dovydo dvare. Apie patriarchus pasak Wincklerio mažai kas randama pas Izają, kuris nieko negirdėjo ir apie izraelitų buvimą Egipte. Ir pranašas Amosas kai jis kalba apie "Izaoko aukštumas", turi galvoje visai kitą vaizdinį, nei oficiali legenda. Pasak Johannes Hehno per Jahvę gentys buvo suvienytos į tautą. Galima kalbėti apie Sinajaus koaliciją. Čia svarbus Jahvės bepaveiksliškumas: jo atvaizdai ir simboliai uždrausti. Jahvė buvo elohimas, vadinasi "dievai" (daugiskaita), skirtingų genčių dievų panteonas. Maxas Weberis akcentuoja, kad hebrajų pasidavimas Jahvei buvo savanoriškas ir visų pirma pagrįstas žinojimu. Izraelis kaip politinis organizmas buvo Eidgenossenschaft (konfederacija), Berith - Sandora per priesaiką, skirtingos etninės kilmės genčių kulto bendrija. Izraelitų konfederacija buvo karo sąjunga su karo dievu Jahve. Pietų gentys laikėsi Jahvės monolatrijos. Jahvė izraelitams buvo Elohim, identifikuojamas su lokaliniais arba funkciniais Baalais. Gal būt pasak Weberio, Dovydas buvo sudaręs sąjungą su Silo kunigais ir perėmė nevaizduojamo Jahvės principą. 

2. Izraelitai Babilonijos tradicijų kontekste

Babiloniečių įtaką žydų religijai labiausiai pabrėžė religijų kilmės mokykla, buvusi itin įtakinga XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje - vadinamasis panbabilonizmas. Panbabilonizmo pradžia - 1902 m. asirologo Friedrich Delitzsch paskaita "Babel und Bibel". Biblijos autorius jis pristatė kaip šumerų ir babiloniečių tekstų kopijuotojus. "Babelis ir Bilbija" tapo lozungu. Panbabilonistais buvo taip pat Peter Jensen, Hugo Winckler (1863-1913), Alfred Jeremias, Heinrich Zimmern ir kiti. Tikrasis astralinės - mokslinės panbabilonizmo mokyklos įkūrėjas buvo Hugo Winckler, kuris teigė, kad Jahvės vaizdinys remiasi Marduku. Kitas panbabilonizmo lyderis - Alfred Jeremias (1864 - 1935), pastorius Leipcige ir religijotyrininkas. Astraliniu-mitologiniu metodu jis bandė ginti savo apologetinę (liuteronizmo atžvilgiu) laikyseną. Nuo 1904 m. jis įrodinėjo egzistavus "latentinį monoteizmą" kaip ezoterinį šventyklos mokymą. Hermann Gunkel pasisakė prieš ideologizuotą panbabilonizmą. Heinrich Zimmern bandė akcentuoti persų įtaką ST. Pažymėtinas Gilgamešo mito specialistas Peter Jansen. Delitscho įsitikinimu tiek elohistinė, tiek ir jahvistinė ST redakcijos remiasi Mespotamijos medžiaga. Jis teigė egzistavus bendras ST, Babilonijos ir Asirijos religines bei monetų, matų ir svorio sistemas. Judėjų šabo genezė taip pat įtakota babiloniečių (kaip rodo jų aukojimo ir švenčių kalendorius jie turėjo sabattu-dieną (mėnesio 7, 14, 21 ir 28 dienos), kuriomis kai kas buvo uždrausta). Pasak jo į Mesopotamiją imigravusių kanaaniečių religija greitai degradavo ir virto politeizmu. Šiuolaikinis panbabilonizmo doktrinos tyrinėtojas R. Lehmann daro išvadą, kad "Babel und Bibel" buvo to meto Artimųjų Rytų istorijos pasiekimus apibendrinanti koncepcija, kuri savo reikšmės neprarado iki šių dienų.

Kalbėdami apie milžinišką Babilonijos įtaką Palestinai, panbabilonistai, remdamiesi El-Amarnos lentelėmis (rastomis 1887 m.), teigia, kad izraelitai nuo pirmų savo dienų Kanaane visaip bendradarbiavo (buvo susiję) su kanaaniečiais (religija ir kultu). Pasak Delitscho Tora su Mozės ir Jaho įstatymais (duotais neva ant Sinajaus kalno) neturi nieko bendro, o yra dalis V a. Ezros laikų kunigų sudaryto įstatymo kodekso. Puošni šventykla palapinės forma tėra tendencingas Saliamono šventyklos perkėlimas į dykumos laikotarpį. Jaho įstatymai jau du tūkstančiai metų iki sandoros su izraelitais, galiojo Babilonijoje, Asirijoje. Izraelio religija buvo ne monoteizmas, o monolatrija: Izraelis tarnavo savo dievui - Jaho. Palaiminimai ST ir babiloniečių literatūroje labai panašūs. Prekyba, pramonė, teisė, papročiai, ST monetų, matų, svorio vienetų sistemos visiškai babilonietiškos. Babilonietiškos kilmės yra mėnesių pavadinimai: nisanas, ijaras, sivanas, tamuzis, avas, elulas, tišrėjus, chešvanas, kislevas, tevetas, švatas, adaras. Gunkelis pripažįsta, kad Kanaanas kultūrine prasme buvo Babilonijos provincija. Talmudas įrodo, kad judėjai pripažino savo giminystę su babiloniečiais. Pesachim 87a į klausimą kodėl Dievas ištrėmė žydus į Babiloną atsako: todėl, kad jų kalba gimininga su Toros kalba. Be to, Dievas juos norėjo į tėvynę nusiųsti. Izraelitai visais laikais, nepaisant iš babiloniečių patirtų nemalonių vertino savo kilmę iš Eufrato šalies. Babiloniečiai šimtmečiais kultūriškai viešpatavo Vakarų krašte (Kanaane). Amarnos radiniai (laiškai) įrodo Babilonijos milžinišką įtaką - XV a. pr. m. e. ten susirašinėjimui buvo naudojamas babiloniečių dantiraštis, nepaisant to, kad politiškai Kanaane viešpatavo Egiptas. Net mažiausi karaliai, kurie buvo Egipto vasalai, rašė savo valdovui Egipte ant papiruso ne egiptiečių kalba, bet babilonietiškai ant molinių lentelių. Kanaane babiloniečių kalba buvo oficiali kalba. Vietiniai žmonės kalbėjo lingua franca - babiloniečių kalba, praturtinta vietine tarme. Faktiškai Kanaano kalba buvo ta, kurią dabar vadiname "hebrajų" kalba. O babiloniečių dievo Nininb garbinimą įrodo paminėjimas Bet-Ninib kaip miesto Urusalim krašte viename Abdheba laiške faraonui iš Jeruzalės. Gali būti ir taip, kad jokios tremties į Babiloną nebuvo, o semitų gentys gyveno ir Palestinoje, ir Mesopotamijoje. Galbūt chaldėjai buvo tie, kurie paskui kaip levitai apsigyveno Palestinoje, nors ir toliau gyveno ir pačiame Babilone.

Jahvės vardo forma. Faktiškai neabejotinai teisinga forma yra Jahö (Jehö), patvirtinama daugybės asmenų vardais, pav. El-Jeh6-'Snäi reiškia "į Jehö mano akys", Jehö-näthän "Jehö davė". Yra vardai su Jähü: Adöntjahü "mano viešpats yra J.", 'Azar-jähü "padėjo J.". Jehö, Jähü buvo vienas iš daugelio amoritų tautų garbinamų dievų (vienas jų dievų - Jahum). Veliau tetragramatonas imtas keisti žodžiais Elöhim ,,Dievas" ir Adönäi ,,Viešpats". Įvedus balsių žymėjimą, tetragramatonas imtas skaityti kaip Jehova. Žydų raštininkai ėmė aiškinti, kad dievo vardas iš 4 priebalsių yra neištariamas, taip vainikuodami dievo vardą paslapties nimbu. Todėl vieną kartą dievo vardas buvo ištariamas kaip Jeho, o kitą kartą kaip Jahvė. Bet kuriuo atveju nėra pagrindo manyti, kad Jeho, Jähü, Jäh yra trumpiniai iš vardo Jahvė. Iš Jahwä niekaip neįmanoma išvesti formų Jehö, Jähü. Jahvė apskritai nėra verbalinė forma bet daiktavardis. Ir kur apskritai Priešakinėje Azijoje buvo kur nors sutrumpinta dievo vardo forma? Galima klausti apie dievo vardų Jahö' (J'hö), Jähü, Jäh, Je kilmę. Reiktų prisiminti hebrajų vardus kaip Ahijjähü (,,mano brolis yra Jaho"), Ahi-tüb (,,mano brolis yra Gėris"). Tiesa, anot E. Königo vardas Ja-a-ve-üu negali būti babiloniškas, nes veiksmažodis "hava" (būti) babiloniečių - asirų kalboje neegzistuoja. Be to problema ta, kad dievo vardas "Jahve" (esantysis") nenaudotas kanaaniečių genčių Babilonijoje. Kita vertus veiksmažodis "hava" (būti) gali būti skolinys iš kanaaniečių, kuriems ir Hamurabis priklausė. Krikščioniškos orientacijos tyrinėtojo J. Hehn manymu aramėjiškuose žydų iš Asuano (Elefantinos )papirusuose neabejotinai buvo Jähü arba Jähö. Tai reikštų, kad forma Jähü šalia Jahwe tikrai buvo vartojama. Tačiau jo manymu nėra prasmės įrodinėti, kad forma Jahu (o juk dar ir formos Jäho ir Jäo egzistuoja) senesnė už "Jahwe". Jahu jo manymu yra viena iš Jahwe formų. Vardas Jahvė nėra kažkas naujo visiškai. Jam glūdi forma Jahu. Sandorai pasirinkta būtent foma Jahwe vietoj Jahu. Tai sąmoninga teologinė refleksija. Jahvė yra dievų dievas, Viešpačių viešpats. Tai reiškia beveik tą patį kaip babilonietiškas t/um sa iläni. Jahvė dėka genčių suvienijimo per Mozę virto izraelitų vienijimosi centru. Taip atsirado Jahvės garbintojų amfiktonija.

"El" etimologija. Babiloniečių kalba ilu reiškia kryptį, tikslą, dievą. Jobo knygoje dievas sėdintis soste danguje pristatomas kaip valdanti akis. Taigi semitai laikė danguje gyvenančią dievybę il, tai, į ką jų akis yra nukreipta. Ant vienos lentelės "Tarnas dievo El" ir tai įrodo, kad atvykėliai semitai garbino dievą vardu El. Anot F. Delitsch vardas Jahvė turėtų būti skaitomas Ia-a-ve-ilu. Vardas Iahum-ilu numato pilną vardą Ia've-ilu, o toks vardas yra paliudytas, todėl nereiktų laikytis tokio, kurtis nėra paliudytas. Kananietiški babiloniečiai vadino aukščiausią dievą ilu. Abraomo žmonėms tai El arba Eloah. Daugiskaita Elohim atitinka kanaaniečių ilani Amarnos laiškuose. J. Hehn pripažįsta, kad vardas iš Hamurabio laikų Summa-ilu-la-ili-ia iš tiesų egzistuoja ir jis įrodo buvus dievą Ilu ir tai, kad Delitzscho pasitelkti vardai iš tiesų skamba monoteistiškai, kuo remdamasis Delitzschas įrodinėja, kad šiaurės semitai Dievą kaip vieningą dvasinę būtybę garbino. Bet pasak J. Hehn tai "Dievas" bendrine prasme. Babiloniečiai daugybę suprato kaip vienybę - Elohim tam yra pavyzdys. Jahvė yra Elohimas, tai yra dievų visuma ir uždrausta šalia jo kitus dievus turėti.

Kalbant apie šabą, reiktų prisiminti keturis faktus: 1) babiloniečiai - asirai turėjo šabattu dieną, 2) jie apibrėžė jį kaip dieną; 3) jiems jis buvo "susitaikymo su dievais diena", 4) hebraiškas "šabbath tapatus hebraiškam šabattu ("susilaikymas nuo darbo") reiškia šventimą. Diena sabbath reiškia dievo dieną. Asirų kalendoriuje dienos 7, 14, 21, 28 asirų karaliui ("didžiosios tautos ganytojui") reiškia pasninką (kaip ir magams bei gydytojams), atsisakymą nuo užsiėmimų. Karaliui tai Dievo diena, t.y. Sabbath diena. Babilonijoje septinta diena buvo laikoma nelaiminga diena. Tą dieną nebuvo galima jokio darbo dirbti. Dievas Schibü Sibü ("septyni"), babiloniečiams buvo nelaimės dievas. Kanaanitams hebrajams nelaimės dievas Scheba irgi buvo žinomas. Šio vardo šaknis užfiksuota trijų mergaičių varduose - EHschebd, Jehbschebd ir Bath-schebd - jie patvirtina kad hebrajams kaip visiems semitams mergaitės gimimas buvo nelaimė. Babiloniečiai dieną, kuri tarnavo susitaikymui su dievu, vadino šabattu. Tas susitaikymas reiškėsi susilaikymu nuo tam tikros veiklos ir tam tikrais apribojimais: draudimu valgyti keptą mėsą, keisti apsiaustą, draudimu karaliui lipti į vežimą, magams pranašauti, o gydytojai gydyti. Tai širdies nuraminimo, susitaikymo su dievu diena, savo tikslioje transkripcijoje rašyta sa-pa-tum, kuris atsižvelgiant į dažną pat vartojimą gali būti transkribuojamas ir į šabatum. Taigi šabatum reiškia ne ką kitą kaip dievą, ir dievų numaldymo dieną, atgailos vykdymą, atgailos maldą, o veiksmažodis šaabatum reiškia "susitaikyti". Tai 7, 14, 21, 28 mėnesio dienos - taigi kas septinta diena. Ideogramos rodo, kad tos dienos laikytos blogomis, nes įvesti tam tikri apribojimai, bet taip pat reiškia viltį, kad paskui bus geriau.

Pasaulio kūrimo vaizdiniai taip pat babilonietiški, kaip ir Marduko kovos su Tiamat vaizdiniai: tamsus vandeningas chaosas (Tehom) (t.y. Tiamat) ir paskui tamsos nuo šviesos atskyrimas ir visų objektų sukūrimas - visame tame aiškiai matyti biblijinio kūrimo aprašymo priklausomybė nuo babilonietiško: būtent kosmoso vaizdavime kaip tamsaus, vandeningo chaoso, kuris šviesos buvo padalintas į dangų ir žemę. Psalmė Nr. 47 (13 skyrius) pasakoja apie pabaisos (leviatiano) galvos sutriuškinimą virš vandenų. Jobo knygoje (9: 13) pasakojama apie pirmykščio okeano įveikimą: pranašai pranašauja, kad dievas ateityje jūros pabaisą (leviataną) sukapos. Izajo knygoje (51: 9) kalbama apie tai, kad Jahvė perpjovė gyvatę ir pabaisą perdūrė. Arba Jobo knygoje (26, 12): nugalėjo slibiną. Pasaulio padalijimas į tris dalis (dangus, žemė ir vanduo (liaudyje dalijima į žemę, dangų ir požemį) - būdingas babilonietiškam pasaulėvaizdžiui) - žino dar Elohistas (2 Mos 20: 4). Žmogaus formavimas iš dulkių taip pat įkvėptas babiloniečių: babiloniečių mite žmogus sukurtas iš molio, o per nosį įkvėpta gyvybės odemas (dvasia). Babiloniškos paralelės ir žmogaus kūrime "pagal paveikslą". Jahvistinis kūrimo pasakojimas panašus į Enuma eposą.

Istorija apie pirmąją nuodėmę ST. Yra žinomas babilonietiškas cilindrinis antspaudas, kurio viduryje pavaizduotas medis su vaisiais, dešinėje vyras su ragais, o kairėje moteris ir abu tiesa rankas į vaisių, o už moters gyvatė. Pasak R. Lehmano Delitschas remdamasis Pradžios knyga (3 skyrius) ir cilindriniu antspaudu kalbėjo apie "gyvatę kaip moters suvedžiotoją". Ir iš tiesų šumerų antspaudai iš Tepe Gawra rodo lytinį aktą ir gyvatę. Šiais laikais Michael Diethelm pripažįsta, kad biblinė pirmosios nuodėmės interpretacija savo kilme yra apie moterį ir gyvatę, apie gyvenimo medį ir pažinimo medį kalbantis seksualinis mitas. Jei taip, tai Delitscho hipotezė nebuvo jau taip nutolusi nuo tiesos. Panašus objektas rastas 1972 m. vietovėje Hadra. Mažiau vienareikšmiški seksualūs gyvatės atvaizdai rasti gyvenvietėse Byblos, Meggido, Jericho. Taip pat nuogų deivių atvaizdai su gyvatėmis rankose (Qedeschet) liudiją tą patį sąryšį (O. Keel tyrimai). Kultinė gyvačių reikšmė ir Palestinoje neabejotinai aiški.

Biblijinio ir babilonietiško pasakojimų apie tvaną paralelės. Ypač akivaizdus tapatumas pasakojime apie paukščių išsiuntimą. Taip pat ir pasakojimas apie žmonijos protėvius iki tvano greičiausiai babilonietiškos kilmės: hebraiški vardai lengvai gali būti paaiškinti kaip babilonietiškų protėvių vertimas.

Jahvei buvo perkeltos Marduko savybės. Marduko garbinimas buvo beveik monoteistinis kaip ir jo kaip Išganytojo charakteris. Kaip Jahvė išsirinko sau vietą garbinimui - Jeruzalę taip ir Mardukas pasirinko Babelio miestą. Užėmus Babiloną Marduko šventykla buvo rūpestingai išsaugota. Lygiai taip pat Kyras vertino ir Jahvės kultą ir leido šventyklą atstatyti. Analogijos ryškios pasakojimuose apie jūrų pabaisos (levitano) sukapojimą. Jahvės - Tehom - Slibino kova ir Marduko - Tiamat kova priklauso tam pačiam vaizdinių kompleksui. Hamurabio laikais keturi saulės judėjimo punktai (pasaulio kampai), pažymėti (užimti) Marduko simbolizuoja rytą, pavasarį, rytus ir šiaurę, Ninib - vasarą, Nebo - vakarą, rudenį, vakarus ir pietus, Nergal - naktį ir žiemą. Šie pasaulio kampai vaizduoti kaip žmogus, jautis, erelis, liūtas. Tie patys atvaizdai pasirodo ir hebrajų simbolikoje. Prieš 2500 metų kalendorius nebeatitiko pavasario ekvinokcijos faktiškam taškui. Kartu su astrologinės eros kaita keitėsi ir Marduko simboliai ir jo atstovaujama pasaulio sritis. Laiko skaičiavimas turėjo persislinkti į jaučio ženklą. Bet tik Hamuraabis atliko reformą - iškėlė Marduką, Babilono miesto dievą, kurį nuo šiol simbolizavo jautis, į dievų karaliaus postą. Įžengus į Jaučio ženklą - Mardukas ėmė reikšti rytus. O prisiminkim: juk šiaurinėje (Izraelio) karalystėje Jahvė taip pat vaizduotas jaučiu.

Titulas "žmogaus sūnus" šimtmečiais naudotas Babilonijoje. Tai juridinė formulė. Babilonijos teisės aktai kalba apie valios pareiškimo formas. Jei tėvas sako: "tu nesi mano sūnus" tai reiškia, kad sūnus atstumiamas, praranda paveldėjimo teisę.

Aiškios analogijos tarp žydiškų ir babilonietiškų-asiriškų psalmių ir jų muzikos. Tarp abiejų tautų psalmių - kalbos, mąstymo, pažiūrų panašumai. Abi poezijos panašios savo stiliumi, ritmu, mintmis, vaizdiniais. Babiloniečių dievai taip pat yra visagaliai, visažinantys ir visuresantys. Jie taip pat kalba su tikinčiaisiais vėjo gūsyje, audros ūžesyje ir per pranašus bei regėtojus. Tokie skaičiai kaip septyni ir trys: tris kartus pakartojama Viešpatie, šalie, ašūre, šventas. Babilonietiškų psalmių maldose kenčiantis žmogus dievybės akivaizdoje išpažįsta savo nuodėmes ir prašo išgelbėti nuo pražūties - tame galima įžvelgti pakilimą virš politeizmo. Tokie muzikos instrumentai kaip arfa, citra, litaurai, cimbolai - asiriški. Psalmės Nr. 148 žodžiai paimti iš babilonietiškos psalmės (iš Uro miesto), skirtos Mėnulio dievui.

Anot H. Winckler turime vieningą orientalinę astralinę pasaulėžiūrą. Jahvės religija gimė Rytų tautose. Kai Jeruzalėje ji žlugo, keletas tūkstančių jos išpažinėjų buvo ištremti. Po Babilono žlugimo ji vėl pakilo. Dangus babiloniečių ir žydų buvo įsivaizduojamas kaip septynių planetų (tolimiausia - Saturnas) koncentriniai ratai, formuojantys septynias Zodiako pakopas, regimai lyg septynių pakopų bokštą, babilonišką zikūratą. Žemiausia pakopa yra Saturno, aukščiausia - Mėnulio. Šios pakopos yra septyni dangūs. Virš septintojo yra summus deus (Anu) dangus, o biblinėje religijoje - Jahvės. Mėnulio dangus artimiausias Jahvei. Taigi Zodiakas gali būti įsivaizduojamas kaip laiptai. Zodiako ir ekliptikos šiaurės polius yra ten, kur Annus dangus, taigi, aukščiausia laiptų pakopa. Šį tašką Mėnulis pilnatyje pasiekia kartą per mėnesį. Tad ši diena būtų šabas, septintoji diena, tačiau pagal savo prigimtį šabas yra saulės išvakarės, t.y. Saturnas. Taip biblijinė religija nutolsta nuo babilonietiško Mėnulio mokymo ir krypsta prie saulės mokymo, t. y. egiptietiškos sistemos. Tačiau iš tiesų šabas kaip septintoji diena suvienija abu mokymus.

H. Winckler pabrėžė, kad babiloniečių žvaigždžių religijoje žvaigždynais apsireiškia dieviškoji galia. Anu yra aukščiausia dievybė ir pagoniška-monoteistine prasme. Abraham ateina iš Mėnulio garbinimo vietos Ūro ir Harano. Jo žmona - Sarah (sarratu reiškia Harano Mėnulio dievo sutuoktinę), jo švogeris Labanas (t.y. pats Mėnulis), o jis pats Abraham, t.y. Sin (Mėnulio dievas) kaip abu ilani, summus deus, arba Abraham. Juozapo atveju turime vegetacijos dievą kaip ir Tamuzo atveju, kuris taip pat yra vegetacijos dievas. Tamuzas nusileidžia į apatinį pasaulį. Todėl ir pasakojime apie Juozapą, jis nuleidžiamas į "duobę" (ar šulinį). Be to, Juozapas sako, kad yra pavogtas iš hebrajų šalies, o Nebo yra vagių dievas. Lilitt yra identiška babiloniečių demonei lilitu. Hebrajų ir aramėjų Lilit aprašoma kaip nakties vaiduoklis, o asirų lilätu reiškia vakarą. Senojoje orientalinėje pasaulėžiūroje žvaigždės buvo suvokiamos kaip angelai. Talmudo traktatas "Beraschot" žino 7 žvaigždžių arba angelų klases. Visi rytai žino septynis dangus. R. Levi Babilono Talmude (Chagiga 12) sako: "yra septyni dangūs, kuriems net pavadinimai duoti. ST likę pėdsakai tokio požiūrio. Tarkim "dangus" - naudojama daugiskaita "samajim" (Psalmė Nr. 19; Pakartoto Įstatymo knyga 10: 14). Apokalipsė ir septyni fakelai, degantys prieš Dievo sostą, yra septynios Dievo dvasios. Giminingas yra septyniašakis šviestuvas. Septyni žydų angelai atitinka septynis pagonių dievus. Žvaigždės suvokiamos kaip dievybės akys, o kulte vaizduojamos fakelais ar šviestuvais. Tie Septyni pradžioje turėjo būti žvaigždžių dievybė. 24 vyresnieji, kurie sėdi prie Sosto ant sostų su baltais karališkais drabužiais su auksinėmis karūnomis, yra yra paasaulio valdovai. Babiloniečiai žino 24 žvaigždžių dievus, kurie yra pasaulio teisėjai. Pas apokaliptikus avinas turėjo 7 ragus ir 7 akis. Jono apokalipsėje (4 - as skyrius) septynetą galima matyti ten, kur rašoma apie septynias dvasias. - aišku čia turimos galvoje septynios planetos. Žydų apokaliptikai kiekvienai planetai priskiria arkangelus: Raphael yra saulė, Gabriel - Mėnulis, Chanael - Marsas, Michael - Merkurijus, Zadkiel - Jupiteris, Annael - Venera, Sabathiel (Kephziel) - Saturnas. Žydų - babiloniečių burtų tekste rašoma: "aš įsakau šventųjų angelų ir Metatrono, Hadrielio, Nureilio (Sasgabileio), Haphkielio, Mehaphkielio vardu". Taigi, yra septyni angelai, kurie supa žemę ir dangų, ir žvaigždes ir Zodiaką.

Ezechielis vaizduoja keturias būtybes keistu būdu susijusias su keturiais ratais: sostas nešamas keturių būtybių ant keturių ratų. Tos keturios būtybės turi žmogaus, liūto, jaučio ir erelio galva. Ezechielio atveju aišku, kad Dievo sostas rymo ant platformos, kuri yra ne kas kita kaip dangus. Ratai, padengti akimis, suvokiamomis kaip žvaigždynai. Tie keturi tai žvaigždžių vadovai, matomi keturiose dangaus srityse. Žydų tradicija kalba apie keturis arkangelus, o senoji izraelitų tradicija žino keturis vėjų angelus. Taigi pradinė tradicija sosto vežimu su keturiais ratais vaizduoja dangų, nešamą keturių genijų. Visas vežimas sukasi tik keturiomis kryptimis, ką dangus daro regimai ir daro, o Ezechielio vaizduojamas sparnų šlamėjimas yra ne kas kita kaip žemiškoms ausims negirdimas dangaus skambėjimas - sferų muzika (Psalmė Nr. 19: 1-5). Pradžioje tie keturi buvo žvaigždynai - keturi kvartaliniai Zodiako ženklai - Liūtas, Erelis, Jautis ir žmogus, o tai yra babilonietiška tradicija.

Vaizdiniai apie dievų pasiuntinius, angelus yra babilonietiški, ypač vaizdiniai apie cherubimus ir serafimus, apie asmeninius angelus. Sparnuotas, jaučio pavidalo cherubimas su žmogaus veidu iš Asurnazirpalo rūmų: Izajo knygoje (45: 20) rašoma, kad jie neša savo medinius pjaustinius ir meldžia dievą, kuris nepadeda: apie ką čia galima kalbėti jei ne apie babilonietišką dievų procesiją, kurių metu Belo ir Nebo iškilmingoje procesijoje buvo jų atvaizdai buvo nešami Babilono gatvėmis.

Pasakojimas apie Ezavą turi soliarinių bruožų. H. Wincklerio nuomone saulė čia susijusi susijęs su jo plaukuotumu. Saulės spinduliai suprantami kaip plaukai. Edomas yra raudonas ir plaukuotas. Ryškiausia saulės spindulių ir plaukų ryšio iliustracija yra Simsono istorija. Jo vardas reiškia mažąją saulę. Simsono gimimo vieta buvo senoji Bet-Semes kulto vieta. Jis turi Gilgamešo-Heraaklio bruožų ir kaip ir Heraklis įvykdo dvylika darbų.

Rojaus kaip sodo ir dviejų medžių (Gyvenimo medis ir pažinimo medis) jame vaizdinys. Ir babiloniečiai žino šiuos du vaizdinius. Babiloniečių gyvenimo medžių aprašymas randamas Ezechielio knygoje (41: 1) rodo, kad pranašų fantazija užpildyta babilonietiškų rūmų vaizdiniais. Aplinkui sieną buvo kerubai ir palmės. Taip pat ir sienų pjaustiniai statant šventyklą babilonietiški: liūtai, jaučiai ir kerubai. Keturių rojaus upių vaizdinys yra dangiškojo vaizdo refleksija. Gyvatė pradžioje turėjo vaikščioti stačia, o tik paskui šliaužti - "dulkes ėsti" (Pradžios kn. 3: 14): tai senas orientališkas vaizdinys apie stačią gyvatę. Genijai su žmonių ir erelių galvomis ir sparnais vaizduojami ant Sargono rūmų. Tas pats pasakytina apie liūtus ir jaučius: o juk jie - keturių pasaulio kampų simboliai Zodiake. Apreiškime Jonui Dievas sėdi soste, o aplink jį keturi gyvūnai: liūtas, erelis, žmogus, jautis. 24 vyresnieji atitinka Zodiako 24 sritis.

Kad Šventykla Jeruzalėje pagal babilonišką pavyzdį pastatyta ir atitinka dangišką provaizdį, aišku iš Ezechielio, pavaizdavusio šventyklos planą. Jachino ir Boazo kolonos reprezentuoja priešingus saulės kelio punktus. Aukščiausiojo kunigo drabužis, kuris Urim ir Tummim (brangakmenių) pagalba valdo istoriją, yra su savo veikiamais cherubais atspindys visatos, kurios uždanga turi (kartu su cherubais), kosminę reikšmę. Dovydo šokiai (2 Samuelio knyga (6: 14), taip pat 1 Karalių 18: 26) vaizdavo dangaus kūnų judėjimą. Jo 14: 2; ApK 3: 12; 21: 2, 10; 21: 12 vaizduoja dangišką Jeruzalę su 12 vartų, 12 angelų, 12 brangakmenių, kas atitinka orientalinę Zodiaku paremtą pasaulėžiūrą. Arabų astrologai 12 - ą brangakmenių priskiria Zodiako ženklams ir suteikia jiems spalvas. Lygiai tame pačiame vaizdinių rate ir 12 brangakmenių ant aukščiausiojo kunigo drabužių. Tas pats galioja 12 -ai brangakmenių Babilono ritualų lentelėje (galima palyginti su Ezechielio 28: 13). Zodiakas turi 12 ženklų, todėl yra 12 vartų, kurie veda į dangų. 12 Zodiako ženklų, 12 Izraelio genčių dalijasi į 4 grupes po 3. 4x3 brangakmenius - efodą - randame ir ant aukštojo kunigo drabužio (Išėjimo 39: 7 ir Kunigų 8: 8). Efodo brangakmeniai vaizdavo planetas kaip dieviškos valios reiškėjas. Tie 12 brangakmenių yra tie patys, kurie pagal lentelę iš Kircherio "Oedipus Aegyptiacus" atitinka arabų 12 Zodiako ženklų.

W. Bousset mato eraniškas (persiškas) įtakas judaizmui. Tai buvo įmanoma jau priešpersiniu laikotarpiu. Pavyzdžiui septynių šakų šviestuvas, vaizdinys, kad rojus ant aukšto kalno - tai jau Pradžios knygoje 2: 14. Pirmojo žmogaus švytėjimas - jį žino Ezechielis (28 skyrius). Vėlyvasis judaizmas Babilonijoje turėjo stiprų sąlytį su persų religija. Bet tai parsizmo, susiformavusio pačioje Babilonijoje, įtaka. Judaizmas suėjo Babilonijoje į kontaktą su persų religija ir tapo mišria religija. 200 metų žydų gyvenimas valdant persams paliko pėdsakus jų pasaulėžiūroje. Žydų Purimo šventė - tai persų Farwardigan šventė. Kai Aleksandras Makedonietis įsiveržė į Babiloną, jį pirmiausia pasitiko "magai", t.y. persų žyniai ir tik po to chaldėjai, babiloniečių religijos - žyniai. Judaizmo ir eraniškos religijos sąveiką liudija sakmė apie pirmąjį žmogų. Jei "Vita Adae" sako, kad Adomas ištremtas iš rojaus prarado savo kilnumą (didybę) ir jei vėlesnė talmudinė teologija sako, kad Adomas po savo nuopolio prarado spindėjimą, tai tai mums primena eraninę teologiją - Yima, kuris dėl savo nuopolio prarado spindėjimą. Yima, Vivanhant sūnus, indoiranėnų mitologijoje yra pirmasis žmogus. Bousset daro išvadą, kad žydų apokaliptika eraniškosios apokaliptikos įtakoje išvystė universalias idėjas - bendro visuotinio prisikėlimo ir pasaulio teismo. Dualizmas priskirtinas persų įtakai. Nacionalinis dievas Jahvė Ahuramazdos įtakoje virto begalinio tyrumo ir šventumo dievu, pasiekiamu tik per tarpininkus. Kaip Angra Mainjus Ahuramazdai, taip Šėtonas imtas priešpriešinti Jahvei. Saošiantas persų fantazijoje virto dieviška būtybe ir galiausiai susiliejo su Mitra. Taip pat ir judėjų mesijas suvienijo valdovo ir antgamtinės būtybės bruožus.

Įtikėtina, kad išduodant Babiloną Kyrui ir žydai suvaidino savo vaidmenį ir kad jie iš Kyro dėl to gavo teisę grįžti ir atstatyti šventyklą Jeruzalėje. Deuteroizajas Kyrą vadina Jaho numylėtiniu ir savo vardu vadina. Tad nėra abejonės kad Deuteroizajas apie Belo kunigų planuojamą išdavystę žinojo. Kalbama apie vartų atvėrimą ir laikymą neuždarius. Žydų tremtiniai jau prie Nebukadnecaro buvo įtakingi. Jeigu tokie kaip Deuteroizajas žinojo apie išdavystę tai aišku siekdami savo tikslų neatsitiktinai jie Jaho iškelia kaip priežastį Babelio griuvimui. Galbūt Darijus į valdžią atėjo su žydų pagalba. Galimas dalykas Darijaus sprendimas pasiųsti judėjus į Palestiną išplaukė iš kokių nors žvaigždžių konsteliacijų. Babilono susiliejimas su Persija ir Babilono užkariavimas iš Makedoniečio pusės tapo priežastimi didžiulės žydų įtakos. Šie įvykiai įtikino žydus, kad jie turi atskirą nuo visos žmonijos likimą. Persijos karalius Kyras, leidęs keliems tūkstančiams žydų grįžti į Jeruzalę, buvo pirmasis iš nežydų valdovų, valdomų žydų. Galima prisiminti ir Ninevijos bei Asirijos galutinį žlugimą 606 m. Galbūt ir šiuo atveju žydai pasitarnavo medams ar kitiems Asirijos priešams.

Panbabilonizmo pradininkas H. Winckler jahvizmo išpažinėjus traktuoja kaip sektą, turėjusią savo narių visuose Rytuose. Jo manymu senovės žmonės buvo būdinga astralinė pasaulėžiūra, t.y. pastangos žemiškus procesus paaiškinti dangaus reiškiniais. Jis pastebi, kad izraelitų pranašai veikė ir tose šalyse, nuo kurių Izraelis buvo priklausomas: Elijas - Tyre, Eliša - Damaske, Jona - Asirijoje. Taigi izraelitų religija nebuvo tik izraelitų, bet orientalinė. Skirstymas į semitines ir nesemitines tautas ir kultūras pasak Wincklerio neesminis. Nelengva Izraelio istoriją atskirti nuo Kanaano. Pasak A. Jeremias Babilonijoje monoteizmo srovė randama slaptajame žynių mokyme, atgailos psalmių religijoje, summus deus kulte, ypač Marduko garbinime. Keturiose pagrindinėse planetose matome keturias pagrindines Saulės pozicijas Zodiako atžvilgiu: Mardukas (pavasario ir ryto saulė), Nebo (rudens saulė), Ninib (vasaros saulė), Nergal (žiemos saulė). Tai babilonietiško latentiško pagoniško monoteizmo pasireiškimas pasak A. Jeremias. Babiloniškasis henoteizmas nesunkai įžvelgiamas Marduko iškėlime: jo išgelbėtas dievų būrys, suteikė jam 50 skirtingų vardų. Ir tėvas suteikia Mardukui savo vardą. Anot M. S. Maul babilniškasis henoteizmas įtakojo žydų teologiją. Delitzscho supratimu babiloniečiai buvo hebrajų giminaičiai ir kartu monoteistai.

Įvertinant panbabilonistų darbuose matomą izraelitų ir babiloniečių kultūros bei religinių sistemų panašumą, pačių žydų (Talmudo) pripažinimą, kad jie kilę iš Babilonijos, o taip pat iš pirmo žvilgsnio racionaliai nemotyvuotą persų valdovų paramą jiems, galima vis dėl to daryti prielaidą, kad masinės Babilono tremties ir nebuvo, o žydai (hebrajai, izraelitai), gyveno tiek Babilonijoje, tiek ir Kanaane. Galima spėti, kad iki vadinamosios Babilono tremties šios būsimosios žydų tautos pagrindas buvo hebraiškas, o vėliau jahvizmo pagrindu buvo suvienyti ir įvairesnės semitiškos kilmės žmonės. Čia galima prisiminti ir F. Chassnaino tyrimus. Jis tyrė Kašmyro gyventojų kilmę (jie patys vadina Kašmyrą - Kašir). Jis kašmyriečius siejo su semitais kuš, kasšu - kassitais, gyvenusiais Mesopotamijoje, o paskui plitusiais Irane, Vidurinėje Azijoje, Afganistane, Kašmyre. Kašmyriečių papročiai žydiški. Žydų ištakas jis randa III tūkstantmetyje pr. m. e., kai jie migravo iš Armėnijos į Mesopotamiją ir Palestiną ir tapo žinomi kaip chabiru. Mini, kad po Asirijos okupacijos izraelitai buvo perkeliami ir patys bėgo į Mesopotamiją, Siriją. Po Babilonijos tremties, išlaisvinus žydus Kirui, daug jų emigravo į Persiją ar tiesiog liko ten. Paskui jie migravo į Afganistaną, Baktriją, šiaurės vakarų Indiją. Kai kurios afganų gentys savo kilmę veda iš žydų pranašų, o kiti teigia, kad jie yra genčių kuš palikuonys. F. Chasnainas kildina žydus iš Armėnijos, vėliau migravusius į Afganistaną. Kai kurios Afganistano gentys sieja save su žydų pranašais (kaip Davud-zje, Abrahim-zje, Šemu-zje, Jusuf-zje, Isaa-kchel, Suleiman-kchel, Jakub-kchel, Zacharija-kchel ir kt.). Neabejotinai dauguma patanų, gyvenančių Bamiane, Kabule, Chazare ir Kašmyre - dingusių Izraelio genčių palikuonys. Galime prisiminti ir tai, kad teosofijos pradininkė j. Blavatskaja žydų ištakas randa Indijoje. 

3. Jahvizmas

Klasikinis judaizmas (rabiniškasis, ortodoksinis) arba jahvizmas susiformavo po vadinamosios Babilono tremties. Net ir šis klasikinis judaizmas nebuvo vienalytis, o buvo formuojamas skirtingų ir gana priešiškų viena kitos atžvilgiu religinių grupių pasak A. Pažėraitės: sadukiejų, fariziejų, esėjų, samariečių, Galilėjos anarchistų, krikštytojų, Jėzaus sekėjų. Visos jos skirtingai interpretavo Torą, Šventyklos aukojimus ir nebiblinės kilmės tradicijas. Kalbant apie klasikinio judaizmo formavimąsi, nemažą reikšmę turėjo tremtyje išsivystęs sinagoginis judėjimas. Jau matėme, kad ekskliuzyvinė jahvizmo doktrina deuteronominės istorijos pagrindu kunigų pastangomis formuota ypač tremtyje. Jie įvedė, apipjaustymą. Visos grupės puoselėjo savo teologijas. Pirmoji tremtinių grįžimo banga (Zerubabelis) siejama su Kyro ediktu (538 m.), kuriuo žydams leisti grįžti į Palestiną ir atstatyti šventyklą. Ne mažiau potremtinei žydų istorijai svarbios 458 m. Ezdros ir 445 m. Nehemijos misijos. Pradėjo formuotis Išminčių institucija (arba Didysis Susirinkimas, Sanhedrinas). Makabiejų sukilimo prieš Antiochą IV Epifaną (II a. pradžia) išdavoje išryškėjo helenizuotų judėjų ir "tradicionalistų", žinomų chasidų (pamaldžiųjų) vardu, priešprieša. Pastariesiems pavyko iškovoti Judėjos nepriklausomybę. Tada iškilo trys iš žydų istoriko Juozapo Flavijaus geriausiai žinomi judėjimai (mokymai): fariziejų, esėjų ir sadukiejų. A. Pažėraitės teigimu esėjai buvo pripažįstami asketiška, į mistiką linkusia grupė, laikiusia save "Šviesos vaikais", tikruoju Izraelio likučiu. Sadukiejų daugiausia buvo kunigijos ir aristokratijos tarpe. Jie pripažino tik rašytinę Torą. Fariziejai prisilaikė tikėjimo, kad ne tik rašytinė, bet ir sakytinė Tora buvo duotos Mozei ant Sinajaus kalno ir vienodai yra įpareigojančios. Po Jeruzalės Šventyklos sugriovimo faktiškai išliko tik fariziejų judėjimas, prie kurio prisijungė dalis ankstesnių Rašto aiškintojų. Taip kilo rabiniškasis judėjimas. Šventyklos ritualinių aukojimų tarnystę dabar pakeitė maldos tarnystė, o viso gyvenimo pagrindu tapo Toros studijavimas. Per kelis šimtmečius susiformavo rabiniškasis judaizmas, kurio pagrindu tapo Talmudas. Tačiau vadinamaisiais potremtiniais amžiais iki Šventyklos sugriovimo 70 m. žydų gyvenimo centru tapo Tora (Penkiaknygė), o Didysis Susirinkimas - aukščiausia teismine institucija. Bendravimo su Dievu būdas - įstatymo vykdymas. Viską. ką žydai nori išsakyti, jie išsako per Toros interpretaciją. Sakytinė Tora užrašoma III a. pradžioje (apie 220 m,): tada atsiranda pirmasis sakytinės Toros tekstas - Mišna, teisinis kodeksas iš šešių skyrių. Jamnija (Javnė) buvo tas centras, kur ji buvo suformuota po sukilimų, o tie, kurie tai atliko, vadinami tanajais. Mišnos tolimesnių interpretacijų (Gemaros) pagrindu gimė Talmudas (Palestinos (III a.) ir Babilono (VI a.).

Potremtiniais laikais oficialių religinių tekstų (Biblijos) lygmenyje pradėtas Dievo hipostazavimas - dangiškosios jėgos imtos suvokti kaip hipostazės, kaip būtybės, kurios pačios veikia ir kuriose žmogus jautė Jahvės dalyvavimą žmonių gyvenime. Tokios būtybės pradėtos laikyti tarpininkais tarp Dievo ir žmogaus (pav. Išmintis, Dvasia ir Žodis). Stiprėjo tikėjimas angelais, klostėsi demonų hierarchija. Vietoj siauro nacionalistinio žydiško požiūrio vis labiau stiprėja universalistinės, kosminės nuostatos, o taip pat ontologinis žemiškasis pesimizmas, dualizmas, vilčių perkėlimas į anapusinį pasaulį, istorijos periodizavimas. Kartu stiprėjo žydų bendrijos įsitikinimas, kad būtent jie kaip Jahvės tikintieji nulemia pasaulio raidą. Iškyla prisitaikymo prie helenistinės kultūros ir kartu pastangų skleisti vienintelį teisingą tikėjimą, suderinimo problema. Po vadinamosios tremties Jahvė žydams tapo vieninteliu Dievu ir kartu liko nacionaliniu dievu. Nyko Jahvės antropomorfiniai bruožai, stiprėjo žydų religinis demokratizmas ir individualizacija. Monoteizmas virto žydų skiriamuoju bruožu - šabas ir apipjaustymas imti laikyti išimtinai žydų bruožais ir kartu pranašumo prieš kitas Priešakinės Azijos tautas šaltiniu.

Persų leidimu įkūrus Judėjos teokratinę autonomiją, buvo įteisinta tautinė ir religinė segregacija. Levitai, įgyvendindami savo nacionalistinę, jahvizmu paremtą, doktriną, pareikalavo nutraukti santuokas tarp judėjų vyrų ir moterų samariečių. Jeruzalėje uždrausta gyventi samariečiams. Buvo sukurta subtili buitinių apribojimų sistema, trukdanti "šimtaprocentiniams" žydams pasitraukti už Šventyklos žynių įtakos sferos. Judėja tuo metu faktiškai buvo didelė Šventyklos bendrija su artimiausiais nedideliais miesteliais. IV - III a. Šventykla buvo kažkas daugiau nei vien religinis-kultinis centras. Ji buvo žydų savivaldos centras. Pradžia žydų segregacijai - 458 m. pr. m. e., kai Ezdra paskelbė rasinio pranašumo doktriną. Levitų sekta pavergė judėjų etnosą ir primetė jam rasinės - religinės neapykantos įstatymą. Kaip rašo prof. Welhausenas: "iš tremties grįžo ne tauta, o tik viena religinė sekta". Žydų atribojimas vyko per getoizaciją ir sinagogų sistemą, t.y., vertimas gyventi žydus uždarose, atribotose nuo kitų grupėse. Judėjoje žydai būrėsi apie sinagogas. Taip religinė sekta tapo tautos branduoliu. Jahvistinės doktrinos svarbiausiu kūrėju laikytinas Ezechielis. Galimas dalykas, kad Toros 5 knygos buvo jo redakcijos vaisius. Svarbiausia vis dėl to buvo Persijos karaliaus valia primesti žydams jų levitų sukurtą įstatymą. Atsiųsti į Jeruzalę Ezdra ir Nehemijas ėmė įgyvendinti rasistinę-jahvistinę Ezechielio doktriną. Ezdra kaip Persijos karaliaus emisaras surinko Jeruzalės gyventojus ir paskelbė jiems, kad mišrios santuokos išardomos (įstatymu tai įtvirtinta 444 m.). Žinoma, aplinkinės tautos šia naujove buvo labai įskaudintos. 445 m. Babilono žydų lyderiai atsiuntė savo atstovą Nehemiją su diktatoriškais įgaliojimais, kareiviais ir pinigais tam, kad būtų atstatytos Jeruzalės sienos, sukuriant pirmą tikrą getą. Nehemija burtų keliu įpareigojo kiekvieną dešimt žydą persikelti į Jeruzalės getą. Kiekvienas Jeruzalės gyventojas persų valdžiai verčiant asmeniškai turėjo pasirašyti Naująją Sutartį, pagal kurią Dievas - tai Izraelis.

Institucija, kuri valdė žydus, buvo Didysis Susirinkimas (vėliau Sinedrionas (gr. san Edrin - "susirinkimas")), kuriam pasak tradicijos pradžią davė Ezdra Jeruzalėje, tik atvykęs iš Babilono. Pavadinimas Sinedrionas nuo Erodo laikų taikytas dviems valdžios organams: Vyresniųjų Taryba, kuriai pirmininkavo karalius arba Pirmasis Dvasininkas, buvo politinis ir teisminis organas, o kitas organas buvo Didysis Sinedrionas (arba "ben din" - teismas) - ideologinis valdžios centras.

Pasak I. Finkelsteino su N. A. Silbermano būtent kunigai su levitais sukūrė deuteronominį pasakojimą, tačiau jie padėjo tik pamatus. Pats kanonas buvo formuojamas toliau. Vietiniai gyventojai dar galėjo turėti senosios izraeliečių religijos likučius. Sugrįžusieji buvo kitokie. Jie pradėjo skelbti Toros įstatymo primatą. Grįžo daugiausia kunigai ir levitai, amatininkai, šventyklos patarnautojai ir jų palikuonys. Iš Babilonijos buvo parsineštas grynas monoteizmas.

Žydų šventraštis sutrumpintai vadinamas Tanachu nuo Tora (Penkiaknygė), Neviim (Pranašų knygos), Ktuvim (Išminties knygos arba "Raštai"). To, kas vadinama Tora branduoliu buvo Hilkijos (bet greičiau karaliaus Jošijos) dar prieš Babilono tremtį "rasta" (o iš tiesų parašyta) Pakartoto Įstatymo knyga (galbūt jau tada jos branduolys buvo, o I - VI skyriai ir skyriai nuo XXIX skyriaus galėjo būti ir vėlesni). Tai deuteronominės istorijos santrauka, vėliau išplėtota Samuelio, Teisėjų knygose. Deuteronominės istorijos esmė tokia: Sandora su Jahve ir įstatymo suteikimas - Pažadėtosios Žemės užkariavimas - karalystė suformavimas ir Šventyklos pastatymas - Įstatymo suradimas - jo reforma. Pradžios ir Išėjimo knygos levitų buvo parašytos vėliau, o dar vėliau - Kunigų ir Skaičių knygos. 425 m. Ezdra iš atminties "atkuria" 40 knygų per 40 dienų. Jos vėl dingsta. 168 m. Antiochas Epifanijus nusiaubia Šventyklą ir sudegina visas žydų šventraščio knygas (Biblija, sudaryta Ezdros ir baigta Judo Makabiejaus). Tačiau po kurio laiko jos stebuklingai atsiranda. Visa tai užbaigė Masoros redakcija, perrašant Šv. Raštą kvadratinėmis raidėmis.

Hebrajų Biblijos kanono nebuvo dar ir I a. Šventumo statusą Tora įgavo jau po Šventyklos sugriovimo. Žydų istorikas Juozapas Flavijus rašo, kad pilna istorija (penkiaknygės kanonas) atsirado Artakserkso laikais (V a.) arba tai galėj įvykti Aleksandro Makedoniečio laikais (IV a.). Būtent levitai po deportacijos į Babiloną pradėjo intensyviai kurti judaizmo šventuosius tekstus su tikslu Jahvės vienvaldystę. Iš Ezros ir Nehemijo knygų Biblijoje akivaizdu, kad iki tol judėjai nežinojo Mozės Įstatymo, bent jau to, su kuriuo Ezdra supažindino judėjus. Ezdros paskelbtojo teksto (esą atstatyto "pagal atmintį") pagrindą greičiausiai sudarė Pakartoto Įstatymo knyga. Ilgai išliko ir įtarimas, kad Ezdra tą Įstatymą pats ir surašė (arba bent gavo apreiškimo būdu kaip rašoma apokrifinėje I a. Ezros knygoje - esą buvo apreikšta jam "iš naujo"). Iki Šventyklos sugriovimo būta įvairių šventraščio tekstų versijų ir vertimų: Septuaginta ir aramėjiški variantai. Ezdra greičiausiai buvo kunigiškos Pentateucho redakcijos autorius. III a. Pentateuchas jau buvo (jo galutinė redakcija). Jis buvo perimtas samariečių, išverstas į graikų kalbą Egipte (Aleksandrijoje). Kanonas savo užbaigta forma pirmą kartą pasirodė po 132 m. pr. m. e. Jėzaus Siracido anūko parašytame prologe savo senelio parašytai Siracido knygai (Siracido knyga parašyta žydų kalba apie 190 ar 180 m. pr. m. e. Jėzaus Siracido anūkas išvertė ją į graikų kalbą po 132 m. ). Aleksandrijos vertimas (Septuaginta) buvo įvykdytas II a. Tačiau jiems kaip Šv. Raštas galiojo Pentateuchas. Po Šventyklos sugriovimo Septuaginta tapo įtartina (aišku tik viena, kad tekstas, iš kurio buvo verčiama Septuaginta, skyrėsi nuo vėlesnio žydiško teksto. Gali būti net, kad Septuaaginta buvo naujas kūrinys, o ne vertimas). Tokios knygos kaip Juditos, Esteros, Zacharijo, Nehemijo, Koheleto greičiausiai Makabiejų laikų (II a. pr. m. e. pradžia). Danieliaus knyga parašyta po 168 m. - ji davė pradžią apokaliptinei literatūrai. Koheleto knyga sukurta valdant Ptolemėjams. Tobito knyga yra vieno asirų išminčiaus VIII a. posakiai, V a. išversti į aramėjų kalbą ir tapę žydų literatūros dalimi. Fr. Krosso nuomone tokios Pentateucho redakcijos kaip mazoretinis tekstas, Septuaginta, samariečių Penkiaknygė vystėsi skirtinguose regionuose. Žydų Biblija parašyta Palestinoje (kaip ir samariečių Penkiaknygė). Kumrane būta trijų tipų tekstų: protomazoretiniai tekstai sudarė 47 procentus biblinių manuskriptų, presamaritiniai tekstai - 6, 5 procento, be to, būta tekstų, artimų Septuagintai. Žydų tautos dauguma neabejotinai kai kurias dabartinio Šv. Rašto knygas laikė Dievo įkvėptomis, taigi autoritetingomis. Jėzaus Siracido anūkas išvardija šaltinius, kuriais rėmėsi, taigi, jam autoritetingas knygas: penkias Mozės knygos, Jošua Navino, Teisėjų, 1 ir 2 Samuelio, 1 ir 2 Karalių, Jeremijos, Ezechielio, pateikia pavuzdžių iš Izajo, mini Jobo, Paralipomenon, 12 - os pranašų, Ezdros ir Nehemijo knygas. Jos faktiškai sutampa su dabartiniu knygų išdėstymu. Šv. Rašto dalijimas į Įstatymą, Pranašus ir kitas knygas verčia manyti, kad graikiški šių knygų vertimai jau buvo. Judėjos gyventojų laiške Aristobului (apie 100 m. pr. m. e.) sakoma, kad Nehemija surinko knygas apie V a., o Judėja tą patį padarė apie 166 - 161 m. Filonas rašo apie terapeutus, kad jie saugojo šventąsias knygas, tarp kurių buvo Įstatymas, Pranašai, himnai (psalmės) ir kitos knygos. Taigi III a. žydai dar neturėjo vieno šventų knygų teksto. Pradinė Septuagintios sudėtis matyt buvo tokia: Penkiaknygė, Jošua Navino knyga, Teisėjai, Rūtos, Karalių, Giesmių Giesmė ir Ekleziastas. Galbūt reiktų pridėti Paralipomenoną ir Jobo knygą. Kumranitai turėjo savą Mozės Įstatymo versiją - vadinamąjį Šventyklos ritinį.

Rabiniškoje tradicijoje atgimimo laikotarpiu laikomas ne Kyro dekretas 538 m., kai žydams suteikta teisė vykti į Jeruzalę ir atstatyti Šventyklą, bet 445 m. kai iš Babilonijos persikėlė grupė judėjų su Šventyklos žyniais. Laikotarpis tarp 538 ir 445 m. nėra labai aiškus, bet panašu, kad Zerubabelis Pirmojo dvasininko poste buvo pakeistas jahvistu. Praėjo dar keli dešimtmečiai ir Ezdra ėmėsi kardinalios religinės reformos. Dėka šios reformos ir naujos doktrinos atsirado nauja etnoreliginė grupė - žydai, aprūpinti mitologine savo tautos istorija su nacionalinio išrinktumo teze ir izoliocianizmu. Jahvistinė pozicija labiausia jaučiama Deuteroizajo tekste. Jahvizmo doktrina teigia, kad Aukščiausiuoju yra būtent Jahvė, o visi kiti dievai - jo funkcijos arba demonai. Kiekviena tauta turi savo planetą (judėjai - Saturną (Šebest) - iš čia šabas). Taip monoteizmo priedangoje buvo sukurtas žemųjų eonų garbinimo kultas.

Jahvizmo įvedimo pretekstu buvo sukurta "Pažadėtosios Žemės" paėmimo fikcija. To reikėjo, kad atriboti Jahvės tikinčiuosius nuo kitų Kanaano etninių ir religinių grupių. Tai buvo žiaurus procesas, Biblijoje apibūdinamas žodžiais "sudaužyti", "išnaikinti", "papjauti", "išpjauti", "permalti". Taip buvo elgiamasi su Baalo žyniais. Religinis fanatizmas ir valdžios troškimas: taip gimė jahvistinis monoteizmas. Anot W. Bousset žydų religija sukūrė tokią atmosferą kiekvienam žmogui nuo pat vystyklų, kad niekas negali ištrūkti iš religijos gniaužtų. O tokie, kurie rytais ir vakarais neskaito maldos Schma, nenešioja Tephilin, ant savo drabužių Zizith, kurie nemoko savo vaikų Toros, paniekinamai vadinami Am - haarez (kaimiečiais). Poegzilinėje Judėjoje šalia 6800 karui tinkamų vyrų buvo 3700 kunigų - tokio lygio buvo eilinių žydų indoktrinacija. Pasak Mišnos gyventoijai buvo padalinti į 24 klases kaip kad kunigai buvo padalinti į 24 klases. Mišrių santuokų su nežydėmis moterimis draudimas vėliau tapo įpročiu. Kiekvienas saugęs izraelitas mokėjo Šventyklos mokestį ir taip asmeniškai susisaistė su Šventyklos kultu. Ir pasauliečiai dalyvavo Šventyklos aukojime, nes kasdien ryte ir vakare buvo atliekami aukojimai. Paklusdami levitams žydai visur kūrėsi kompaktiškomis grupėmis: taip atsirado getai. Be to, levitai naudojosi teroru baimei diegti ir vien tik užsiminimas apie kraują vertė žydus drebėti dėl sūnų. Vien krauju apsipylusių levitų vaizdas kurstė baimę. Metinėse šventėse dalyvaudavo milžiniškos minios žmonių. Taip Judėjoje susikūrė autonominis (priklausomas nuo Persijos valdovų) teokratinis miestas valstybė - ritualinė bendrija su regionu apie sostinę Jeruzalėje. Susiformavo daugiausia diasporoje gyvenančios tautos sistema su centrine bendruomene Jeruzalėje, atlikusioje dvasinio ir ekonominio gyvenimo centrą, ir tarptautinėmis filijomis. Neištikimybė Dievui suprasta pirmiausia kaip Įstatymo nesilaikymas, todėl grįžus iš tremties hipertrofuotai imta laikytis ir smulkiausių jo ritualinių reikalavimų. Pirmiausia kultinių ir ritualinių. Tikėta, kad tik taip elgiantis Dievas įvykdys savo pažadus - atsiųs Mesiją, kuris atkurs politinę Izraelio nepriklausomybę ir išplės jo valdžią visos žemės tautoms. Todėl skrupulingai laikytasi ritualo. Buvo uždraustos mišrios santuokos su kitatikiais, bandyta iki minimumo apriboti bendravimą su jais, griežtai reglamentuotas maisto vartojimas (uždraustos kai kurios maisto rūšys - kiauliena ir kt.). Buvo įvestas šabo šventimas (anksčiau jo šventimas nebuvo privalomas). Po tremties siekta kiek tik įmanoma homogenizuoti visuomenę. Faktiškai buvo paskelbta išrinktumo, remiantis kilmės šventumo ir kraujo grynumu doktrina. Iškelta nacionalinio rojaus ir žemiško rojaus idėja. Žydų priešams turėjo būti atkeršyta, engėjai pavergti arba nužudyti (Zacharijo knyga 14: 17 - 21). Skelbta, kad Jeruzalė turi tapti pasaulio centru, į kur viso pasaulio tautos turės atvykti ir garbinti Viešpatį (Izajo knyga 49: 22 - 26; 55: 5). Jahvizmas - tai žydų išrinktumo doktrina, teigianti žydų ypatingą misiją, kraujo reikšmę santykyje su Dievu, visų nežydų atmetimą iš Dievo pusės ir įsitikinimas, kad visos Visatos Dievas yra žydų dievas Jahvė. Istorijos pabaiga turi būti Jeruzalės triumfas ir viešpatavimas virš kitų tautų. Pakartotas Įstatymas todėl yra ir politinė programa ir reiškia pasaulinį viešpatavimą kitų tautų atžvilgiu.Taigi jahvizmą išpažįstantiems žydams būdingas ypatingas ekskliuzyvumas, išrinktumo mentalitetas, puikybė, nepakantumas nežydams, fokusavimasis į išoriškumą. Religinis ir rasinis nepakantumas bei griovimas vardan jahvizmo - svarbiausias Pakartoto Įstatymo reikalavimas. Mirštantis Mozė kalba: "Ir pasakė man Viešpats, sakydamas: nuo šios dienos Aš pradėsiu skleisti baimę ir siaubą priešais tave visoms tautoms". Nuolat pasikartojantis refrenas: visiškas išnaikinimas - nesilaikant šio reikalavimo išrinktajai tautai Jehova grasina ištrėmimu tarp pagonių (Palaimintas būsi tarp tautų ir išnaikinsi visas tautas, kurias Viešpats, tavo Dievas tau duos; tenepasigaili tavo akis jų). Pakartoto Įstatymo pažadai žydams viliojantys: tu eini, kad užvaldyti tautas, kurios didesnės ir stipresnės už tave. Viešpats, tavo Dievas, eina priešais tave kaip ėdri ugnis. Palaiminimai turi išimtinai materialų pobūdį: sėkmė, palikuonių ir bandos gausa, geras derlius, pergalė prieš priešus ir pasaulinis viešpatavimas. Pagal Pakartotą Įstatymą žydų egzistavimo tikslas - kitų tautų pavergimas ir sunaikinimas dėl pelno ir valdžios. Už viso to - primityvoko gentinio nacionalizmo idėja.

Kai kurie tyrinėtojai išskiria judaizme dvi sroves - jahvizmą ir elohizmą. Pav. labai abejotina ar kumranitų (esėjų) dievas tapatus Šventyklos Jahvei. Žydų tradicija išsaugojo ir kitą Dievo įvardijimą - Elohim, kuriame matomas "Viešpats", "Dievas", "dieviškosios jėgos - arkangelai", kurių atžvilgiu vienas iš jų yra ir Jahvė. Jei Aukščiausiasis Saulė, tai Jahvė tik viena iš jos planetų, geriausiu atveju Mėnulio ir Saturno genijus. Čia galima prisiminti gnostikų naudotą dievybės įvardijimą Iао (Jao). Jao buvo maišomas su Ieuo (finikietiškas Jehova), vienu iš genijų, priešiškų Abraksasui. Jehova buvo susijęs su Saturnu. Taip pat ir Izraelio tauta susijusi su šiuo šviesuliu. Kumranitai savo tikėjimą laikė visiškai skirtingu nuo Šventyklos tikėjimo. Tą skirtumą galima įvardinti kaip Jeruzalės žynių Mėnulio kultu ir kumraniečių Saulės kultu. Teosofas A. Vladimirovas įsitikinęs, kad Biblijos elohistinės dalies autoriai susiję su senuoju Ilu (El arba Elohim) ezoteriniu pasak A. Vladimirovo kultu, kai tuo tarpu jahvistinės dalies autoriai priėmė faktiškai Baalo kultą, tapatintą su ugaritiečių Йево. Senasis Saulės kalendorius buvo pakeistas Mėnulio kalendoriumi. Senojoje Izraelio tradicijoje, atsineštoje iš Heliopolio, maldos kalbėtos atsigręžus į Rytus, o vanduo buvo svarbus kulto elementas. Dviejų tradicijų - elohistinės ir jahvistinės - E. Blavatskajos nuomone simboliai yra Siono ir Morijos kalnai. Faktiškai Jahvė yra izraelitų globėju (genijumi). Jis yra vienas iš elohimų. M. Friedlaenderio nuomone nesuklastotas mozaizmas (tai, ką A. Vladimirovas įvardija elohizmu) remiasi pranašais, išminties mokytojais, diasporos žydų išminčiais ir taip įteka į pasaulinę religiją. Pranašai ceremoninį ritualą laikė nereikalingu mozaizmo kontekste. Nacionaliniam partikuliarizmui jie nepaliko vietos. Mozaizmas siekė išlaisvinti žydų religiją, paversti ją pasauline religija.

Palestinos žydų gyvenimas buvo apsprendžiamas Sinedriono priimamų nuostatų. Didžiulį autoritetą įgavo tie Sinedriono nariai, kurie daug dėmesio skyrė raštingumo plėtimui ir pradėti vadinti knygininkais. Vis dėlto Palestina buvo helenistinės kultūros įtakoje - dėl to, kad priklausė iš pradžių Ptolemėjų, o paskui Seleukidų valstybėms. Helenististinės kultūros paveiktų žydų visuomenės viršūnių ir tradicionalistinės daugumos priešprieša ypač juntama Siracido knygoje. Išryškėjo ištikima įstatymui bei kultūrai priešiška ir laisva nuo įstatymo, draugiška kultūraivisuomenės srovės. Priešmakabėjinės - ptolemėjinės ir pokamabėjinės - chasmonėjinės epochų literatūra kardinaliai skiriasi: priešmakabėjiniais laikais judėta į judaizmo pavertimą pasauline religija, o po sėkmingai pasibaigusio žydams sukilimo (jo išdavoje Judėja išsivadavo ir tapo nepriklausoma ir tokia išliko iki 63 m. pr. m. e.), stiprėjo religinis fanatizmas ir ir nacionaliniai bei religiniai rėmai. Gimsta trys svarbiausios religinės - politinės srovės: sadukiejai, fariziejai, esėjai. Chasidimus (asidėjus) - t.y. pamaldžiuosius - pagimdė helenizavimo tendencijos Jie telkėsi dykumoje. Jų nuomone neužteko vien paklusti Šventyklai ir Įstatymai, reikia vidinio atsivertimo, turinčio eschatologinę reikšmę. Fariziejai tuo tarpu pasisakė už "tvoros tvėrimą" apie Įstatymą (Torą). Jų įtaka vis augo ir galutinai jie perėmė į savo rankas tautą po Šventyklos sugriovimo. Jie akcentavo būtinybę laikytis išorinių tikėjimo ženklų (praktikų), tokių kaip mušimasis kumščiais į krūtinę, įžadai, pasninkai, atgailos dienos, daiktų laiminimai, ritualiniai žestai ir pan. Taigi jiems būdingaas religinis, kultinis ir buitinis uždarumas - tame jie matė išsigelbėjimą. Tačiau jie laikėsi sielos nemirtingumo koncepcijos ir tikėjo lemtimi. Daug ženklų rodo, kad jie vadovavosi chaldėjiška astrologija. Jie tikėjo angelų mistiniais vardais ir tai, kad gali manipuliuoti šiais vardais ir priversti angelus vykdyti jų valią: išvaryti demonus iš apsėstųjų arba patys pakilti iki žvaigždžių. Taigi jie buvo ne tik ceremoninio įstatymo racionalistai, bet ir astrologiniai racionalūs panteistai panašiai kaip stoikai. Angelai ir arkangelai jiems buvo amžino geležinio įstatymo atstovai. Erodo Didžiojo laikais Sinedrione fariziejai jau dominavo. Jie įgavo didelę įtaką todėl, kad prie jų prisišliejo chasidimai (ir kitos religinės grupės, kurios turėjo ezoterinių žinių). Be to, jie turėjo slaptą organizaciją, galimas dalykas ištakas turėjusią Babilone. Nacionalistinis fanatizmas užgniaužė pranašų religiją (pirma kregždė tam - Danieliaus knyga, kurioje individualumas turėjo atsitraukti prieš nacionalumą, universalizmas prieš partikuliarumą, laisvas religinis mąstymas prieš Įstatymo raidę). Taip Ezdros dvasia šventė pergalę. Fariziejams visuomenės viršuje priešinosi sadukiejaai ir apačioje kaimo žmonės (Am-haarec). Kita vertus fariziejai stengėsi ne užgniaužti įvairius liaudies judėjimus, bet labiau nuslopinti juose eretišką dvasią, palenkti juos įstatymui, Raštui, suteikti jiems žydišką formą. Fariziejai buvo levitų doktrinos nešėjai, labiausiai fanatiškos jos formos, išreikštos Ezechielio Ezdros ir Nehemijo knygose. Jie griežtai pasisakė prieš bet kokius žydų ryšius su kitomis pasaulio tautomis. Fariziejišką įstatymo tauta ne visada traktavo kaip naštą sau, nes fariziejai gudriai manipuliavo nacionalistiniais žydų lūkesčiais. Tą naštą jautė diasporos žydija, kui išaugo kitokioje - universalistinėje - dvasioje. Jos įtakoje Palestinos liaudis ėmė suvokti jahvistinio nacionalizmo pančių nepakeliamumo ir trokšti išsilaisvinimo. Mesianizmo idėja buvo vienas iš įrankių tam.

Be fariziejų buvo ir kitų oficialią jahvizmo doktriną išpažįstančių sektų - sadukiejai, esėjai, kumraniečių bendrija, zelotai, samariečiai, tobijaai. Sadukiejai laikėsi laisvesnės įstatymo interpretacijos. Sadukiejai kaip privilegijuota žynių kasta buvo pašvęsti į sakralią žiniją. Galbūt ir jų tarpe buvo projahvistinė ir elohistinė tendencijos. Sadukiejai buvo įsitikinę, kad siela, angelai tėra iliuzijos, nes jie laikini. Ir ateistais jie vadinti gal dėl to, kad jie kaip mokslo žmonės neslėpė savo laisvamanybės. Tuo tarpu religingi judėjai - zelotai ir esėjai išeitį tematė kosminio masto kataklizme. Zelotai pasisakė už karą eschatologiniais tikslais, nepaisant to, kad karo metu Šventykla gali būti sugriauta.

Judaizmas po Šventyklos sugriovimo ir žydų ištrėmimo iš Palestinos po antrojo žydų sukilimo (132 - 135) yra rabinistinis judaizmas, faktiškai fariziejų judaizmo sampratos tąsa. Jo nuostatos kodifikuotos Talmude (Palestinos ir Babilono), kuris yra II a. tanajų (išminčių) parašytos mišnos komentaras (gemara - jos sudarytojai vadinami amorajais) kartu su pačia mišna. Amorajai tanajus pakeitė III - VI a. Jų darbo rezultatas kaip jau sakyta - Jeruzalės (Palestinos) ir Babilono Talmudai. VII a. religiniai lyderiai vadinami seborajais. VIII-XI a. buvo laikotarpis, kad Talmudo studijavimo centras buvo Babilonija, o pagrindiniai autoritetai - gaonai ("iškilieji", "genijai"). Ortodoksinis judaizmas laiko save paveldėtoju ir tiesiogine tąsa tų tradicinio judaizmo praktikų ir tikėjimų, kuriuos žydų tauta priėmė prie Sinajaus kalno, ir kurie nuo Mozės buvo perduodami iš kartos į kartą žodžiu ir raštu kaip dvi Toros (sakytinė ir rašytinė). 138 m. Sinedrionas atgimė jau Galilėjoje, Ušo mieste (tarp sukilimų veikė Jabvnės mieste, o paskui susirinko Tiberiadoje, kur buvo perkelta ir Jabvnės akademija). Tanajų epochos pabaiga susijusi su Judo Hanasijos vardu (veikė II a. pabaigoje - III a. pradžioje). Jam vadovaujant buvo sistematizuota visas ilgų amžių įstatyminis patyrimas į Mišną. Į Romos imperatoriaus sostą įžengus sirui ir pusiau žydui Aleksandrui Severui (252 m.) Tiberiados patriarchų egzistavimas buvo įteisintas. Patriarchas gavo teisę prižiūrėti viso pasaulio sinagogas, imti mokesčius. Jis vadovavo tautos seniūnams, padedamas savo apaštalų, kurių pareiga buvo apvažinėti Romos provincijas ir perdavinėti žydų bendruomenėms nurodymus ir imti mokesčius. Suformuota nacionalistinė ir rasistinė jahvimo doktrina.

Žydų intelektualas Andrejus Nikola Zimanas (gimė 1876 m. Beirute, o gyvenimą praleido Niujorke) savo 1950 m. baigtoje rašyti (išleista tik šiais laikais) knygoje "Religija ir žmonių brolybė" karčiai, su skaudama širdimi buvo priverstas parašyti tokius žodžius: mūsų religija, judaizmas, ne daugiau kaip maniera, kuria reiškiasi mūsų grupinė sąmonė. Mes ruošiamės viešpatauti Palestinoje ir po musulmonų Omaro mečetės nugriovimo mes rengiamės atstatyti Šventyklą. Izoliocianizmas tai mūsų gyvenimo būdas. Mes įsitikinę, kad esame lyderių rasė, pasaulio aristokratija ir tas gėrėjimasis savimi būdingas visiems žydams. Jeigu žydas tikėtų tais principus, kuriuos skelbia, jis turėtų išmesti judaizmą iš teorijos ir gyvenimo praktikos ir tik tada Izraelis atspindėtų dievišką šviesą. Judaizmas turi būti sunaikintas kaip religija. Tiesa žydui tai tik nuomonės klausimas. Geros valios tarp mūsų niekada nebuvo. Jehova visiškai tik žaisliukas. Žydai meldžiasi už visų kitų sunaikinimą. Tai išimtinis monoteizmas, tai - žydizmas. Skaudūs žodžiai ir taikytini gal būt tik nedideliai žydų daliai. Bet vis dėl to, ortodoksaliems žydams, pažodžiui besivadovaujantiems Talmudo reikalavimams, labai sunku išsipainioti iš tribalistinio nacionalizmo ir rasizmo pinklių. Talmudo konspekte "Šulchaan Aruch" (sudarytas 1565 m.) galime perskaityti ir tokius žydų išminčių žodžius: "Kas pralieja akumų kraują - paaukoja Dievui auką" (Alkut Šimoni); "Jūs neturite apgaudinėti savo brolių, tačiau nazarėjai jums ne broliai, atvirkščiai - jie blogiau už šunis" (X. Mišpat). "Apgaudinėti gojus leidžiama, bet taip, kad tai nebūtų atskleista. Žydas gali duoti melagingą priesaiką. Žydams nazarėjų nuosavybė laikoma turtu be šeimininko, todėl jos galima pasiimti tiek, kiek sugebama". "Šviesa sukurta tik žydams, jie yra vaisius, o visos kitos tautos tik odelė". "The Jewish World" 1883 m. rašė: "Žydų didžiausias idealas yra persmelkti pasaulį žydų mokymu, kad jis virstų universalia tautų bendrija, kuri faktiškai būtų išplėsta žydų tauta - ir taip visos rasės ir religijos išnyktų". Alfred Nossig knygoje "Integrali žydų tauta" rašė: žydų bendrija yra pasaulinių ir net kosminių užduočių nešėja. Vienintelis išsigelbėjimas nežydams - apsipjaustymas ir žydų gyvenimo būdo priėmimas. Griežtai tik Talmudu besivadovaujantys žydai įsitikinę, kad gojai nėra tokie žmonės kaip žydai, todėl žydai turi teisę ne tik disponuoti jų turtu, bet ir jų gyvybėmis. Minėtas A. Zimanas liudija, kad žydai buvo auklėjami nuostata, kad žydų tauta turi valdyti visą žmoniją. Mes tikime, rašo A. Zimanas, kad nežydai bus mūsų vergais amžiais, remiantis Kunigų (25:44 - 46) ir Izajo (14:2) knygomis.

Getoizavimo praktika labai varžė pačių žydų gyvenimą. Pasipriešinę jahvizmo dogmoms ar rabinų valdžiai neretai buvo griežtai persekiojami, kaip kad rabinas Braeuris, kuris buvo Dreifuso (gerai žinoma istorija XIX a. antrosios pusės Prancūzijoje, kai buvo nuteistas žydų kilmės kariškis. Jam ginti pakilo visa žydų visuomenė) priešininkas, todėl iš jo buvo atimtos rabino pareigos, nuosavybė, jis buvo išvytas iš namų, išskrtas su žmona. Žydas gali būti atskirtas nuo sinagogos už nepaklusimą rabinui, už abejingumą religiniams ritualams, už žydo patraukimą į nežydų teismą. Tai atvejais gresia "cheremas" arba iškilmingas atskyrimas. Po cheremo nė vienas žydas neturi teisės bendrauti su atskirtuoju, niekas negali jam padėti, priimti jo paslaugų, žmona ir vaikai turi jį palikti, jo turtas turi būti konfiskuotas. Mažiausias žydo nukrypimas nuo kanoninių taisyklių kalbant apie šabą ar košerinį maistą, iššaukdavo griežčiausias bausmes. Kagalo egzistavimo laikais visas teises turėjo tik žydų kilmingieji (moreine) ir visi talmudiniai mokslininkai (rabinai, teisėjai, pamokslininkai, kantoriai, melamedai (mokytojai) ir pan. Jokių teisių neturi plebėjai (am haarec), kurių žmonos ir dukterys Talmude net vadintos gyvatėmis ir ropliais.

4. Heterodoksinis judaizmas: universalizmo paieškos

4. 1. Žydų helenizacija ir helenistinės visuomenės judaizacija: tendencijų sąveika

Jahvizmo doktrinos su jo siekiais pažodžiui laikėsi turbūt mažesnė dalis žydų. Dauguma jų vienaip ar kitaip nukrypo nuo jahvizmo tapdami heterodoksinio judaizmo išpažinėjais ir didesniu ar mažesniu laipsniu laikydami save neatskiriama žmonijos dalimi. Šis procesas glaudžiai susijęs su žydų helenizacijos procesu, kuriam impulsas duotas su Aleksandro Makedoniečio užkariavimais. Nuo tada žydai pateko į helenistinės kultūros sferą ir iš jos nebeištrūko iki pat Romos imperijos žlugimo. Vis dėl to tai nebuvo vienalytis laikotarpis. Čia svarbi 165 m. cezūra, kai 20 ir daugiau metų trukę žydų ortodoksų - chasidėjų, vadovaujamų brolių Makabiejų, sukilimai prieš helenizuotas viršūnes, palaikomas Sirijos valdovo Antiocho IV Epifano, baigėsi jų pergalė, kurios išdavoje susikūrė nepriklausoma Judėjos valstybė. Makabiejų sukilimas ir jo pergalė labai paveikė žydų savivoką: mažos tautos pergalė išprovokavo ekspansijos siekius ir begalinį pasitikėjimą savimi. Žydų vardas tapo plačiai žinomas. Tačiau kartu stiprėjo tyro, moralaus dievo ir pamaldumo bei dvasingesnio tikėjimo poreikis. Pamaldumas imtas sieti su išminties ieškojimu. Iš čia tikėjimas angelais, dualizmo pradai. Stiprėjo teologinės spekuliacijos su hipostazių vardais. Augo nepasitikėjimas Šventyklos kultu. Prasidėjo rivalizacija tarp grynai dvasinės laikysenos ir senojo Šventyklos kulto. Augo sinagogų, kurios buvo kassavaitinio šabo pamaldų institucija, reikšmė. Nors Aleksandro Janajaus laikais pamaldieji buvo dar labai nacionaliniai (tai rodo Jubiliejų knyga, Patriarchų testamentai, Juditos knyga), judaizme vis labiau imta atsiriboti nuo nacionalinių interesų.

Potremtiniame judaizme grūmėsi įvairiausios judėjiškos ir persiškos, helenistinės, indiškos kilmės ideologinės - teologinės mokyklos, mesianistinės grupuotės, tokios grupės kaip Judo Galilėjiečiai, sikarijai, magalijai, krikštytojai, nazarėnai, Jėzaus pasekėjai ir t.t. Visas jas jungė tik Toros ir gal dar Šventyklos šventumo pripažinimas. Vis dėl to Įstatymo, Sinedriono nuostatos neapsprendė judaizmo pilnai. Nepaisant atvaizdų draudimo, jų sinagogose būta: būta apokaliptikų vaizdinių, esėjų fantazijų. Žydai diasporoje vykdė prozelitizmą, ypač Sirijoje ir Egipte, ten, kur vėliau pasireiškė gnosticizmas. Palestinoje aktyviai veikė apokaliptikai, esėjai, minėjai, diasporoje - terapeutai, alegoristai ir t.t. Fariziejai dalijosi net į septynias grupes. Buvo sadukiejai ir net tokios daugeliui mažai žinomos grupės kaip betuschim arba II - osios šventyklos bendrija; sofrim (rašto mokytojai; tanaimai, o vėliau amorajai; zenaim (iš dalies pas esėjus randami); kanaim arba zelotai; skinim arna durklininkai; schomronim arba samariečiai; nasirim, masbotėjai, genitai, meristai ir t.t. ir t.t. Buvo Enocho pasekėjai, kurie manė, kad visas blogis iš dangaus. Enochinis tikėjimas (kurio dalimi laikytina ir Kumrano bendruomenė - dalis esėjų) buvo labai astronominis ir kalendorinis. Esėjai - Šviesos sūnūs - laikėsi Saulės kalendoriaus, jų nuomone apreikšto arkangelio Mykolo Enochui, ir tuo skyrėsi nuo Jeruzalės šventyklos kunigų. Taigi Jahvės garbinimas buvo oficialus nacionalinis kultas, bet asmeninis pamaldumas buvo apibrėžiamas kitų dievų. Proteguojamas belytis, belaikis, atsietas nuo bet kokių žmogiškų vaizdinių dieviškumas negalėjo patenkinti daugelio. Augo religinis individualizmas, didėjo pamaldumo universalizmas, atsiribojimas nuo nacionalinio gyvenimo. Šios tendencijos galiausiai kristalizavosi į universalią krikščionybės religiją.

Per visą tą laiką, nepaisant priklausomybės vienai ar kitai valstybei ar išsivadavimo pastangų, vyko žydų visuomenės helenizacija. Daugelis žydų gyveno miestuose, kurių didelė dalis buvo helenizuoti. Mūsų eros pradžioje judaizmą išpažino apie 5 - 7 milijonų gyventojų iš 65 - 70 milijonų visos imperijos gyventojų (ne mažiau 7 procentų imperijos gyventojų), o helenistiniuose rytuose galėjo būti 1 iš 5; Aleksandrijoje žydai sudarė apie 40 procentų gyventojų). Judaizuojančių - linkstančių į judaizmą - imperijos gyventojų galėjo būti keletas milijonų - jie romėnų visuomenei buvo didelė problema. Žydų pirkliai perėmė helenistinę kultūrą. Labiausiai helenizmas žydų viršūnes palietė. Helenizuoti žydai buvo ginami Antiocho IV Epifano. Jų programa buvo tokia: mes norim sudaryti sąjungą su kitomis tautomis, kurios mus supa, nes mes nuo jų atsiskyrėm ir mums einasi blogai. Jie siekė atsisakyti net apipjaustymo. Antiochas IV išleido ediktą, kuriuo judaizmas buvo uždraustas, o Šventykla pašvęsta Dzeusui (to prašė greičiausiai patys helenistai).

Helenizmo įtaka žydams matoma ir materialinėje bei dvasinėje kultūroje - kalboje, literatūroje, filosofijoje ir religijoje. Koine veržėsi. Graikų kalba greitai pakeitė aramėjų kalbą, o hebrajų kalbą nustūmė į antraeilį planą. Palestinoje tai matoma įrašuose. Nuo III a. pr. m. e. išskyrus vėlyvus nabatėjų įrašus Rytų Jordanijoje ir tipiškus žydiškus kapų ir ossuarijų bei sinagogų įrašus, kurie remiasi nacionaline savimone, Palestinoje randame išimtinai graikiškus įrašus. Hebraiškų - aramėjiškų žydų vardų helenizavimas ryškus. Samariečiai buvo nors judaizuoti, bet helenistinėms įtakoms atviri mišrūs gyventojai.Ypač diasporos žydams buvo stipri graikų kultūros ir filosofijos įtaka. Egipte gimnazijas galėjo lankyti ir persai bei žydai. Žydų ir helenistinės kultūros susiliejimas Aleksandrijoje labiausiai šia aplinkybe ir paaiškinamas. Ir Jeruzalėje 175 m. gimnazija buvo įkurta. Jos įkūrimas buvo ir vietinių helenizatorių programos dalis. Pirmasis dvasininkas Menelajas buvo šios partijos vadas. Jam Jahvė buvo Dzeuso ekvivalentas. Filonas Aleksandrietis ypač išplėtojo graikišką alegorinį metodą judaizmo apologetikai. Jo interpretacijose nusitiesė tiltas tarp "judėjiško" ir "graikiško" pasaulių. Jėzaus Siracho ir Saliamono išminties knygose jaučiami Stojos mintys apie Visatos harmoniją. Koheleto knygoje (parašyta III a. pab. pr. m. e.) jaučiasi epikūrizmas ir skepticizmas - senojo tikėjimo dvasia visai suirusi. Judaizmo tiesas siekta išreikšti platonizmo sąvokomis, judėjų dievą paversti nejusliniu, atsidavusiu anapusinei dorovei idealu, o Biblijos vaizdinius - platoniškomis idėjomis. Helenizmo įtakoje atsirado mokymas apie sielos nemirtingumą judėjų religijoje. Aleksandrijoje III a. iškilo graikakalbė žydų literatūra. Matomi bandymai Biblijos istoriją išdėstyti remiantis Homeru. Įžvelgiamas astrologinis dualistinis Stojos kosmologijos panaudojimas. Graikų filosofija veikė viliojančiai - daug liudijimų apie žydus apostatus. Aleksandrijoje vyko intensyvus sinkretizmo procesas - žinomos monetos, kur Jahvė pavaizduotas kaip Dionisas. Kyrenėje apie 60 m. žydas Eleazar žinomas kaip Jason užėmė svarbiais administracines pareigas ir jo vardas randamas kartu su dviem aukštaisiais Apolono žyniais, įrašytas pagoniškosios dievybės garbei. Ptolemėjai tikėjosi, kad ir žydų tikėjimą pavyks integruoti kaip pavyko su egiptiečiais į Serapio dievo kultą. Sinkretizmo ženklai diasporos žydų gyvenime buvo ryškūs: sinagogų kiemuose buvo pagarbos ženklai imperatoriams, žydų kapinėse Romoje vaizduojami gyvūnai, žmonės, pagoniškos dievybės, o egiptiečių šventyklose žydai prašė Jahvės užtarimo (Abidose Seti šventykloje parašyta: prašymas Josėjui - turimas galvoje žydų dievas). Žydų tautinis apdorojimas apsiribojo šema malda, prakeikimų ir palaiminimų sąrašu ir žinojimu svarbiausių įvykių - išėjimo, apreiškimo ant Chorebo ir apsigyvenimo Kanane. Žydams diasporoje nelengva buvo atsispirti aplinkos tikėjimui ir kultūrai - reikėjo didžiulės neapykantos tam.

Tačiau kartu neįprasta žydų religija stipriai veikė helenistinę visuomenę. Žydų konfrontacija su graikų dvasine kultūra vedė prie žydiškojo monoteizmo iškėlimo ir žydų didžiavimosi savimi ir supratimo, kad jų laikas atėjo. Todėl stiprėjo misijos mintis. Graikams bandyta diegti mintį, kad Mozės tauta yra visų kultūrų šaltinis. Aleksandrijoje suklestėjo apologetinė žydų literatūra graikų kalba, vėliau perimta krikščionybės. Septuaginta tapo svarbiausiu įrankiu atvertinėti pagonis į judaizmą. Helenizuota žydija jautėsi pranašesnė už graikus. Aleksandrijoje buvo įstaiga, kuri falsifikavo dokumentus žydų labui arba žydų propagandai gamino pigias graikiškas eiles. Būta stipraus misionierinio įkarščio. Sinagoga su savo paskaitomis visiems buvo labai populiari. Čia kalbėta apie moralę, vieną dievą. Kaip pasekmė formavosi mišrios žydų - pagonių kultūros Mažojoje Azijoje (Sambatheion Thyatiroje), sabatistai Sicilijje, Naukartyje, Hypistos garbintojai Bosporo karalystėje. Prie žydų bendruomenių prisišliejo daug tokių, kurie garbino "tikrą" dievą be jokių atvaizdų, priimdami žydų teisines normas. Bažnyčios tėvai mini IV - V a. hypsistarijus. Kapadokijoje tokia religinė bendruomenė egzistavo. Jos nariai kaip tik garbino Visagalį, atmetė dievų atvaizdus ir aukas, teikė garbę Ugniai ir šviesos kūnams, laikėsi šabo. Sinkretinė sabatiečių grupė tapatino trakų - frygų mistinių kultų dievą Sabbatiją ir Jahvę - Sabaofą. Taigi tai nebuvo vienpusis - žydų asimiliacijos procesas. Kartu su M. Friedlaenderiu galime kalbėti apie mozaizmo virtimą pasauline religija. Ir tam turėjo įtakos graikiškosios minties prasiskverbimas į Palestiną. Siekis atsipalaiduoti nuo kūno jau šiame gyvenime, kad pažinti dievišką - štai žydiškojo helenizmo esmė. Šio idealo laikosi esėjai, terapeutai, apokaliptikai. Helenizmo įkvėptas mozaizmas žydėjo Palestinoje dar ir pomakabėjiniame laikotarpyje.

Diasporos žydų vienybę palaikė šabas, sinagoga ir monoteistinis tikėjimas. Diasporą su tėvyne jungė: reguliariai siunčiami mokesčiai Šventyklai, piligriminės kelionės į Jeruzalę, pamaldos sinagogose kiekvieną šabo dieną, kalendorius ir komunikacija tarp Jeruzalės ir diasporos. Diasporos žydai per savo sinagogas Jeruzalėje (buvo libertinų, kireniečių, Aleksandrijos, Kilikijos, Azijos sinagogos) veikė ir Palestiną. Diasporos žydija dalijosi į Įstatymui ištikimą, bet praturtiną nemirtingumo idėja partiją ir radikalus, atmetančius nemirtingumo idėją. Diasporos ir konkrečiai Seputagintos vaidmuo platinant monoteizmą, milžiniškas. Būta didžiulės į pagoniškąjį pasaulį nukreiptos religinės propagandos. Tikėta pranašyste apie diasporos žydijos misiją užkariauti pasaulį. Tacitas ir Svetonijus rašė, kad išėjęs iš Judėjos užkariaus pasaulį (ši informacija Friedlaenderio nuomone paimta iš žydiškų Sibilių).. Klaudijus dėl religinių mesianistinių vilčių ištrėmė žydus iš Romos. Taigi, žydų propagandinė veikla buvo sėkminga. Pasak Friedlaenderio fariziejų sluoksniuose negalėjo kilti impulsas misijoms - juk jie baiminosi net sąlyčio su savo am-haarez. Jie visus diasporos žydų laimėtus prozelitus norėjo padaryti griežtai iškimus įstatymui. Būtent helenizmo paveikti diasporos žydai pasinaudoję graikų pranašiška literatūra - Sibilėmis - vadinamieji sibilistai - žydai, kūrę graikiškų Sibilių vardu, norėję į savo pusę patraukti pagonis, juos atversti, pasinaudojo pagonių tarpe plačiai žinomomis Sibilės pranašystėmis. Sibilistai pagonyse matė pasiklydusius savo brolius. Sibilėse žydai buvo pristatomi kaip tobula tauta, kunigiška tauta. Sibilistai kaip terapeutų palikuonys išliko ir Celso laikais: šių pamaldžiųjų bendruomenė identiški Celso ir Origeno paminėtai sibilistų sektai.

Svarbus judaizmo prozelitizmo reiškinio aptarimas. Chasmonėjų karaliai ir pirmieji dvasininkai siekė aplinkinių tautų pajungimo judaizmui jėga: Johananas Hirkanas užėmė Samariją, išgriovė samariečių šventyklą. Idumiečiams jis pasiūlė arba priimti judaizmą arba palikti žemes. Jehuda Aristobulas užgrobė Galilėją ir privertę ituriečių gentį priimti judaizmą. Tačiau buvo ir taiki misija. Prie to prisidėjo žydų religinė literatūra. Diasporoje ji visa buvo propagandinė. Kai Adrianas uždraudė apipjaustymą, prozelitų skaičius stipriai sumažėjo. Prozelitams tekdavo nutraukti senuosius giminiškus santykius ir buvo traktuojamas kaip naujagimis. Taigi judaizmas helenistiniu laikotarpiu buvo misionieriška religija ir tai kėlė nepasitenkinimą graikų intelektualų tarpe. Tokios knygos kaip "Pseudograikų poetai", Aristobulas, "Juozapas ir Asnefa", "Saliamono Išmintis", Sibilių knygos aiškia siekė pagonių prisijungimo prie judaizmo. Grynai misionierinė knyga yra Ketvirtoji Sibilių knyga (80 m.). Filonui judaizmas ne nacionalinė religija, bet vienintelė teisinga filosofija ir ideali konstitucija, deranti su Visatos dėsniais. Jis tai dėstė savo kūriniuose.

Romos imperijoje judaizmo priėmimas buvo plačiai paplitęs reiškinys. Žydai iššaukė susidomėjimą savo religijos unikalumu. Žydai filosofams ir racionalistams sužadino didžiulį susidomėjimą, nes jie irgi šlovino monoteizmą ir niekino stabmeldystę. Žydų maldos namai nuolat apsupti lankytojų iš svetimųjų. Buvo tokių, kurie priimdavo tikėjimą į vieną Dievą, kiti ėjo toliau - laikydavosooi šabo, susilaikydavo nuo netyros gyvūnų mėsos valgymo - tai vadinamieji sebmenoi - dievobaimingieji. Tačiau prozelitais laikyti tik tie, kurie leidosi apipjaustomi. Bet ir sebmenoi laikyti buvę pakeliui į tapimą tikrais žydais. Taip diasporoje formavosi žydų pasaulis iš tikrų žydų, prozelitų ir kvaziprozelitų - "bijančiųjų Dievo" arba sebmenoi (pusiauprozelitai). kad tai buvo labai platus reiškinys, liudija Flavijus ir Seneka. Horacijus aprašo (Hor. Serm., I, 9, 60-78) savo susitikimą su romėnų poetu Aristijumi Fusku: abu jie persimetinėjo frazėmis apie šabą ir judėjų apipjaustymą kaip jiems gerai žinomus dalykus. Dionas Kasijus: romėnai turi šio tipo žmonių, kurie laikosi žydų papročių. Jis taip pat rašo, kad Nervos laikais buvo uždrausta kaltinti besilaikant žydų gyvenimo papročių. Be to, žydų bendruomenė galėjo augti judėjų vergvaldžių paleistų į laisvę vergų sąskaita. Greta pusiau prozelitų buvo ir asmenys, neturintys nieko bendro su žydais ir įnašus padariusius tik diplomatiniais sumetimais. Laikytis kai kurių žydų papročių buvo mados šauksmas antikos laikais, kaip ir vaikščioti į sinagogą. Ovidijus nurodo tarp kitų vietų ir sinagogas, kur renkasi daug publikos. Madinga buvo švęsti šabą. Buvo "žaidžiama žydais", patiko būti "nei šiuo, nei tuo". Ir vis dėl to judaizuojančių - linkstančių į judaizmą, simpatizuojančių jam skaičius buvo milžiniškas. Siriečiai negalėjo jaustis ramūs žydų sukilimo metu dėl gausybės pusiau prozelitų. Įnirtingos propagandos dėka Antiochijoje dauguma tenykštės bendruiomenės narių susidėjo iš konvertitų - kvaziprozelitų, pusiaužydų. Tai buvo prijaučiantys, priimantys filosofinę ST pusę, nors neapsipjaustę ir neatsisakę santuokų. Net po Šventyklos sugriovimo judaizmo populiarumas dar labiau išaugo. Seneka pastebėjo, kad nugalėtieji davė įstatymus nugalėtojams. Žydų istorikas Flavijus didžiavosi, kad nėra miesto, kur nebūtų gerbiančių šabą ir susilaikančių nuo uždrausto žydams maisto. Į judaizmą perėjo aristokratė Fulvija, Nerono žmona Popėja simpatizavo judaizmui. Konsulas Flavijus Klementas ir jo žmona priėmė žydų gyvenimo būdą. Marcas Aurelijus turėjo žydę auklę. Titas, Jeruzalės sugriovėjas buvo pasidavęs vienai žydei. Imperatorius Domicianas skatino skundus dėl perėjusiųjų į judaizmą. Dievo bijančiųjų reiškinys romėnamas I - II a. buvo gerai žinomas. Aštriai "žydų madą" krritikavo Tacitas, Svetonijus (jis mini, kad žydų mokesčiu buvo apdedami tie, kurie nepripažino, kad gyvena judėjų gyvenimo būdą, ir tie, kurie slėpė savo kilmę). Žydų propagandinės veiklos išdavoj žydų draugai neišvengiamai tapdavo prozelitais (retai) arba įstodavo į linkstančių į žydus "bijančiųjų dievo" ratelius.

Galiausia pačių žydų tarpe vyko kova tarp partikuliaristų ir universalistų. Laisviau mąstantys nematė reikalo laikytis daugelio papročių, nors apipjaustymas, šabas, Šventyklos gerbimas vertinti kaip būtina sąlyga, kad būtum laikomas žydu. Žydai savo tikėjimo turinį nežydams perteikdavo užmaskuotai, simboliškai. Tam tikra prasme tai prekė kitiems. Stebina tai, kad žydai draudė pagoniškų dievų garbinimą, tačiau kaip žinoma iš liudininkų, vykdė plačios apimties prekybą pagoniškomis devocionalijomis, orakulais, horoskopais, kad jie vadino graikų mokslininkus kiaulėmis, bet juos nusirašinėjo. Septuagintoje sąmoningai buvo maskuojamas Jahvės nacionalinis charakteris. Buvo jo abstrahacijos ir internacionalizacijos tendencija. Žydų propaganda vedė prie plačių sebomenoi sluoksnių susiformavimo, bet neatvedė didžiulio pagonių skaičiaus į tikrųjų žydų gretas. Žydams sebmenoi buvo savotiškas buferis. Žydai pasak S. Lurje neketino atvertinėti pagonių į savo tikėjimą ir laikė save aukštesniais ir kilme, ir kultūra už tautas tarp kurių gyveno. Jie asimiliuodavosi tik tam tikru laipsniu. Visiška asimiliacija buvo smerkiama kaip renegatizmas. Įrodyti savo kultūros pranašumą žydams buvo gyvenimo ir mirties klausimas. Neatsitiktinai visoje žydų literatūroje religija suvokiama kaip įstatymas, analogiškas valstybiniam įstatymui. Taigi, būta žydų valstybės be teritorijos, kas liudijo žydų sutelktumą ir solidarumą žydų (neatsitiktinai Kaligulos laikais baimintasi pasaulinio žydų sukilimo). Diasporos žydų jėga buvo milžiniška ir Antikoje neturėjo paralelių. Žydų žiaurumas Kyrenės sukilime išskirtinis: jie maudėsi nužudytų kraujyje, darėsi diržus iš jų žarnų ir dėdavosi sau ant kaklo (Kirenėje žydai nužudė 220 tūkst. gyventojų, Kipre - 240 tūkst.). Net ir kai kurie judaizuojantys romėnai fanatiškai siekė savo tėvų religijos sunaikinimo: neatsitiktinai imperatoriaus pusbrolis Titas Flavijus Clemensas, nuteistas mirties bausme dėl atsivertimo į judaizmą, padeginėjo šventyklas. Jeruzalė imta vis labiau įsivaizduoti kaip pasaulio centras. Vis labiau stiprėjo žydų įsitikinimas, kad jie yra pasaulinė imperija, turinti stoti į kovą su Romos imperija. Žydų bendruomenės diasporoje buvo kažkas tarpinio tarp svetimųjų kolonijos ir religinės bendrijos. Ekskliuzyvumo, izoliocianizmo tendencija nugalėjo tik po pralaimėtų žydų sukilimų. Tada (nuo Trajano ir Adriano laikų) uždrausta mokytis graikų kalbos. Juozapui Flavijui žydų pergalės ženklas yra tai, kad Įstatymas jau visur žinomas, kad nėra graikų miesto, kuriame nebūtų laikomasi šabo, kur nebūtų laikomasi žydiško maisto ruošimo papročių.

Žydų nacionalizmas buvo toks stiprus, kad giliąja prasme jie nepripažino kitiems teisės tapti žydais. Iš esmės žydu buvo galima tik gimti. Net ir visiškai atsivertę - prozelitai - nebuvo prileidžiaami prie maldos himno giedojimo, kur kalbama apie pažado davimą žydams. Prozelitai buvo traktuojami kaip naujagimiai, todėl jų gyvenimas nebuvo legalus. Žydų ortodoksų akyse prozelitas ir toliau likdavo nežydu kitatikiu (goju). Faktiškai judaizmas, pateikiamas pagonims Septuagintos pagrindu turėjo dvi puses - sau, ir kitiems. Helenizuotas žydas galėjo laikyti žydų papročius moraline prasme bereikšmiais ir matyti juos tik simbolius ir vis dėl to jis reikalavo jų laikytis dėl jų senumo, t.y. dėl nacionalinių - patriotinių motyvų. Išorėje žydai propagavo daugiausia savo religijos dorovines nuostatas, simboliškai traktuodami žydų istoriją ir papročius. Nors Biblijoje akivaizdi būtent kraujo, o ne dvasinė žydija. Moteris negali būti apipjaustyta, nepaisant to tarp žydės ir nežydės darytas didžiulis skirtumas.

4. 2. Heterodoksinio judaizmo gnostiškumo problema

"Hetero" graikiškai reiškia kitas, kitoks. Taigi heterodoksinis judaizmas reiškia kitoks nei ortodoksalus judaizmas - jahvizmas. Heterodoksinio judaizmo problematika glaudžiai susijusi su gnozės, gnosticizmo problematika - visų pirma dėl to, kad gnosticizmas artimai susijęs su neortodoksaliu judaizmu. Griežtąja prasme gnozė yra naujųjų laikų tyrimų tipologinis konstruktas. 1966 m. kongrese Messinoje nutarta gnoze laikyti disponavimą ezoterinėmis žiniomis, o gnosticizmu - krikščionybės ereziją II - III a. Estų tyrinėtojo Jaan Lahe nuomone gnozė yra vėlyvosios antikos religinis judėjimas, o ne universalus mąstymo būdas. "Gnozės" šalininkai niekada savo mokymo nevadino gnoze. Šis terminas taikytas gnostiniam judėjimui jo priešininkų. Mokslininkai, kurie kalba apie pregnosticizmą, remiasi žydiškąja apokaliptika, Kumrano bendrija ir kitais kriziniais judaizmui reiškiniais amžių sandūroje. Dar vartojamas terminas gnozė "in statu nascendi". Kalbant apie gnosticizmą turimas galvoje dualizmas ant monistinio pagrindo. J. Lahe gnosticizmo bruožais laiko: antikosmizmą, šviesos ir tamsos dualizmą, Nežinomo Dievo koncepciją, dualizmą tarp Dievo ir demiurgo bei jo archontų, dualizmą tarp dvasios ir kūno; išganymo per gnozę koncepciją; emanacijos mintį. Kiti dar prideda sielos nusileidimo ir pakilimo koncepciją; Dievo - žmogaus koncepciją, pesimistinę pasaulėžiūrą. Tačiau gnostikų demiurgas ne visada blogas, o pesimizmas taip pat ne visiems gnostikams būdingas. Gnozei būdinga kalbėti apie dieviškąją kibirkštį žmoguje, laukiančią išgelbėjimo. Bažnyčios tėvai linkę gnozės kilmę įžiūrėti graikų filosofijoje ir kartu ją laiko krikščioniška erezija. Justino Kankinio ir Irenėjaus Lioniečio manymu Simonas Magas buvo pirmasis gnostikas. Mokslininkai mato orientalines, egiptietiškas, babiloniškas, iraniškas įtakas. Gnozė neišvedama iš krikščionybės. Daug tyrinėtojų įsitikinę, kad gnozei gimti padėjo skirtingos religijos, taigi, kalbama apie polikauzalinę gnozės kilmę. Tokie tyrinėtojai kaip Friedlander, Kessler, Bousset, Reitzenstein, Gunkel, vėliau Bultmann, Schmithals, Lohse, Quispel, Adam, Vielhauer ir Heussi įsitikinę gnozės prieškrikščioniška kilme. Daugelis jų įsitikinę, kad gnozės gimimui didžiulę reikšmę turėjo žydai. Puech, Koster, Schenke, Troger, Rudolph ir Bohlig mano, kad gnostinis judėjimas gimė Sirijos - Palestinos regione. Gnozė pirmaisiais amžiais po Kristaus buvo paplitusi visame Viduržemio jūros regione. Yra daug prielaidų teigti, kad gnozė glaudžiai susijusi su helenistiniu judaizmu. J. Lahės teigimu daugelis faktų rodo, kad dvasinė aplinka, kurioj formavosi gnostinė laikysena pirmą kartą atsirado antikoje - tai sinkretinis judaizmas. Akivaizdžiai nekrikščioniški tokie gnostiniai tekstai kaip Adomo apreiškimas, Simo parafrazė, Eugnosto laiškas. E. Afonasino teigimu pagrindinės dualistinės gnostinės temos susiformavo neortodoksaliajame judaizme. Gnostikams Jėzus tėra viena iš neregimojo tėvo dieviškų apraiškų ir netgi ne pati aukščiausia pleromos hierarchijoje. Antižydiškiems gnostikams demiurgas yra žydų dievas, Jao, kuris įnešė žydišką valdžios troškimą į pasaulį. Gnostinių sistemų teorinis turinys sukosi apie Dievo, demiurgo, materijos ir Kristaus sąvokas. Negalėdami iki galo išsaugoti savo panteistines nuostatas, jie teigė gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, dvasios ir materijos dualizmą ir balansavo tarp kraštutinio asketizmo ir visiško libertinizmo. Atperkamąją galią, pasak šios doktrinos, turi ne kraujas, bet žinojimas, kuris išlaisvina žmogų iš Demiurgo galios ir leidžia žmogaus sielai sugrįžti prie savo tikrojo dieviškojo gyvybės šaltinio. Gnostikams tikrasis Dievas - neišreiškiamas transcendentinis principas, egzistuojantis už Būties ribų. Jis niekada neturėjo tikslo sukurti visatą. Galima pesimistinė gnozės kryptis, kai pleroma priešpastatoma žemiškam egzistavimui, tačiau egzistuoja ir "optimistinė" kryptis, besilaikanti platoniško požiūrio į pasaulį kaip teofaniją. Valentino teigimu visi dalykai atsiranda iš "gilumos", "bedugnės". Tikima, kad kalba turi atvesti į vidinę transformaciją - gnostikai ieškojo vidinio pažinimo kaip rakto į universalų žinojimą. Nesuvoktas kosmosas reiškiasi kaip chaosas, tačiau kai į chaosą prasiskverbia perkeista sąmonė - gnozė - chaose atsiskleidžia paslėpta realybė kaip chaoso vidinė tvarka. Tas nesuvokiamasis pradas gnostikų buvo įvardijamas skirtingai. Pasak Elain Pagels kai kurie gnostikai suvokę jį kaip Tėvą ir Motiną, t.y. kaip į androgininę būtybę. Valentino sekėjai kreipėsi į jį kaip į Motiną ir paslaptingą amžiną Tylėjimą, kiti - kaip į Šventąją Dvasią. Enochinio judaizmo pasekėjai priešpriešinę save Šventyklos judaizmui ir kartu su esėjais gyvenę pagal Saulės kalendorių, garbino Henochą kaip žvaigždžių mokslo kūrėją, garsėjusį kaip pasaulio istorijos kronikininką, dangaus vartų saugotoją, o save jie vadino Šviesos Sūnumis.

Gnostinėje literatūroje pilna vaizdinių, vardų ir pasakojimų, citatų, užuominų, parafrazių ir topų iš ST. Daugiausia iš Pradžios knygos, bet taip pat iš Karalių knygos, Pranašų ir Psalmių. Ir beje dažnai Izajas cituojamas. Apskritai 50 proc iš Pentateucho, 25 proc iš pranašų ir hagiografų (išminties knygų). Pentateuche - 70 proc iš Pradžios knygos, iš Išėjimo knygos - 20 proc, iš Pakartoto įstatymo - 10 proc. Pradžios knygoje daugiausia naudoti 1 - 11 skyriai. Be to, taip pat ir pasakojimai, asmenys, topai iš apokaliptinės, pseudoepigrafinės ir ankstyvosios rabiniškos literatūros. Žydų apokaliptikoje taip pat matoma dualistinė - pesimistinė pasaulėžiūra: skiriami teisieji ar pamaldieji ir neteisieji ar bedieviai. Tai primena gnozėje įprastą dalijimą į dvasinguosius ir kūniškuosius. Ir apokaliptikoje veikia visokios tarpinės būtybės - angelai. Apokaliptikos dualizmas, šio eono nuvertinimas dėka būsimojo, arkanų disciplina ir ezoterinis, išganymą teikiantis, interesas kosmologijai ir angelologijai (tarpiniam pasauliui), susijęs su augančia Dievo transcendentalizacija ir pesimistiniu skepticizmu šio pasaulio atžvilgiu. Tačiau gnozėje materialus pasaulis yra blogas ar menkavertis, tuo tarpu apokaliptikoje pasaulis sukurtas gerojo dievo. Vaizdinių kompleksas aiškiai žydiškas. Kumrano literatūroje ryškus dualizmas tarp "šviesos vaikų" ir "tamsos vaikų". Skyrimas tarp nežinomo Dievo ir demiurgo, vaizdiniai apie septynis planetų valdovus ir angelus, kurie dalyvavo kuriant, visa tai tai turi žydišką pagrindą. Svarbiausios senatestamentinės temos gnozėje yra trys epizodai iš Pradžios knygos: pasaulio ir žmogaus kūrimas, rojaus sodas, pirmoji nuodėmė ir ištrėmimas iš rojaus, tvanas. Jie kardinaliai perinterpretuoti. Demiurge ir archontuose nesunkiai matomas ST Dievas ir jo angelai. Taip pat ir velnio įvardjime Samael arba Jaldabaoth matomos pastangos demonizuoti Izraelio Dievas. ST buvo legitimizacija gnostiniams vaizdiniams. Gnozei svarbūs buvo Adomo palikuonys Kainas, Abelis ir Setas - pastarasis ypač. Samprotavimuose apie 24 angelus ir 12 zodiako žvaigždynų slypi astrologija. Žydų išminties literatūrą su ankstyvąja gnoze jungia dualizmas. Nag Hamadi koptiškuose tekstuose daugybė hebraiškos ir aramėjiškos kilmės žodžių ar tokių, kuriuose galima galima įžvelgti hebraišką ir aramėjišką kontekstą. Taigi jų autoriai turėjo žinoti žydiškas ir būtent net palestiniškas tradicijas. Pirmojo žmogaus (Anthropos) vaizdinys, paslėptos išminties mintis - visame tame esama paralelių judaizme. "Barucho knyga" - žydų gnostinis tekstas su kai kuriais krikščioniškais ir pagoniškais personažais kaip Mozė, Jėzus, Herkulis.

Maxas Friedlaenderis matė gnozės kilmę eretiškame ankstyvojo rabiniškjo laikotarpio judaizme. Friedlaender įsitikinęs, kad bandė Talmude minimi minėjai (minim) - gnostniai eretikai ir juos laikė helenistinės Aleksandrijos judaizmo radikaliu antinomistiniu sparnu. Diskusija koncentravosi apie minėjų išsireiškimus, apie didįjį eretiką Elisha ben Abuja, vadintą Aheru ("kitu") ir apie vaizdinio "dvi galybės danguje" kritiką - būtent tai mokė minim. Jie mokė, kad Dievas turi savo atstovą, kuris Jo vardą (Jao, JHWH) nešioja ir todėl vadinasi Jaoel, t.y. mažuoju Jahve. Quispel nuomone minim - tai įvairios srovės, įvairūs heterodoksiniai žydai. Polemika prieš minim koncentruojasi ties jų mokymu apie dvi galias danguje (daugiskaitą - dievai).

Tyrinėtojas M. Lidzbarski konstatavo didžiulį žydiškų elementų kiekį mandeizme. Mandėjų krikšto ritualai nurodo į žydų krikštytojų Palestinoje grupes. Seniausi gnozės pėdsakai yra iš Sirijos - Palestinos regiono. Tai regionas, kuriame gausiai gyveno žydai. Bažnyčios tėvai - Justinas, Hegesip, Irenėjus gnozės kilmę matė žydiškoje sinkretinėje aplinkoje - tokiose sektose kaip esėjai, galilėjiečiai, hemerobaptitai, masbotėjai ir samariečiai. Vis dėl to tikroji gnozės atsiradimo vieta greičiausiai Aleksandrija. Čia helenistiškai išsilavinę gnostikuojantys diasporos žydai hermetinių Poimanadro bendruomenių pavyzdžiu formavo teosofinius ratelius ir sukūrė pirminę Evangeliją - Egiptiečių evangeliją (ji atsirado tarp 70 ir 100 m.), kuri buvo naudojama ir tarp naasiečių bei ofitų. Olandų radikaliosios kritikos atstovo Bolando nuomone Aleksandrijoje buvo žinoma, kad Chrestos (gerasis) tai tikrasis dievo vaikas. Josua Chrestos matytas kaip tarpininkas tarp žmonijos ir dieviškojo tobulumo. Bollandui evangelijos tai Šventyklos sugriovimo teosofinė interpretacija. Chrestos yra simbolis dieviškos ir žmogiškos prigimties vienybės ir personifikuoja Platono idėjų pasaulį, todėl jis Tėvo viengimis, Logosas, Dievo paveikslas. "Poimandro" kosmogonijoje žvaigždynų ir gyvųnų atsiradimas pagal Pradžios knygą dėstomas. Jo antropologijoje galima rasti motyvų, kurie turi senatestamentinį pagrindą. Čia kalbama apie dangišką žmogų, kuris gnozėje vadinamas Dievu "Žmogumi" arba "Anthropos". M. Friedlaender irgi manė, kad gnozticizmą galima paaiškinti aleksandriniškųjų spekuliacijų persiformavimu į krikščionybę. Palestinos gnozė priklausė nuo Aleksandrijos gnozės.

Žydų išminties literatūra labai įtakojo Sofijos mito susiformavimą. Sofijos mitas iš spekuliacijų apie Adomą ir Išminties vaizdinio kyla. Iš "Saliamono išminties" daug kas turėjo ateiti į gnosticizmą. Išminties literatūrai būdingas skepticizmas irgi galėjo išsiskleisti gnoze. Reikėjo tik nutraukti Dievą ir pasaulį jungiantį siūlą, kad pajusti visą pasaulio beprasmiškumą, pasaulio chaoso bedieviškumą.

Žydų mistikos sąryšis su gnoze taip pat akivaizdus. Žydų mistikoje reikia skirti tris periodus: Kumranas ir kumranui priklausanti apokaliptinė raštija; rabinistinė Merkabos mistika (I - II a.) ir ją tęsianti Hekalot mistika (III - VI a.) (apie tai kitame skyriuje). G. Sholem vartojo žydiškosios gnozės terminą, siedamas jį su Merkaba mistika ir Hekalot literatūra, "Shi ur Qoma" spekuliacijomis apie Tiesos kūną, gnostikų Morkaus ir Origeno pranešimais. G. Scholemo požiūriu dieviškojo sosto apmąstymo tema (Merkaba) ir Dievo samprata labai svarbi ir gnozėje: tai įsivaizdavimas, kad kylama link Dievo didybės sosto per septynis dangus ir septynis rūmus, patiriant įvairiausių pavojų. G. Scholem skiria ortodoksalią žydišką gnozę nuo eretiškos žydiškos gnozės. Vis dėl to, nevalia užmiršti, kad skirtingai nuo gnozės žydų mistika nežino dualizmo ir šviesos kibirkštėlės idėjos.

Įvertinant visus šiuos gausius judaizmo ir gnosticizmo sąlytį liudijančius taškus, tenka konstatuoti, kad gnostinis judėjimas kilo iš žydų sluoksnių, kurie buvo atviri graikiškoms įtakoms. Pirmieji gnostikai turėjo būti žydai, dėl savo religinių pažiūrų turėję palikti savo bendruomenes arba prozelitai, arba tik "Dievo bijantieji", patekę į konfliktą su žydais ortodoksais, kurių atžvilgiu jie buvo žydai apostatai, renegatai. Gnostinei literatūrai būdinga griežtai antijudaistinė laikysena: Jahvė laikomas bloguoju dievu, septyni archangelai demonizuoti, teigiama, kad žydai garbina kosmines blogio jėgas ir yra jų vadovaujami, visi žydų pranašai - įtraukiant Mozę - netikri pranašai, žydų įstatymas yra atmestinas. Grant nuomone dėl antižydiškų nuotaikų kaltas apokaliptinių nuotaikų žlugimas po katastrofos 70 - aisiais. Mandėjų mitologijoje pasakojama apie persekiojimus, patirtus iš žydų. Theisen ir klausia dėl to: gal pirmieji gnostikai kilo iš grupių, kurios patyrė žydų persekiojimus? Birger A. Pearson mano, kad pirmieji gnostikai buvo žydų intelektualai. Perinterpretuodami žydų religines tradicijas jie susprogdino judaizmo ryšius ir sukūrė naują religiją. Tai žydai kurie apsisprendė nebebūti žydais. Gnostikų atveju galima kalbėti apie ST "protesto egzegezę". Tai selektyvaus Biblijos naudojimo pavyzdys. ST jiems galiojo kaip jų vaizdinių legitimizacija. Troger įsitikinimu gnozė savo raidoje perėjo keletą fazių ir pirmoji buvo palanki judaizmo atžvilgiu. Antižydiška fazė sekė vėliau. Gnostikai buvo žmonės, kurie buvo susipažinę su žydų religija, bet ji jų nepatenkino. Tai ieškantys, nusivylusieji, eretikai, svajotojai, taip pat samariečiai ir diasporos žydai. Grantas teigė ankstyviausius gnostikus buvus I a. pr. m. e. žydus, nesulaukusius žadėtojo mesijo atėjimo, todėl nusivylusius ir atsigręžusius į savo vidų.

Ginčas dėl Dievo vienybės (vienumo - Eiheit) buvo vedamas jau judaizme anot W. Bousset. Pradžioje dualizmas buvo apdengtas mitologiniais rūbais. Pav. pas Izają aprašoma Dievo kova su pabaisa. Išnyra keista Beliaro figūra. Pradžioje tai greičiausia požemio dievas ir mirusiųjų dievas. Dabar - velnias. Bet tik NT Beliaras tampa didžiuoju dievo priešininku. Vėlyvajam judaizmu būdingos įvairiausios spekuliacijos apie tarpines būtybes, hipostazes: Dievo išmintį, Dievo Ranką, Dievo didybę, apie Šechiną, kuriamąjį Dievo žodį, Dievo dvasią. Jahvės "vardas" yra tapęs galinga hipostaze. Gnostinės spekuliacijos labai įtakotos Maase Merkaba - vežimo arba sosto mistikos pagal Ezecheilio viziją, bei Maase Bereschit - mokymo apie kūrimą. Pasakojimuose apie į ekstazę patekusius tris rabinus taip pat išryškėjo Dievo prigimties svarstymai (yra ir daugiau I a. pabaigos pasakojimų apie visą eilę rabinų, įėjusių į "rojų"). Rabinistiniuose sluoksniuose mokymai apie išmintį, Memrą, Dievo dvasią, Midddoth, Metatroną plačiai išvešėjo - visi šie vardai ir temos randamos gnozėje. Atsiribojant nuo naivaus Pradžios knygos pasakojimo, buvo pripažintas pradinės pasaulio kūrimo medžiagos egzistavimas. Tai vedė prie laukinių kosmologinių spekuliacijų. Tolesnėje eigoje atsirado du dievai: pasaulio kūrėjas Elohimas, kuris taip pat ir Teisinguoju, ir Tėvu vadinamas, ir kitas, nepalyginamai aukštesnis dievas anapus sukurtojo pasaulio rato. Taip monoteizmas nėra sulaužomas, nes Gerasis akivaizdžiai yra ir Galingasis. Kūrėjui ir Tėvui iš Gerojo pusės yra uždrausta vieną kartą sukurtą pasaulį sunaikinti. Galiausiai Danieliaus vizijoje du sostai imti suprasti kaip Gerojo ir Teisiojo sostai. Tokioje sampratoje Gerasis virto galingesniu, tikruoju, anapusiniu dievu, kuris neturėjo jokio sąlyčio su medžiaga. Viskas iš ST, kas neatitiko naujo Dievo idealo, buvo priskirta tam Teisiajam. Čia matosi genialus bandymas išsaugoti ST tradicijas ir Jehovą, ir kartu suteikti pirmenybę naujoms idėjoms. Taip žydų nacionalinis jausmas su savo tradicijomis per tokias galingas ir įtakingas konstrukcijas ieškojo vienybės su universaliais tuometinės žmonijos siekiais. Tačiau net ir nacionaliniams žydams atsisakyti gnozės nebuvo lengva ir Talmude tam yra liudijimų: kalbama apie Akibą, Ben Somą ir Elišą. Eliša ben Abuja neišlaikė bandymų ir tapo gnostiku. Metatroną jis laike kita, žemesniąja dievybe. Jis atkrito nuo judaizmo ir buvo pavadintas Acheru - kitu. Po Adriano karo jis visur išdavinėjo romėnams įstatymo besilaikančius ir mirė kaip nesusitaikęs su žydų įstatymu išdavikas. Alegorinis Toros traktavimas apskritai vedė prie išėjimo iš judaizmo rėmų. Ortodoksams ypač pavojingas turėjo atrodyti mistinis elementas helenistinėse spekuliacijose. Mintis apie vien intelektualų kelią, per betarpišką susiliejimą su dievu pažinime tyrinėti jo gelmes ir išgauti giliausias paslaptis nesuderinama su dualistiniu savo esme žydų supratimu apie dievą. Į tai pasinėrę gnostikai ėmė laikyti šį žemesnįjį dievą blogu, o šį blogą pasaulį jo kūriniu, o išsilaisvinimą nuo Įstatymo palaimos sąlyga.

XIX a. pabaigos žydų tyrinėtojas M. Friedlaenderis žydų diasporoje įžvelgė dvi partijas: ištikimą įstatymui nacionalinę ir tą, kuri panaikina pažodinę įstatymo reikšmę, pasisakydama už beribį universalizmą. Alegorinis įstatymo dėstymas (Filono visų pirma) pavertė mozaizmą dieviška filosofija, besiremiančia apreiškimu. Alegorinis aiškinimas atvedė prie pasidalijimo į konservatyviuosius ir radikaliuosius - filosofuojančius, nekenčiančius ceremonialinio įstatymo žydus. Šios dvi religinės kryptys - konservatyvioji ir radikalioji - vėliau krikščionybėje virto pasak Friedlaenderio petrinizmu ir paulinizmu. Gnosticizmas liko ortodoksalus, kol jis judėjo konservatyviais bėgiais, kol ritualiniam įstatymui leista galioti toliau. Apie tai, kad gnostinis mąstymas skverbėsi į žydų visuomenę, rodo Siracido iš Aleksandrijos perspėjimas II a. pr. m. e. antroje pusėje: nesiekite dalykų, kurie jums per aukštai yra, nes nėra pamaldus tas, kuris siekia to, kas yra paslėpta. Tokie perspėjimai galiojo kosmogonijos ir teosofijos paslaptims. Tuo tarpu Filono pateiktas mozaizmo ir graikų filosofijos lydinys tapo priimtinas platiems sluoksniams. Filono sistema galėjo būti tik ilgo vystymosi pasekmė. Filonas aiškina pavyzdžiui, kad Abraomas su Sara kaip Dievas, lydimas dviejų aukščiausių jėgų, Galios ir Gerumo, jis pats viduryje kaip Vienis, o kontempliuojančioje sieloje kaip trigubas pasireiškimas. Toks žydiškasis aleksandrinizmas, atstovaujamas konservatyviųjų ir radikaliųjų, kurių kraštutinis sparnas formavo antinomistinį gnosticizmą, diasporoje viešpatavo. Žydiškasis aleksandrinizmas liko mozaizmo rėmuose, kol dieviškų paslapčių buvo mokoma pamaldžių vyrų sluoksniuose, kol nebuvo suabsoliutintos dieviškosios tarpininkaujančios jėgos, o įvedus šalia aukščiausi dievo žemesnįjį, tapo eretišku. Filonas kalba apie ištisą alegorizuojančių žydų klasę, kurie įstatymą filosofiškai aiškino. Tačiau daugumą šių žydų liko pamaldžiais, šventusiais šabą kartu su kitais žydais. Filonas dėl to juos šlovina, o radikalus, peikia kaip Talmudas minėjus. Kaip intensyviai kosmogoniją ir teosofiją pirmajame krikščioniškame amžiuje studijavo Palestinos įstatymo mokytojai, aišku iš Talmudo, kur rašoma pav. apie Josua ben Chanaja. Studijuodamas kosmogoniją jis be galo nustebo, kai paaiškėjo, kad jo pažiūrų negalima suderinti su Raštu. Ben Soma nustebo, paaiškėjus, kad Logosas kuriant buvo veiklus. Jie manė, kad tai įsikūnijęs dievo balsas, kiti - kad Mesijas tai Dievo Dvasia. Rabis Akiba Iessias teigė, kad danguje šalia Dievo sosto buvo kitas sostas. Tokių Talmudo pranešimų daug. Filonas kovojo su šiomis alegorizuojančios žydų partijos antinacionalinėmis ir naikinančiomis tendencijomis. Nors šventės, šabas, apipjaustymas, ritualai yra tik simboliai, jų nevalia apleisti Filono nuomone. Žydiškame ortodoksaliame aleksandrinizme randame teoriją apie dvasinio gimimo aristokratiją, apie žmonių padalijimą į tris klases: pnuematinius, psichinius, materialistinius arba žemiškus žmonės (amonitus), dvasinius (moabitus), o per vidurį ortodoksalumo atstovas - Melchizedekas. Pagal Filoną Melchizedekas yra kunigas Dievo malone. Filonas visgi vengia šį Kunigą Logosą vadinti antruoju Dievu šalia aukščiausiojo Dievo. Melchizedekas Logosas jam yra tikratiškumo pavyzdys, suderinantis juslingumą ir dvasiškumą. Ne mažiau kaip Jėzus NT, Filono raštuose buvo sudievintas Mozė, o terapeutai jam įkūnijo žydiškojo helenizmo idealą. Bet kuriuo atveju Logoso vaizdinys yra Dievo profanacija, monoteistinio tikėjimo sudrumstimas. O juk tiek Judėjoje, tiek ir diasporoje laukta išganytojo, jame matytas tautos išlaisvintojas iš dvasinės nakties. Stipri, politiškai indiferentiška ir nacionaliniu požiūriu neapsiribojusi ir religinėje srityje betarpiškai Moze ir pranašais besiremianti žydija dėjo didžiules pastangas mozaizmą padaryti atviru, prieinamu pasauliui, todėl jį aprengė graikišku drabužiu. Friedlaenderio teigimu prieš krikščionybę žydų diasporoje gnosticizmas jau egzistavo ir iš ten prasiskverbė į Palestiną. O minėjai (žydų eretikai) suprastini kaip ikikrikščioniški žydų antinomistai. Šiuolaikinio tyrinėtojo Pearson A. Birger įsitikinimu Friedlanderio teiginys, kad Aleksandrijoje yra buvęs žydų gnostikų, laikytinas patikimu, kaip ir pats gnosticizmo kildinimas iš helenizuoito judaizmo ("Friedlaenderis nusipelno būti išklausytas"). Pearson A. Birger pritaria idėjai, kad Talmude ir midrašuose polemika su eretikais įrodo, kad žydų gnostikai egzistavo Palestinoje. A. Drewsas taip pat įžvelgia dvi žydų gnosticizmo formas - konservatyvesnę, kuri taip pat išstoja prieš fariziejus, pasisakančius už pažodinį įstatymo traktavimą, ir pirmenybę teikia vidiniam doroviniam turiniui. Antroji gnosticizmo forma, įtakota helenizmo ir diasporos idėjinio pasaulio, atmeta aukojimo kultą ir Mozės apeiginį įstatymą. Kol Šventykla nebuvo sugriauta, fariziejų ir minėjų santykiai dar buvo sugyvenami. Pasikeitė dėl minėjų antinacionalinio elgesio. Juos išstūmė iš sinagogų, nukreipdami prieš juos 18 - a prakeikimų, uždrausdami bet kokį bendravimą su jais. Fariziejams pavojingos turėjo atrodyti ir Am-haarec sektos apokaliptinės fantazijos bei mesijiniai lūkesčiai.

Kalbant apie kūrimą, Filonas atkreipė dėmesį į elohistinio ir jahvistinio kūrimo pasakojimų skirtumus. Filonas aiškia skiria du kūrimus - intelektualaus žmogaus, sukurto pagal "paveikslą ir panašumą" ir kūniško žmogaus, nulipdyto iš žemės dulkių. Setitų mokyme tik žengtas dar vienaas žingsnis tolyn, kai Dievas kūrėjas elohisto pasakojime buvo supriešintas su dievu iš jahvistinio pasakojimo, sukūrusio žmogų iš dulkių kaip dieviško pirmavaizdžio parodiją. Jis tapo velniu ar Jaldabaof archontu. Setitų mokymo kontekste Dievo rolę vaidina būtent Elohimas arba El Elionas (Aukščiausiasis Dievas) iš Pradžios knygos 14 - o skyriaus, kurio dvasininku ir buvo Melchizedekas.

Friedlanderis teigia, kad minimai Talmude laikomi filosofuojančiais žydais, o ne krikščionimis (nazarėjais) kaip kad teigė krikščionių apologetai. Venecijos leidimo agados rinkinyje "Beth JJisrael" (1776 m.) pasakojimas apie mokinį ben Panderos, pagydžiusį R. Josua, yra interpoliacija iš vėlesnių laikų. Taigi, minimai ne nuo pat pradžių laikyti judeokrikščionimis. Kitaip nebūtų įmanoma suprasti kodėl formulė prieš minim buvo įterpta į maldą prieš Zedim. Irenėjaus veikale "Prieš gnostikus" lengvai atpažįstame minėjus. Sabaoth 116a susiejami Giljonim ir minėjų raštai. Giljonim - tai žydų gnostinės burtų lentelės - minėjų knygos. Jos rabinų buvo deginamos. Talmude minimi ne tik minim, bet ir Zedim kaip minėjų pirmtakai). Minimi Apikorsim ir filosofai, su kuriais konfliktavo rašto aiškintojai. Būtent jie buvo žydų eretikai prieškrikščionišku laikotarpiu. Ir Antikristas krikščionių mokyme ne kas kita kaip minėjų apostazės santrauka. Pasak Friedlaenderio tą patį kalba ir Talmudas, ir senieji Bažnyčios tėvai. Evangelijoje pagal Matą pavaizduotame Antikriste vėl akcentuojamas suvedžiojimo momentas. Čia lengvai galima atpažinti Beliaro sūnus - "net išrinktuosius suvedžios". Esmė ta pati: įsikūnijimas, magija su visais tariamais darbais, suvedžiojimu paremta apostazija. Kylanti krikščionių Bažnyčia gyvatėje mato velnią, Šėtoną, Antikristą, kaip anksčiau ortodoksai žydai atitinkamai vertino Beliarą. Antrame Petro Laiške perspėjama prieš klaidingus mokytojus, kurie sugedusias sektas įveda ir Viešpatį neigia. Artėjant krikščionybės amžiui Beliaro paveikslas vis labiau praranda žmogiškus bruožus.

Taigi minėjai buvo radikalūs alegoristai, kurie visiškai atsisakė nacionalinio ir ceremoninio Įstatymo. Talmudui minėjai tai filosofai, kurie niekina Dievą ir jo įstatymą. Taigi jie buvo antinomistai ir gnostikai. Vienas iš tokių Talmude minimas Elischa ben Abuja (pramintas Acheru, Kitu, renegatu). Minėjų judėjimas buvo spekuliatyvus ir todėl labai paveikus fariziejams. Minim sekta veikė jau prieškrikščionišku laikotarpiu. Jau prieš Šventyklos sugriovimą fariziejai sunkiai kovojo su minėjais (recituojant maldas "dėl minėjų išsigimimo" buvo įvesti pakeitimai). Po Šventyklos sugriovimo santykiai su minėjais buvo nutraukti. Jie buvo apkaltinti atkritimu nuo nacijos ir dalyvavimu sugriaunant Šventyklą. Minėjai buvo išstumti iš sinagogų, į 18 - os maldą buvo įterpta prieš juos nukreipta prakeikimo formulė. Jų knygos buvo paskelbtos burtų knygomis, jų paskerstų gyvulių mėsa - pagoniškų dievų mėsa, neleista valgyti jų duonos, jų sūnūs paskelbti bastardais, o minėjų parašyta Tora turėjo būti sudeginta. Po Bar Kochba sukilimo minėjai įsiliejo į krikščioniškąjį gnosticizmą. Šaltinis minėjizmui buvo graikiškos išminties paskatintas slaptas kosmogoninis ir teosofinis mokymas, paplitęs paskutiniais prieškrikščioniškais šimtmečiais Palestinoje. Tai vedė prie tarpinių jėgų ir dviejų dievybių koncepcijos priėmimo, kas buvo būdingiausia minėjizmui. Daugiau mažiau šio slapto mokymo turinį atskleidė apokaliptikai, tapę šio slapto mokymo skleidėjais platesniuose žydų sluoksniuose. Šio mokymo apie pasaulio kūrimą ir valdymą patrauklumas Palestinos žydų akyse buvo didžiulis.

Talmudo šaltiniai kosmogonijos ir teosofijos slaptąjį mokymą - "Maasse-Merkaba" ir "Maasse-Bereschit" (užsiiminėjimas jais apibūdinamas kaip "medaus atradimas") - priskiria minėjams. Teigiama, kad šie lygiai tiek pat išdidūs savo gnoze kaip ir anie - aiškus požymis, kuris nurodo į tą patį identitetą. Minėjai veikė mokymų vardu. Šie mokymai buvo laikomi pavojingais, lengvai atvedančiais į atkritimą, todėl jų studijavimas buvo griežtai slaptas ir rezervuotas tik pašvęstiesiems. Panašiai ir senasis ofitų gnosticizmas kalba apie "Šventumo" (Herrlichkeit) sostą, jį supančius Ophanim ir Seraphim, šventuosius gyvūnus ir tarnaujančius angelus. Talmude ir midrašuose sakoma, kad Palestinos mokyklose jau I a. antroje pusėje helenistinių žydų įdiegtas gnostinis slaptas mokymas apie Dievą ir pasaulio sukūrimą plačiai plito. Jį perdavinėjo tik iš vienos ausies į kitą ir tik pašvęstiesiems, kurie buvo pajėgūs tirti ir buvo gnostikai. "Pašvęstieji" tarp įstatymo aiškintojų stengėsi kuo siauresnius rėmus uždėti. Buvo nustatytas reikiamas amžius, prileidžiami tik tokie, kurių gyvenimo aplinkybės ir gyvenimo būdas suteikė garantijas jų diskretiškam tylėjmui ir tinkamam jų santykiui su gnoze. Taigi, šie mokymai tiesiogiai vedė į antrosios dieviškosios potencijos pripažinimą šalia aukščiausiojo transcendentinio Dievo ir tuo užsiiminėjusių asmenų atkritimą nuo žydų tautos. Tokiu tapo Acheru pavadintas Elischa b, Abuja, skaitydamas minėjų raštus. Net tokie stulpai kaip R. Josua b. Chananja, b. Azzai, b. Zoma priėmė kaip tarpininką pasaulio kūrime dalyvavusią dieviškąją jėgą, įsikūnijusią "Metatrone". Talmudui ryšys tarp užsiiminėjimo slaptuoju mokslu ir minim erezijos akivaizdus.

Friedlaenderio įsitikinimu minėjų judėjimas toks pat senas kaip žydų helenizmas Palestinoje. Minėjizmas, diegdamas judaizmui beribį universalizmą, anksti įsiveržė į Palestiną. Šie bedieviai keikiami jau Enocho apokalipsėje. Talmudo mokslininkas Seder Hadoroth (1725 m.) minėjus matė apie 200 m. pr. m. e. Įrodymas - prakeiksmo šūkiai Enocho knygoje, kuri parašyta mažiausiai I a. pr. m. e. Prieš ją išstojo apokaliptikai. I a. pr. m. e. viduryje sinedristas Abtalion perspėjo: išminčiai būkite atsargūs su žodžiais, kad neužsitarnautumėte tremties. Šimtmetyje prieš krikščionybės atsiradimą Palestinoje daugelio fariziejų buvo perspėjama prieš minėjų erezijos pavojų. Labai senoje (Domiciano laikų) baraitoje (Tosefta Sanhedrin XIII, Rosch - Haschana) rašoma: minėjai, Delatporen ir Apokorim, kurie Torą ir mirussųjų prisikėlimą neigia ir nuo bendruomenės atsiskiria. Minėjų užmušti gyvuliai paskelbti esant pagonių dievų mėsa; jų iškepta duona - kutėjų duona, jų knygos - burtų knygomis, jų sūnūs - bastardais (pavainikiais). Buvo priimti sprendimai nepalaikyti su jais jokių verslo ir socialinių santykių; drausta jų vaikus mokyti amato paslapčių. Jiems uždrausta lankyti sinagogą ir mokymo centrus (namus). Jiems nebuvo galima padėti net jiems ištikus nelaimei. Visa tai I m. e. a. pabaigoje. Gamalielio II iniciatyva - "Aštuoniolika maldų" kasdien turėjo būti recituojama prieš minimus. Minėjas Jocob iš Kephaar Sechanja savo antinomizmą pademonstravo žodžiais: "tai parašyta jūsų Toroje". Jau priešmakabėjiniais laikais ir makabėjų laikais šie antinomistai buvo kaip galinga partija, veikusi agresyviai ir išdidžiai, todėl ortodoksų nekenčiama ir bijoma. Makabėjų pergalė, kuri visiems helenistams grąsino mirtimi, atitolino tas kosmogonines studijas, ir privertė jas užsidaryti, veikti slaptai (Jėzaus Siracho knygoje (jos originalas parengtas apie 190 - 170 m.) išsakomi tokie perspėjimai). Nors ir persekiojamas minėjų judėjimas vis atgydavo ir apimdavo vis platesnius sluoksnius. Minėjizmas dar esant Šventyklai virto dominuojančiu faktoriumi, su kuria ortodoksalios bendruomenės turėjo skaitytis. Žydų įstatymo mokytojai bijojo, kad visa romėnų pasaulinė valstybė galėjo virsti minėjine. Bet buvo toks laikas, kai šie eretikai dar stovėjo šventykloje, kai jie dar su ortodoksalia bendruomene gyveno, dalyvavo šventyklos apeigose. Tada jie dar nebuvo atviri antinomistai. O kai minėjai pasijuto esą situacijos viešpačiais, jie nusimetė pamaldžias kaukes ir parodė savo nuogą antinomizmą atvirai. Ši metamorfozė įvyko Šventyklai dar stovint. Minėjai palaikė politinius žydų priešus, išduodavo knygininkus pagonių teismams. Švelniau nusiteikę dar bandė Teisingąjį dievą ir dievą kūrėją priskirti žydams ir taip ryšį su jais išsaugoti, bet kiti apie tokią nuolaidą nenorėjo ir girdėti. skambėjo šūkis: gana su žydų tauta, gana su Jahve ir žydų įstatymu. Apipjaustymo nebeliko. Ir žydams ypač problematiška pasirodė, kai Romos įstaigos norėdamos nustatyti kas yra žydas ėmėsi žmonių apžiūrėjimo. Misterijos žydams toks "ženklas" buvo menkesnės vertės nei maginis užantspaudavimas per sakramentą.

Minėjų pirmtakai buvo "Zedim", išdidieji. Psalmių autoriai juos tada vadino ir dievo niekintojais. Jie niekino šventąsias vietas ir šventąsias maldas. Psalmė Nr. 119 juos laiko Toros priešininkais. Ir Chanuka maldoje Zedim daromi įstatymo peržengėjais. 51 - a eilutė Zedim sieja jau ne tiek su išdidumu, kiek su priešiškumu įstatymui. Malda prieš Zedim, vadinama dar Birkhat. Ta Birkhat jau prieš Švetyklos sugriovimą buvo sudėtinė vadinamosios Achmone-Esre maldos. I m. e. a. pabaigoje ši malda nasio Gamalielio II potvarkiu modifikuota, įterpiant žodį "minim" ir gavo vardą Birkhat hamminim. Ši malda naujai suredaguota tik po Šventyklos sugriovimo. Paskui į priekį iškilo minėjai, Zedim palikuonys. Taip atsirado malda Birkhat hamminim. Taigi, ne tik visa Schmone - ir Esre malda (išskyrus tik po šventyklos sugriovimo įterptus žodžius) buvo sukurta valdant Gamalieliui II dar seniai prieš Šventyklos sugriovimą. Minėjai buvo tik įterpti į paveldėtą Zedim maldą. Zedim malda senesnė nei Birkhat hamminim. Juk ir Jubiliejų knygoje (Leptogenesis) rašoma, kad tiems, kurie įstatymą laužo, nebus jokio atleidimo. Krikščioniškoje epochoje minėjai pasirodė visu savo Šėtono pavidalu, Beliaro pavidalu - tai antinomizmo personifikacija. Beliaro sūnumis buvo vadinami antinomistinio mokymo įkūrėjai žydai ir propaguotojai - Zedim, minėjai, kainitai. Zedimų partija nebuvo sunaikinta, tik Chasmonėjų laikais nustumta nuo valdžios ir suskilusi į sektas.

Minėjai atmetė šabą, apipjaustymą ir kitus judaizmo reikalavimus. Buvo taip pat "Kaino mokiniai", kurie savo sofizmais griovė paprastą pamaldžiųjų tikėjimą. "Anomos" Antrajame Laiške Tesalonikiečiams, kuris ten aprašytas kaip Priešininkas, pakilęs virš Dievo, yra ne kas kita kaip minėjizmo įsikūnijimas. Talmudas neatsitiktinai kalba apie 24 minėjų sektas. Tai pakankamai įtakingas judėjimas, jei Filonas nedrįso prieš jį atvirai kovoti, kad neparodyti graikams, kad žydų tarpe yra nesutarimų. Tai sekta, kuri per ritualinio įstatymo alegorinį aiškinimą, atsisakė apipjaustymo, šabo ir švenčių ir kitų religinių papročių, švenčių šventimo pagal jauną mėnulį ir save pastatė už nacionalinės žydijos ir žydų bendruomenės. Ir dėl to susilaukė priekaištų ne tik iš pažodžiui tikinčiųjų masės, bet ir iš liberaliai mąstančių, tokių kaip Filonas. Filonas ant jų pyksta, nes jie daro nuoseklias išvadas iš savo Mozės įstatymo sampratos. "Bedievius" peikia ir apokaliptikai (Ezdros aokalipsėje piktinamasi tais, kurie tvirtina, kad Aukščiausiojo nėra, Įstatymą jie niekina, jo įsakymų nevykdo. Dar labiau bedieviai peikiami Enocho apokalipsėje). Nors iki Šventyklos sunaikinimo minėjai dar nebuvo atsiskyrę nuo ortodoksų, jau ryškėjo lūžis, o dėl minėjų perdėjimų teko modifikuoti maldas. Kai minėjai išsigimė ir ėmė aiškinti, kad yra tik vienas pasaulis, teko keisti formulę maldos. II a. pradžioje visas viešasis ir privatusis gyvenimas atrodė esąs persunktas ofianizmu ir nuo jo gintasi visomis priemonėmis. Neatsitiktinai Jamnijos susirinkime Nasi Gamalielis II prašė sukurti maldą prieš minėjus. Sinagogoje buvo kruopščiai apsivalyta. Buvo uždėti griežti apribojimai, norintiems studijuoti įstatymą. Bet vis tiek liko minėjų šalininkų. Turguje ir gatvėse, namuose ir mokyklose visur buvo minėjiško nusiteikimo žmonių. Minėjų argumentacijos pavyzdys: jei Izajas rašo, kad Dievas sako, kad Izraelis manęs nepažįsta, mano tauta manęs nesuprato, tai gnostikas taip išsako savo Bythos nepažįstamumą. Mozės žodžiai: niekas nematys Dievo ir jo nešlovins - tai kalba apie nematomą ir nepažįstamą dievybę. Izraelio Dievas degraduotas iki demiurgo, o kartu tai reiškė ir žydų įstatymo nuvertinimą. Visiškas minėjų išsigimimas įvyko tik paskutiniaisiais Šventyklos egzistavimo dešimtmečiais. Minėjai įstatymo mokytojams stengėsi įrodyti Biblijos citatomis, kad yra du dievai arba dieviškosios tarpininkaujančios jėgos ir kad pasaulio kūrėjas skiriasi nuo aukščiausios dievybės, o taip pat, kad Mozė aukščiausiojo dievo net nepažinojo. Iš čia plaukė Mozės duoto įstatymo atmetimas ir vietoj jo iškilo aukštesnis pažinimas, paremtas intuicija.

4. 3. Heterodoksinio judaizmo judėjimai ir sektos

Gnosticizmu (arba minėjizmu) persmelktų sektų buvo daug. Justinas Kankinys mini genistus, meristus ir Hellenianer, kurie pasak jo vadina save krikščionimis ir niekina Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą, neigia prisikėlimą iš numirusių. Akivaizdu, kad tai helenistinės žydų bendruomenės. Geras ankstyvosios gnostinės raštijos pavyzdys yra Justino "Barucho gnozė". Dar buvo tokie «Barbeloites», «Barbelognostics», kurie garbino "Barbelo", laikydami jį pirmąja emanacija. Antinomistinės buvo ir ofitų, kainitų ir setitų, o vėliau ir melchizedekiečių sektos. K. Rudolph įsitikinimu gnostinės ofitų, kainitų, setiečių, naasenų, peratų sektos jau savo vardais rodo, kad yra įsipareigojusios žydų tradicijai. Ofitai, kainitai ir setitai - seniausios žydų gnostinės sektos (Philaster laikė jas seniausiomis sektomis, veikusiomis prieš Jėzaus pasirodymą).

Ofitams (graikiškai ὄφις, Ophis - gyvatė) būdingas gyvatės garbinimas. Gyvatė pasak jų suteikė žmonėms tikrąjį ir aukščiausią dievo pažinimą. Tai dieviškoji Dynamis, dieviškosios Sofijos inkarnacija. Pasak ofitų dangiškoji dvasia, Sofija arba Išmintis (dieviškoji dynamis) inspiravo pranašus. Jų manymu pasaulis sukurtas angelų. Ofitai išdrįso net prakeikti žydų dievą, kuris yra šio pasaulio kūrėjas, Mozės dievas ir jo kosmogonijos dievas. Viename midraše klausiama: kodėl kūrimo istorija pradedam raide "Beth", o ne Aleph? Tam, kad Minim negalėtų tvirtinti, jog pasaulis neturi pagrindo, kad jis prakeiksmo ženklu pažymėtas (Aleph - pirmoji raidė nuo žodžio prakeiksmas), atsakoma. Mozės mokymas pasak jų duotas to žemesniojo dievo, demiurgo. Ofitai moko eretinės gnozės, pagal kurią šalia aukščiausio Dievo kūrėjas yra žemesnis. Būtent ofitų mokyme labiausiai išryškėjo antinomistinis nusistatymas kalbant apie pasaulio kūrėjo skirtingumą nuo aukščiausiojo Dievo ir kūrėjo blogumą. Ofitų filosofai pripažįsta prieš sukūrimą egzistavusią medžiagą - Tohu-va-Bohu, tamsą, vėją, vandenį ir gilumą. Pasak ofitų žemiau šviesos pasaulio yra materija iš trijų elementų: vandens, tamsos, bedugnės ir chaoso (Tohu wa Bohu), virš kurios Dievo Dvasia sklando. Tai atsispindi Talmude. Ofitų mokymas atsiskleidžia ir Maase Bereshit ir Merkaba mistiniuose mokymuose. Šios kosmologinės ir teosofinės studijos jau I a. pirmoje pusėje jei ne anksčiau vyko.

Kainitų ofitinė sekta Palestinoje įsitvirtino per diasporos žydų Jeruzalėje įsteigtas sinagogas. Čia ofitizmas buvo labai įtakingas. Kosmogoninės ir teosofinės spekuliacijos Palestinoje "Berešit" ir "Merkaba" vedė į eretinius nukrypimus. Acheras, apie kurį Talmude sakoma, kad kai jis buvo rabinų mokyklos lankytojas jam iš sterblės iškrito eretiški minėjų raštai, greičiausiai buvo prisijungęs prie ofitų, tapdamas gnostinės Kapharo Nachumo bendruomenės nariu. Talmude sakoma, kad kai jo motina nėščia juo (Acheru) ėjo pro pagonišką šventyklą, ji pajuto savo kūne gyvatės nuodus. Tai aiški nuoroda į ofitinį Achero gnosticizmą. Yohanan ben Zakkai (pagal j.Nag. 77a) klausia: Kas yra žemiau? Kas yra toliau? Kas yra priešingoje pusėje? Tai antinominis Gnostinis diferencijavimas tarp aukščiausiojo Dievo ir prastesnio Kūrėjo. Rabio Jonatano mokinio, Kafarnaume tapusio minėju (Eccl. Rab. 1.8.4) istorija yra aiški nuoroda į antinominius ofitus, kurie praktikavo laisvą meilę. Abodaah sarah 27b ir Midrasch Koheleth rabba 1, 9 sako; kas tvorą peržengia, tą įgelia gyvatė. Ofitų senatestamentinio dievo degradavimas į demiurgą atsispindi Rabbi Levi pranešime: gyvatė ėmėsi apšmeižti pasaulio kūrėją. Filono polemika su antinominiais alegoristais (Migr. 90; Post. 52-53) atspindi tą pačią ofitų praktiką. Pearson A. Birger bei Israel Meir Freimann pritaria Friedalenderio nuomonei, jog Talmude minimi minėjai buvo būtent ofitai ir jų diagrama su dieviškaisiais vardais yra tapatūs spekuliacijoms apie ma'o geh ir ma'aseh merkabah ir tai vadinama terminu Gilyon. Ofitų įtaka vertė įstatymo aiškintojus imti naujų temų - kosmogonijos ir teosofijos.

Ofitų tikėjimas buvo aiškinamas per vardus, žodžius ir brėžinius (diagramas), kuriuose simboliais buvo pavaizduotas jų mokymas. Tas diagramas galima tapatinti su Talmude minimomis lentelėmis - Giljonim, ant kurių buvo surašyti dievo vardai. Jas talmudistai ragino deginti kaip ir "minimų knygas" kartu su "azkarot" (dieviškais vardais) (ab. 116a; Yal. Isa. 57; Num. Rab. 9). Juk ir ofitų mokymo lentelėse buvo užrašomi archontų vardai - Jaldabaoth, Jao, Sabaoth, Adoneus, Eloeus, Horeus, Astapheus. Tai šventraštiniai Dievo apibūdinimai. Talmude jaučiamas ofitinės diagramos, kuri naudota kaip pakaitalas sunkiai suvokiamoms gnostikų knygoms, žinojimas: pav. rašoma apie Tohu - žalią ratą, apjuosiantį visą pasaulį, iš kurio tamsa ateina į pasaulį. Tame atsispindi ofitų mokymas apie aukščiausią dievybę ir jos namus, mokymas apie orą-dangų ir mokymas apie žemės pasaulį. Oro dangus nuo Žemės pasaulio atskirtas tvora, vadinama blogio tvora, po šia tvora - žemė su didžiuoju apskritimu, apsupančiu 10 mažesnių apskritimų. Diagramoje pavaizduotas Tėvo apskritimas, žemiau Sūnaus apskritimas ir jie jungiami mažo apskritimo - Dieviškos meilės. Kalba eina apie trilypį pasaulio supratimą: Dievo karalystė iš grynosios dvasios, vidurinioji karalystė (dvasios ir sielos) ir žemiškoji sfera iš kūno, sielos ir dvasios. Archontų sferos viršuje - žemojo pasaulio kūrėjas, demiurgas Jaldabaoth, reziduojantis Saturno sferoje. Vaizduojamas taip pat begemotas. Kaip Ouroboros - gyvatė, ryjanti savo uodegą - Leviatianas apsupa septynių planetų, valdomų demonų, sferas - žemąją karalystę. Panašiai ir "Sefer Jetzira" aprašyta Dangaus gyvatė Teli. Pasak ofitų žemiau šviesos pasaulio yra materija iš trijų elementų: vandens, tamsos, bedugnės ir chaoso (Tohu wa Bohu), virš kurios Dievo Dvasia sklando. Tokios lentelės su piešiniais ir jas komentuojančiais įrašais anuo metu pas žydus buvo labai populiarios. Ir kitur Talmude esama tiesų ir vaizdinių, kurie yra ofitinės kilmės. Pav. sakoma, kad pirmą dieną 10 dalykų buvo sukurti: dangus ir žemė, Tohu va Bohu, Šviesa ir tamsa, vėjas ir vanduo, diena ir naktis. Mokymas apie septynis dangus vėlgi iš diagramos išskaitomas.

Ofitai susiję su setiečiais, kurie irgi buvo antinomistai ir garbino gyvatę kaip gnozės atskleidėją ir kaip dieviškosios išminties įsikūnijimą. Setitai aiškino, kad Aukščiausia Jėga (dynamis), kurią jie vadino Motina, po Abelio mirties pagimdė Setą (nusileido į jį). Kai kurie setiečiai laikė Setą pačiu Mesiju. Nekrikščioniški setiečiai žinojo krikštą ir greičiausiai buvo susiję su krikštytojų grupėmis ir kilo iš heterodoksinio žydų substrato. Atsižvelgiant į tai, kad setiečių tekste "Trys stelos" minimas Dositėjaus vardas, setiečiai kildinami iš Samarijos, galbūt krikštą gavę iš samariečių krikštytojų grupių.

Kainitus mini jau Filonas kaip "Kaino palikuonis". Jie garbino Kainą kaip dieviškąjį Dynamis, kuri jame įsikūnijo. Ir Irenėjus mini Kainą kaip dievišką jėgą garbinusius kainitus (nors pasak Pierson gali kilti abejonių ar tokia sekta apskritai egzistavo ar nebus tai tik ereziologų išradimas). Jie taip pat neigė kūno prisikėlimą. Filonas kalba apie tai, kad kainitai rėmėsi Kaino noru įkurti miestą, kurį jie interpretavo kaip jo mokymą. Kainitai ne kas kita kaip filosofuojanti sekta, sudievinusi Kainą kaip antžmogį. Kainitai atmetė visas moralines konvencijas ir įstatymą kartu su Dievu. Jahvę jie laikė antraeile dievybe, netgi bloga būtybe, reikalavo niekinti jį ir sandoras su juo. Kainitai irgi garbino gyvatę, nes jie norėjo žmoniją išlaisvinti iš kūrėjo Jahvės nelaisvės. Jie Filono akimis žiūrint buvo tiek pagedę, kad norėjo ir Izraelio pamaldžiuosius suvedžioti. Kainitai didžiavosi savo vidine giminyste su tais, kurie niekino dievą ir įstatymą. Kainas jų traktuotas kaip išlaisvintojas iš įstatymo.

Peratai arba naasenai (hebr. נָחָשׁ nachasch, gyvatė) matė Kristuje rojaus gyvatę, atveriančią žmonėms žinojimą ir pažadinusią juose nepaklusnumą dievui kūrėjui, kuris norėjo juos palikti nežinojime aukščiausiojo dievo atžvilgiu. Peratai pripažino rojaus gyvatę dieviška būtybe. Jų vardas nuo Perat, t.y. nuo Eufrato semitiško vardo. Gyvatės garbinimas turi astralinį pagrindą. Ofitų gyvatė yra išminties simbolis ir turi provaizdį Pieno take. Matomas žaidimas asociacijomis - nous (protas) - naas (gyvatė). Hippolito nuomone naasenų ir peratų gnozė ypač ankstyva. Naasenų Jėzaus sampratoje nėra nieko žmogiško, žemiško. Naasenai žinomi vėliausiai nuo m. e. pradžios. Hippolytas juos aprašo kartu su peratais, setiečiais, Simonu Magu. Taigi jie lyg ir turėjo būti prieš Simoną ir susiję taip pat ir su Justino Barucho sekta (tai mini Hipolitas), kurioje itin svarbų vaidmenį vaidina Nahas - gyvatė. Ši mitologema judaizme ambivalentiška - gali būti palaiminimą ir prakeikimą nešanti gyvatė. Kristus yra gyvatė, tapusi žmogumi. Naasenai, peratai turėjo Komuniją. Gyvatė jiems kaip tarpininkas. Naasenai gyvatę laiko ir filosofo Talio pradine medžiaga. Jie turėjo didžiąsias ir mažąsias misterijas, krikštą vandeniu, patepimą, komuniją. Hippolyto iš Romos nuomone naasenai vėliau pasivadino gnostikais, nes teigė pažįstą išminties gelmes. Kaip Visatos principą garbino jie "Žmogų" ir "Žmogaus Sūnų". Tas žmogus yra vyras-moteris. Jie vadino jį Adomu. Kartu jis jiems ir Trejybe, nes jame yra racionali, psichinė ir medžiaginė dalis.

Melchidekiečiai Melkizedeką laikė "didinga galia", didžiąja Dynamis, aukštesne už Mesiją, "Dievo Sūnumi", užėmusį garbingą vietą tarp dangiškųjų angelų. Melchizedekas jų laikomas tikruoju tarpininku, Logosu. Jėzus vėliau buvo įtrauktas į jų sistemą, tačiau jo padėtis buvo žemiau Melchizedeko. Kaip Jėzus yra žmonių gynėjas, taip pat yra Melkizedekas advokatas angelams. Kai kuriuose Nag Hammadi ir Kumrano tekstuose Melkizedekas vaizduojams kaip dangiškasis išpirkėjas. Tačiau nėra tikslių įrodymų, kad egzistuoja melchizedekiečių sekta.

Platonizmo Pirminio Žmogaus idėją gnostiniai žydai - ofitai - labiausiai sutapatino su Dievu. Tokiu būdu ofitams aukščiausias ir transcendentiškiausias dievas dar vis žmogus ir todėl jo pagimdytasis, tarpininkas natūraliai yra Žmogaus Sūnus. Danieliaus pranašystė ir kalba apie Žmogaus sūnų iš makabiejų laikų. Pateptasis ir Žmogaus Sūnus pradžioje buvo identiški. Žmogus ir Žmogaus Sūnus, o identiškai Sofija - vienintelė dieviškoji moteris. Išmintis ir jos brolis Kristus įžengia į žemišką`jį Jėzų kartu. Moters, Išminties danguje vaizdinys buvo ne tik Pneuma įvardintas, bet ir Eklesia, kuris po krikščionybės pergalės verčiama kaip Bažnyčia. Ofitams Izraelis kaip tik buvo liūdinti našlė ar motina nelaisvėje. Ir apie kitus ST veikėjus buvo kuriamos istorijos legendos kaip apie savo misterijų dievus. Yra žinomos ir Adomo misterijos. Kaip žinia kai kurie Kainą matė kaip tarpininką tarp aukščiausio dievo ir dievo kūrėjo ir Kainą norėjo per gyvatę išgelbėti nuo brolžudystės kaltinimo.

Mandėjų (aramėjiškas žodis "manda" į graikų kalbą verčiama kaip gnozė) mokymas taip pat akivaizdžiai turi žydiškas ištakas. Mandėjų sąlyčio su žydų religija ir kultūra taškai: senatestamentinių pasakojimų motyvai, mitiniai asmenys ir gnostinės mitologemos, etiniai principai (monogamijos gerbimas), nuostatai dėl maisto, nuostatai dėl skerdimo, dėl švaros. Haran - Gawaita ritinys leidžia mandėjų pradžią nukelti į I m. e. a. Irake ir Irane nazorėjai žinomi kaip mandėjai ar sabijai, taigi žinantys. Mandejai save sieja su nazorėjų bendruomene (patys save vadina "Nasoraya"), patyrusia persekiojimą iš žydų pusės. Mandėjų sąmonėje labai svarbus persekiojimų, patirtų iš žydų pusės kai jie turėjo valdžią ir galią, momentas. Aptardami tuos persekiojimus Lidzbarski, Schenke ir Buckley pasisako už jų datavimą I a. Mandėjai kategoriškai priešiški žydų atžvilgiu (žodis judėjas jie išveda iš žodžių nuodėmė, aborto vaisius). Jeruzalė ir Šventykla - laikomos blogio citadelėmis. Galima teigti, kad nazarėjų judėjimas gimė Palestinoje kaip protesto prieš Jeruzalės Jahvės kultą judėjimas, kuriame svarbiausią vaidmenį vaidino Galilėjos ir Samarijos gyventojai. Nors, galimas dalykas, jie turi ir sąryšių su terapeutais, nes jie žino Totą kaip Enochą, rengiasi kaip terapauteai (baltos tunikos, raudoni apsiaustai). Faktiškai mandėjų atveju kalba eina apie henochinį judaizmą. Aukščiausias mandėjų dievas, vadovaujantis Šviesos pasauliui, vadinamas Didžiuoju Viešpačiu (mara drabuta). Jo vardas sutinkamas viename iš Kumrano traktatų. Už mandėjų demiurgų Ptahil, Jo - Rabba ir Adonai - biblijinis Dievas kūrėjas. Ryški paralelė tarp Ruha ir Sofijos, kuri su septyniomis sferomis siejama. Yra reminiscencijų apie biblinį kūrimą, Adomą ir Ievą, tvaną, Nojų, Abraomą ir išėjimą iš Egipto, Mozę, Sinajų, Jeruzalę ir jos sugriovimą. Matoma didžiulė neapykanta žydams kaip stabų garbintojams. Žydų dievas Adonai traktuojamas kaip netikras dievas. Abraomas ir Mozė laikomi Ruha pranašais. Jeruzalės sunaikinimas traktuojamas kaip bausmė už mandėjų persekiojimą. Svarbūs jų mitologijai žodžiai yra rašomi vakarų aramėju kalba. Reikšmingą rolę vaidina Jordano upė. Manoma, kad pradžioje mandėjai buvo krikštytojų sekta, kuri kilo iš oficialaus judaizmo. Jiems būdingas tekančio vandens kultas, susijęs su krikštu Jordane (mandėjai tiki, kad krikštas padeda jiems sueiti į kontaktą su šviesos pasauliu). Mandėjai įsivaizduoja, kad pasaulis buvo sukurtas septyniais žodžiais ar šūksniais. Neabejotina, kad už mandėjų demiurgo Ptahil stovi biblinis Dievas kūrėjas. Ryškus kūno ir sielos dualizmas. Už požiūrio, kad planetos dalyvavo kuriant žmogų - judėjiškas angelų supratimas, kurie lygūs planetoms ir veikė kaip padėjėjai kuriant.

Nazarėjai sinagogose kaip ir minim buvo prakeikti. Bet prieš II a. to dar nebuvo įvykę. Iš NT žinome, kad ir patys krikščionys nazarėjais vadinti. Tačiau ar nuo Nazareto miestelio vardo ar siejant su Nazarener, Nazaraeer, Nazoraer ar Nasiraer? Taip pat ir Talmudas juos vadina Ha-Nösrim (Talmude Jėzus vadinamas Nocrrim). IV -ojo amžiaus vyskupas Epiphanius savo veikale "Panarionas" teigė, kad tai žydai, pripažinę Mesiją ir veikę Bašane (Golanų aukštumos) ir Vakarų Dekapolyje ir vadinęsi "Nasaraioi" ("Nazorei" ir "Nazarenoi"). Žinome, kad mandėjai vadinosi nasoraje. Žodis su šaknimi nasra ST reiškia sargybinį, sargą, prižiūrėtoją. Ir dantiraščio lentelėse šaknis Na-Sa-Ru dažnai vartojama. Ji dažna semitų kalbose apskritai ir reiškia saugojimą, rūpinimąsi, kreipimą į kažką dėmesį. Vienaskaita Ha-Nösrim (sargybinis) reiškia beveik tą patį kaip ir Ha-Nöser (saugotojas, sargas, globėjas). Galbūt talmudistai vardą Nöser kiek modifikavo, kad susidarytų įspūdis, jog Nösri yra iš Nosera. Nazaraioi laikosi apipjaustymo ir šabo, yra vegetarai, bet jie atmeta žydų raštų autoritetą. Taigi jie buvo heterodoksai. Bet jie nebuvo naziritai (Naziraioi), kuriuos Epifanijus irgi aprašo. Šitie Nasaraioi gyveno prieš Kristų pasak Epifanijaus. Jie vadinti Jessaioi, kol Antiochijoje neimti vadinti krikščionimis. Pasak Epifanijaus Jessaioi jie vadinti todėl, kad Jesse buvo Dovydo sūnus. Jėzus hebraiškai reiškia globėjaas, saugotojas. Epifanijus pabrėžia, kad žydai vadino krikščionis Nazöraioi ir apaštalai patys save taip vadino. Jie negalėjo būti pašvęstieji - naziritai. Nazorim turėjo atsirasti iki I a. pabaigos, kai žydų dienos maldoje eretikai buvo prakeikta. "Tris kartus per dieną jie sako:" Dievas prakeiks nazariečius " (Epifanius ("Panarionas"). Galbūt kartu su "Nozerim", susiję Ebionim - ebionitai - kurie turėjo savo Evangelijos pagal Matą versiją - "Evangeliją hebrajams". Jie suprastini kaip "Sandoros laikytojai", hebrajų kalba - "Nozrei haBrit". Tad, galimas dalykas, kad nazariečiai skilo į dvi dalis: bandę įsitvirtinti judaizmo principais (Evionim -Norsim); ir tie, kurie atmetė judaizmą ("krikščionis-norsim"). Anot A. Drewso žinant, kad nazar - Izajo Jesės atžala, kuri pas Zachariją perduota per "zemah" ir ta Izajo atžala pavadinta Jesės šaknies atžala, t. y. Dovydo sūnumi, galima spėti, kad nazarėjų sekta buvo tapati nazirėjams - pašvęstiesiems, kurie atsisakė aliejaus, vyno, plaukų kirpimo.

Samarija ir Galilėja - tipiški erezijų regionai Palestinoje. Samarijoje veikė įvairios religinės įtakos. Po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų Samarijoje apgyvendinta makedoniečių. Graikai vertino samariečius kaip geranoriškus sau. Samarijoje buvo galima matyti graikų dievų šventyklas, Ozyrio ir Izidės altorius, Dioskurų statulas. Pasak Eupolemos ir Euzebijaus Samarijoje Enochas laikytas helenų Atlasu ir astrologijos išradėju. Sichemas laikytas įkurtu Hermio sūnaus, Sikimios. Samariečių epikas Theodotus įrodo, jog Samarijoje būta stiprių samarietiškos religijos ir helenizmo sinkretizmo tendencijų. Samarijoje ir graikų bei romėnų laikais neužgęso Tyro Heraklio - Molocho garbinimas: samariečiai jam pašventė šventyklą ant Garizimo. Pasak Epifanijanijaus Sebastėje buvo garbinama Jephta duktė dar IV a. Tai įrodo romėnų laikotarpio monetos. Samariečiai perkėlė Heraklį į Abraomo laikus ir jį padarė Melchizedeko tėvu, o Astartę - motina. Tarp samariečių buvo finikiečių, babiloniečių, helenų mokytojų, kurių samariečiai atidžiai klausėsi. Kita vertus samariečiai turėjo savo religiją kaip judaizmo variantą, nors didelė dalis samariečių priklausė dositiečių sektai, kurios įkūrėjas buvo Dositheus (Dusis). Įtakingas buvo ir Simono Mago gnostinis judėjimas. Jis konfliktavo su dositėjaus seka. Dar buvo tokia Quqiten grupė iš Samarijos. Dositėjaus sekta laikytina jungtimi tarp Kumrano ir vėlesnės gnozės: ir kumraniečiai ir dositėjiečiai buvo nusiteikę prieš Šventyklą. Juos jungia kalendorius. Dositejiečiai galėjo paveikti ir samariečių teologiją. Samariečių tradicinė religija (o ne Dositėjaus sekta), nors ir rėmėsi ta pačia Tora, turėjo savo ypatumų (samariečiai nenorėjo priimti judaizmo naujovių, sąlygotų fariziejų). Samariečiai skirtingai nuo judėjų tiki, kad laikų pabaigoje kaip mesijas sugrįš Mozė. Mozės įpėdiniais jie laikė kitus nei žydai pranašus. Vieni juo laikė Joschua, kiti Dositėją, treti Simoną Magą. Dositejiečiai švęsdavo šventes kartu su žydais, išpažino prisikėlimą, pasninkaudavo. Dositėjus laikė save Dievo Sūnumi. Tačiau šiaip Dositėjas Mozės įstatymo laikėsi tik tiek, kad dėjosi Mozės skelbtu pranašu. Ir tradicinėje religijoje buvo gnostinių momentų. Samariečiai neigia Biblijos žinias apie masinę 10 genčių deportaciją.

Samariečiai įsivaizdavo, kad per Mozės įstatymą jie kaip Šviesos sūnus atgaudavo Adomo statusą prieš nuodėmę ir pelnydavo šviesos drabužį. Samariečiams mesijas yra iš Juozapo (prisimintina, kad peratams jų gyvatės pavidalo dievas Kristus iš pradžių pasirodė Žemėje Juozapo pavidalu). Rabis Dosa - II a. įstatymo aiškintojas - mistinę Zacharijo pranašystės vietą apie mesiją taikė Juozapo sūnui. Be kita ko ir krikščionybė tvirtai laikosi mesijo kilmės iš Juozapo, evangelijose juridiniu Jėzaus Kristaus tėvu pripažinusi Juozapą. Taip todėl, kad samariečių įsivaizdavimu Dievas turėjo su pirmąja moterimi pagimdyti tarpininką. Tam buvo reikalingas Juozapas, o ne Mozė, Mirjam brolis, nes kraujomaiša buvo nepriimtina. Čia prisimintinas evangelinis Jėzaus pokalbis su samariete prie šulinio, kai samarietė Jėzaus klausė: ar tu žinai daugiau, nei Juozapas? Senatestamentinė Juozapo misterija taip pat susijusi su šuliniu. Samariečiai laukė mesijo iš Efraimo genties arba Juozapo. Apie samariečius taip pat sakoma, kad jie garbina Joshua kaip efraimitą. Idėja apie mesiją Ben Joseph arba Ben Ephraim samariečiams reiškia labai daug. Galimas dalykas, kad už senatestamentinio Juozapo kaip ir Jošua pavidale slepiasi senas efraimitų gentinis dievas, galbūt pasak H. Wincklerio Baalas iš Garizimo kalno, saulės dievo variantas, priėmęs Tamuzo bruožus - Juozapas kaip ir Tamuzas, kuris buvo priverstas leistis į pragarus, buvo įmestas į šulinį.

Samariečių religijoje buvo tokie išsireiškimai kaip gyvenimo medis, gyvenimo vanduo, stovintis kaip Dievo atributas - šie momentai randami dositiečių sektos mokyme. Simonas Magas įvardijamas "didžiąja jėga" - šis terminas ir samariečių religijoje naudotas (liturginiuose tekstuose - "Marqa-himnuose"), kaip ir Magui naudota sąvoka "stovintis", reiškianti jo pretenziją į nemirtingumą, vadinasi dieviškumą (ir tai randama samariečių liturgijoje). Simoniečių įsitikinimas, kad pasaulį sukūrė angelai, turi atitikmenų rabiniškoje literatūroje. Samariečių religijoje didelį vaidmenį vaidino Setas. Kaip ir pas mandėjus kūrinija atsiranda iš ugnies ir vandens. Žydų krikštytojų sektose apokaliptinis skelbimas susijungia su dualistiniu pasaulėvaizdžiu: esminis ritualinio švarumo siekimas susijungiau su pasirengimu atsisveikinti su ankstesne istorijos eiga.

Simonas Magas pasiskelbė esąs sūnus žydams (mesijas), Samarijoje pasirodąs kaip tėvas (Simonas), o kitoms tautoms kaip šventoji dvasia. Apskritai jis galįs būti garbinamas ir kitų dievų vardais. Panašu, kad jis siekė suvienyti judaizmą, samariečių religiją ir apšviestąją pagonybę ir taip sukurti pasaulinę religiją, kurioje dievybė būtų garbinama skirtingais vardais. Simono kunigai praktikavo magiją. Simono Mago religija ir jo pasekėjų daromas skirtumas tarp Dievo ir jo mesijo ir šį mesijinį pavidalą daro dieviška hipostaze ir būtent vietoj Mozės iškyla Simonas ir jo palydovė Elena.

Galilėja buvo teritorija, visiškai nepavaldi žydų valdantiesiems, laisva nuo fariziejiškų tradicijų, gili provincija. Asirijos laikais čia buvo apgyvendinta daug kitų tautų gyventojų, be kita ko - Babilonijos miestų gyventojai. Panbabilonistų įstikinimu Galilėjos gyventojų etninė sudėtis mišri, tačiau pagrindas babiloniškas, todėl neatsitiktinai Talmudas samariečius vadino kutėjais (Cuthim). Galilėjiečiai buvo atpažįstami iš babilonietiškos tarsenos. Galilėja jėga buvo atversta į judaizmą Chasmonėjų 104 - 103 m., tačiau išliko galilėjiečių maištinga dvasia. Judaizmo prozelitai čia buvo daugiau judaizuoti galilėjiečiai, o ne etniniai žydai. Judaizmo pasekėjai pergyveno, kad gyvenimas kitų tautų apsuptyje išdildė bet kokį galilėjiečių rūpestį įstatymu. Įstatymo aiškintojas Galilėjoje buvo retenybė. Jehuda Rabs sako: galilėjiečiai Toros neišsaugojo, nes jie nesirūpino savo kalba (Erubin 53a). "Kvaili galilėjiečiai" turėjo nesukaustytą žvilgsnį į naują laiką ir jo poreikius. Simonas Bar Kochba galilėjiečiais vadino krikščionis. Kaip nurodo Mackas, nėra įrodymų, kad Galilėjoje erų sandūroje būta sinagogų. Panašu, kad fariziejų ten nebūta tol, kol jie čia nepasirodė po 70 m., kai žydai buvo priversti pasitraukti iš Jeruzalės ir eiti į šiaurę. Galilėjos gyventojams ankstesnis jų savarankiškas atvykimas su tikslu juos mokyti, būtų buvęs nepriimtinas. Galilėja tapo derlinga dirva antinomizmo priėmimui ir minėjų veikimui. Minėjai ypač aktyviai veikė Genazareto ežero pakrantėje. Minėjizmo centras Galilėjoje buvo Kapfernaum ir gretimos vietovės. Kepher - Nachum buvo minėjų miestas, vadintas net Kephar - Minim - Eretikų kaimas. Minėjų triuškintojo Josua ben Chananja brolio sūnus Chanina pakliuvo į minėjo iš Kephar Nachumo tinklus. Prisiminimai apie Kapfernaumo minėjišką charakterį buvo gyvi dar ir IV a. Nisi iš Cezarėjos (įstatymo mokytojas) rašė apie minuth, kad jie visi susiję su Kephar - Nachum. Chorazin ir Betsaida - tų miestų Jėzui taip pat nepavyko palenkti į savo mokymą. Kafernaumo gyventojai buvo libertiniški antinomistai. Sepphoryje, Galilėjos sostinėje I a. buvo minizmo židinys: Talmude aprašomas rabio Eliezer bendravimas su minėju Jacob iš Kephar - Sechanja.

Terapeutus aprašo Filonas savo rašte "De Vita Contemplativa". Pasak. H. Deteringo terapeutų atveju kalbama greičiausiai apie žydų budistus. Jie šventė Išėjimo šventę, kuris jiems reiškė perėjimą iš materialios (Egiptas) į dvasinę - inteligibilią sferą (dykuma/Pažadėtoji Žemė). Mozaizmą turėjo pakeisti gnostinis krikščioniškas josuanizmas. Galimas dalykas, kad Egiptą budizmas pasiekė per Baktrijos graikus, kur budizmo propaganda buvo labai stipri, be to per karaliaus Ašokos pasaulinę misiją. Gnostinė egzegezė susijusi su ST, aleksandriniškos Išmninties ir budistinio dvasingumo egzegeze. Peratai ir naasenai Išėjimą suprato panašiai. Jėzus/Josua jiems buvo alternatyva Mozei. Alexandras Polyhistor (I a. pr. m. e.) mini Baktrijos budistų vienuolius. Po Baktrijos karalystės žlugimo daugelis kolonistų kėlėsi arčiau savo kilmės vietų ir apsigyveno labiau Sirijoje bei makedoniečių kolonijose Samarijoje. Indų pasakojimai apie budistinį arhatą per partus ir persus pasiekė Rytų Siriją ir ten buvo panaudotos šv. Tomo gyvenimui pavaizduoti. Gnostiniuose Sirijos sluoksniuose, kur Tomas garbintas kaip partų apaštalas, šie pasakojimai buvo pasičiupti. 105 - 273 m. laikotarpiu idėjos iš Indijos karavanų keliu galėjo pasiekti Romą ir atvirkščiai. Išryškėjo Sirijos kaip tarpininko rolė. Ašoka susirašinėjo su Ptolemėjais ir Seleukidais bei Makedonijos Antigonidais. Atitinkamai Išganymo ir misterijų elementai mahajanoje yra graikiškos kilmės. Apie III a. pr. m. e. jau konstatuojamos budistų šventyklos Persijoje. Su prekybiniais karavanais budizmas plito Sirijoje ir Egipte. Plinijus pasakoja apie indų pirklius, ištisus metus gyvenusius Aleksandrijoje. Aleksandrijos bibliotekoje ypatingas dėmesys skirtas Indijai. Prof. Chasneino žodžiais budistų misionierių mokyklos Aleksandrijoje egzistavo seniai iki krikščioniškos eros pradžios. Jos turėjo pavadinimą "vicharas" - akademija, mokykla ir šventykla vienu metu. Budistų vienuoliai buvo užtvindę Siriją. Su finikiečių kolonistais budistai atėjo į Airiją. Emile Burnouf esėjus [budistus] laikė tarpininkais tarp rabinų, žydų gnostikų, platonikų ir pitagoriečių iš vienos pusės ir parsizmo bei budizmo iš kitos pusės. Tolerantiškas budizmas prisiderino prie semitinių tradicijų, ypač tikėjimo į vieną dievą.

Esėjai atsirado chasmonėjų laikais apie 140 m. pr. m. e. Chasidai (Asidäer) buvo esėjų pirmtakai. Filonas rašo, kad jie buvo vadinami ir terapeutais. Dėl jų kilmės yra dvi koncepcijos: vieni atstovauja nuomonę, kad tai vidinio judaizmo vystymosi rezultatas, o kiti (Zeller, Lucius, Schuerer) - dėl budizmo, pitagorizmo ar egiptiečių įtakos. Kumraniečiai yra esėjų dalis, arba net atskira grupuotė. Be to ir nazarėjai atmetė mėsos vartojimą ir gyvulių aukas. Galbūt esėjai ir nazarėjai yra identiškos grupės? Dar komplikuočiau yra tai, kad yra ir nazirėjai, kurie buvo įsipareigoję tam tikrais papildomais susilaikymo įžadais garbinti Dievą. Hilgenfeld Adolf kildino esėjus iš rechabitų. Filonas šią gentį aprašo kaip neaukojančius gyvulių, gyvenančius už miestų ir kaimų be vergų. Pasak Hilgenfeldo esėjai greičiausiai yra izraelitizmo atšaka, tačiau patyrusi budizmo įtaką. 1992 m. anglų mėgėjas archeologas Graham Simmans atidengė Wadi Natron, netoli nuo Kairo, esėjų miestą Damaską. Čia esėjai vadinosi terapeutais. Miestas buvo 5 x 5 km dydžio. Plinijaus vyresniojo teigimu grupė esėjų gyveno En Gedi prie Negyvosios jūros. 1998 m. ir ši gyvenvietė rasta. Edmund Bourdeux Szèkely išvertė 1923 m. esėjų hebraiškus ir aramėjiškus tekstus, pavadintus esėjų evangelija ir esėjų apreiškimu. Vienas iš esėjų - Teisumo mokytojas - įkūrė bendruomenę netoli Negyvosios jūros Kumrane.

Esėjizmas reprezentuoja tyriausią pasak Friedlaenderio žydišką helenizmą. Tai buvo mesijinis judėjimas, suvaidinęs svarbų vaidmenį kovoje su Roma. Kova prieš Romą jiems buvo šventa, dievo norėta. Jie tikėjosi, kad sunkų kovų išdavoje gims mesijinė karalystė. Esėjai šį karą laikė svarbiu visai žmonijai, nes laikė romėnus priešiškus mesijui. Sprendžiant iš Hippolito Romiečio informacijos dalis esėjų galėjo prisijungti prie zelotų. Kumranitai tikėjo, kad jiems pavyks išvyti kitijus ir įvesti Jeruzalės šventykloje jų liturgiją, užfiksuotą Šventyklos ritinyje. Jeruzalės užėmimas buvo suvokiamas kaip pirmasis aktas 40 - ies metų Šviesos sūnų kare su Tamsos sūnumis (su negarbingaisiais iš žydų ir pagonimis). Šventasis karas baigsis Eschatono atėjimu. Sprendžiant pagal midrašą "Melchisedek" jie galėjo įsilieti į melchizedekiečių sektą, gal net buvo jos įkūrėjais.

Esėjai atmetė kūnų prisikėlimą, nes laikė kūną nuodėmingu. Jie buvo šalti oficialaus judaizmo atžvilgiu: nutraukė ryšius su Šventykla dėl gyvulių aukų atmetimo, nors ir siųsdavo šventas dovanas (aukas?) į Šventyklą, tačiau neigė žydų aukojimo kultą, atmetė fariziejų palaikomą mirusiųjų prisikėlimą su kūnu, kūną laikydami sielos kalėjimu, priešpastatė gerąjį dievą blogajam pasauliui. Jie bjaurėjosi karu, amatais, karo įrenginiais, pasmerkė vergiją. Buvo 4000, susibūrusių į Ordiną esėjų ir "miriadai" jų pasekėjų, kurie laisvai gyveno pasaulyje, skelbdami esėjų idėjas. Esėjai meldėsi atsisukę į saulę, bet tai ne pagrindas daryti juos saulės garbintojais. Dievas ir kūrinija - kosmogonijos ir teosofijos misterijos - buvo jų tyrinėjimų objektas, neskelbtas viešumoje. Esėjai liko ortodoksiškesni nei minėjai: išsaugojo pagarbą ritualiniam įstatymui, laikėsi šabo, šventes šventė, nors ir traktavo jas alegoriškai. Esėjai tikėjo sielų nemirtingumu. Rengiasi baltais drabužiais, kas pasak Juozapo Flavijaus artima pitagoriečiams ir parsams. Naudojosi saulės kalendoriumi. Jie vadovavosi nuostata, kad yra visos būties šaltinis, kurį jie vadino Tėvu-Motina -Dievu. Esėjai turėjo puikias žinias apie Žemę, klimatą, augalus ir žmogaus kūną. Visa tai dėka nepaliaujamos meditacijos į Motinos Žemės - Gajos ir materijos angelus. Jie vadovavosi Vienio dėsniu ir harmonija su gamta, žinojo Šventosios Geometrijos ir pusiausvyros dėsnius. Gamta jiems buvo Gyvoji Motina. Valgymas jiems buvo ceremonija, reiškianti, kad turi sutapti maisto ir kūno ritmai. Gyvenimo medis jų vaizdiniuose svarbų vaidmenį atliko. Jis simbolizavo visą būtį. Buvo žinomi kaip regėtojai ir gydytojai: sugebėjo gydyti energetiškai. Materija, jėga ir dvasia jiems buvo viena. Šviesos energijos jiems slėpėsi 72 - juose Dievo varduose. Turėjo labai išvystytą angelologiją. Angelai jiems buvo universumo jėgos. Dievo balsas jiems buvo Metatronas, kuris turėjo būti Enochas ir jis kartu angelų karalius. Jie labai didelę reikšmę teikė angelų vardams, kuriuos slėpė ir kuriuos laikė tarpininkais tarp Dievo ir kūrinių. Turėjo ypatingus angelų vardus - jais buvo užkeikiami demonai. Esėjai šaukėsi angelų, kuri gyveno saulėje. Magiški valgiai, mistiniai apsivalymai. Jiems universumas pasidalijęs į Šviesą (tiesą ir teisingumą) ir Tamsą (blogį). Balansas tarp šių jėgų buvo apspręstas dangaus kūnų judėjimo. Kiekvienas žmogus gaudavo individualią dozę abiejų jėgų, priklausomai nuo planetų konsteliacijos gimimo metu. Dievas buvo suprantamas kaip šių abiejų jėgų valdovas. Ordinas laikėsi griežto fatalizmo ir visame kame numatė žvaigždės dalyvavimą. Bendruomenės nariams buvo sudaromi horoskopai. Taip konvencinis judaizmas pakeičiamas gnostiniu dualizmu, turinčiu Saulės garbinimo ir pitagorinių idėjų elementų. Adeptai į esėjų ordiną buvo įšventinami į archontų astralines sferas, jiems duodavo amuletus ir simbolius, išmokydavo jo maginių žodžių ir pasisveikinimų, kuriais jis turėjo naudotis susitikdamas su dangiškaisiais sargybiniais.

Kumrano bendrija greičiausiai buvo esėjų dalis. Galbūt Kumrano bendruomenė įkurta kunigų, kurie vadino save Cadoko sūnumis. Vis dėl to reikia skaitytis su tuo, kad Kumrano manuskriptuose dėstomos ir antisadukiejiškos doktrinos - kaip pav. angelų egzistavimas. Pagal archeologinius duomenis Kumrano bendruomenė datuojama II a. pr. m. e. - 68 m. Tačiau galbūt pradžia jų įsikūrimo sietina su I a. pr. m. e. Teisingumo mokytojas pateko į konfliktą su Pirmuoju dvasininku iš Zadoko. 152 m. Jonatanas (brolis iš Chasmonėjų) buvo paskirtas seleukidų karaliaus Pirmuoju dvasininku ir prasidėjo Makabiejų arba Chasmonėjų era, trukusi 115 metų. Teisingumo Mokytojais su jais konfliktavo.

Kumrano bendruomenei būdinga: kolektyvinis ūkis, turto bendrumas; kolektyvinės puotos, centriniai ideologiniai vaizdiniai (predestinacijos doktrina, dualizmas, individualaus bendruomenės narių išrinktumo doktrina, mokymas apie sielos nemirtingumą ir eschatologinį atlyginimą, pacifistinės tendencijos), laikinas aukojimų šventykloje atsisakymas, kulto spiritualizacija, ritualiniai apsiplovimai, lydimi sielos atgailos, saulės kalendorius - visa tai verčia Kumraną tapatinti su esėjais. Jų "Bendruomenės statute" žmonija ryškiai dalijama į šviesos ir tamsos stovyklas. Jų kalendorius - saulės kalendorius, žinomas iš "Jubiliejų knygos" Pirmosios Enocho knygos. "Karo ritinyje" aprašomas 40 metų karas, vyksiantis tarp Šviesos ir Tamsos jėgų. Šviesos sūnų sąjungininkais bus angelai. Ryškus predestinacijos momentas. Labai stiprus determinizmas. Likimas pasak Flavijaus apspręstas. Pasaulis uždarytas dualume. Tėra du keliai: šviesos arba tamsos. Ir angelai, ir žmonės priklauso vienam arba kitam lageriui. Dievas visame kame paliko ženklus, nurodančius į Visatos struktūrą. Tarp Kumrano ritinių buvo ir bendruomenės narių horoskopai, tarp kurių vienas ir Teisumo mokytojui sudarytas. Faktiškai tai konkretaus žmogaus potencialių galimybių paskaičiavimas remiantis jo astroduomenų analize. Vadovavosi Saulės kalendoriumi, kuris skyrėsi nuo naudoto Šventykloje. Jie šventė kai kurias šventes, kurių oficialiajame judaizme nebuvo: Naujojo aliejaus, naujo vyno, malkų šventės. Kumrano su Mėnuliu susijusių skaičiavimų ypatumas tas, kad jie mėnesio pradžią kumraniečiai skaičiavo nuo pilnaties. Kumraniečiai tikėjo į du mesijus - Aarono ir Izraelio (Dovydo palikuonis) mesijas. Teisumo mokytojas buvo laikoma pranašu, tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Diuponas Sommeris manė, kad Mokytojas redividus gali būti identifikuojamas su Mesijumi iš Aarono ir nuo Izraelio. Atrodo kumranitai tikėjo, kad jų Mokytojas jau realizavo savo soteriologinę funkciją ir kad tikėjimas į šį jiems garantuoja išgelbėjimą. Tantlevskis daro išvadą, kumranitai Mokytoją ėmė tapatinti su Melchizedeku.

Bendrijos nariai tikėjo, kad Dievas sudarė su jais specialią sandorą, kurios pagrindu jie nutraukė ryšius su kitais žydais, juos įvardydami kaip tamsos vaikus. Atsiribojo nuo Jeruzalės Šventyklos kulto bei oficialiojo to meto judaizmo, tačiau Šventyklos ritinys leidžia manyti, kad bendrija palaikė ryšius su šventyklos kunigais. Bendrija save vadino Mozės įstatymo vykdytoja, atsiskirdama nuo neteisių žmonų ir gyvuodama su Sandorai ištikimais kunigais bei pasauliečiais. Yra ideologinio neatitikimo tarp Dėkingumo himnų ir "Statuto" bei "Šviesos sūnų karo prieš Tamsos sūnus". Šie paskutinieji kūriniai išreiškė neapykantą nežydų tautoms, siekį išnaikinti nežydus ir skelbė viešpatavimą planetoje tik izraelitams. Tai nedera su esėjų ideologija, kurie skelbė dvasinį Mozės mokymo primatą. Kumrano bendruomenė gimė rabanitų terpėje, atitolusių nuo ortodoksalios Žodinės Toros, o Teisumo Mokytojo veiklos laikotarpiu atvirai priešpastatė savo Torą - Šventyklos ritinį. Kumranitų įsivaizdavo, kad Mozė gavo iš Viešpaties dvi Toros knygas. Būtent šios dvi knygos, o taip pat Pranašų knyga suvokiamos kaip paslaptingos "trys Knygos", kurias pažindamas iškils "Dievo išrinktasis" (mesijas). "Užantspauduota Toros knyga" ("Apreiškimu") laikomas Kumrano Šventyklos ritinys. Mozės Tora apibrėžta kaip "Antrosios Toros knyga" (kaip įstatymo pakartojimas, kaip Deuteroįstatymas). Kumraniečiai ėmė organizuoti savo gyvenimą pagal Šventyklos ritinį, o ne pagal Mozės Torą. Būtent antroji Tora, atiduota Mozės levitams galėjo kumranitų būti suprantama kaip Mozės penkiaknygė. O pirmoji Tora, minima Pakartoto Įstatymo knygoje, kumranitų galėjo būti suvokiama kaip jų pačių Toros knyga. Taip atsiranda nauja Tora ir nauji pranašai (Enochas, 12 - os patriarchų testamentas, PseudoJeremijas, Pseudodeuteroezechielis, Pseudanielius ir kiti), nauji raštai (Jėzaus Navino psalmės ir kitoss psalmės, Dėkingumo himnai ir kt.) - taigi, nauja Biblija. Ir Jubiliejų knyga kumranitų buvo laikoma jų Toros dalimi.

Kai kurie Kumrano bendruomenės organizaciniai ir mokymo aspektai labai juos suartina su krikščionybe (12 Kumrano tarybos narių; krikštas, valgymas kaip komunija ir pan.). Šviesos ir tamsos priešpastatymas ir Evangelijoje pagal Joną ir Antrame Laiške Korintiečiams: koks gali būti teisumo bendravimas su neteisingumu? Kas bendro tarp šviesos ir tamsos? Kas bendro tarp Beliaro ir Kristaus? Kumraniečių ritualinė puota taip pat mesijinė. Kumrano rankraščiuose bendruomenė vadinama "Naujuoju testamentu", "Naująja Sandora". Kumranitai laukė mirusio Mokytojo prisikėlimo dienų pabaigoje kaip Mesijo - o tai tiesioginis atitikmuo Kristui. Kumrano gyventojai, išstodami prieš išnaudojimą ir turtą, vadino save ir "vargšų bendruomene", "paprastais" - panašiai viena iš judeokrikščionių grupių save vadino ebionitais (ebionim). 

4. 4. Liaudies (am-haarez) tikėjimas ir apokaliptika (sibilistika)

Palestinoje šalia oficialaus judaizmo buvo ir neoficialus, išpažįstamas liaudies masių, kaimo žmonių, vadinamųjų Am-haarez. Jų mokytojai buvo pamaldieji apokaliptikai Chasmonėjų laikais. Šios masės mito apokaliptiniais apreiškimais. Tik krikščioniškos eros pradžioje, kai laisva nuo įstatymo helenistinė kryptis fariziejų nekenčiamoje liaudyje jau įsiviešpatavo, diasporos dvasia galingai įsitvirtino Palestinoje. Apokaliptikai skelbė visą pasaulį apimantį mozaizmą, religiją, kuri atvėrė liaudžiai plačiausias perspektyvas atversti visą pasaulį į Izraelio Dievą. Apokaliptikai nors ir buvo pamaldūs, tautiški ir tikintys, tačiau bendravo su plačiaisiais tautos sluoksniais. Liaudis nekentė įstatymo apribojimų, bjaurėjosi drausme. O fariziejai buvo tiek priešiški Am-haarec, kad kaip matosi iš Talmudo net drausdavo gyventi šalia Am-haarez, kuris buvo chasidas. O tie Am-haarecai nebuvo nemokšos - jie patys net galėjo mokyti ar turėjo savo mokytojus bei vadovus. Būdingiausi Am-haarez bruožai ir buvo atsiribojimas nuo fariziejų ir laisva laikysena įstatymo atžvilgiu. Šie žmonės buvo tokie laisvi, kad net niekindavo šabą ir šventes, atsisakydavo apipjaustymo, Raštą aiškindavo ne pagal tradiciją. Visus ritualus jie bandė aiškinti filosofiškai. O fariziejai kaip matosi iš Talmudo am-haarecais laikė net tuos, kurie studijavo Torą ir Mišną, bet vengdavo bendravimo rašto aiškintojais (fariziejais) ir žinoma tuos, kurie atmesdavo šabą, apipjaustymą, šventes, tuos, kurie rytais ir vakarais nerecituodavo Schma maldos, kurie neužsidėdavo Thephillin, nebuvo įsisiuvę ritualinių siūlų į drabužius, nenešioja filakterijų, neturi prisitvirtinę Mesusoth prie savo durų staktos, vengia bendravimo su rašto aiškintojais, nepaisant to, kad studijuoja Torą ir Mišną. Drausta bendrauti su Am-haarez sinagogomis ne tik tikėjimo klausimais, bet ir profaniniais reikalais, nors iš tiesų šie "idiotiškos minios" susirinkimų namai buvo mokymosi ir maldos vietomis. Drausta vesti Am-haarez dukteris ar išleisti savo dukteris ("Žydas neturėtų tuoktis už Am-Haarez dukrą, nes tai yra nešvarūs gyvūnai, o jų moterys uždrausti ropliai (Mishnah, Tractate Demai 2). Bado metais drausta šelpti am-haarez grūdais. Kunigų aristokratijai jie buvo paniekos objektai. Net tie rašto aiškintojai, kurie buvo liberalių religinių pažiūrų, Am-haarez atžvilgiu buvo santūrūs. Analogiškai Am-haarez savo raštuose ir visų pirma apokalipsėse ar apskritai apokrifiniuose ir pseudoepigrafiniuose raštuose reikšdavo neapykantą fariziejų atžvilgiu. Tai akivaizdžiai matosi tekste "Assumptio Mosis" ir evangelijose. Siekdami pristatyti masėms filosofinį mozaizmą suprantamiau sibilistai ir kiti žydų liaudies filosofai rūpinosi naujų eschatologinių vaizdinių platinimu masėse. Iš helenistų Palestinos apokaliptikai perėmė misiją rengti dirvą būsimai pasaulinei religijai. Am-haarez negalėjo paklusti tvoros tvėrimo apie Torą užmačioms. Apokaliptikų sugestyvi įtaka masėms buvo didžiulė. Graikiška ir apokaliptiškai nusitekusi žydija su savo subtilia filosofine nuojauta kėlė žmogų į Dievą. Apokaliptika ir sibilistika buvo seserys dvynės, tačiau sibilistika buvo senesnė ir tapo apokaliptikai pavyzdžiu. Danieliaus apokalipsė faktiškai yra sekimas Sibilės orakulais. Sibilistai dėmesį buvo nukreipę į pagonis, turėdami tikslą juos atversti, todėl ir pasirinko Sibilės vardą, kad būtų išgirsti. Tuo tarpu apokaliptikai kalbėjo savo tautai. Tačiau originalas yra diasporos sibilistai. Seniausios sibilistų eilės atėjo iš viduriniųjų tautos sluoksnių diasporoje. Tai rodo, kad šie sluoksniai irgi degė pagonių, kuriuose jie matė klystančius brolius, atvertimo ugnimi. Jie buvo žydų tautos balsas. Šie eschatologiniai vaizdiniai ir fiksuojami pirmiausia žydiškose sibilėse, o paskui perėjo į apokaliptinę literatūrą.

Sibilistų ir apokaliptikų tekstai buvo formuojami astralinių vaizdinių pagalba. Astralinės mitologijos metodas - tai dangiško gyvenimo aprašinėjimas Zodiako ženklų pakilimų ir nusileidimų analizės pagrindu. Enocho knygoje Žmogaus sūnus jau turi ir mesijinę, mitologinę reikšmę ir yra ir žvaigždėtame danguje (Oriono žvaigždyne) ir Avino kulminacijoje - rytų horizonte. Orionas tarsi pakelia Pieno tako uždangą, dėl to "atvėrėjas". Būtent astraliniai - mitologiniai vaizdiniai apsprendė plačiųjų masių pasaulėžiūrą. Tokiais apokaliptiniais vaizdais žmonės pakildavo virš fariziejų įstatyminio dvasingumo siaurumo. Dangiškasis raštas jiems ne mažiau svarbu nei Toros raidė čia žemėje. Liaudies religija pas hebrajus yra tai, prieš ką jų visa literatūra protestavo. Pranašavimas žydų raštuose uždraustas, o liaudis praktikavo ją. Pav. rabdomantija (būrimas pagal medinį stabą), gyvatės užkeikimas ir pan. Elefantinoje (Egipte) žydai nuo monolatrijos pasuko į politeizmą (garbino pirmiausia Jahvę (Anath - Jahu), bet ir Aschim - Bethel, Anath - Bethel, Cherem - Bethel.

Apokaliptiniai raštai (apokalipsen graikiškai reiškia daugiau apreiškimą, nors turimas galvoje daugiau regėjimas), kalbant griežtai, atsirado II a. pr. m. e. Apokaliptinį mąstymą išprovokavo didžioji religinė krizė Antiocho IV laikais. Jų raštai buvo kuriami pseudonimiškai. Tarp svarbiausių tokių tekstų - "Enocho knyga", "Jubiliejų knyga", "Dvylikos patriarchų testamentai", "Mozės testamentas", "Saliamono psalmės". Pirmoji Enocho knyga išliko etiopų kalba (IV - I a.). Iš apokaliptinių tekstų "Saliamono psalmės" vėliausios - parašytos po 48 m. iki m. e.

Apokaliptikai vietoj ceremoninio įstatymo iškėlė tikėjimo, mesianizmo ir gailestingumo vėliavą. Tačiau vis tiek jiems pasaulio išganymas buvo nacionalinis darbas. Taip turėjo triumfuoti Izraelis, o Jeruzalė būti išaukštinta. Izraelis turėjo tapti pasaulio kunigija. Konservatyvioje helenistinėje žydijoje tokie lūkesčiai buvo labai stiprūs. Dangaus karalystės atvėrimas žmonėms - tai tikroji apokaliptikų užduotis. Apokaliptikai suvoktini kaip liaudies pranašai paskutiniaisiais dviem prieškrikščioniškais šimtmečiais. Jie buvo kanalas į universalią religiją bet jie buvo prieš išsigimusį žydišką helenizmą. Apokalitikai liaudies tikėjimą padarė iš tiesų gyvu, tikra liaudies religija. Jų palikimas buvo tikėjimas sielos nemirtingumu, atlyginimu po mirties, paskutiniu teismu. Ši nauja dvasia tvirtinosi žemuosiuose apokaliptinio mokymo įkvėptuose liaudies sluoksniuose, esėjų bendruomenėse, diasporos žydų sinagogose Jeruzalėje, krikštytojų judėjimoe galingame kvietime vidiniam atsivertimui, Palestinos apokaliptikuose, išminties mokytojuose ("Pseudosaliamonas"). Mokymą apie nemirtingumą, kuris pirmą kartą matomas "Pseudosaliamone", perėmė apokaliptikai, liaudies pranašai. O tikėjimas kūnų prisikėlimu net ir Palestinoje turėjo nemažai priešininkų - pav. esėjai. Visoje apokaliptinėje ir pseudoepigrafinėje literatūroje slypi slapto "didžiojo Majestoto" didybės mintis. Apokaliptikai ir esėjai siekė išstumti profanišką filosofiją apreikštąja dieviška Išmintimi.

Apokaliptika - tai eschatologinės vizijos, dangaus gyvenimo, pragaro vizijos, demonų ir angelų istorijos ir susirūpinimas Izraelio likimu. Svarbiausi apokaliptinės literatūros bruožai: etinis ir istorinis dualizmas, o taip pat kosmologinis dualizmas tarp esamo ir ateinančio amžiaus bei eschatologija. Dievas išrinktiesiems savo slėpinius atskleidžia per angelus. Skverbėsi ontologinis dualizmas: dangui, rojui priešpastatomas pragaras. Apokaliptikus domina demonų prigimtis, gamtos reiškiniai, pasaulio sukūrimas, Izraelio likimas, dangaus ir pragaro vaizdai. Apokalipsėms yra charakteringa žengimo į dangų vizijos, apsireiškiant angelams ir paaiškinant jas išrinktiesiems, kosminiai ženklai. Senieji izraelitai buvo įsitikinę, kad teisiuosius Dievas išgelbės, paims į dangų, kaip kad atsitiko su Enohu ir Elija. Apokaliptiniai sluoksniai laukė ateinančios didesnės katastrofos ir laukė pagalbos, kurią tik pats Dievas gali suteikti. Sąlytyje su graikišku mąstymu ir gyvenimu žydas pasijunta esąs atskiru žmogumi, turįs kūną ir sielą. III ir II a. pr. m. e. sandūroje išnyra mirusiųjų prisikėlimo idėja judaizme. Pamažu mirusiųjų prisikėlimo idėja prasiskverbė į mases Palestinoje, virto dogma, užvaldė mases. III a. tarpininkaujant Babilonijai ir persams iš persų pasisavinti nauji elementai: teismas buvo perkeltas iš žemės į dangų, svarbia tapo prisikėlimo iš numirusių idėja, gelbėtojas iš Dovydo namų paverstas dangiška būtybe.

Apokaliptikai būdingas istorijos periodizavimas. Svarbi 70 periodų teorija. Danieliaus pranašystėje pavyzdžiui 70 savaičių traktuojama kaip metų savaitės (7 kart 70). Enocho knygoje kalbama apie 70 piemenų, kurie yra ne kas kita kaip laikus valdantys žvaigždynų angelai. Pasak Gressmanno mes turime keturis metų laikus, septynias savaitės dienas (planetas), 72 (70) savaičių penkiadienius, 12 Zodiako žvaigždynų. Taigi už apokaliptikos - astronominės spekuliacijos.

Tarp apokaliptikos ir gnozės yra daug sąlyčio taškų: arkanų disciplina, ezoterinis žinojimas, interesas kosmologijai ir angelologijai, sujungtai su Dievo transceendentalizacija ir pesimistiniu požiūriu į pasaulio procesą. Apokaliptikoje dualizmas taip pat ryškus, nors ir ne ontologinis, o tik etinis, eschatologinis (istorinis, nes esamasis momentas įkurdinamas tarp dviejų eonų) ir antropologinis (kūno ir sielos). Bendri apokaliptikai ir gnozei žengimo į dangų, dievo sosto (merkabos) topai ir temos. Anthropos-figura gnozėje primena Žmogaus Sūnų apokaliptikoje. Angelo kritimas apokaliptikoje turi paralelę Sofijos kritime gnozėje. Blogieji angelai apokaliptikoje identifikuojami su dangaus kūnais kaip ir gnozėje. Abiem atvejais mes susiduriame su angelais, kurie padalinti į dvi stovyklas - šviesos ir nuo demiurgo priklausančių angeliškų būtybių. Iš apokaliptikos perimtas vaizdinys apie archangelus - keturis ar septynis. Ir gnostikai, ir apokaliptikai tiki išlaisvinimu iš tamsos jėgų. Mesijo idėja apokaliptikoje svarbi: Makabėjų namai traktuoti kaip uzurpatoriai.

Su apokaliptine mintimi glaudžiai susijusi enochinė judaizmo samprata. Enochiečiai kaip ir esėjai gyveno pagal Saulės kalendorių, garbino Enochą kaip žvaigždžių mokslo kūrėją, pasaulio istorijos kronikininką, dangaus vartų saugotoją (kaip Petras). Tai ir kosminiai religijos aspektai, ritualinių reikalavimų laikymasis pagal Saulės kalendorių, savęs laikymas Šviesos Sūnumis. Enochiečių tikėjimas glaudžiai susiję su astronomija, kalendoriumi, gamtos procesais ir metų laikais. Jubiliejų kalendorius - jų religinio-ritualinio gyvenimo pagrindas. Enochas aiškina gamtą, jos esmę ir jos jėgas. Vaizdus jis neretai perima iš astrologijos, kurdamas astralinius vaizdinius astralinės mitologijos metodais - dangišką gyvenimą aprašinėja pagal zodiako ženklų pakilimus ir nusileidimus. Enocho knygoje Žmogaus sūnus jau turi ir mesijinę, mitologinę reikšmę ir yra ir žvaigždėtame danguje (Oriono žvaigždyne) ir Avino kulminacijoje - rytų horizonte.

Apie 2000 m. netoli Negyvosios jūros rastas akmuo su įrašu aramėjų ir graikų kalba, greičiausiai iš I a. pr. m. e. - vadinamoji Gabrieliaus vizija ar apreiškimas. Žvelgiant iš krikščioniško taško tai Gabrieliaus pranašystė apie Jėzų, jo mirtį ir prisikėlimą po trijų dienų. Tekste kalbama apie eschatologinį karą. Pranašystėje jos tyrinėtojo izraeliečių mokslininko Israel Knohl teigimu sakoma: kai Jeruzalė bus apgulta, Dievas atsiųs per Mesiją ženklą, kuo jis praneš apie Antikristo ir blogio jėgų sunaikinimą. Galiausiai archangelas Gabrielius sugrąžins savo pokalbio partneriui gyvenimą. Angelas sako: "po trijų dienų gyvensi".

Mesijo idėjų persipynimas ir apokaliptikų laukiamas mesijas virto dievu - išpirkėju ir apreiškimo nešėju, kurio laukė apokaliptikai. Apokaliptikų fantazijos apie greitos pasaulio pabaigos laukimą, mirusiųjų prisikėlimą ir paskutinį teismą susiliejo su gnostiniais vaizdiniais apie išpirkimą. Sunkus patyrimas kurstė naujas religinės fantazijos idėjas, ateities vizijas. Apokaliptinė literatūra atspindi pasaulio pabaigos, būsimojo prisikėlimo ir dievo karalystės atėjimo lūkesčius. Po Bar Kochba sukilimo pralaimėjimo apokaliptinis mąstymas nunyko. 

4. 5. Gnostinė Senojo Testamento herojų, mitologemų ir pasakojimų samprata

Dievą išstūmus į neprieinamas tolumas, jo vietą užėmė įvairiausi tarpininkai - dieviškų galių turintys žmonės, gerieji ir blogieji angelai, archontai ir kita. Galima skirti tokius dieviškus tarpininkus: dieviškieji atributai ir jėgos (Išmintis arba Logosas), paimtieji į dangų patriarchai ir pranašai (Mozė, Enochas), didieji angelai (Mykolas, Jaoilas, Melchizedekas). Dieviškų atributų personifikacija buvo charakteringas žydų religinės minties požymis. Tokios personifikacijos dėka šie atributai virsdavo gyvomis būtybėmis. Klausimas vienas ar šie personifiktuoti atributai virto kultinio garbinimo objektu. Spekuliacijos apie tarpininkaujančias jėgas, suvedant jas į vienetus - sąvokas - ir paverčiant grubias, kūniškas liaudies fantazijos figūras abstrakčiomis būtybėmis, aiškinant jas kaip dievo savybes, atvedė į hipostazių, tokių kaip šechina (Dievo šlovė, spindėjimas ar dieviškasis buvimas, dievo dvasia), atsiradimą. Į savarankišką būtybę išaugo Žodis, kurio pagalba sukurtas pasaulis. Tyrinėtojas Quispel atkreipia dėmesį, kad rabinai skundžiasi, jog minėjai moko apie du dievus. Tai žydų mokytojai, kurie skiria Dievą jo transcendencijoje bei paslėptyje ir jo viceregentą, Apreiškimo tarpininką. Rabinų tekstuose iš II a. kai kurie eretikai kaltinami nuėję per daug garbindami tarpininkus ar kalbėdami apie dvi galias danguje. Šie mokytojai tikėjo, kad Dievas turi savo atstovą, kuris nešioja jo vardą - Viešpaties angelą, pavadintą mažuoju Jahve (Jao, Jaoel - JHWH sutrumpinimas). Jis sėdėjo ant krėslo šalia Dievo sosto ir todėl vadinosi Metatronu. Tai svarbiausias angelas, pramintas mažuoju Jahve. Samariečiai taip pat tikėjo, jog Dievas turi viceregentą. Pats Dievo ir angelo-demiurgo skyrimas atėjo iš Samarijos. Tačiau šis mažasis Jahvė skirtingai nuo gnozės nėra demonizuotas. Kai kurie eretikai ėjo taip toli, kad teigė, kad šis angelas sukūrė pasaulį ir per pranašus kalbėjo. Galiausia ateita į dievo kūrėjo kaip demiurgo demonizavimą. Net jei turėta galvoje tik dvi galios arba principai, kalbėta apie daugelį galių. Dviejų dievų skyrimas buvo žinomas ir Filonui. Logosą jis vadino antruoju Dievu, Viešpačiu, arkangelu. Prie Dievo regento demonizavimo galėjo privesti sukilimas pačioje žydijoje. Gal būt toks konfliktas įvyko po 70 m. katastofos. Galimas dalykas dalis žydų tuomet prarado tikėjimą ir jiems Jahvė virto bloguoju demonu. Antagonizmo tarp Dievo ir demiurgo prielaidos žydų tautoje buvo. Tai būtent dievo transcendentiškumo sustiprėjimas ir bedugnės tarp kūrėjo ir kūrinio atsiradimas. Tampa reikalingi tarpininkai. Dieviškosios galios vystosi į savarankiškas hipostazes, tarpininkus tarp Dievo ir žmonių. Visos jėgos ir asmenys tėra emanacijos iš dieviškos šviesos šaltinio. Bandymas angelą padaryti pasaulio kūrėju yra pakopa į antagonizmą tarp Dievo ir demiurgo. Į tarpą tarp Dievo ir kūrinių įsiveržia angelai ir demonai. Bereikia paskutinio žingsnio siūlui tarp Dievo ir kūrinijos nutraukti ir į beprasmiškumo ir bedieviškumo chaosą įsiveržia anatagonistinė Dievui galia. Tarp žydams svarbių tarpininkų - septyni archontai - blogieji planetų valdovai gnozėje iš judaizmo (vardai Jao, Sabaoth ir Adonaios iš graikiško ST vertimo). Atsirado šių ST veikėjų ištisos misterijos, ypač apie tokias figūras kaip Setas, Adomas, Enochas, Melchizedekas arba Pirmojo Žmogaus personifiktuota abstrakcija. Iš persų buvo perimta "žodžio" kaip tarpininko tarp dievo ir pasaulio idėja, iš helenų - "Sofijos". Apie 130 m. pr. m. e. Jėzaus Siracho sūnaus knygoje išmintis pristatoma kaip dievo jėga, antpasaulinė būtybė ir dvasia - mąstanti, šventa, subtili, judri, skaidri. Filono filosofinė Išmintis dar išlaiko atskiras funkcijas - ji iškyla kaip visų daiktų motina ir vaizduojama kaip dievo duktė ir amžinai nekalta mergelė. Filonas tarpininkus matė jėgose, primenančiose persų angelus, graikų demonus ar Platono idėjas. Didžiausia iš šių jėgų - Logosas, kurį Filonas vadina Viešpačiu, šaltiniu, paveikslu, šešėliu, pirmagimiu dievo sūnumi, antruoju dievu (ton deuterontheon), ar tiesiog dievu, tiesa, sukurtu, bet ne taip kaip kiti daiktai. Tai kažkas tarpinio tarp neasmeniško metafizinio principo ir savarankiškos, nuo dievo atskiros asmenybės. Jo supratimu "Dievas", pagal kurio paveikslą buvo sukurtas Adomas (Pradžios knyga 1: 27), iš tiesų buvo Logosas, į kurį panaši yra protinga žmogaus dalis. Logosas Filono suvokiamas kaip idealus ar dangiškas žmogus, pavyzdys žemiškiems žmonėms, arba tiesiog žmogaus idėja (Dievas, Logosas ir medžiaga Filonui trys skirtingi principai). Logosas tampa dviprigimtine būtybe, suvienijančia ir materialų ir idealų pasaulius.

Dievo vietininkas ar dievo sūnus galėjo būti vadinamas ir mesiju, Kristumi, arkangelu Mykolui, Rafailu (dievas gydytojas), Jošua (Jo pagalba). Čia ypač svarbų vaidmenį vaidino kenčiančio ir mirštančio išganytojo vaizdinys Izajo knygos 53 skyriuje - vieta apie Jehovos tarną, kuris prisiima žmonių nuodėmes, kenčia ir miršta gėdinga mirtimi. Po mirties dievo iškeliamas ir gauna atlyginimą. Už šios vietos Izajo knygoje ir ir teisiojo figūros "Saliamono išmintyje" neabejotinai slypi nuoroda į ypatingą asmenybę, "dievo sūnų" ir gelbėtoją. Izajas aiškia kalba apie mesiją, sakydamas: Viešpaties dvasia, Jehobod ant manęs, Jehova patepė mane, kad skelbčiau gerąją naujieną nelaimingiesiems. Dieviškasis mesijas turimas galvoje taip pat Jeremijos knygoje (Jer 23: 5), kur rašoma apie Jehovos pažadą pažadinti Dovydui ūglį (panašiai ir Zacharijas (3: 8)). "Ūglys iš Jesės šaknies" - topinis mesijo apibūdinimas. Taigi mesijas tas pats paslaptingai gimęs tarnas, o pastarasis ne kas kita kaip Saliamono išminties teisusis. Psalmėse kalbama apie Izraelio išganytoją kaip apie savanoriškai kentėjusį ir numirusį už nuodėmingą žmoniją dievišką išganytoją kenčiančių ir mirštančių dievų prasme.

Žmogaus sūnaus bei Pirmojo Žmogaus vaizdinys, doktrina apie Dievą-Žmogų - "Senojo žmogaus" arba "Anthropos" mitas. Čia dievas suvokiamas kaip pavyzdys žmogui, taigi kaip Pirmasis Žmogus. Tas Pirmasis Žmogus, kuris leidžia atsirasti antrajam, jam prigimtimi lygiam dangiškam žmogui, dažnai vadinamam "Žmogaus Sūnumi". Dievas "Žmogus" yra žmogaus provaizdis, Pirmasis Žmogus. Pagal pirmąją versiją Pirmasis Žmogus pasirodo archontams ir šie sukuria žemiškąjį žmogų pagal šio Pirmojo Žmogaus pavyzdį. Tai atspindžio santykis. Pagal antrąįį variantą Pirmasis žmogus įgalina atsirasti antrąjį, jam savo esme tapatų žmogų, dažnai vadinamą Žmogaus sūnumi. Dangiškasis žmogus lieka kūne kaip siela. Mokymas apie Dievą "Žmogų" yra žydiškos ar samarietiškos gnozės produktas. Visas tas mokymas yra Pradžios knygos (1: 29) ištarmės "sukurtas pagal Dievo paveikslą" perinterpretacija. Paliko savo pėdsakus ir spekuliacijos apie Adomą, kai Adomas buvo paverstas nekalta ir artima dievui būtybe su kosminiu autoritetu. Kitas mokymo apie Dievą "Žmogų" mokymo šaltinis - Ezechielio vizija. Ezechelis matė pavidalą, turėjusį Adomo ("Žmogaus") išvaizdą. Šimtmečiais šio dieviško žmogaus regėjimas yra tapęs centrine žydų mistikos tema iki Senojo (pimykščio) Adomo (Adam kadmon) mitologemos Kabaloje. Adomas net laikytas pasaulio šviesa. Seniausi šios doktrinos egzistavimo įrodymai randami pas žydų rašytoją Ezechiel Tragicus (II a. pr. m. e., Aleksandrija). Juo remiasi tie gnostikai, kurie "Žmoguje" matė pirmąją dievybės emanaciją. Dievas "Žmogus" dažnai vadinamas ir "Žmogaus Sūnumi" arba Anthropos. Anthropos tiek Gnozėje, tiek apokaliptikoje yra antgamtinė, transcendentinė ir preegzistencinė būtybė, kuri gyvena dangaus pasaulyje. Tačiau Dievas "Žmogus" ir Žmogaus Sūnus (šis iš apokaliptikos) yra paralelūs pavidalai. Bet kuriuo atveju gnozės vaizdinių kompleksas, susijęs su Dievu "Žmogumi" remiasi ST. Taip pat ofitų ir naasenų sektose dievas vadinamas Žmogumi, o greta jo dievas išpirkėjas vadinamas dievo sūnumi. Mozės ketvirtojoje knygoje Žmogaus sūnus vadinamas ir "Ben Adam".

Greta tendencijos organizuoti angelus į hierarchiją atsirado būtinybė išskirti iš jų svarbiausią angelą. Idėja apie pagrindinį angelą, jo ypatingą bendravimą ir santykius su Dievu galimas dalykas atsirado vystantis "Viešpaties Angelo" koncepcijai, pagal kurią prie Dievo apeigas atliekas ypatingas angelas. Tai kaip viziris, turintis visus įgaliojimus iš Dievo, vadintas ir dievo vietininku, "antruoju dievu", dievo sūnumi, Kristumi, arkangelu Mykolu ir pan. Tas angelas buvo pramintas mažuoju Jahve. Klausimas tik vienas: ar toks angelas buvo garbinamas kulte (nors liaudis neabejotinai priartėjo prie angelų kulto). Tikėta, kad angelai dalyvavo žmonių kūrime. Eretinė žydų sekta Magarija (Maqarija) mokė, kad Dievas tik vieną angelą savo atstovu padarė, kuris dalyvavo ir kuriant. Nėra atviro priešiškumo judaizme tarp Dievo ir angelų, bet yra prielaidos tolesniam gnostiniam vystymuisi.

Vaizdinys apie septynis bloguosius planetų valdytojus, archontus gnozėje irgi iš judaizmo. Ezechielio knygoje galima matyti septynių angelų koncepcijos pradžią. Jų vardai Uriel, Rafael, Raguel, Michael, Saraqael, Gabriel und Remiel. Taip pat ir septynių kritusių į Žemę angelų (veliau nuteisimų paskutiniajame teisme) doktrinos ištakos apokalipsėje. Ofitų ir setiečių kosmogonijoje Šventoji Dvasia ar Moteris pagimdė septynis sūnus, kurių vardai Ialdabaoth (jo antrasis vardas yra Samael žydams tik kitas Šėtono vardas) - Iao, Sabaoth, Adonai, Elohim, Hor ir Astaphaus. Šios dangaus jėgos sėdi danguje pagal savo rangą.

Arkangelas Mykolas minimas Danieliaus knygoje (10:13-21) kaip vienas iš pirmųjų kunigaikščių. Jis ypač ištikimas Dievo tarnas. Toliau jis aprašytas kaip didysis kunigaikštis, kovojantis už Izraelį. Ypatingos Mykolo misijos koncepcija žydų visuomenėje įsitvirtino. Jis laikytas ypatingai artimu Dievui. Mykolas žydų suprantamas kaip Izraelio globėjas ir Mozės mokytojas. Vėliau bus Dievo aukščiausias karo vadas. Jam nepasiekiamas ir neaktyvus dievas perdavė visą valdžią, kad pats išstotų tik laikų pabaigoje. Filonui Mykolas yra seniausias Logosas. Jis susijęs su mirtimi ir prisikėlimu. Kai kurie Mykolo bruožai paimti iš Mitros. Siejamas su Gyvatnešio žvaigždynu. Gyvatnešys laiko rankose gyvatę - Arimano gyventoją, skelbiantį rudenį ir lipa ant Skorpiono, kuris mitraizme yra dievo priešininkas. Mykolas didžiosios pasaulinės katastrofos arba Izraelio išganymo metu sučiumpa Šėtoną ir įmeta į ugnį - Altoriaus ugnį po Skorpionu, kuris laikytas dangiška kronsimi. Dėl Altoriaus žvaigždyno Mykolas vadinamas pirmuoju dvasininku danguje. Herkulio žvaigždynas su Mykolu susijęs, nes tas žvaigždynas pateka Svarstyklių ženkle (svarstyklės - teisingumo ženklas), todėl ir Mykolo šventė švenčiama rugsėjo 29 d., maždaug tuo laiku, kai saulė pateka Svarstytklių ženkle. Midrašas Rabba sako, kad Sukkot šventė švenčiama Tisri pirmą ir susijusi su Svarstyklių ženklu, nes Dievas tą dieną sveria žmonių darbus svarstyklėmis. Herkulis atitinkamai gyvatnešiui, deda koją ant poliarinio Drakono, kuris per pavasario lygiadienį yra žemiausioje dangaus padėtyje. Neatsitiktinai Apreiškime Jonui Mykolas vaizduojamas lipantis ant drakono galvos ir laikantis rankose svarstykles.

Trečiojoje Enocho knygoje (Dangiškų rūmų knyga), didysis angelas Metatronas, tapatinamas su septintuoju patriarchu Enochu ir vaizduojamas kaip atveriantis Izraeliui Toros paslaptis. Tendencija Enochą vaizduoti kaip senojo apreiškimo - alternatyvaus ezoterinio žinojimo - saugotoją. Eksagoe dramoje vaizduojama polemika tarp Mozės ir Enocho tradicijų pasekėjų. Toks požiūris egzistavo jau III a. pr. m. e., remiantis Trečiąja Enocho knyga, susijusia su Merkabos tradicija. Šioje knygoje ir Metatrronas vaizduojamas kaip labai kompetetingas ezoteriniuose klausimuose. Enochas - tarpininkas žinojimo ir teismo srityse. Kadangi raštininkas teisme, Metatronas vaizduojamas kaip sėdintis raštininkas ir teisėjas. "Jubiliejų knygoje" minima, kad Enochas rašė knygas - minima apie 360 jo knygų (suprantama, tai dienų skaičiaus metuose simbolis). Enochas laikomas astrologijos išradėju. Metatrono kunigiškos funkcijos dera su Enocho kunigiškomis pareigomis iš Pirmosios Enocho knygos (šioje knygoje Enochas vadintas Žmogaus Sūnumi). O kaip apdovanotas žmogiška ir dieviška išmintimi primena Enochą išminčiaus rolėje. Enochas atstovauja žmoniją iki nuodėmės. Jis dangiškosios šventyklos pirmasis dvasininkas ir žmogaus užtarėjas prieš Dievą, išaukštintas taip dėl savo pavyzdinio gyvenimo. Enochas - Metatronas sugebėjo tapti aukščiausiu angelu ir pirmuoju dvasininku. Taigi po paėmimo į dangų jis buvo paverstas kone angeliška būtybe.

Metatronas šalia pasaulio kūrėjo ir Izraelio tautos vadovo rolės virto tarpininku tarp tautos ir dievo, antrąja dievybe danguje. Friedlaenderis mano, kad žodis Metatrron kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia sienų peržengėją, sienų griovėją. G. Sholemo knygoje "Žydų mistika" Metatrono vardas kildinamas iš lotynų kalbos žodžio metator (vadas, laidininkas, žemės matuotojas). Jokūbo sapne Dievas sako Jokūbui: aš esu dievas, kuris tau Dievo vietoje pasirodė. Tame galima įžvelgti antrą dievybę. Ta pačia citata minėjai įrodinėjo antrosios dievybes egzistavimą. Talmude pasak Josua ben Chananja Metatronas yra Dievo pirštas, kuriuo Mozė šalį rodė. Pasak ben Asai ie ben Soma Dievo balsas buvo Mozės Metatronas. Metatrono rolių ir titulų prototipai formavosi Merkabos tradicijoje. Savo vaidmenį suvaiddino Hachalot mistinė tradicija. Metatono mistika telkiasi apie Enochą. Apie Metatono regėjimus skaitome Enocho vardo knygose. Enochas po dangiškojo persimainymo gavo naują "Metatrono" vardą. Merkabos pasakojimuose Metatronas apie savo regėjimus pasakoja Išmaeliui. Talmude sąryšyje su Metatonu sakoma: būk atsargus, jis turi mano vardą. Jahoelis - Dievo vardas. Jaho - JHVH trumpinys. Angelas Jahoelis kaip mažasis Jaho. Gnostikų nuorodos į mažąjį Jao randame "Pistis Sophia". Scholemo nuomone įtikėtina, kad nusakymas "mažasis JHWH" dėl eretinių implikacijų tyčia pašalintas iš Talmudo. Metatronas - galimas dalykas tai slaptavardis, iš pradžių gal Jahoeliui vardui pavaduoti, o vėliau ir užėmė jo vardą. Metatronas irgi suvokiamas kaip mažasis Jaho (arba pasak Sholemo - Iaoil). Abraomo apokalipsėje Jahoelis pasirodė kaip patriarcho mokytojas, apreiškęs jam pasaulio paslaptis. Hachalų traktatuose tą daro Metatronas. Klasikiniuose Merkabos kūriniuose Metatonas visada lieka aukščiausiuoju kūriniu, o Ši ur Koma mistikoje - apreikštuoju sosto savininku, pačiu Dievu Kūrėju. Vienoje žydų sakmėje Ismael klausia Matatrono: koks tavo vardas? Matatronas atsako, kad turi 70 vardų pagal 70 pasaulio liežuvių (kalbų) ir pagal skaičių visų karalių karaliaus vardų. Matateronas atsakė: aš esu tas, kuris buvo prieš Enochą. Bet reikia suprasti, kad jis buvo Enochas taip pat. Viešpats paskyrė, kad jis (Enochas) turi jo (Viešpaties) sostą kasdien prižiūrėti. Viešpats jam davė 72 sparnus ir 365 akis. Taigi yra du Metatronai: Metatronas Didysis ir Metatronas. Pradžioje Elohimas sukūrė Metatroną. Metatronas buvo visos kūrimo pradžioje. Jis buvo dar prieš dangų ir savo viešpatį. Tai būtent Žmogus, kurį Dievas pagal savo paveikslą sukūrė ir kuriam jis davė dangiškąjį pavidalą, tyrą ir visapusišką. Trečiojoje Enocho knygoje vaizduojamas Enocho virtimas Metatronu. Metatronas kaip dvasininkas taip pat sietinas su Enochu. "Sefer Cheichalot" galima traktuoti kaip Metatrono titulų enciklopediją. Jam galima įžvelgti Enocho roles ir titulus - kaip ypatingo visų kartų ir autorių, susijusių su Merkaba tradicija žinovu.

Melchizedekas vaidina svarbų vaidmenį Pauliaus Laiške Hebrajams kaip dvasininkas, kuriam priklausė Jėzus ir kuris buvo jo provaizdis. Melchizedekas - Salimo karalius, Aukščiausiojo kunigas, palaiminęs Abraomą, tiesos karalius, taigi pasaulio valdovas, be tėvo ir motinos, neturintis nei pradžios, nei pabaigos, panašus į Dievo sūnų, visada dvasininkas. Jis veikia dieviškoje taryboje. Paralelės su Mykolo funkcijomis iš Danieliaus knygos (12: 1) leidžia daryti prielaidą, kad Mykolas ir Melchizedekas - tas pats personažas. Apie Melchizedeką užsimenama Pradžios knygoje (14: 18 - 20), kur jis teisumo karalius. Pradžios knygos hebraiškame originale Melchiedekas yra dvaasininkas ir El-Eliono (pagoniškas dievas) žynys. Psalmėje Nr. 110: 4 taip pat. Filonas sieja Melchizedeką su Logosu, nors jam Melchizedekas yra tikratikiškumo pavyzdys, suderinat juslingumą ir dvasiškumą. Juozapui Flavijui Melchizedekas - Jeruzalės pirmosios šventyklos statytojas. Kumraniečių tekstuose jis pagrindinis tarpininkas, dangiškasis, eschatologinis personažas, turintis misiją išlaisvinti teisiuosius ir nuteisti Belialą. Čia Melchizedekas aukščiausiais teisėjas, keršytojas, teisiųjų gelbėjimo pranašas ir pačio išgelbėjimo akto svarbiausias veikėjas, mesijas, šviesos sūnų vadas. Setitų gnozei priskiriamame traktate apie Melchizedeką iš Nag Hamadi Melchizedekas atstovauja tikrąją kunigiją. Melchizedeko kristologija iš Laiško hebrajams įtakota Merkabos msitikos. Čia dangus įsivaizduojamas kaip Šventyklos švenčiausioji dalis su Dievo sostu ir Mykolu/Melchizedeku kaip dangiškuoju aukščiausiuoju kunigu. Kaip Melchizedekas "Pistis Sofija" ir "Jeu knygoje" kovoja su Belialu, taip Mykolas kovoja su tamsos jėgomis apokaliptikoje. Melchizedekiečių sektos nariams Melchizedekas buvo dieviškosios jėgos (dinamis) nešiotojas, padedantis peržengti žydų tautos vystymąsi diasporoje sustabdžiusį Įstatymą. Jų požiūris į savo patroną išryškėja Laiške Hebrajams: čia Melchizedekas vaizduojamas kaip nežinojęs nei apipjaustymo, nei įstatymo, pneumatinė būtybė, Dievo Sūnus. Jei Jėzus yra tarpininkas ir žmonių užtarėjas, tai Melchizedekas - aukštesnė Dynamis - tarpininkas angelams ir dangiškoms būtybėms.

Kainas, Abelis ir Setas gnostinėje literatūroje vaidina taip pat labai svarbų vaidmenį. Ptolemėjaus gnostinėje sistemoje Kainas, Abelis ir Setas atstovauja tris valentinines (Valentinas - svarbios gnostikų grupės kūrėjas) žmonių klases. Centrinė figūra yra Setas. Jis laikomas ir dvasine, ir žemiška būtybe. Setą mininčius gnostinius tekstus galima priskirti setietiškai gnozei. Sete galima matyti spiritualizuotą Abraomą. Jis pradėtas be moters. Pasak Epifanijaus setiečiams Setas jų tėvas. Gnostiniuose tekstuose jis visada vaidina teigiamą rolę. Setas pristatomas kaip aukštesniame pasaulyje esantis Išganytojas ar išganymo tarpininkas, gnostikų tėvas; "gyvoji ir šventoji Seto sėkla". Seto palikuonys pastatė dvi kolonas, išrado astrologiją. Kainas ir Abelis dažnai minimi kaip angelai. Archontikams Kainas ir Abelis buvo Ievos ir velnio sūnūs, kuris pats savo ruožtu buvo Sabaoth sūnus. Irenėjus rašė apie gnostikus, kurie Kaine matė aukštesnę galią. Tertulianas rašė apie kainitus, garbinusius Kainą. Jo ženklu buvo gyvatė (kartais jis pats laikytas gyvatės sūnumi). Kaino garbinimas, laikant jį Demiurgo priešu, yra tipiška protesto (prieš ortodoksinį judaizmą) teologija.

Nojus minimas sąryšyje su pasakojimu apie tvaną. Dalyje tekstų Nojaus išgelbėjimas priskiriamas Šviesos pasaulio iniciatyvai, jis vertinamas pozityviai, o kitoje grupėje Nojus priskiriamas dievo kūrėjo stovyklai. Pirmosios grupės tekstai remiasi Pradžios knyga, o antrosios gali būti priskiriami protesto teologijai. Buvo gnostikai nikolaitai, kurie Nojaus žmonai suteikė Noria vardą. Kitiems iš jų Nuraita buvo Nojaus sūnaus Semo žmona. Kai kur ir nepriklausomai nuo Nojaus kalbama apie heroję Norea. Galbūt pradžioje ji buvo deivė, siejama su Izide ar kitomis deivėmis. Tvanas suvokiamas kaip vienos eros pabaiga ir priskiriamas archontams su demiurgu. Bet žmonėms padėjo Norea. Nojaus išsigelbėjimas priskiriamas vieno iš žemesniųjų archontų išdavystei. "Semo parafrazėje", parašytoje anoniminio samariečių rašytojo apie 200 m. pr. m. e., Nojus ir Nimrodas susilieja į vieną pavidalą.

Mozė ir su jo vardu siejamas žydams duotas įstatymas vertinamas ambivalentiškai - ir teigiamai, ir neigiamai. Pozityvai vertinamas gnostiko Justino "Barucho" knygoje, doketų, setiečių ir naasenų. Setiečių teigimu Mozė jų mokymą parėmė. O štai pagal "Antrąjį didžiojo Seto Logosą" Mozės įstatymas ne kas kita kaip žemesniųjų galybių duotas mokymas, kuris turėjo tikslą pavergti žmones. Kitur įstatymas spiritualizuojamas. Valentiniečio Ptolemėjaus "Laiške Florai" Mozės įstatymu laikantys tekstai skaidomi į tris dalis: Dievo įstatymą, Mozės papildymus ir vyresniųjų įsakymus. Įstatymo vertinimas svyruoja tarp principingo antinomizmo iki reliatyviai aukšto įstatymo vertinimo judaistinėje ar judeokrikščioniškojee gnozėje. Justino "Barucho" knygoje Įstatymas Mozei perduodamas gerojo angelo Barucho, tačiau iškreipiamas blogojo angelo Nahas (gyvatės). Filonas traktate "Apie tai, kad blogis linkęs pulti gėrį" pateikia citatą iš Išėjimo knygos (7: 1), kur Dievas sako Mozei: aš duodu tave faraonui kaip dievą ir pažymi, kad Mozė realiai tokiu netapo. Vis dėl to kai kur (vienoje iš maldų) Mozei Filonas pripažino dievišką statusą. Toks požiūris dominuoja mokslinėje literatūroje. Trečiojoje Enocho knygoje galima rasti Toros dovanojimo Mozei perinterpretaciją. Mozė pristatytas kaip perduodantis apreiškimą, gautą iš Enocho-Metatrono. Ir įvairios kitos grupės abejojo Mozei suteikto apreiškimo autentiškumu ir teisingumu. Buvo stiprios polemikos tarp Enocho ir Mozės šalininkų - Ezechielio Tragiko dramoje "Išėjimas" (Eksagoge) dramos pagrindu tapęs pasakojimas turėjo egzistuoti jau II a pr. m. e. Jame Mozei siekta suteikti Enocho bruožus, taip siekiant suteikti Mozei duotam apreiškimui ezoterinių bruožų tuo pačiu sumenkinant Enochui duotą apreiškimą.

Sofijos (Išminties) figūra pirmiausia išnyra žydų išminties literatūroje, kuri suderina savyje pasaulietinio tipo racionalios moralės, Mozės įstatymo vaizdinius ir perimtą iš svetimųjų pusiau mitinę, pusiau metafizinę Sofijos sampratą. Bet išminties knygų autoriai stengiasi ištrinti išminties svetimą kilmę. Nors ji nesunkiai matoma: Išminties figūros paralelė randamos Maat mitologemoje egiptiečių religijoje. "Saliamono Išmintyje" randame užuomina apie sielos pregzisteniją aiškintina platoniška ir pitagorietiška įtaka. Filonas Išmintį apibūdina epitetais, kuriuose nesunku įžiūrėti Izidės predikatus: išmintingųjų kelio tikslas, vadovė šiame kelyje, dievo pirmagimis, Dievo dukra, seniausioji, pirmagimė. Tiek "Saliamono išminties" autorius, tiek ir Filonas norėjo likti dievobaimingais judėjais ir todėl vis tiek ir jie Mozės įstatyme matė aukščiausio dorovinio ir religinio idealo išraišką. Filono filosofijoje Išmintis visiškai absorbuojama dieviškojo "žodžio" arba logoso. Kohelto knygos autorius vengia Jahvės vardo ir vartoja išsireiškimą Elohim. Koheletas jau konfrontuoja su teistinės tradicinės išminties apšvieta. Jo pesimizmas buvo gera dirva gnostiniam pasaulėvaizdžiui suklestėti. Siracido knygoje Išmintis pasakoja apie save kaip apie Dievo žodį. Šioje knygoje Išmintis pristatoma kaip dėsnis, įstatymas - tai būtų analogija Logosui. Jėzaus Siracho sūnaus patarlių knygoje Išmintis iškyla kaip savarankiška metafizinė būtybė. Ten rašoma, kad prieš visus daiktus buvo sukurta išmintis. Tai jau ne poetinė simbolika, bet metafizinė - spekuliatyvi konstrukcija. Sofija tampa dieviškųjų proto jėgų arba idėjų visuma, kurios pagalba sukurtas pasaulis. Jozua Siracidas stato Izraelio istoriją ant Toros, bet ir ant racionalaus pagrindo. Racionalumas ir inspiracija priklauso tai pačiai dieviškai išminčiai. Ir Jobo knygoje Išmintis sėdi nepasiekiamoje aukštumoje šalia dievo. Tad įtikinama žymaus biblisto K. Rudolphas nuomonė, jog žydų išminties mokyklos buvo išeities taškas ankstyvajai gnozei. Išmintis, nepaisant jos metafizinio ir mitinio charakterio, buvo paversta žydų tautos separatinio valdymo objektu ir įkūnyta Mozės įstatyme. Enochinis mokymas bei apokaliptikų doktrinos prisidėjo prie Išminties personifikacijos, jos mitologemos formavimosi, hipostazavimo. Išminties mitologemos tradicija prisidėjo prie Išminties (Sofijos) kristologijos formavimosi - ji veikia pranašiškoje apokaliptinėje ir eschatologinėje ankstyvojo judaizmo išminties refleksijos linijoje. Sofijos mitologija senuosiuose Kristaus himnuose (Pauliaus laiškuose Filipiečiams, Pirmajame Timotiečiui, Kolosiečiams, Efeziečiams, Hebrajams, Pirmajame Petro laiške) kyla iš judaizmo hipostazinių spekuliacijų. Gnostinės Sofijos provaizdis taip pat aiškiai išnyra žydų išminties literatūroje. Gnozės Išmintis turi Artimųjų Rytų motinų deivių bruožus, o "Saliamono Išmintyje" randamas Išminties yra Dievo mylimosios ir sutuoktinės vaizdinys. Taip pat ir Sofijos "kritimas" į žydišką tradiciją veda, būtent į angelų kritimo topą Pradžios knygoje ir pseudoepigrafinėje literatūroje.

Žinoma, gnozėje išmintis buvo transformuota. Valentiniečių tekstuose kalbama apie žemutiniąją Sofiją, Achamot (Echmoth yra mirties išmintis). Pagal "Jono apokrifą" iš dievo kaip pradinės vienybės išėjo žemasis vienybės aspektas - šviesos pasaulis arba Sofija, kuri pagimdė sūnų vardu Jaldaboath, pasiskelbusį vieninteliu dievu. Tai gnostinis Sofijos kritimo mitas, už kurio Išminties nusileidimas ir pakilimas Enocho knygoje. Filono tekstuose filosofinė Išmintis iškyla kaip visų daiktų motina ir vaizduojama kaip dievo duktė ir amžinai nekalta mergelė. Pasaulis suprantamas kaip dievo ir mergeliškos išminties santuokos vaikas, o Logosas kaip abiejų sūnus. Kai kuriose tradicijoje kalbama apie išmintį kaip Dievo moteriškąjį aspektą ir apie "Pirmąjį žmogų" ar "Žmogaus sūnų" kaip vyriškąjį aspektą. Išlikę įrašai iš VIII a. prr. m. e., kur minima Aschera kaip Dievo sužadėtinė. Žydų kareiviai garbino Viešpaties sutuoktinę Anat Jahu. Išminties figūra gali būti izraelitų meilės deivės transformacija. Judėjams ypatingą reikšmę turėjo dangiškosios Mergelės - Šechinos - Moters, Karalaitės, Motinos vaizdinys. Ji buvo tapatinama ir su Izraelio bendrija (Knesset Izrail) ir buvo kiekvieno tikro judėjo Dangiškoji Mylimoji.

Esama įvairių krikščioniško Šėtono atitikmenų judaizme ir gnozėje. Pav. gyvatės laikymas žmonijos priešu matomas Targumim Ps. Jonathan ir Pradžios knygoje (3: 15): priešiškumą įvesiu tarp tavęs ir moters. Kokiu būdu senoji gyvatė virto visuotinio nuopolio inkarnacija ir Antikristu? Pasak Bousset liaudies tikėjime slibino, kovojančio su Dievu, mito apie Drakoną sužmoginimas privedė prie pasakojimo apie Antikristą. Apokalipsės 12 - ame skyriuje slibinas persekioja moterį su kūdikiu (istorijos prototipas yra Talmude, "Pesikta rabbati" (Par. 36) ir Jalkut Jes. 60). Apokalipsėje sakoma: slibinas, kuris vadinosi gyvate, velniu arba šėtonu, suvedžiojo pasaulį. Žydiškoje tradicijoje Šėtonas - Samaelis. Ofitai gyvatę irgi vadino Samael. Pagal vieną iš agadų Mykolas yra užtarėjas, o Samael - kaltintojas. Gogas ir Magogas - Šėtono pirmtaikai.

Ortodoksaliai žydijai ypač grasino Beliar-judėjimas - gnostinis antinomizmas, kuris Gyvatėje matė gnozės nešėją ir prikėlė senovinį drakono mitą naujam gyvenimui. Pati mitologema "Beliaras" - tai transformacija iš senatestamentinio Bileamo. Kai vienas minėjas Chaninos paklausė kokio amžiaus buvo Bileamas, tas atsakė, kad psalmisto žodžiais tariant apgavystės vyrai nepasiekia pusės savo amžiaus. Tada išeitų, kad jo amžius buvo 33 ar 34 metai. Minėjas padarė išvadą, kad Bileamas turėjo 33 metus kai jį užmušė plėšikas Pinebas. Ši ir kita vieta laikomos Bileamo ir Jėzaus paralelizmu. Talmudas Bileamo mokinius laiko bedieviais ir išdidžiais. Beliaras kaip antimesijaas, didysis stebukladarys, kultūros kūrėjas paprastiesiems tikėjimo entuziastams pasirodo kaip šėtonas. Enocho apokalipsėje tas nusikalstamą perversmą darąs personažas pasirodo su velnišku angelų būriu - Azaziel, kuris taip pat moko žmones menų ir mokslų. Tai kova tarp paprasto tikėjimo ir graikiškos kultūros. Azazel, Beliar ir Samael žinomi kaip Šėtono galvos vardai. Beliaras dažnai "12 - os patriarchų testamentuose" iškyla. NT randame Beliaro paveikslą Antikristo pavidalu. Kadangi minėjizmas buvo giliausiai įsišaknijęs Kafarnaume ir aplink jį, aišku kodėl krikščionims Antikristas tuėjo gimti Kafarnaume arba Chorazine. Beliaras yra Antikristo protėvis, kaip Beliaro sūnūs - Zedim - minėjų protėviai. Zedim (išdidieji), kurie dalyvavo "Šėtono darbe", vykdė ardomąjį darbą kaip radikalai, Kaino mokiniai ar minėjai. Taigi, Beliaro ir Beliaro sūnumis buvo vadinami antinomistinio mokymo įkūrėjai žydai ir propaguotojai - Zedim, minėjai, kainitai ir kitokie gnostikai. Dabar jie pasirodė visu savo Šėtono, Beliaro pavidalu - tai antinomizmo personifikacija. Beliaras artėjant krikščionybės amžiui vis labiau virsta Šėtonu žmogaus pavidalu. Žydiškoje Sibilėje sakoma, kad Beliaras prikėlines numirusius, darys kitokius stebuklus. Beliaras yra įsikūnijimas didžiojo visuotinio nuopolio, kokio sulauks žydų tauta laikų pabaigoje. Ir krikščioniškuoju laikotarpiu Antikristas ne kas kita kaip santrauka apostazijos. Antrame Laiške Tesalonikiečiams ir Evangelijoje pagal Matą kaip svarbiausias Antikristo bruožas iškeliamas suvedžiojimas. Jau žydams iškyla Antikristo identifikacija su Dano gentimi: Dano sūnūs labai anksti stabmeldystei atsidavė (Agadoje rašoma: nė viena gentis nėra kilnesnė už Judą ir nė viena žemesnė už Daną). Danas yra Skorpiono žvaigždynas ar mirties simbolis. Žydų alegorija apie Dano gentį yra tik alegorija Kairiosios rankos magojos simbolis. Dano vardas susijęs su piktžodžiavimu Dievo atžvilgiu.

Demiurgas gnostinėje literatūroje dažniausiai Jaldabaoth (etimologiškai iš aramėjų kalbos tai chaoso sūnus ar vaikas), o Samael kaip antrasis vardas Jaldaboath yra žydams tik kitas Šėtono vardas. G. Scholem spėja, kad Jaldaboath vardo galūnė "Abaoth" tai sutrumpinimas iš "Sabaoth". Greičiausia tai mistinis vardas, kylantis iš maginės tradicijos. "Samael" greičiausiai iš aramėjiško žodžio sama, samya, "aklas". Kita "Samael" reikšmė yra "Dievo nuodai", nes Samael laikomas mirties angelu, užmušantis žmones nuodais. Tačiau judėjų tradicijoje Samaelis dar ir penktojo dangaus valdytojas. Samaelis kartais laikomas angelo - antagonistu, su kuriuo kovojo Jokūbas, o taip pat angelas, kuris sulaikė Abraomo ranką. Francis Fallon nuomone Jaldabaoth pavidale susiliejo trys personos - ST dievas, puolusiųjų angelų vadas (Satan) ir laiko dievas Olam (arba dievas Aion). Jaldabaoth nėra blogas savo prigimtimi, jis klysta - ir neatsitiktinai Sabaoth savo tėvu turi Jaldabaoth - tai vienas iš Dievo vardų, epitetų. Parodijos tipo gnostikų pasakojimai apie žydų dievybės neišmanymą ar klydimą yra atsakas rabinams polemikoje apie "dvi valdžias", remiantis Pakartoto Įstatymo knyga (32: 39): "Aš nužudau ir atgaivinu", kas reiškia, kad Jahvė yra priežastis ir gėrio, ir blogio.

Gnostinis pasakojimas apie pasaulio kūrimą išplaukia iš Pradžios knygos pasakojimo. Demiurgas sukūrė šešias jėgas arba archontus, kurių vardai kaip slaptažodžiai - Jaldabaot, Iao, Sabaoth, Adonaios, Astaphaios, Aiolaios, Horaios. Priesaga -oth buvo naudojama ofitų dažnai galybių vardams kurti. Be to, klasikinis Adonai ir Sabaoth vartojimas ir mažiau klasikinis "Iao" atitinka tetragramatoną. Sabaoth įsirengė savo būstą su keturiais veidais, cherubimais. Jis sukūrė 7 arkangelus. Kai šviesa iš aštunto dangaus pasiekė žemę, pasireiškė šviesos Adomas, sukurtas Sofijos. Tai buvo žmogus androginas. Tada archontai sukūrė savo žmogų. Jis buvo Adomu pavadintas. Sofijos dukra Zoe prikėlė jį, nes jis negalėjo judėti. Tai gnostinės "protesto egzegezės" pavyzdys. Arba iš "Pistis": atsirado pavidalas "Sophia", tada atsirado šešėlis, tada tamsa su bedugne, kuri iš chaosu be ribų vadinta. Ši chaotiška būsena vadinta ir vandeniu be krantų. Iš šio vandens išėjo androgininė būtybė - demiurgas, vadintas Jaldaboath arba Ariel. Visa tai įtakota Pradžios knygos. Jūros gyvatė Leviatianas ofitų diagramoje kaip Visumos siela pavaizduotas. Ir ST Leviatianas panašią užduotį atlieka. Pirminė šviesa taip pat iš Pradžios knygos ir žydų išminties literatūros. Pagal Jono apokrifą iš vienybės išėjo Barbelo (Visumos motina) ir Enonia. Birger A. Pearson spėja, kad vardas "Barbelo" yra žodžių žaismas tetragramatonui. Už vardo Oroiael - arkangelas Uriel iš žydų apokaliptikos. Už Jaldabaoth gimimo - Ievos puolimas, Kaino gimimas ir dievo sūnų puolimas. Taigi dažniausia tai Pradžios knygos pasakojimų perinterpretacija.

Žmogaus kūrimas gnozėje vėlgi remiasi Pradžios knyga. Traktate "Apie pasaulio pradžią" rašoma: archontas (archigenetoras) sukūrė hermafroditą (jo žodžiai: eime, sukursime žmogų - aiški aliuzija į Dievo žodžius Pradžios knygoje). Kūno ir atspindžio skyrimas irgi remiasi Pradžios knyga (2: 6). Žydų tradicija žino tiek Adomo kaip androgino sampratą, tiek teiginį, kad Adomo kūnas pradžioje buvo negyvas, tik Golemas. Mitologema, kad Adomas 40 dienų buvo be sielos buvo - iš helenistinio judaizmo. Etimologinis aiškinimas, kad dvasia pirmąjį žmogų Adomu pavadino, nes jis ant žemės šliaužiojo, yra žodžių žaismas, tik hebraiškai suprantamas. Užuomina apie "gyvybės kvapą" yra replika į Pradžios knygą (2: 7). Dievo dvasios žmoguje ("kibirkšties", "šviesos sėklos") mitologema bazuojasi tomis pačiomis eilutėmis.

Ir kiti gnostiniai motyvai neabejotinai turi žydišką pagrindą, kuris tačiau perinterpretuotas gnostinės protesto teologijos dvasia. Pav. apie Sodomą ir Gomorą dažniausiai pasakojama pozityviai. Gnostinių pasakojimų apie rojaus sodą, nuopuolį ir išvijimą iš rojaus paralelė yra kultinis alyvmedžio paminėjimas (interpretacija remiasi psalme Nr. 45). Gyvatė ir Ieva liaudies etimologijoje sueina į glaudų ryšį (žodžių žaismas judėjiškoje tradicijoje: havja (mokytoja), hevja (gyvatė, havva (Ieva), hevva (gyvenimas). Gnostikams pasakojimas apie pirmąją nuodėmę yra paaiškinimas kodėl pirmieji žmonės prarado rojų. Tai, kad rojaus sukūrimu medžiai buvo sukurti, atitinka žydišką tradiciją, pagal kurią medžiai sukurti 3 - ą dieną. Rojaus įkūrimas rytuose irgi Pradžios knygos pasakojimą atitinka. Rojus gnostikams vieta, kur archontai žmogų laikė nežinojime. Čia prasideda tikras Adomo Dievo ir savęs kaip žmogaus pažinimas. Dievas čia vaizduojamas kaip pavydus aukštesnysis archontas, o gyvenimo medis iš tiesų yra mirtį nešantis. Kaip atlyginimą žmonėms už pažinimo įgijimą aukštesnysis archontas išveja Adomą ir jo žmoną iš rojaus. Adomo išmintis taip pat žinomas žydų topas. Taip pat pažinimo medžio identifikacija su figmedžiu yra žydų topas. Didžiulį dėmesį gnostikai tvanui skiria. Tvaną sukelia Jaldabaoth, kuris nekenčia žmonių. Sodomos įvykis interpretuojamas taip: setiečiai (gnostikai) išgelbėjimui nuo tvano buvo nugabenti į Sodomą ir Gomorą ir todėl šios vietovės vertinamos gnostikų teigiamai. Barucho gyvenimo medis ir pažinimo medis "Naas" yra užuomina į Pradžios knygą, o Naas aišku nuo žodžio gyvatė. Žydų tradicijoje yra pasakojimas apie tai, kad angelai Žemėje gavo kūnus. Egzodo motyvas gnozėje vaidina svarbų vaidmenį (peratams ir naasenams ypač).

Pomirtinio gyvenimo vaizdinių žydų tautoje buvo daug: egzistencija vien sielos pavidalu, kūno prisikėlimas laikų pabaigoje, dangiškasis iškėlimas ir pašlovinimas teisiųjų, mesijinė karalystė su žemiškais džiaugsmais. Tikėjimas mirusiųjų prisikėlimu palaipsniui atsirado. Tačiau kiek ši idėja žydams atrodė svetima, rodo Ekleziasto knyga, kurioje apie ją kalbama pajuokiančiai kaip apie madingą naujovę, svają. Fariziejai gina šią idėją nuo sadukiejų ir nuo tų, kurie sutinka, kad siela po mirties gauna amžiną gyvenimą, bet atmeta kūnišką prisikėlimą. Vis dėl to, prisikėlimo dogma dvelkia labai stipriu materialistiškumu. Danieliaus knygoje randame aprašymą kaip mirusieji pabunda teismo dieną - vieni amžinajam gyvenimui, o kiti - amžinoms kančioms. Iki tol tikėta, kad tik palikuonyse ir varde galimas tikras gyvenimas po mirties. Pamatinis vis dėl to yra pirminis žydų įsitikinimas, kad nėra jokio natūralaus nemirtingumo, kuris po mirties mus nuves į geresnę anapusybę ar sugrąžins į naują gyvenimą žemėje. Jei kas nors po mirties ir yra, tai yra Dievo dovana. Mirusieji tęsia šešėlių lygio egzistenciją. Sielos atsiskyrimas nuo kūno reiškia asmeninės egzistencijos pabaigą žydų požiūriu. Vėliau atėjo mintis, kad ne visam laikui mirusieji lieka šeole. Viltis dėl anapusinio teisingumo po mirties, ypač kankiniams, stiprėjo. Stiprėjo įsitikinimas, kad galimas transcendentinis, ne tik teisiųjų perkeitimas. Atsirado mintis, kad galimas prisikėlimas. Apokaliptikoje įsigalėjo prisikėlimo laikų pabaigoje samprata visiems. Apie tai, kad gyvenimas po mirties galimas sielomis daugiau taikomas teisiesiems. Esėjai tikėjo, kad sielos nemirtingos, o kūnai jos kaip kalėjimai, kuriuos jos gauna kai ateina laikas. Hippolito nuomone esėjai tikėjo nemirtingos sielos egzistavimu ir kūno prisikėlimu. Jie buvo įsitikinę individualiu gyvenimu po mirties. Bet nėra aiškiai pasakyta ar gyvenimas anapus mirties bendrai visiems ar tik paskutiniosios generacijos žmonėms. Vis dėl to Kumrano tekstuose galima atpažinti esėjų mokymą. Ryškus skyrimas tarp nemirtingumo vaizdinių ir prisikėlimo tikėjimu nėra būdingas nei esėjams, nei žydams apskritai. Yra tekstų, kur sielos tęstinumas teigiamas, neatmetant tiesiogiai kūnų prisikėlimo. Nors galbūt diasporoje labiau akcentuojamas anapusinis gyvenimas nei Palestinoje. Sielos tęstinumo po mirties ir kūno prisikėlimo sampratos maišėsi.

Žydams buvo nesvetima reinkarnacijos mintis. Flavijus rašė, kad fariziejai buvo įsitikinę, jog bedieviai nubaudžiami, o gerieji reinkarnuojasi į kitus kūnus. Iš didžiulio pasitikėjimo dievu gimė mintis, kad dievas veikia ir anapus. Atsiranda mintis, kad tik bedieviai lieka šeole, o pamaldieji paimami į dangų. O fariziejai ima tikėti, kad gerieji, dorieji net sugrąžinami vėl į gyvenimą (su kūnu). "Jubiliejų knygoje" ir ST kalbama būtent apie tai, kad Adomas ir Ieva gavo būtent fizinius kūnus, o ne drabužius, o tai jau mintis apie reinkarnaciją. "Odinių drabužių" apsivilkimas gali reikšti sielos apakinimą reinakarnacijos metu. Ir angelai, kurie nusileido į žemę mokyti vargu ar tai darė neįsikūniję. Flavijus ir pats tikėjo reinkarnacija Religijotyrininkas Schalom Ben Chorin teigia, kad reinkarnacijos mintys žydų tautoje Jėzaus laikais buvo liaudies tikėjimas. Ir evangelikas dr. Hans Schwarz teigia, kad reinkarnacijos mintis buvo labai paplitusi. Talmude rašoma, kad Dievas sukūrė ribotą skaičių žydų sielų, kurios grįžta ir grįžta. Taip bus tol, kol Žemėje gyvens žydai. Kai kada žydų sielos nubaudžiamos ir jos įsikūnija į gyvūnus.

4. 6. Mistinės žydų tradicijos: Merkaba, Berešit, Kabala

Mistinės žydų tradicijos savo ištakomis siekia II - osios Šventyklos laikotarpio literatūrą, kurioje buvo plėtojamos apokaliptinės ir eschatologinės vizijos, literatūrą, kurios kai kurie tekstai II a. buvo įtraukti į Tanacho (Žydų Biblijos) kanoną (pvz. Danieliaus knyga), nors didžioji dauguma liko apokrifinėmis knygomis. Mistinio pobūdžio buvo ir Kumrane rasti apokaliptiniai tekstai. Šiuose tekstuose, ypač Enocho knygose, aprašomos sielos kelionės dangumis link Dievo sosto, saugomais skirtingų hierarchinių laipsnių dangiškų būtybių, ir su ta kelione susiję įvairūs regėjimai. Jau Mišnos laikotarpiu susiformuoja nuostata, labai apribojanti tokias patirtis, ir draudžianti tas privačias patirtis laikyti pagrindu galimiems halachiniams sprendimams. Galima išskirti dvi pagrindines žydų mistikos atšakas - maase berešit ir maase merkaba (I - II a.). Merkaba mistiką tęsė Hekhalot traktatai (užkeikimai, skaičių ir vardų kombinacijos, laikomos maginėmis, kaip ir tekstas Shi' ur Qoma), priskiriami III - VI a. Maase berešit - tradicija, kurioje buvo plėtojamos pasaulio kūrimo vizijos (pagrindinis tekstas mistinei meditacijai - Pradžios knygos 1 skyrius), o maase merkaba - kelionių prie Dievo sosto vizijos (pagrindinis tekstas mistinei meditacijai - pranašo Ezekielio 1 skyrius). G. Scholem mano, kad Merkaba ištakos fariziejų sluoksniuose. Jo įsitikinimu tokias temas kaip Dievo sosto ir pavidalo apmąstymai galima rasti jau I - II a., o žydų mistikoje slypi ir gnozės bei vėlesnės Kabalos ištakos. Žydų mistikų vaizdinių išeities taškas yra specifinės judaizmo vertybės - klausimai apie Dievo vienovę ir Toroje surašyto apreiškimo esmę. Ne vienas rabinas praktikavo tokią Dievo intelektualinę ir dvasinę kontempliaciją: kai kurie rabinai net įeidavo į rojų ir ekstazės būsenoje regėdavo aukštutinio pasaulio paslaptis. Tačiau ilgainiui prieita išvados, kad joks kūrinys negali siekti įžvelgti nepažįstamąjį, paslėptąjį Dievą, nes iš tokio pažįstamojo ir nepažįstamojo Dievo skyrimo radosi formuluočių, kurios buvo pavojingos religinei monoteizmo sąmonei. Iš tokių spekuliacijų ilgainiui susiformavo Kabalos koncepcija. Kabalistų apmąstymai išplaukia iš didžiosios tikrovės - vienovės En-Sof ("begalybės") pripažinimo. Kabalistinė mąstysena pasitraukia nuo personalistinio Dievo sąvokos. Mistikai nepabūgo daryti išvados, kad pirminis blogio pamatas yra pačiame Dievuje. Vis dėl to kabalistinė spekuliacija dėjo daug pastangų, kad išvengtų dualistinių pasekmių. Taip atsirado kabalistų savicenzūra.

Ypač diasporoje žydus veikė pačios įvairiausios įtakos. Misterijos žydus jungė ir su pagonimis. Sektos virto cheminėmis retortomis, kuriose žydiški ir pagoniški elementai susiliejo. Oficialus fariziejiškas judaizmas iš pradžių nebuvo priešiškas misterijų atžvilgiu. Ankstyvieji fariziejai tikėjo ne tik į nemirtingumą, bet ir į likimą (fatumą), praktikavo astrologiją, didelę reikšmę teikė planetų ir angelų mistiniams vardams. Angelai ir arkangelai jiems buvo amžino geležinio įstatymo atstovai. Jų nemirtingumo idėja turėjo panteistinį atspalvį. Tai sielos įėjimas į kosmosą, taigi panteistiškai suvoktas tapimas angelu. Po Bar - Kochba sukilimo žydų mokytojai išstojo prieš viską, kas turėjo gnostinį - krikščionišką charakterį. Mistiniai simboliniai išsireiškimai liko ir krikščioniškuose tekstuose. Pav. išsireiškimas "maži vaikai" Evangelijoje gali reikšti ne vaikus amžiaus prasme, bet pašvęstuosius. Saulius, jį išrinkus karaliumi, buvo stiprus vyras, tačiau Vulgatoje (lotyniškame šv. Jeronimo Biblijoje vertime) aprašytas kaip metų amžiaus vaikas. Betliejaus ir Lado (Liddos) "nekaltieji", išžudyti Aleksandro Janajaus (I a. pr. m. e.) davė pradžią legendai apie 40 000 Erodo išžudytų kūdikių. Tai turėjo būti pašvęstieji. Jeruzalės Talmude rašoma, kad atstatant Šventyklą buvo rasti trys prarasto Įstatymo ritiniai. Vienas iš jų priklausė "mažiesiems", taigi Pašvęstiesiems. Arba agada, pasakojanti apie Simeono susidorojimą su "80 burtininkių". Panašu, kad tai susiję su jau minėtu tūkstančių pašvęstųjų išžudymu Liddoje. Agadoje galima matyti klasikinio alcheminio "senojo žmogaus" virtimo nemirtinga dvasia alcheminį procesą. Apie tai leidžia spręsti tai, kad šioje agadoje metalų perkeitimas vyksta griežtai tuo eliškumu kaip klasikinėje okultinėje sistemoje. "Lietus" šioje legendoje - tai mokymas (žinios), apsiaustas - tai tamsos, neaiškumo, paslaptingumo simbolis (šiuo atveju - dogmatinis fariziejų mokymas, Šamajaus mokykla). Be to "80 burtininkių", besisukančių šokyje, primena misterinį žvaigždes simbolizuojantį šokį.

Maasse Berešit (ezoterinis mokymas apie pasaulio sukūrimą) ir Maase Merkaba (mokymas apie lipimą prie Dievo sosto) - svarbiausios žydų mistikos temos. Ypatingų apmąstymų objektas buvo pirmasis Pradžios knygos skyrius apie pasaulio sukūrimą ir pirmasis Ezechielio knygos skyrius, Dievo sosto vežimo - "Merkabos" - vizija. Jos įžvelgiamos taip pat etiopiškoje Enocho knygoje, ketvirtojoje Ezdros knygoje ir kituose pseudoepigrafuose bei apokalipsėse. Mistinių ir teosofinių spekuliacijų daug išliko antrajame Mišnos rinkinyje - Toseftoje. Apie Merkabą išliko pakankamai žinių traktate "Chagigah". Žinomi tokie mistinės ir teosofinės spekuliacijos atstovai tarp Mišnos mokytojų, I a. pabaigoje priklausiusių Jochanano ben Zakajo grupei kaip kad pats Jochananas ben Zakajas, Elizeras ben Hirkanas, Akiba ben Juozapas ir "vyriausias kunigas" Išmaelis. Merkabos pavyzdys - legenda apie Išmaelį: esą jis išvydo šventykloje Achatrielį (tai mistinis dievo vardas), kareivijų Viešpatį, kuris sėdėjo Merkabos soste. Merkabos mistikams labai svarbus liudijimas, kad Išmaelis leido tyrinėti Merkabą. Taip jis buvo paverstas Merkabos vizionieriumi. Šis ezoterinis mokymas buvo puoselėjamas fariziejų sluoksniuose dar tebestovint antrajai Šventyklai. Pasak G. Scholem galima įžvelgti tris spekuliacijų apie Merkabą stadijas: anoniminiai senųjų apokaliptikų būreliai, Mišnos mokytojų spekuliacijos ir vėlyvųjų talmudinių laikų Merkabos mistika.

Ezechielio vizija, tapusi pagrindu Merkabai, buvo sukurta pagal Babilono laiptuotąją šventyklą (piramidės formos) ir turėjo astralinę formą. Už Sabaoth sosto vaizdinio slepiasi be abejo Dievo sosto vaizdinys iš ST (Ez 1: 10), apokaliptikos ir žydų Merkaba mistikos. Tai dar slaptesnis ir svarbesnis mokymas nei mokymas apie sukūrimą (maaseh bereschith). Sosto pasaulis žydų mistikui reiškia dievybės šviesos pasaulį su jos potencijomis, eonais ir viešpatijomis. Preegzistuojantis Dievo sostas aprėpia visas pavyzdines Kūrinijos formas. Vėliau Merkaba mistika perėjo į "Hekhalot" mistiką, kurioje medituojama Didžiojo Majestoto, jo sosto ir rūmų puikybė, dangūs, rojai, pragarai, sielų talpyklos. Sosto pasaulis - Merkaba - turi kambarius, rūmus. V - VI a. vadinamosios Hechalų knygos (Hechalot - dangiškųjų menių arba pilių aprašymai) - "Didžios Hechaalos" ir "Mažosios Hechalos" - ir yra pirmieji šaltiniai, kurie leidžia spręsti ir apie Merkabos mistiką. "Trečioji Enocho knyga" (kurią Odebergas priskiria net III a.) gerokai vėlyvesnė už "Didžiąsias Hechalas". Pastarųjų rišlus tekstas iš II a. gal, tačiau savo esamu pavidalu vargu ar ankstesni nei IV ar V a. G. Scholem spėja, kad apie leidimąsi nuo Merkabos sostą žemyn imta kalbėti apie III a.

Galbūt Merkabos mistikos atveju buvo atliekamos ir teurginės praktikos, nes minimas techninis terminas "naudoti" bei archontų vardai, reikalingi kylant. Mistikai patys save ėmė vadinti besileidžiančiais į Merkabą (tai vyko ekstazės būsenoje). Tad galimas dalykas Merkabos mistiką praktikuojantys sudarė organizuotų mistikų grupę. Jie savo patirtį laiko sielos pakilimu iki Dievo sosto, kur jiems leidžiama ekstatiškai įžvelgti Dievo didybę ir dangiškojo sosto paslaptis. Gali būti, kad šių grupių organizavimasis vyko dar vėlyvaisiais talmudiniais laikais, taigi III - V a. Palestinoje. Būta eretiškos dualistinio ir antinomistinio pobūdžio gnostikos. Būtent tokie gnostikai laikyti minimais (eretikai). Labai ryškus Merkabos ryšys su kosmogonija. Vienas iš tokių provokacinių ortodoksijos atžvilgiu dalykų yra kosminis šydas arba uždanga priešais sostą, skirianti Dievo garbę nuo angelų pulkų - joje jau yra atvaizdai visų daiktų. Tik per kosminės uždangos idėją buvo sukurta sosto pasaulio ir kūrinijos pasaulio sąsaja. Kai kuriuose žydų gnostikų sluoksniuose, buvo puoselėjamos eonų spekuliacijos. "Bahir" knygoje liko eoninių spekuliacijų liekanų. Vienas iš šaltinių joms buvo tekstas "Raza rabba" ("Didžioji paslaptis"), kuris laikomas vienu iš pamatinių slaptojo mokymo veikalų. Su ekstaziniu pakilimu iki sosto Merkabos mistikų sluoksniuoe susiję arba konkuruoja maginiai metodai: pav. "apsivilkimo vardu" procedūra - magas apsivelka Dievo vardu, išsiuvinėtu savo apsiauste. Vardai reikalingi kelionėje į Merkabą per septynerius rūmus ir per septynias dangaus sferas. Norint tęsti kelionę reikia žinoti planetų sferų valdovų archontų ir demonų vardus ir antspaudus (antspaudai - vardų išplėtimas, ilgi maginiai aprašymai). Daugelyje vietų aptinkame nekintamas formules graikų kalba, kurių žydų redaktoriai Babilone jau nesuprato ir laikė maginiais Dievo vardais. Fariziejai tikėjo astrologija. Jiems itin svarbūs buvo septynių planetų angelų ir 12 - a zodiako angelų mistiniai vardai. Tai reiškia, kad išmanantys galėjo šiais vardais burti ir priversti juos vykdyti jų valią. Jų supratimu kiekviena planeta apgyvendinta gerųjų ir blogųjų dvasių, angelų ir demonų. Saturnas apgyvendintas gerojo angelo Ktetolel ir demono Belzebubo. Žydų ir krikščionių sluoksniuose buvo plačiai išvystyta demonologija, klestėjo egzorcizmai. Judeokrikščionys užsiiminėjo maginiais gydymais. Talmudo mokytojai iššaukdavo antgamtines pasekmes dėka šventų vardų arba kokių nors veiksmų, kurie pagal jų tikėjimą nebuvo jokia nuodėmė. Vienoje baraitoje išvardijami Tekufoth, Gematrioh, angelų šnabždėjimas, demonų, palmių, lapių pasakos.

Merkabos tyrinėjimai buvo skirti nedaugeliui. Viešai kalbėti apie tuos dalykus buvo nepatartina. Jeronimas liudija žydų tradiciją, draudžiančią studijuoti Ezekielio knygos pradžią ir pabaigą iki asmeniui sueis 30 metų. Buvo priėmimo į Merkabos mistikų būrį sąlygų. Nustatyti doroviniai ir charakterio reikalavimai asmenims, kuriuos galima supažindinti su teeosofijos reikalavimais. Net somatiniai kriterijai pasitelkti. Naujokų tinkamumas buvo vertinamas, pasitelkiant fiziognominius ir chiromantinius kriterijus. Pav. žinomas tekstas apie chiromantiją - "Hakkarat Panim" (Veido pažinimas). Pasirengimas kelionei prie Dievo sosto - askezė. Kūno laikysena nurodoma, pav. galvos dėjimas ant kelių ir himnų, giesmių šnibždėjimas - gilaus nugrimzdimo į save laikysena, sukelianti prehipnozinę autosugesttiją. Sosto mokymu leista užsiiminėti tik gabiausiems ir tvirčiausio charakterio rabinams. Nurodoma, kad rabinams dalijantis tyrinėjimo rezultatais, kiti galėdavo tik klausytis. Kalbėti apie merkabą miniai buvo griežtai uždrausta. Chagigah 11b apie požiūrį Palestinoje į teosofines - kosmogonines spekuliacijas (merkabah ir bereschith) taip rašo: geriau negimti būtų, nei svarstyti apie tai, kas viršuje ir apačioje, priešais ir kas už. Tai yra Kūrėjo garbės pažeidimas, dualistinė erezija. Taip pat pavojingas ir mokymas apie Logosą, kai Logosas veikdavo kaip arkangelas Metatronas. Brandiems vyrams leista svarstyti apie kosmologinius klausimus, o apie apie tesofinius - tik medituoti. Viena svarbiausių mokymo apie merkabą laikymo slapta priežasčių - šio mistinio mokymo astralinis charakteris.

Merkabos mistikoje iškyla ir angelo Metatrono pavidalas - šios figūros priėmimo atveju iškyla dualizmo - dviejų dievų - pripažinimo pavojus. Soma ir ben Assaai (II a.) teigė, kad Šventojo balsas tapo passulio kūrimo metu Metatronu, tai nėra ko abejoti, kad tai prieštaravimas monoteistiniam požiūriui. Pasak Chagigah du rabinai sugebėjo pakilti į rojų (t.y. įsigilino į Merkabą). Gyvas ir sveikas liko tik Akiba, ben Assai regėjo ir mirė, o ben Soma regėjo ir išprotėjo. Dėl Metaatrono ben Ališa virto Acheru ("Kitu", išdaviku).

Merkaba spekuliacijose iškyla ir Dievo moteriškumo klausimas. Filonas teigė, kad Sofija (Išmintis) pastojo nuo Dievo Tėvo ir pagimdė vienintelį Sūnų. Prie tokios minčių eigos veda ben Soma iškeltas klausimas (Chagigah): ar aukščiausias kunigas (Dievas) galėjo turėti mergelę už žmoną. Pačioje Merkabos mistikoje Šechinos idėja jokio vaidmens nevaidina - Merkaboje neaptinkame jokio unio mystica ženklų, nors, be abejo, slaptasis vidinis daiktų sąryšis priklauso temoms, kurios Hechalose aptariamos. Tačiau agadinėje literatūroje aptinkami Šechinos vaizdiniai, svarstymai apie Dievo imanenciją ar įsigyvenimą pasaulyje. Vietoj to buvo aiškinamasi dievybės kūno, demiurgo matmenys (pateikiami milžiniški skaičiai), dimensijos, slaptieji kiekvieno Dievo kūno nario vardai, slaptieji vardai, teikiantys galią valdyti materialius reiškinius ir daiktus. Spekuliacijos apie Dievo kūną - Ši ur Koma - spekuliacijos, susijusios su Šechinos sąvoka, artimos eretikų grupėms. Šiame mokyme demiurgas mistiškai sužmogintas, suvokiamas kaip Dievo apraiška, bet vis tiek neprieinama jokiai įžvalgai. Išlieka paslėptosios Dievo garbės, kuri imama tapatinti su Šechina, sąvoka.

Būtent Merkabos spekuliacijos buvo pagrindas sefirotų sistemai ir per ją vėlesnei Kabalai. Žodis Kabala reiškia tradicija perduotą Dievo pažinimą. Kabalistai perima oertodoksinių teologų sąvokas tačiau suteikia joms kitokį turinį. Kabaloje kalbama apie 10 kūrimo potencijų, pasaulio kūrimo ir pasaulio valdymo savybių, Dievo atributų. Tai pagal Talmudo traktatus Rab (III a.) pagal Chagigah 12a išmintis, įžvalga, pažinimas, jėga, galia, griežtumas, teisingumas, teisė, meilė, gailestingumas. Buvo tikima, kad išsakant šiuos žodžius (vardus) pritraukiama milžiniška jėga. Tai yra pagrindas 10 - iai Kabalos sefirotų. Sefira (sefirotas) - Dievo savybė arba atributas, jo pasireiškimas, lygmuo ir dieviškos būties stadija. Iš jų susiformuoja pasaulis, vadinamas "sefirotų medžiu". Šie mistiniai Dievo atributai kartu yra šviesos pasauliai. Tas 10 atributų skyrimas turi analogijas Pitagoro bei Aristotelio sistemose. Jie pagrindžiami ir bibline medžiaga: Danieliaus pranašystėje rašoma apie 10 ragų, 10 Juozapo brolių, 10 prieglobsčio vietų ir t. t. "10" nėra paprastas skaičius, bet išplaukia iš orientalinės skaičių 3 ir 7 schemos. Kabaloje operuojama trimis emanacijų kolonomis ir trimis karalystėmis. Šios Trejybės paslaptis veda prie Filono, kuris Absoliutui priskyrė dvi "aukščiausias jėgas" - gerumą ir galią, iš kurių sąryšio gimsta trečiasis - Logosas. Tyrinėtojo E. Bischoff nuomone kabalistai patys jautė krikščionybės įtaką ir įvedė į kabalą trinitariškumo principą. Kabalos emanacijose "trys" yra pirmasis ir aukščiausias skaičius. Iš Tėvo (chaldėjų pirminis chaosas) emanuoja Šviesos arba gyvenimo principas; iš Išminties gimsta Sūnus; iš antrosios emanacijos kyla trečioji - Šventoji Dvasia (antrasis protas). Tai krikščioniškosios Dievo Trejybės ištakos. Tačiau krikščionių ideologai supaprastino kabalistinį trijų emanacijų modelį, kuriame trys emanacijos kartu su Tėvu formuoja Tetraktį - ketveriukę. Rabinai žinojo ir garbino "Senąjį Dienomis", iš kurio išėjo Išmintis ir Supratimas. Keter, Chokma, Bina sudarė aukščiausią Trejybę, emanaciją iš Vienio, esančio už laiko. Pasak Maurikijaus Bina arba Dangiškasis Protas yra krikščionių Šventoji Dvasia. En-Sof ir sefirotų koncepcija tapati gnostiniam mokymui apie eonus. Kabalos kosmologiniai vaizdiniai skirti atskleisti ir aprašyti Dievybės slaptą prigimtį, parodyti kaip transcendentinė, beasmenė En Sof dievybė virsta asmeniniu Toros Dievu. Siela, atsikračiusi savo ribų, nusileidžia į "Niekio gelmes", kur sutinka Dievą. Niekis yra pati Dievybė slėpiningiausiu pavidalu. Kūrimas tampa emanacijos simboliu.

Kabalos atsiradimą kabalistai praktikai perkelia į II a. Patys kabalistai kabalos iniciatoriais ir net tiesioginiais kūrėjais laiko tris talmudistus: rabį Ismael ben Elisa (130 m.), rabį Nechunjah ben Hakana (75 m.) ir ypač rabį Simeon ben Jochai (150 m.), nes jie laikomi "Soharo" autoriais. Kabalistas M. Laitmanas "Zoharo" autorioumi laiko patį Šimoną bar Jochajų. Kabala atsirado ne anksčiau Babilono tremties ir ne vėliau paskutiniųjų Hasmonėjų. Turbūt Liddoje reikia ieškoti Kabalos ištakų. Čia nuo seno buvo sakralinės tradicijos centras: po Šventyklos sunaikinimo čia buvo Sinedriono (Akademijos) rezidencija. Čia buvo Jamnijos akademija. Eliazaro, dėsčiusio Liddoje, mokiniu buvo rabis Akiba (15 - 135), kuris tapo "Sefer Jeccira" autoriumi. Akibos mokiniu buvo Simeon ben Jochai (jam priskiriama "Zoharo" autorystė). Liddoje galutinai kodifikuotas Palestinos Talmudas. Kita vertus, pralaimėtų žydų sukilimų išdavoje žydams užsisklendus, iki minimumo apribojus savo bendravimą su aplinkiniu pasauliu, žydiškojo identiteto pagrindu masėms paskelbus pačią Torą ir labai apribojus kosmologinius ir teosofinius svarstymus viešai, kabalos žinių sklidimas žydų masėse buvo labai sutrikdytas. Kabalistai savo tyrinėjimus galėjo vykdyti tik slaptai - kabala , "iš gėdos ir baimės prieš talmudistus slėpėsi slaptame kampelyje, apsimesdama agada". Kartu vyko nepaskelbtas kabalistų karas su racionalistais talmudistais.

Maasse Berešit - mokymas apie pasaulio sukūrimą - taip pat kėlė didžiulį pavojų monoteistiniam žydų tikėjimui. Pav. Midraše "Bereschith rabba" pasisakoma prieš tuos, kurie norėjo pasaulio kūrimą vien tik dievui paneigti ir priskirti tai angelui. Rabbi Isaak kalbėjo, kad angelai sukurti tik penktą dieną, kad eretikai negalėtų sakyti, kad Mykolas kažką darė po pietų, o Gabrielius vidurnaktyje. Rabinistinėje literatūroje atsispindi net manichėjiškas požiūris apie angelo Heros drabužius iš šviesos. Svarbu, kad tik šnabždant tai išsakyta, nors tokie eretikų vertinimai remiasi Psalme Nr 104 (2). Apskritai II - III a. rabinai disputuose su eretikais mokėsi persmelkti senąsias orientalines pažiūras ir naujas rytų ir vakarų gnozes žydų monoteistinės dvasios fermentu. Tokių diskusijų metu kai kurie rabinai - kaip Elischah ben Abujah ar Uriel Acosta - net atkrisdavo nuo ortodoksinio judaizmo, tapdami "Acherais" - apostatais (pasak traktato Chagigah 15b Elischah ben Abujah tirdamas Logosą - Metatroną gnostinio dualizmo kontekste įpuolė į pagoniškąjį fatalizmą). Griežtas rabinizmas atmetė oficialiose maldose vis eilę Dievo vardų, nes tame matė gnostinės erezijos pavojų. 12 arba 42 raidžių Dievo vardus - būtent tris ar dešimt kūriamųjų ir pasaulio valdymo dievo savybių antrosios šventyklos laikais pradžioje aukščiausiasis žynys dar viešai išsakydavo, o vėliau jie buvo perduodami tik doroviškai ir ideologiškai tvirtiems kunigams, o po šventyklos sugriovimo - tik brandiems rabinų mokiniams. Šiuos angelų vardus ir Dievo savybių nusakymus izraelitai perėmė iš babiloniečių. Priešegziliniu laikotarpiu tokiais buvo Lilith, Asasel, Satan, o poegziliniu laikotarpiu - Aschmedai (Asmodėjus), Sammael. Ofitų atliktas senatestamentinio dievo degradavimas į demiurgą atsispndi rabio Levi pranešime: gyvatė ėmėsi apšmeižti pasaulio kūrėją, sakydama: nuo šio medžio dievas valgė ir tada pasaulį sukūrė, o dabar jis jums sako, kad nevalgytumėte, nes nenori, kad jūs pasaulį kurtumėte ir būtumėte jam konkurentais. Filono tarpinės būtybės sąvoka sujungia platonišką demonologiją ir žydų angelologiją. Kaip angelai, taip ir demonai gali būti ir geri, ir blogi. Hebrajų kalboje nėra "demono" sąvokos. Dievai ir demonai paimti iš už Izraelio kaip kad Asasel, Lilit, Aschmodai, siekiant sumenkinti, paniekinti juos, paversti JHWH įrankiais, instrumentalizuoti arba padaryti Dievo priešininkais (Satan). Demonais imti laikyti dykumo gyvūnai, chaoso jėgos (Leviatianas, Behemot, Rahab), mirusieji kaip ribos arba požemio dvasios. Karo ligų ir gydymo dievas Reschef su strėlės ir skydo atributais (tai galima perskaityti Psalmėje Nr. 91) taip pat demono pavyzdys. Jis buvo nupersonalizuotas ir kartu virto JHWH tarnu. Įsivaizduojama, kad daug blogų dvasių kyla iš Adomo. Neatsitiktinai burtų knygos kyla iš Talmudo spekuliacijų apie blogas dvasias. Fariziejai savo slaptuose susirinkimuose išvystė panteistinį mokymą. Jų panteizmas buvo perimtas Kabalos. Pav. rabis Menachemas tvirtina, kad užsiėmimų metu jis pirmiausia studijuoja Talmudą su angelais, o paskui Asmodėjus pakyla į dangų, kad dalyvauti pokalbyje. Toliau jis mato kaip Dievas šoka su Ieva, padeda jai rengtis, šukuoja jos plaukus. Jis pasidaro visai mažas ir užima ne daugiau keturių alkūnių plotą, kai anksčiau užpildydavo pasaulį. 

4.7. Astrologija žydų visuomenėje

Anot judaizmo tyrinėtojo Giuseppe Veltri būtent astraliniai - mitologiniai vaizdiniai apsprendė plačiųjų masių pasaulėžiūrą. Ptolemėjas paaiškina kaip buvo pasaulio reiškiniai aiškinami dangaus kūnų konsteliacijomis. Pirmiausia stebėdavo atitinkamą Zodiako vietą, giminingą realybėje esančiai vietovei. Tada stebėdavo svarbų galią ir valdžią išreiškiantį žvaigždyną. Toliau atkreipdavo dėmesį į žvaigždyno padėtį horizonto atžvilgiu ir vietą Zodiake. Galiausiai stebėdavo jo pasirodymo laiką ryte ir vakare saulės ir horizonto atžvilgiu. Ernst Künzl teigimu būtent Farnese atlaso globusas (jo kopija padaryta 150 - 220 m.), labai įtakojo Antikos visuomenės astrologinį pasaulėvaizdį. Pasak astralinės krikščionybės tyrinėtojo A. Niemojewski neatsitiktinai ir Romos katakombų freskų piešiniai buvo kuriami su Farnese globusu rankose. Tai, kad žydams reikėjo astronominių žinių, aišku iš kalendoriaus reikšmės. Judėjoje leista buvo užsiiminėti astraliniais dalykais dėl astronominio kalendoriaus sudarymo, švenčių datų nustatymo ir tam, kad būtų galima atpažinti ir persekioti pagoniškas astralines pažiūras. Patys rabinai tikėjo astrologija. Talmude rašoma, kad vienas jų sakęs: kas gimė po Marso ženklu bus karingas vyras. Palanki ar nepalanki planetų reikšmė rabinišku supratimu remiasi faktu, kad Dievas kiekvienai planetai yra suteikęs pagrindinį charakterį, kad ji (planeta) žmonėms turėtų tam tikrą įtaką. Žvaigždynas taip pat Dievo kūrinys ir išankstinius numatymas arba žmogaus likimo kaita priklauso nuo žvaigždyno įtakos, taigi tai nėra aklas likimas, bet priklauso nuo dievo vedimo. Tuo remdamiesi kai kurie rabinai teigė, kad žydams žvaigždynai įtakos neturi. Rabis Jehudah klausė (III a.): iš kur man žinoma, kad Izraeliui žvaigždynai neturi jokios galios? Nes Pradžios knygoje sakoma, kad Dievas vedė Izraelį laisvai į laisvę. Traktate Schabbath 75 a cituojama žmonių pareiga suprasti astronominius stebėjimus ir apskaičiavimus, žinoma žydiškai - astrologine prasme, t.y., kad dieviškoji lemtis yra ir ji atsiskleidžia žvaigždžių rašte ir tai suvokiama žinančiam, nors malda ir atgaila nulėmimą suardo. Mintis, kad Sandoros palapinė yra danguje saugomos didžiosios Dangaus palapinės simbolis, fiksuota Išėjimo knygoje (26: 15). Skaičių knygoje kalbama apie 12 jaučių, atitinkančių 12 genčių ir 12 žvaigždynų. Tai neabejotinai siejama su Zodiaku. Midraše "Thanchuma" sakoma, kad 12 genčių remiasi pasaulio tvarka, nes diena turi 12 valandų, naktis 12 valandų, metai - 12 mėnesių, o Zodiakas - 12 ženklų. Rubenas Pradžios knygoje lyginamas su Vandeniu, vandens ąsočiu. Pesachim 94a sakoma: Saulė nejuda, o planetos sukasi apie ją. Succa 28a: mažiausi iš Hillelio mokinių turėjo žinias reikalingas žvaigždžių judėjimui suprasti. Schabbath 75 a sako, kad yra pareiga žvaigždes suprasti. Hi 38, 33 klausia: ar tu žinai mistar (dangaus raštą)? Oficialaus talmudinio judaizmo kūrėjai fariziejai buvo astrologiniai entuziastai. Fariziejai anot Flavijaus žinojo ir naudojosi septyniais septynių planetų angelais ir 12 - a zodiako angelų turėjo mistinius vardus. Jie tvirtai laikėsi įstatymo, kur chaldėjų planetų dievai buvo degraduoti iki angelų ir demonų. Jie tikėjo, kad galima jų vardais burti ir priversti angelus (demonus) vykdyti jų valią. Saturnas pavyzdžiui apgyvendintas gerojo angelo Ktetolel ir demono Belzebubo. Jėzus neatsitiktinai kaltintas, kad išvarinėja Belzebubo vardu. Tai reiškia, kad fariziejai manė, kad Jėzui pavaldi ta blogoji Saturno dvasia. Apokaliptikams buvo būdingos kosmologinės spekuliacijos, istorijos periodizavimas. Pasak religijotyrininko A. Jeremias skaičius 70 yra tik liekana skaičiaus "72", kuris kyla iš babilonietiško metų dalijimo į 72 savaites. Enocho knyga kalba apie 70 piemenų, kurie yra ne kas kita kaip laikus valdantys žvaigždynų angelai. Religijotyrininkas Gunkel mano, kad už apokaliptikos slypi astronominės spekuliacijos - kalbama apie 4 metų laikus, 7 savaitės dienas (planetas), 72 (70) savaičių penkiadienius, 12 Zodiako žvaigždynų. Babiloniečių įtakoje liaudis žiūrėjo į dangų kaip vieną ant kitos sudėtas dangiškas patalpas, kuriose įsikūrusios švytinčios būtybės - septynios planetinės galios. Žydų tikėjimas apie septynis archangelus neabejotinai paimtas iš babiloniečių. Septynios dvasios simbolizuojamos septyniais fakelais prieš Dievo sostą bei septyniais altoriais. Visa tai reiškia septynias planetas ir paimta iš Mitros religijos. "Beraschot" žino septynias žvaigždžių arba angelų klases. H. Bousset pritaria nuomonei, kad skaičių schema eraniškoje (persiškoje) apokaliptikje - skaičiai 4 ir 12 - kyla iš babiloniškos terpės. Kalbant apie skaičių "12" tai galima pastebėti, kad kaip tik nuo jo kilo Zodiako vaizdinys, o ne atvirkščiai.

Žydų pasaulėvaizdis ir ST interpretacijos formuotos astralinės mitologijos metodais. Pav. pasaulio kūrimo metu Avinas buvo aukštutiniame meridiane. Enochas ir mato Aviną kulminaciniame taške arba dangaus viduryje. Enocho knygoje Žmogaus sūnus turi ir mesijinę, mitologinę reikšmę ir yra ir žvaigždėtame danguje (Oriono žvaigždyne) Avino kulminacijoje - rytų horizonte. Svarstyklės apačioje, todėl Orionas teisėjas. Orionas pakyla iš dangiškos vandens karalystės, per kurią Eridanas teka ir kurioje be Žuvų yra Ožiaragis, Banginis ir kiti žvaigždynai. Jis tarsi griebiasi už Pieno tako "kalno" ("Siono kalno") ir griūna. Orionas laikytinas Saulės atstovu ir ta akimirka sutampa su Vėžio pakilimu (vasaros saulėgrįža). Tokiais apokaliptiniais vaizdais žmonės pakildavo virš fariziejų įstatyminio dvasingumo siaurumo. Pauliaus Laiške Galatams primetama kvailiams, kad jie garbina dienas ir mėnesius ir laikus bei metus. Ten žodis "elementai" reiškia pirmines būtybes, elementariąsias dvasias arba žvaigždynų dvasias. Išlikęs Paryžiaus maginis burtų papirusas su žydų maldomis planetų angelams (ar demonams). Enocho knygose pasaulio elementai turi savo dvasias, angelus, vyresniuosius. Tai gyvos būtybės ir planetų dvasios, juo labiau, kad elementai siejami su švenčių kalendoriumi. Neatsitiktinai Mozės įstatymo laikymasis susijęs su elementais - su dienų, mėnesių, pasninkų ir metų laikymusi, t.. y., švenčių ciklu - jaunaties, Tischri mėnesio, paschos (nisano mėnesio) datos nustatymu. Nekreipiant dėmesio į "dienas" buvo galima labai supykdyti žvaigždėse gyvenančius angelus ir archangelus. Taip elementai tampa pasaulio valdytojais ("Saliamono Išmintis" (7: 17). Taigi, supratimas, kad angelai, sutapatinti su planetomis, valdo laiką ir likimą, yra ir gnozėje, judaizme. Petro laiškas (NT) susieja graikų stabmeldstę, egiptiečių gyvūnų garbinimą ir žydų angelų bei žvaigždynų sudievinimą.

H. Wincklerio nuomone žydų astrologinis pasaulėvaizdis yra babiloniškos kilmės. Pav. galima rasti atitikmenis tarp pentagramos kaip penkių planetų dievybių ir penkių dienų savaitės bei septynių dienų savaitės ir septynių planetų. Metai iš 365 dienų dalijami į 72 penkių dienų savaites. Tuomet išeina, kad yra 360 dienų ir 6 dienos. Taip gauname 73 savaites. Taigi šventės švenčiamos tam tikromis dienomis. Pascha iš karto astronomiškai apspręsta, nes jos vardas reiškia Metų pradžios pilnaties šventę: tai pilnaties stebėjimo naktis (simmürim). Jau buvo rašyta, kad babiloniečiai Zodiaką įsivaizdavo kaip pakopas (taigi, išeidavo zikūratas), nes atskirų planetos formavo septynis koncentrinius ratus. O tos pakopos (zikūratas), ar nebus kopėčios, kurias Jokūbas Bethel matė, ir ant kurių Jahvės sostas? Pagal babilonišką sampratą Mėnulio pilnatis yra šiaurės polius, o Saulė - pietų. Zodiako ir ekliptikos Šiaurės polius yra tas, kurs yra Anu, taigi, aukščiausia laiptų pakopa. Šią pakopą Mėnulis pasiekia kartą per mėnesį. O Saulės (dienos) vakaras - tai šabas, t.y. kai Saturnas geriausiai matomas. Taigi šabas tai septintoji diena. Taip etimologiškai paaiškintina šabo sąvoka. Savaitės dienos apsprendžiamos planetų, t. y. yra jų apsaugoje. Talmude pasakojama kaip Mozė savo tautiečiams Egipte išprašė vieną poilsio dieną. Kai faraonas paklausė, kokią dieną jis norėtų pasirinkti, jis atsakė: tą, kuri planetai Saturnui yra pašvęsta. "Satam" Talmude reiškia Šabo žvaigždė. Pagal prietaringą pasaulėžiūrą penktadienis, kuris yra aukščiausia palaimos diena, liaudyje yra nelaimės diena. Talmudas kaip tik įrodo, kad poegziliniu laikotarpiu šabas buvo laikomas nelaiminga diena. Jei kalbame apie savaitės kilmę ir jei žymime jos punktus planetomis - Mėnulis, Merkur, Venus, Saulė, Mars, Jupiter, Saturn - gaudami heptagramą, šabas būtų septintoji diena.

Astralinės babilonietiškos kilmės biblijinių pasakojimų yra daug. Abraomas ateina iš Mėnulio garbinimo vietų - Uro ir Harano. Jo žmonos vardas Sarah (sarratu yra Nrnulio dievo Harane žmona). Jo sesers vyras - Labanas (t.y. Mėnulis). 2 Karalių knygoje (23: 5) akivaizdžiai demonstruojamas babiloniškas Mėnulio kultas. Pasak Izajo (3: 18) jeruzalietės nešioja mažus auksinius mėnuliukus. Kitame šaltinyje (Ri 8: 21) rašoma, kad ant kaklų nešiojami maži karo kupranugariai, kas verčia galvoti apie priešpilnį - vaisingumo ir augimo simbolį. Hamurabio laikais babiloniečiams keturi svarbiausi dievai buvo įprasminti astronomiškai. Mardukas reiškė rytą, pavasarį, rytus ir šiaurę, Ninib - vasarą, pietus, Nergal - naktį, žiemą, Nebo - vakarą, rudenį, vakarus ir pietus. Šie keturi pavidalai vaizduojami kaip žmogus, liūtas, jautis ir erelis ir tai vėl išnyra izraelitų simbolikoje (taip pat ir evangelistų simbolikoje). Kaip ir pas babiloniečius biblinis pasaulis dalijamas į tris dalis: dangus, Žemė ir vanduo (dangus, Žemė, požemis). Kalbant apie istorijos periodizavimą, Jubiliejų knygoje įteisintas istorijos dalijimas į metų savaites ir pasaulio metus. Tvano vaizdinys yra astralinis mitas. Simsono istorija persmelkta saulės motyvais. Jo gimimo vieta - Bet-Semes buvo sena Saulės kulto vieta. Jo vardas reiškia mažą saulę. Garbanos sietinos su saulės spinduliais. Plaukai jo stiprybė, nes tai pabrėžia jo kaip Saulės stiprybę.

Astrologinis turinys išryškėja aukštųjų (pirmųjų) kunigų (žynių) drabužių puošyboje. Drabužio kraštas papuoštas auksinėmis granatų formos lentelėmis ir varpeliais. Pagal Talmudą granatų lentelių (Granatäpfeln) skaičius yra 72, 365 arba 12 (12 Zodiako ženklų, 72 penkių dienų savaitės, 360 ar 365 dienos). Taigi drabužis simbolizuoja dangaus vaizdą. 12 brangakmenių lygintina su 12 brangakmenių ant Ezechielio Pirmojo žmogaus (Ez 28, 13). Mozės įpėdinis Jošua yra vadinamas žuvies sūnumi (Josua Ben-Nun), o žuvies (Ea) sūnumi yra ir Mardukas. Todėl Jordano perėjimas, išdėstant jame 12 akmenų, gali būti lyginamas su Marduko kova prieš Tiamat. Keturios rozetės žymi keturias likusias planetas kaip žiūrovus (ne tiek svarbias). Kabalistai kiekvienai planetai priskiria arkangelą (Raphael = Saulė, Gabriel = Mėnulis, Chamael = Mars, Michael = Merkur, Zadkiel =Jupiter, Annael = Venus , Sabathiel arba Kephziel = Saturn). Jono apokalipsėje vaizduojamas sėdintis soste Dievas, apjuostas smaragdine vaivorykšte. Iš kairės ir dešinės jam dviem pusračiais 24 vyresnieji baltais drabužiais. Šalia sosto liūtas, erelis, žmogus, jautis. Tai dangas vaizdas. 24 vyresnieji atitinka Zodiako dalijimą į 24 dalis. Babiloniečiai šalia Zodiako žvaigždynų reikšmę teikė dar 24 žvaigždynams, iš kurių 12 priklauso gyvųjų sričiai, o 12 - mirusiųjų karalystei (be to, šie 24 žinomi kaip Visatos teisėjai). Avinėlis pagal apokaliptikus turi septynis ragus ir akis (Enocho knyga 90: 37). Kosmografiniame paveiksle atstovaujamos septynios akys, o septynios dvasios prie Dievo sosto pasak Klemenso Aleksandriečio suvoktinos kaip planetos. Septynios žvaigždžių dievybės jau Ezechielio knygoje pasirodo kaip septyni Dievo pasiuntiniai,o pas Zachariją kaip septynios Dievo akys ar septyni šviestuvai Šventykloje. Pas apokaliptikus septynios planetos suvokiamos kaip septyni fakelai prie Dievo sosto. Moteris saule apsigobusi ir karūnuota 12 žvaigždžių, kuriai po kojomis Mėnulis, yra dangaus karalienė, metų laiko reprezentantė. Ji tapatinama su Mergele, nes saulėgrįžos vidurnaktį Mergelė yra horizonto rytuose. Po Mergelės pateka Gyvatės (Drakono) žvaigždynas virš Svartyklių ir atrodo, kad Mergelė yra persekiojama. 12 žvaigždžių ant jos karūnos - 12 Zodiako ženklų. "Pistis Sophia" kalbama apie basilicus serpens (slibiną) su septyniomis galvomis. Slibinas, kuris reprezentuoja žiemos (lietų meto) galią, vaizduojamas kaip vandens gyvatė. Targume Onkelos (Skaičių knyga 24: 17) žvaigždė rytuose pristatoma kaip mesijo gimimo ženklas. Tai, kad Jeruzalės Šventykla aprašyta pagal babilonietišką provaizdį, pagal dangišką provaizdį, matosi iš Ezechielio knygos. Siono kalnas iškyla kaip mitinis kalnas, kurio šiaurinė pusė atitinka pasaulio šiaurinį tašką ir įėjimą į Šventyklą. Šventyklos pakopos atitinka planetų sferas - pakopas. Jachino ir Boazo kolonos reprezentuoja priešingus Saulės ekliptikos punktus. Septynių šakų šviestuvas simbolizuoja septynias planetas. Šešios pakopos, kurios veda į Saliamono Šventyklos sostą, reiškia šešias dangaus pakopas, vedančias į aukščiausią dangų. Jau midrašuose "Beresch. r. Par.", "Tanchuma" Dievo sostas aprašomas kaip pakopos, einant į septintą dangų. Dovydo šokis (2 Samuelio knyga (6: 14) simbolizuoja dangaus kūnų judėjimą. Kiekvienas Zodiako ženklas atitinka tam tikro aukščiausio kunigo drabužio brangakmenį, o juos savo ruožtu atitinka pirmojo žmogaus drabužio brangakmeniai (Ezdros knyga 28: 13), o taip pat babiloniškų ritualinių lentelių brangakmeniai.

Izraelio tauta Talmude ir Midraše pristatoma kaip Mėnulio tauta. Kiekvieną mėnesį džiaugsmingai švenčiama jaunatis. Mozė lyginamas su Mėnuliu. Pranašas Jeremias rašo apie Mėnulio kulto likučius. Mėnulis vadinamas Dangaus Karaliene ir su Mėnuliu fiziškai susijusios moterys aukoja Mėnuliui meduolius kaip mėnulio atspindį (simbolį). Mėnulis kaip dieviškos visagalybės simbolis yra rabiniškas pasaulio valdovo Sino monoteizavimas. Taigi, visa tai - senojo Mėnulio kulto reminiscencijos.

Orientalinis pasaulėvaizdis atsispindi pasaulio sampratoje. Pasaulio dalijimas į vandenį, žemę, orą atitinka dangišką pasaulį, kur yra dangaus okeanas, žvėrių ratas, šiaurės dangus. Tai matosi ir dangų skaičiuje: dažnesnis vaizdinys apie septynis arba aštuonis dangus. Tas pats sakoma Talmude (Chagiga 12^): yra septyni dangūs. Taip pat tokio supratimo pėdsakų yra ir ST: Psalmėje Nr. 19 kalbant apie kalbama naudojama daugiskaita - dangūs.

Žvaigždės suvokiamos kaip gyvos būtybės, o Jahvė kaip angelų būrių, kareivijų (Zebaoth) Viešpats. Traktate "Berachoth" Dievas sako: aš sukūriau 12 Masaloth (Zodiako ženklų), o kiekvienam Masal - 30 Chajil ir kiekvienam Chajil - 30 Ligjon. Kitur rašoma: dangaus jėgos juda. Aišku, kad čia turimi galvoje dangaus kūnai. 12 Izraelio genčių atitinka 12 Zodiako ženklų. Genčių stovyklos aprašymas (Skaičių knyga 2) atitinka dangaus paveikslą: genčių išsidėstymo tvarka grupėmis 4x3 atitinka dangaus objektų išsidėstymo tvarką - 4x3 Zodiako ženklai pagal Saulės kelią per metus. Taip pat (4x3) išdėstyti brangakmeniai ant aukštojo kunigo drabužio. Keturios pagrindinės gentys su 2 šalutinėmis atitinka pasaulio šalis (Riubenas - pietus, Danas - šiaurę, Juda - rytus, Efraimas - vakarus). Šios gentys turi aukštojo kunigo drabužio brangakmenių spalvą. Be to, Riubeno genties skydas vaizduoja žmogų, Judo - liūtą, Efraimo - jautį ir Dano - gyvatę (tačiau ši gentis savo simboliu vėliau išsitinko erelį). Kai Jošua įrengia 12 akmenų 12 - ai genčių Jordane, tai atitinka 12 Zodiako ženklų įrengimą ant pasaulio ribos po Metų dievo pergalės prieš vandens gyvatę babiloniečių mite. Ireniejus tą patį sako apie evangelijas: jų keturios, nes yra keturios pasaulio šalys ir keturi vėjai. Orakulo efodas - tai greičiausiai papuoštas kunigo drabužis. Maginė jėga glūdėjo jo piešinyje - jis vaizdavo dangų su planetomis kaip dievo valios reiškėjomis. Angelai aiškiai turi astralinį charakterį. Jų vardus izraelitai atsinešė iš Babilonijos - taip sako Rosch ha-schanah I 2. Tas pats sakoma apie angelus Michael, Raphael, Gabriel, Uriel, kurie yra keturių pasaulio šalių kunigaikščiai. Čia ne kas kita kaip babiloniečių keturi pasaulio kampai, kurie atitinka planetas (Uriel yra Mardukas, Gabriel - Ninib ir pan.).

Kalbant apie žydų tikėjimą angelais galima pastebėti, kad septyneto vaizdavimas šviestuvais, fakelais, akimis ir žvaigždėmis plaukia iš to, kad žvaigždės įsivaizduotos kaip dievybės akys, o kulte vaizduotos fakelais ir šviestuvais. Jono apokalipsės 24 - i vyresnieji ir babiloniečių 24 dievai kaip Visatos teisėjai) tai žvaigždės, kurios grupuojasi pasak Diodoro apie Poliarinę žvaigždę, kaip kad tie 24 apokalipsėje apie Dievo sostą, iš kurių 12 šiauriniame pusrutulyje, o 12 - pietiniame. Keturi paslaptingi gyvūnai Ezechielio knygoje turi keturias galvas (žmogaus, liūto, jaučio ir erelio - ir Jono apokalipsėje tos pačios galvos) siejami su keturiais ratais. Čia sostas yra dangaus vaizdavimas. Ratai padengti akimis, taigi žvaigždėmis. Skaičiai 4, 7, 24 susiję su babiloniečių dievų grupėmis. Dangus turi keturis kampus, todėl pagal žydišką sampratą yra keturi pagrindiniai angelai, žvaigždžių vadai arba "veido angelai" keturiose Viešpaties pusėse. Senoji izraelitų tradicija žino keturis vėjų angelus. Tai reiškia, kad jų vaizduotėje sostas arba sosto vežimas yra nešamas keturių genijų, ant kurių rymo dangus. Visas vežimas gali judėti keturiomis kryptimis: į priekį, atgal, kairėn, dešinėn, panašiai kaip regimai dangus ir juda. Dar atkreiptinas dėmesys, kad pas Ezechielį šios keturios būtybės savo sparnais sukelia galingą triukšmą: tai jokiomis žemiškomis ausimis negirdimas dangaus skambėjimas (Psalmėje Nr. 19: 1 - 5 kalbama apie sferų muziką).

Ezechielio knygoje dangiškosios Jeruzalės aukštame kalne Šventykla turi 12 - ą vartų (po tris kiekvienoje pasaulio pusėje). Miesto sienos ir vartai išpuošti brangakmeniais (vartai iš perlų). Ant vartų po angelą. Kalbėti apie 12 dangaus vartų, kurių kiekvienas turi savo dievybę arba žydams angelą, yra labai orientališka. Per miestą teka upė - neabejotina kad čia turima galvoje Pieno takas. Ir babiloniška tradicija žino 12 brangakmenių. Ir kaip kad septyni metalai su septyniomis planetomis susiję, taip dvylika brangakmenių su Zodiako ženklais.

4. 8. Žydų magija

Nors kai kurie tyrinėtojai laikosi nuostatos, kad magija žydų visuomenėje buvo tik liaudies reikalas, kad tik masės puoselėjo archainius antropomorfinių dievybių vaizdinius ir imdavosi manipuliacijų maginėmis jėgomis, tačiau pasak Giuseppe Veltri jie neįvertina fakto, kad mums prieinama tik rabiniška literatūra ir kad ji susijusi su magija kasdieniniame gyvenime. Anot G. Veltri pati hebrajų kalba buvo panaudojama teurginiams veiksmams ir tai susiję su įsivaizdavimu, kad Dievas kalbėjo hebraiškai ir kad hebrajų kalbą jis laiko sava. Kas įvaldo galingą šios kalbos, kuria buvo sukurtas pasaulis, poveikį, gali teurgiškai paveikti realybę. Babilono ir Palestinos Talmuduose aptariant mantiką išsakomas skirtumas tarp leidžiamų ir neleidžiamų maginių veiksmų. Įstatymas pabrėžtinai draudė būrimus, bet rabinai apribojo jo veikimą: buvo turimi galvoje tik tikri burtininkai, kurie padedami slaptų menų padaro kažką realaus, bet ne apgavikai, kurie tik mulkina žmones. Rabinų įsitikinimu tik nekromantija yra draudžiama, nes nekromantas yra tikras burtininkas, jis realiai veikia. Draudžiami vadinamieji amoritų, t.y. svetimųjų, papročiai. Burtininkas rabinišku supratimu yra tas, kuris naudoja uždraustus - kuriamuosius - dieviškos galios aspektus. Be to, buvo uždraustas šių menu praktikavimas, bet ne mokymasis. Akių dūmimu rabinai laiko tai, kas dabar vadinama "baltąja magija". Rabinas Abbayes sako: kas naudoja tikslias priemones, tas veikia su demonų pagalba, kas tokių priemonių nenaudoja, atlieka burtus. Taigi skiriama magija ir demonologija (pastebėtina, kad blogųjų dvasių (Mazzikin) ir velnių skaičius (Schedim) skaičius milžiniškas). Nebuvo ryškios ribos tarp magijos ir medicinos. Magija buvo uždrausta, tačiau toleruojama. Pati burtų galia nebuvo ginčijama. Burtai beveik legaliai naudoti gydymo tikslais, bet tada jie nevadinti burtais. Buvo Talmudo mokytojai, kurie naudojosi leistiems tikslams menu, kuris pagrįstai gali būti įvardijamas kaip burtai: kartą Eliezer ben Hyrkanos vienu žodžiu padarė taip, kad visas laukas užsipildė agurkais, o kitu žodžiu agurkai susiririnko kitoje vietoje. Talmudo mokytojai iššaukdavo antgamtines pasekmes dėka šventų vardų arba kokių nors veiksmų, kas pagal jų tikėjimą nebuvo jokia nuodėmė, bet jie neneigė, kad tokie pat veiksmai gali būti pasiekti ir dėka nešventų vardų arba dėka uždraustų veiksmų.

Galimas dalykas, kad rabinų spekuliacijas raidžių magija šiek kiek įtakojo ir helenizmo bendros tendencijos. Savo ruožtu žydų magija buvo žinoma ir už žydų visuomenės ribų ir buvo labai patraukli nežydams (graikai pavyzdžiui magijoje naudojo žydų vardus - Iao, Sabaoth, Adonai). Žinomi tokie žydiškos kilmės graikiški užkeikimai: aš užkeikiu tave, demoniškoji dvasia, kuri čia esi šventojo Aoth Abaoth vardu ir Abraomo bei Izaoko dievo vardu (Aoth ir Abaoth ne kas kita kaip Sabaoth trumpinys). Liaudyje buvo plačiai praktikuojama mantika. Matyt labiausiai buvo paplitęs mirusiųjų klausinėjimas, pranašavimas, skaičių aiškinimas (kitaip nebūtų draudžiama). Ozėjas (Ozėjo knyga 4: 12) polemizuoja apie būrimą medžiais. Buvo buriama iš kepenų (hepatoskopija). Prie maginių praktikų priklauso gematrija, nekromantija, skaičių mistika, sapnų aiškinimas ir kt.

Magijai, t.y. būrimui - pranašavimui, gydymui ir kenkimui - plačiai naudoti amuletai, maginės knygos: angelų ir demonų vardai, slapti vardai ir biblijos eilutės, naudotos užkeikimui, žolės, mineralai, šlapimas ir pan. Žydų magijos tyrinėtojos D. Schmid teigimu amuletams priskirtini tokie žydų kulto reikmenys kaip tefilinai (gr. Phylakterion - filakterijus, Tefillin arba amuletas), kapsulės ant durų staktos su rašto ritinėliais pergamente, kuriose išrašytos eilutės iš Pakartoto įstatymo knygos (Mesusa), maginiai siūlai (die Zitzit des Tallits), Misrach ir Schiwiti. Magija nors Toros buvo uždrausta, tačiau faktiškai praktikuojama. Žydų liaudies medicina naudojo ir gamtos priemones - specialiai pagamintas gydymo priemones, taip pat amuletus kaip tekstus (schemot - teisingų vardų žinojimas). Mesusa minima Pakartoto Įstatymo knygoje (6: 9 ir 11: 20). Mesusa buvo pritvirtinama ant durų staktos. I - II a. jau galėjo būti naudojama. Zizit yra siūlai (die Schaufäden) ant žydų maldos apsiausto ir aiškiai turi amuleto reikšmę (39 siūlo kilpelės reiškia skaičių 272 ir tai, kad "yra tik vienas dievas"). Zizit simbolizuoja ypatingą Izraelio vietą tarp kitų tautų. Zizit kaip ir Tallit pradžioje turėjo identifikacijos su totemu reikšmę.

Filakterijai (Tefilin), žydų maldos diržai sudaryti iš dviejų odinių dėžučių, kuriose yra pergamento gabaliukai, ir juodo odinio diržo. Jie buvo naudojami rytais, sakant maldą Schma. Talmude (BT Berachot 6a) rašoma, kad patas Jahvė reikalauja nešioti tefiliną ant kaktos. Tyrinėtojų bandoma aiškinti, kad tefilinas išsivystė iš Kaino ženklo (Ezechielio 9: 4 remiasi). Pavyzdys - auksinė kaktos plokštelė su dievo vardais, nešiojama aukščiausio kunigo. Arba tatuiruotė ant kaktos, galėjusi turėti apsauginį charakterį arba reikšti identifikaciją su dievu - totemu. Tefilinas greičiausiai atsirado I a. pr. m. e. ir greičiausiai kilęs iš totemo. Jo apsauginė - kaip amuleto - reikšmė žydų supratimu kyla iš Dievo galios.

Kaip amuletai naudoti Dievo ir angelų vardai, Biblijos eilutės, aptariančios Dievo atributus. Tokiuose amuletuose buvo išvardijamos amuleto funkcijos, amuleto nešiotojo ir jo motinos vardas. Amuletuose dažniausia naudoti Dievo ir angelų vardai buvo Schaddai (visagalis) ir tetragrama YHWH. Tetragrama ateina ir iš Zoharo - ten kalbama apie raidę "jud", kuri susijusi su mazgais, reiškiančiais Keter, Hokhmah ir Binah sąvokas. Schaddai veda į psalmę Nr. 91, tačiau yra nuomonių, kad šio vardo kilmė akadiška (iš shadu - kalnas) ir gali būti identiška su amoritų dievu. Harriet Lutzky jį sieja su motina - deive Aschera. Buvo paplitusios burtų knygos, galbūt kilusios iš savotiškų amuletų - lapelių su Dievo vardais. Eilutės iš psalmių labai svarbus žydų magijos komponentas. Psalmė Nr. 91 - klasikinis apsaugos nuo demonų pavyzdys. Joje 130 žodžių, o 130 metų skiria Adomą nuo Ievos... Galima klausti ar tokie reikmenys ir manipuliacijos jomis - tai magija ar religijos sritis? Danieliaus knyga (5: 12 ir 16) ir talmudinė literatūra leidžia mazgų magiją. Rašoma, kad vaikų ant kaklo nešiojama virvutė su mazgais, apsaugo juos nuo ligų. Mišnoje minima, kad vaikai šabo dieną turi būti aprūpinti virvelėmis ir varpeliais, kad taip apsisaugoti nuo blogo žvilgsnio. Judėjos dykumoje archeologai rado taip vadinamą amuletą "Amulett-T-Shirts" iš 130 m. Du sidabriniai amuletai, rasti Jeruzalėje iš VII ar VI a. pr. m. e. (su kunigų palaiminimo tekstu iš Skaičių knygos (6: 24 - 26) paleohebraiška kalba. Stebina amuletų nebuvimas 516 pr. m. e. - 70 m. laikotarpiu. Gal būt dėl to, kad tuo metu buvo naudojami nemetaliniai amuletai. Angelų magija nueina į senąjį Izraelį, galbūt įtakojant Egiptui.

Galbūt į pirmosios Šventyklos laikus eina paprotys ant kūno rašyti Dievo vardus, kurie sietini su Kaino ženklu arba apsaugos ženklu iš Ezechielio knygos (9: 4), nors tatuiravimo praktiką uždraudė Mišna apie 200 m. Friedlaenderio įsitikinimu Palestinoje plito gyvatės ženklo (signum serpentinum) nešiojimas. Jo nuomone pasakymą, kad daugybė žmonių nešiojo gyvatės ženklą ant savo rankos ir kaktos reikia priimti pažodžiui. Po to kai karalius Hiskija sunaikino vienos sektos puoselėto gyvatės kulto atvaizdą, žydai toliau puoselėjo gyvatės kultą, gamindamiesi ženklus, atvaizdus, burtus, užrašytus ant metalinių lentelių, kurias nešioji ant kaklo kaip filakterijus, kaip apsaugos priemonę. Kad signum serpentinum pirmajame krikščioniškajame amžiuje buvo labai paplitęs, rodo halachiniai nutarimai. Viename jų sakoma: jei bus rastas daiktas su saulės, mėnulio ar slibino (gyvatės) atvaizdu, meskite jį į Negyvąją Jūrą. Iš ben Azzai lūpų žinoma apie tai, kad signum serpentinum buvo suvokiamas kaip stabmeldiškas saulės ir mėnulio garbinimas. Ben Azzai laikais Drakono kultas pasak Friedlaenderio Palestinoje jau buvo užsimezgęs. Toliau aptariama halacha sako, kad visi žvaigždžių atvaizdai leidžiami, išskyrus saulės ir mėnulio ir visos figūros leidžiamos, išskyrus žmogaus ir visi portretai leidžiami, išskyrus drakono. Rabio Eleazar ben Zadok (gyvemno II a. pirmoje pusėje) žodžiais tariant: visokių atvaizdų buvo Jeruzalėje tik ne žmogaus, o drakono atvaizdas buvo uždraustas. II a. viduryje Izajo žodžius apie Siono dukras rabis Jose aiškino taip, kad Siono dukros nešiojo drakono atvaizdus ant savo batų. Būtent šie populiarūs gyvatės (drakono) atvaizdai leidžia paaiškinti priesaką nešioti tefilinus (filakterijus). Filakterijai tai ne kas kita kaip apsaugantysis amuletas. Talmudas juos dar sieja su Kemeoth - metalinėmis plokštelėmis, nešiotomis ant krūtinės su atvaizdais ir burtų užrašais. Tai leidžia spėti, kad fariziejų filakterionas atsirado tik dėka signum serpentinum. Panašu, kad gyvatės amuletas jau I a. pradžioje, kai žinios apie Tephillin naudojimą dar neaiškios, tarp žydų buvo taip paplitęs, kad fariziejams neliko nieko kito kaip tik skaitytis su šiuo faktu ir eiti į kompromisą: amuletas buvo išlaikytas, išsaugotas, leistas, vėliau net įsakytas naudoti, bet jo charakteris, turinys pasikeitė. Filakterijai greičiausiai bent savo funkcijomis identiški su ofitų diagramoms. Tai buvo Mesusoth pirmtakai, bet šie amuletai (Kemeoth) papildomai dar turėjo dievų vardus ir citatas iš Toros. Dėl to aišku, kad ir Giljonim ir Kemeoth buvo tos pačios rūšies kaip filakterijai ir turėjo tą patį turinį. Svarbu kad filakterijai, nors jų įrašai kaip ir dievų vardai buvo iš Toros paimti, negalėjo išvengti sunaikinimo, todėl jie turėjo būti eretiškos kilmės. Pagal Talmudą patys įstatymo mokytojai filakterijų (tefiliną) dėdavosi kaip apsaugą nuo blogųjų dvasių. Talmude Thephillin, Mesusoth, Zizzith aprašomi kartu kaip priklausantys tai pačiai amuletų rūšiai. Tefilinai gali būti lengvai sumaišyti su Kemeoth - tokie jie panašūs. Tik tiek kad Kemeoth yra pagoniškas, negeras amuletas - taip reikia suprasti. Mišna sako, kad kas nešioja Thephillin ant kaktos arba ant rankos, tas seka minėjais. Apie Thephillin rašoma labai konkrečiai: jie turi būti ženklas ant tavo rankos ir kaktos raištis tarp tavo akių. Kodėl tai eretiška, jei sekama tuo, ką Mozė rašė? Taip yra todėl, kad minėjai, įstatymo niekintojaai, nešiojo tą Thephillin. Greičiausiai minėjai ir buvo tie, kurie filakterijus importuodavo ir taip išplatino Palestinoje, todėl įstatymo aiškintojai buvo priversti prisitaikyti prie liaudyje paplitusios mados. Thephillin nebuvo žydų kūrinys. Mišnoje sakoma: kas auksinius Thephillin kalasi ar ant rankovės nešioja, tas seka Chizonim pavzdžiu. Chizonim - tai diasporos žydai, kurie fariziejų tradicijų nežinojo ar buvo minėjų pirmtakai. Jono apokalipsė sakoma, kad Antikristas savo pasekėjams signum serpentinum uždės ant rankos ir kaktos, kaip kad darė ir minėjai, kuriuos Irenėjus Lionietis suvokia kaip antinomistinius gnostikus. Tad jei signum serpentinum ne kas kita kaip filakterionas su biblijniais įrašais, figūromis ir burtažodžiais ir tai tapatu Kemeoth bei Thephillin, ar neišeina taip, kad Talmudo minimi minėjai yra tie, kurie nešioja signum serpentinum? Fariziejiški filakterijai turėjo atsirasti iš pagoniškų, o signum serprentinum atėję iš senų laikų. Rabinai norėjo išguiti tą signumm serpentinum per Thephillin. Todėl tie thephilin buvo tik šiek tiek pakoreguoti ir buvo dedami ant kitos - kairiosios - rankos ir ne ant kaktos tarp akių. Tas filakterionas greičiausiai ofitinės kilmės. Taip pasak Friedlaenderio plačiai paplitusi ofitų diagrama per Mesua, o signum serpentinum per Thephillin buvo išstumta.

Dievų figūrėlės taip pat pasitarnavo maginiams tikslams. Tarp jų ir terafimai - mažos žmonių pavidalo figūrėlės (Pradžios knyga 31: 34; l Samuelio 19: 13). Jos tarnavo kaip amuletai. Izajo laikais (Izajo knyga 2: 20; 30: 22) turėta auksinių ir sidabrinių atvaizdų apsaugai. Kaip amuletai nešioti maži mėnuliukai (Izajo knyga 3: 18). Izraelio (šiaurinėje) karalystėje jaučio pavidalu buvo garbinamas Jahvė. El-Mutesellim (senasis Megido pavadinimas) buvo rastas antspaudas "Sema des Knechtes Jerobeams" - jojantis liūtas asirišku stiliumi. Buvo recipuotas ir erelis kaip saulės dievo simbolis. Tyrinėtojo Sallino teigimu įvairiuose namuose buvo rasta gyvatės galvų, kurias galima aiškinti kaip larus. Macalister aprašo gyvatės galvą iš deginto molio.

Kalbant apie antspaudus-amuletus iš Palestinos galima kalbėti apie apsauginius genijus, bet ne apie demonus. Radiniai iš Mesopotamijos - amuletai (Lamaschtu) buvo skirti visų pirma vaikams ir moterims apsaugoti. Iš figūrinių amuletų labai paplitęs Besas kaip Udjat-Auge (kaip žmogiška akis pavaizduota Horo akis). Amuletai - antspaudai vėlesni. Besai su plunksnos formos karūnomis arba keturiais sakalais apjuosti. Antspaudas iš Tell el-'Aǧǧūl: ant antspaudo gulintis žmogus, prieš jį antropomorfinė būtybė - Baal-Seth, kurį laiko liūtas. Ant kairiosios antropomorfinio dievo rankos - raguotas žvėris.

Tiriami psalmių tekstai maginiu aspektu. Yra panašumų tarp psalmių ir akadų "užkeikimų maldų". N. Nikolskis (Nickolsky) lygina psalmes su babiloniečių burtų literatūra ir bando pradinį psalmių testą nustatyti. Kai kurios psalmės jo teigimu prieš patekdamos į psalmyną turėjo būti naudojamos magiškai. Jos buvo tiesiog užkeikimo psalmes. Jose užkeikiantysis pajungia savo valiai demonus ir burtininkus, surišdamas juos maginiais žodžiais ir manipuliacijomis. Kaip pavyzdys psalmė Nr. 91: užkeikimo žodžiais laikomi žodžiai "Jahve, mano prieglauda ir mano tvirtove, mano dieve, pasitikiu tavimi". Kas šią formulę išsako teisingai, bus apsaugotas nuo demonų ir burtininko galių.

Įprasta praktika, kad atskiri Biblijos lapai naudojami kaip amuletai arba dedami mirusiems į kapą. Jie naudojami kaip orakulai arba burtų knygos, kai atsiverčiamas atsitiktinis puslapis ir atversta eilutė intepretuojama. Maginiais užkeikimais atskiroms eilutėms suteikiama ypatinga jėga, nes joms priskiriama dieviška kilmė. Vėlyvosios antikos laikais žydų dažnai naudotos Pradžios knygos 49: 18, Skaičių knygos 6: 24-26, Pakartoto įstatymo knygos 6: 4; Zacharijos 3: 2; psalmė Nr. 91. Populiariausia žydų maginė knyga buvo "Sefer Shimmush Tehillim" (Psalmių maginio naudojimo knyga). Panaudota ir psalmė Nr. 29 (BPes 112a). Kai kur naudojama šventa raidžių kombinacija: tik tam tikros eilutės ar eilučių pirmos raidės. Maginė reikšmė teikta "Viešpaties balso" kartojimui septynis kartus, prieš tai apsivalant ir pasninkaujant. Žydų buvo praktikuojama net tokia būrimo forma kaip "medžių kalba" - tai lininio audinio tarp dviejų palmių ištiesimas, stebint kaip jų šakos juda. Arba pavyzdžiui: mokytojas kreipiasi į slėnį, prašydamas: slėni, slėni, prisipildyk denarų ir tas prisipildo. Rabis Jochanan (miręs 279 m.) praktikavo tokią magiją: paimk peilį, nupjauk erškėčių krūmą ir surišk plaukus. Kitą dieną padaryk nedidelę įpjovą ir sakyk: Dievo angelas pasirodęs jam ugnimi erškėčių krūme ir t. t Talmude minimi plaukai ir nagai kaip būrimo priemonės. Akys, kepenys, gyvatės ir skorpionai galėjo būti užkalbami net per šabą. Karščiui numušti naudodavo sidabrinį denarą su druska, surištus kartu ant kaklo. Amorajai dėl ligos patardavo eiti prie upės ir sakyti jai: upe, upe, duok man vandens ąsotį svečiui, kuris mane ištiko. Tada apsukti ąsotį septynis kartus apie save ir pilti vandenį atgalios. Naudoti tokie magijos elementai: kryžkelė, druska, švinas, kalbėjimas su skruzdėle, septynios šakelės nuo septynių medžių, psalmės Nr. 29 recitavimas, atbulomis užrašomas demono vardas. Net švenčiausius žodžius buvo galima perskaityti atvirkščiai, gaunant kitokią reikšmę. Amuletais galėjo būti grūdai, metalinės plokštelės, rašytiniai amuletai. Maginius tetragramatono dievo vardų sutrumpinimus (Sabaoth - vienas iš vardų) randame užkeikimų formulėse. Naudojamos tos dieviškos savybės, kurios turi ryšį su pasaulio kūrimu (maase Beereschith). Pav. demonai išvaromi taip: reikia paimti alyvos šakelę, murmėti maginius žodžius ir kalbėti: išeik demone. Tada ant cinko plokštelės užrašomi filakterijams būdingi žodžiai ir užkabinama ant kaklo apsėstajam. Po to egzorcistas atsisėda prieš apsėtąjį ir pradeda užkeikimą: aš užkeikiu tave hebrajų dievo Jesu Jabaiae vardu. Danieliaus knygoje (5: 12, 16) minimas mazgų atrišimas yra maginis menas, susijęs su sapnų aiškinimu. Pasak rabinų ex opere operato, t. y. vien kulto veiksmu atlikimu veikė apipjaustymas - taip nuo apipjaustytojo buvo nuimama astralinė įtaka.

Plačiai paplitę buvo tekstiniai amuletai su užrašytais vardais: asmenų, demono arba ligos (kas yra tas pats), dievo vardai ir atskiros jų raidės. Vardui Dievas ar demonas negali pasipriešinti - jis privalo pasirodyti. Buvo tikima, kad daugiau vardų turi didesnę galią nei vienas vardas, todėl užkeikimuose nacionalinių dievų vardai buvo sujungiami. Pagoniški dievai buvo padaromi žydiškais, pridedant galūnę -el. Mišna buvo arti to, kad maldos turi maginę galią. 

Baigiamosios mintys

Žydų tauta, kurios ištakos Indijoje, Armėnijoje, dabartinio Afganistano teritorijoje ar Mesopotamijoje paskęsta istorijos tamsoje, nuėjo ilgą istorinės raidos kelią nuo ryškesnio istorijos prožektoriaus nutvieksto jos gyvenimo Kanaano žemėse laikotarpio kaip sudėtinės šių vakarinių semitų etnoso dalies, gyvenusios klajoklinį gyvulių augintojų ir žemdirbių gyvenimą iki vieno svarbiausių žmonijos istorijos veiksnių per pastaruosius kelis tūkstančių metų. Svarbiausiu šios tautos susiformavimo, konsolidacijos ir jos įtakos pasaulyje veiksniu tapo jų savita religija, savo pradinėmis mitologemomis kilusi iš kanaaniečių ir kitų vakarų semitų religinių sistemų, kurį laiką brendusi pačių hebrajų aplinkoje, tačiau visada išlaikiusi ryšius su visų semitų religinėmis doktrinomis, o vadinamosios Babilono tremties metu per glaudų sąlytį su babiloniečių religija ir kultūra ir vėliau persų religijos įtakoje, galutinai susiformavo kaip jahvizmas. Vis dėl to šis lemiamas žydų istorijos laikotarpis lieka paslaptingas: galbūt išskirtinį jahvistinės doktrinos ekskliuzyvumą ir žydų pranašumo kitų atžvilgiu dogmą apsprendė ir jahvistų susitarimas su ekstraterestrinės kilmės protu. Išskirtinis žydų ekskliuzyvumas ir kartu jų sugebėjimas adaptuotis prie kitų, neatsisakant savo jahvistinių tikslų, helenistiniu laikotarpiu suformavo gausybę heterodoksinio judaizmo formų, kurio natūralus vaisius buvo krikščionybė, bet taip pat ir Kabala bei liaudies magija, leista rabinų, funkcionavusios jahvistinio judaizmo rėmuose. 

Literatūra

Bauer Bruno. Christus und die Caesaren: der Ursprung des Christentums aus dem roemischen Griechenthum. Mit einem Essay von Hermann Detering. - Kindle Ausgabe.

Bischoff Erich. Babylonisches - astrales im Weltbilde des Thalmud. - Leipzig: J. C. Hinrichs'sche Buchhandlung, 1907.

Bischoff Erich. Die Kabbalah : Einfuehrung in die juedische Mystik und Geheimwissenschaft. - Leipzig: T. Grieben's Verlag L. Fernau, 1903.

Bischoff Erich. Im Reiche der Gnosis. - Leipzig: Gustav Engel Verlag, 1906.

Blau Ludwig. Das altjuedische Zauberwesen. - Straßburg, 1898.

Borgen P. Early christianity and hellenistic Judaism. - Continuum International Publishing, 2000.

Bousset Wilhelm. Die Religion des Judentums im neutestamentlichen Zeitalter. - Reuther u. Reichard, 1903.

Bousset Wilhelm. Kyrios Christos: Geschichte des Christusglaubens von den Anfängen des Christentums bis Irenaeus. - Vandenhoeck & Ruprecht, 1913.

Cavallin Hans. Leben nach dem Tode im Spätjudentum und im fruehen Christentum. - B. 1: Spaetjudentum, Berlin - New-York, 1979.

Delitzsch Friedrich. Die grosse Taeuschung. - Deutsche Verlags-Anstalt, 1921.

Delitzsch Friedrich. Babel und Bibel. Erster Vortrag. - J. C. Hinrichs, 1905.

Delitzsch Friedrich. Babel und Bibel. Dritter (Schluss-) Vortrag.- Deutsche Verlags-Anstalt, 1905.

Delitzsch Friedrich. Babel und Bibel: ein Ruecblick und Ausblick. - Deutsche Verlags-Anstalt, 1904.

Detering Hermann. Christi Brueder: wie heidnische Mythen das Christusbild praegten. Eeine Revision. - B. 1, 2017.

Detering Hermann. Buddha, Josua, Jesus und der Weg zum anderen Ufer: die gnostische Interpretation des Exodus und die Anfänge des Josua-Jesus-Kultes. - Leipzig, 2018.

Detering Hermann. Gnostische Elemente in den Paulusbriefen (2017 m.) // https://radikalkritik.de/wp-content/uploads/2016/06/Jesus_versus_Jaldabaoth_2.pdf

Die Sagen der Juden von der Urzeit: von der Urzeit. Gesammelt und bearbeitet von Micha Josef bin Gorion. - Frankfurt a. M.: Ruetten and Loening, 1919.

Eggert Wolfgang. im Namen Gottes Israels Geheim-Vatikan: als Vollstrecker biblischer Prophetie. - B. 1, 3, 2001.

Finkelstein Israel, Silberman Neil. Keine Posaunen vor Jericho: die archaeologische Wahrheit ueber die Bibel. - C. H. Beck, 2004.

Friedlaender Moriz. Der Antichrist in den vorchristlichen juedischeen Quellen. - Vandenhoeck & Ruprecht, 1901.

Friedlaender Moriz. Die religiösen Bewegungen innerhalb des Judentums im Zeitalter Jesu. - Georg Reimer, 1905.

Friedlaender Moriz. Der vorchristliche Gnostizismus. - Vandenhoeck & Ruprecht, 1898.

Goldberg Ingo. Der jüdische Messianismus: Hauptquelle für die Zerstörung der römisch-katholischen Kirche // https://horst-koch.de/juedischer-messianismus/

Grundmann W. Das palaestinische Judentum im Zeitraum zwischen der Erhebung der Makkabaeer und dem Ende des Juedischen Krieges // Umwelt des Urchristentums. - B. 1: Darstellung des neutestamentlichen Zeitalters, Berlin: J. Leipoldt u., 1966, S. 143 - 291.

Gunkel Hermann. Israel und Babylonien: Der Einfluss Babyloniens auf die israelitische Religion. - Vandenhoeck und Ruprecht, 1903.

Jeremias Alfred. Monotheistische Stroemungen innerhalb der Babylonischen Religion: auf grund eines vortrages gehalten auf dem II. Internationalen kongress für religionsgeschichte zu Basel 1904. - J. C. Hinrichs, 1904.

Jeremias Alfred. Das Alte Testament im Lichte des Alten Orients- Handbuch zur biblisch-orientalischen Altertumskunde. - Hinrich, 1904.

Jeremias Alfred. Babylonisches im Neuen Testament. - Leipzig: Hinrichs'sche Buchhandlung, 1905.

Jeremias Alfred. Im Kampfe um Babel und Bibel. Ein Wort zur Verständigung und Abwehr von Dr. Alfred Jeremias. - Leipzig: J. C. Hinrichs, 1903.

Johnson Edwin. Antiqua Mater: Antiqua Mater: Wer waren die ersten Christen? - Books on Demand, 2010.

Jurevičius A. Jėzus ir Kumrano bendrija: mokymo panašumai ir skirtumai // LKMA, T. 30, Vilnius, 2007, p. 9 - 26.

Hehn Johannes. Die biblische und die babylonische Gottesidee. - Hinrichs, 1913.

Henrike Frey-Anthes. Unheilsmächte und Schutzgenien, Antiwesen und Grenzgänger: Vorstellungen von "Dämonen" im alten Israel. - Fribourg: Academic Press, 2007.

Hilgenfeld Adolf. Die Ketzergeschichte des Urchristentums. - Fues (R. Reisland), 1884.

Keel Othmar, Uehlibnger Christoph. Goettinen, Goetter und Gottessymbole. - Freibur - Bsel - Wien: Herder, 1998.

Koenig Eduard. Volksreligion ueberhaupt und speziell bei den Hebraern. - Leipzig: Teubner, 1914.

König Eduard. Bibel und Babel: Eine kulturgeschichtliche Skizze. - Warneck, Berlin 1902.

Küchler Max. Frühjüdische Weisheitstraditionen: Zum Fortgang weisheitlichen Denkens im Bereich des frühjüdischen Jahweglaubens. - V.IRAT III-KUE (Weisheitstraditionen), 1979.

Kunze [Martina]. Die Heilkräfte der Essener // https://martinakunzemexicoprojekt.wordpress.com/2014/02/26/die-essener-eine-reise-zu-den-ursprungen/

Lahe Jaan. Die Beruehrungspunkte zwischen Gnosis und Judentum und ihre Widerspiegelungen in den authetischen Briefen des Paulus. - Magisterarbeit, Tartu, 2006.

Lahe Jaan.Gnosis und Judentum: alttestamentliche und jüdische Motive in der gnostischen Literatur und das Ursprungsproblem der Gnosis. - Leiden - Boston: Brill, 2012.

Landesmann Peter. Die Geburt des Christentums aus dem Judentum. - Kindly, 2011.

Lehmann Reinhard. Friedrich Delitzsch und der Babel-Bibel-Streit. - Freiburg/Schweiz: Univ.-Verl.; Göttingen: Vandenhoeck und Ruprecht, 1994.

Lerle E. Proselytenwerbung und Urchristentum. - Berlin, 1960.

Lublinski Samuel. Die Enstehung des Christentums aus der antiken Kultur. - Jena : E. Diederichs, 1910.

Meinecke E. Das Ende der Biblischen Archäologie? "Und keiner weint ihr eine Träne nach" // https://www.glauben-und-wissen.de/M19.htm

Meinhold J. "Nicolsky Nicolaj: Spuren magischer Formeln in den Psalmen: [Rezension] // https://idb.ub.uni-tuebingen.de/opendigi/thlz_053_1928#p=50

Pažėraitė A. Judaizmo pagrindai: metodinė priemonė. - VU RSTC, 2009.

Pažėraitė A. Šventoji istorija vs. sekuliarioji istorija: senovės izraelitų priešistorės ir istorijos istoriografinės kontroversijos // https://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/2800/1986

Pearson A. Birger. Gnosticism, judaism, and Egyptian Christianity. - Augsburg Fortress Publishers, 1990.

Potzel D. Die Essener und die Schriften von Qumran: "Verschlusssache Jesus"? // https://www.theologe.de/theologe15.htm

Potzel Dieterich. Das Gesetz von Saat und Ernte und die Reinkarnation: Urwissen der Menschheit und urchristlicher Glaube // https://www.theologe.de/theologe2.htm

Rebiger Bill. Die magische Verwendung von Psalmen // https://www.academia.edu/14513471/Die_magische_Verwendung_von_Psalmen_im_Judentum

Rubin Salomon. Heidenthum und Kabbala: Die kabbalistische Mystik, ihrem Ursprung wie ihrem Wesen nach, gründlich aufgehellt u. populär dargestellt. - Commissions-Verlag von Bermann & Altmann, 1893.

Schmid Daniela. "Jüdische Amulette aus Osteuropa - Phänomene, Rituale, Formensprache". - Dissertation, Wien, 2012.

Schneider C. Geistesgeschichte des antiken Christentums. - B. 1, Beck, 1954.

Scholem Gershom. Žydų mistika ir jos pagrindinės srovės. - Vilnius: Aidai, 2009.

Sellin Ernst. Israelitich- juedische Religionsgeschichte. - Leipzig: Verlag von Quelle and Meyer, 1933.

Sigdell Jan. Gabriels Offenbarung // https://www.christliche-reinkarnation.com/PDF/GabOff.pdf

Smith Benjamin William. Der vorchristliche Jesus. - Giessen: Töpelmann, 1906.

Specht Harald. Das Erbe des Heidentums: Antike Quellen des christlichen Abendlands. - Tectum Wissenschaftsverlag, 2015.

Specht Harald. Jesus? Tatsachen und Erfindungen. - Engelsdorfer Verlag, 2010.

Van den Bergh van Eysinga A. G. Indische Einfluesse auf evangelische Erzaehlungen. - Goettingen, 1909.

Veltri Giuseppe. (Un) uebersetzbarkeit und Magie der "heiligen" Sprache: Sprachphilosophien und Ueberstezungstheorien // Tradition und Translation: zum Problem der interkulturellen Uebersetzbarkeit religioser Phaenomene. - Berlin: Walter de Gruyter, 1994.

Veltri Giuseppe. Magie und Halakha: Ansätze zu einem empirischen Wissenschaftsbegriff im spätantiken und frühmittelalterlichen Judentum. - e-book edition.

Walter Nikolaus. Jüdisch-hellenistische Literatur vor Philon von Alexandrien (unter Ausschluss der Historiker). - De Gruyter, 1990.

Wandrey Irina. Magischer Heilzauber: Jüdische Magie im Kampf gegen Seuchen in der Spätantike und frühem Mittelalter // https://www.fu-berlin.de/presse/publikationen/fundiert/archiv/2002_01/02_01_wandrey/index.html

Winckler Hugo. Geschichte des Israels in Einzeldarstellungen. - B. 1: E. Pfeiffer, 1895.

Winckler Hugo. Religionsgeschichtler und geschichtlicher Orient: eine Prüfung der Voraussetzungen der "religionsgeschichtlichen" Betrachtung des Alten Testaments und der Wellhausen'schen Schule. - Leipzig, J.C. Hinrichs, 1906.

Алексеев Дмитрий. Античное христианство и "гностицизм" // https://m.rhga.ru/science/center/ezo/publications/alekseev_ant_christianstvo.pdf

Берснев П. Ветхозаветные апокрифы. - СПб.: Амфора, 2009.

Бикерман Дж. Элиас. Евреи в эпоху элинизма. - Москва: Мосты культуры, 2000.

Брафман Яков. "Книга кагала". - Ч. 1, С. Петербург, 1882.

Бренье Флавиан. Евреи и Талмуд // https://royallib.com/book/brene_flavian/evrei_i_talmud.html

Вандеркам Джеймс. Свитки мертвого моря: долгий путь к разгадке. - М.: Астрель, 2012.

Виппер Р. Возникновение христианской литературы. - М.: Издательство АН СССР, 1946.

Виппер Р.Ю. Рим и раннее христианство. - М., 1954.

Вихнович Всеволод. Иудаизм. - СПб: Питер, 2006.

Владимиров Александр. Кумран и Христос. - М.: Беловодье, 2002.

Греческие и римские авторы о евреях и иудаизме по материалам трехтомника М. Штерна, Москва-Иерусалим, 1997-2002//https://jhist.org/code/greki.htm

Грушевой Александр. Иудеи и иудаизм в истории римской республики и римской империи // https://jhist.org/lessons_06/grushevoy_00.htm

Грюнвальд Ифамарь. Аспекты иудейско-гностического противостояния // https://new.thelema.ru/library/aspekti

Дьяков А. Гностицизм и каббала: параллели и взаимодействие // Россия: Духовная ситуация времени. Москва, Изд. МГСУ «Союз», 2000. № 3-4.

Донини А. У истоков христианства (от зарождения до Юстиниана). - М.: Политиздат. 1989.

Древс А. Миф о Христе. - T. 1 (2): Москва, Ленинград: Государственное издательство, 1925 (1924).

Древс А. Происхождение христианства из гностицизма. - М., 1930.

Зиман Никола Андрей. Иудаизм без Маски. Religion and Brotherhood of Man // https://coollib.net/b/154177-andrey-nikola-ziman-iudaizm-bez-maski-religion-and-brotherhood-of-man/readp?p=1&cnt=9000

Керстен Хольгер. Иисус жил в Индии. - М.: Эннеагон Пресс, 2007.

Киспель Жилль. Демиург в апокрифе Иоанна // https://apokrif.fullweb.ru/study/kispel1.shtml

Лайтман Михаэль, Розин Вадим. Каббала в контексте истории и современности. - М.: Едиториал УРСС, 2005.

Левинская Ирина. Деяния Апостолов на фоне еврейской диаспоры // https://esxatos.com/levinskaya-deyaniya-apostolov-evreyskaya-diaspora

Лурье Содомон. Антисемитизм в древнем мире // https://jhistory.nfurman.com/shoa/anti-02.htm

Мельников Сергей. Закон перевоплощения // https://www.facets.ru/articles/reincarnation_intro1.htm

Мейсон Эрик. Интерпретация образа Мелхиседека в иудаизме Второго Храма (2012 m.) // Небесные Посредники: Иудейские Истоки Ранней Христологии. - М.: Институт св. Фомы, 2016, с. 99 - 126.

Мома Алекс. Космологический аспект в исследовании гностицизма I-IV вв. // https://gnosticizm.com/articles/list_thesis.html

Орлов Андрей. Енохические черты образа Моисея в Эксагоге Иезекииля Трагика (2008 m.) // Небесные Посредники: Иудейские Истоки Ранней Христологии. - М.: Институт св. Фомы, 2016, с. 127 - 152.

Орлов Андрей. Традиция Еноха-Метатрона // Небесные Посредники: Иудейские Истоки Ранней Христологии. - М.: Институт св. Фомы, 2016, с. 153 - 246.

Пантелеев А. Из истории религиозной жизни II в.: гностическая пропаганда // https://www.sno.pro1.ru/publ/pant_gnost_propag.htm

Прозелиты // Электронная еврейская энциклопедия, Т. 6, кол. 795-802 // https://eleven.co.il/judaism/and-other-religions/13324/

Рами Ахмед. Что такое Израиль? Власть сионистов // https://public.wikireading.ru/122707

Ранович А. О раннем христианстве. - М.: Изд-во Академии наук СССР, 1959.

Ранович А. Образование синагоги и возникновение Талмуда // Критика иудейской религии. - Москва: Наука, 1964, с. 108 - 210.

Рид Дуглас. Спор о Сионе (2500 лет еврейского вопроса). - "Неизвестные страницы русской истории", 1998.

Свенцицкая И.С. Раннее христианство: страницы историию - М.: Политиздат, 1987.

Тантлевский И.Р. История и идеология Кумранской общины. Ответственный редактор К.Б.Старкова. - СПб.: Центр «Петербургское Востоковедение», 1994.

Туваль Михаил. "Иудейский прозелитизм" в греко-римскую эпоху // https://lechaim.ru/ARHIV/202/drevnosti.html

Хазарзар Руслан. Талмуд об Иисусе и христианах // https://khazarzar.skeptik.net/books/kh/thalm_ch.htm

Харламов В. Три века гностицизма // https://apokrif.fullweb.ru/study/harlamov.shtml

Хартадо Ларри. Вознесенные патриархи как божественные посредники // Небесные Посредники: Иудейские Истоки Ранней Христологии. - М.: Институт св. Фомы, 2016, с. 37 - 73.

Хартадо Ларри. Божественное посредничество в древнем иудейском монотеизме (L.W. Hurtado, 1998) // Небесные Посредники: Иудейские Истоки Ранней Христологии. - М.: Институт св. Фомы, 2016, с. 11 - 20.

Хартадо Ларри. Персонифицированные атрибуты Бога как божественные посредники // Небесные Посредники: Иудейские Истоки Ранней Христологии. - М.: Институт св. Фомы, 2016, с. 21 - 36.

Хёллер Стефан. Гностицизм. - М., 2002.

Хасснайн М. Ф. В поисках исторического Иисуса. - Москва: Саттва, 2006.

Уидобро- Гарсия Томас.Сравнительный анализ фигур-посредников: Енох и Иисус // Небесные Посредники: Иудейские Истоки Ранней Христологии. - М.: Институт св. Фомы, 2016, с. 247 - 271.

Ямаучи Эдвин. Дохристианский гностицизм, Новый Завет и Наг Хаммади в современных дебатах // https://new.thelema.ru/library/yamauchi