Žydų tauta ir pasaulio istorijos procesas | 2020 gegužės 21d.

Žydų tauta išskirtinė. Tai jaučia daugelis. Savo ištakose niekuo iš kitų neišsiskirianti tauta, vienas iš daugelio semitų etnosų, pirmaisiais savo amžiais nepasižymėjusi ypatingais kultūriniais laimėjimais, iš esmės tebūdamas gyvulių augintojų ir žemdirbių etnosu, gyvavusiu Kanaano pakraščiuose, vėliau savo įtaką ėmė vis labiau plėsti, kol antrojo tūkstantmečio paskutiniaisiais amžiais jos vardas ėmė skambėti visame pasaulyje. Kokie veiksniai sąlygojo šio etnoso gyvybingumą itin nepalankiomis sąlygomis? Hebrajų etnosas susiformavo Kanaano kalnyne II tūkstantmečio antroje pusėje (labiau jo pabaigoje) pr. m. e. Archeologiniai tyrimai rodo, kad I tūkstantmečio pradžioje hebrajų gentys, gyvenusios Kanaano šiaurės rytiniame pakraštyje savo valstybę sukūrė I tūkstantmečio pradžioje (apie X - IX a.), o pietuose - Judėjos kalnyne - apie VII a. Vadinamoji šiaurinė karalystė - Izraelis - dėl savo tolerantiškumo kitems etnosams ir religijoms, sparčiai suklestėjo, nors ir nebuvo ilgaamžė (VIII a. pabaigoje ji buvo galutinai užkariauta Asirijos, o jos didelė gyventojų dalis ištremta. Vėlesnėje žydų mitologijoje ir jų šventajame rašte  tai imta traktuoti kaip "dešimties genčių" išnykimas. Didelė dalis izraelitų VII a. pradžioje persikėlė į pietus, į Judėją, kur gyveno kitos jiems giminingos hebraiškos gentys. Dėl savo kultūrinio pranašumo jie padarė didžiulę įtaką pietiniams hebrajams, padėdami sukurti valstybės aparatą, politines ir religines institucijas. Tačiau pietinių hebrajų laikysena kitatikių ir kitataučių atžvilgiu buvo kitokia. Dar prieš vadinamąją Babilono tremtį vis labiau ėmė stiprėti jų religijos, kuri tebuvo Kanaano Baalo garbinimo kulto variantas, izoliocianistinės ir eksklizyvistinės tendencijos. Kalba eina apie vadinamąją levitų reformą, diegtą žiauriomis priemonėmis - kitus tikėjimus išpažįstančiųjų žudymą ir jų kulto šventenybių naikinimą. Jahvė kaip vienas iš Baalo dievų dvaro narių tapo vieninteliu, kurį laiką kartu su Aštarte, o vėliau ir ją išstumdamas. Iki vadinamosios Babilono tremties - 586 m. - kai Babilonas užėmė Jeruzalę, sunaikino Judėjos valstybę ir ištrėmė religinį ir kultūrinį elitą, tai buvo tik viena iš religinio gyvenimo tendencijų, nors ir stiprėjanti. Dauguma Judėjos gyventojų ir toliau garbino daugelį dievų ir deivių, ypač Aštartę. Judėjos hebrajų religijos performatacijai ir virtimui jahvizmu stiprų postūmį suteikė Babilono tremtis. Babilone apsigyvenę Judėjos hebrajų žyniai perėmė daugelį Babilono astralinių vaizdinių, vėliau praturtintų persų dualizmu. Taip susikūrė savitas - bet ne naujas - religinis lydinis - jahvizmas. Su persų parama persikėlę Judėją, jahvistų žyniai ilgainiui pastatė Jeruzalėje šventyklą ir įkūrė teokratinį Judėjos autonominį vienetą. Jo gyventojai buvo ugdomi fanatiškoje jahvizmo dvasioje ir mokomi neapkęsti kitų tautų ir religijų išpažinėjų. Taip potremtiniu laikotarpiu per kelis šimtmečius susiformavo itin netolerantišku, neapykanta kitiems etnosams ir religijoms pasižyminčiu mentalitetu apibūdinamų žmonių etnosas, laikantis save vieninteliu Dievo išrinktu, turinčiu teisę ir pareigą pajungti Jeruzalės valdžiai visą pasaulį. Ilgą laiką šis autonominis Jeruzalės darinys laviravo tarp Seleukidų ir Ptolemėjų, kol vadinamojo Makabiejų sukilimo išdavoje buvo sukurta nepriklausoma Izraelio valstybė, išlikusi tokia iki Pompėjaus laikų, kai apie 60 - uosius metu pr. m. e. ji buvo pajungta romėnų valdžiai ir pusiau savarankiška gyvavo iki pat 66 - 70 m. sukilimo, kurį numalšinę romėnai galutinai panaikino žydų valstybingumo likučius bei uždraudė žydams gyventi Jeruzalėje. Tuo nepasitenkindami žydai dar kartą sukilo 132 - 135 m., vadovaujant Bar Kochba. Sukilimas buvo numalšintas. Žydams Palestinoje buvo uždrausta apskritai gyventi. Prasidėjo didžiosios tremties - galuto kaip sako žydai - metas, užtrukęs iki 1947 m. kai buvo atkurta Izraelio valstybė. Tokie pagrindiniai žydų senosios istorijos štrichai.

Rotšildų giminė, nuo XIX a. pradžios daranti milžinišką įtaką pasaulio finansų sektoriui
Rotšildų giminė, nuo XIX a. pradžios daranti milžinišką įtaką pasaulio finansų sektoriui

Kokį vaidmenį žydų tauta suvaidino pasaulio istorijoje? Visų pirma jiems būdingas neįprastas likusiam pasauliui religinės ir etninės savimonės tęstinumas. Jis niekaip nepaaiškinamas įprastiniais politiniais ir ekonominiais veiksniais. Mes nesuvoksim žydų istorijos jei nepriimsim domėn sąmonės ir kitų protingų būtybių egzistavimo Vistoje bei jų poveikio žemei fakto. Žydų išskirtinumą galima paaiškinti tik tuo, kad juos parėmė kažkokia galinga nežemiška civilizacija savo tikslų vykdymui. Antras momentas, į kurį reikia atkreipti dėmesį yra tai, kad kiekvienas laikmetis, epocha, era turi savitą kultūrinę, dvasinę, mentalinę išraišką bei ją labiausiai išreiškiančius (įtakingiausius) etnosus ir religijas, o taip pat moralinius standartus. Jeigu mes žvilgterėtumėm atidžiau į paskutinių dviejų tūkstančių metų metų istoriją, mes pamatytumėm, kad ji glaudžiai susijusi su žydų tauta. Krikščionybė kaip žydų mistinių grupių kūrinys, gimusi daugiausia žydų religinių vaizdinių bazėje I a. pr. m.e. - II a. m.e., IV - V a. įsitvirtino Romos imperijoje, tapo valstybine religija. V - VII a. ji vis labiau plito Europos žemyne, šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Tegul ir užgožta islamo Azijoje ir Afrikoje, krikščionybė nesustabdė savo ekspansijos ir vėliau. VIII - XIV a. ji užkariavo visą Europos žemyną, plito Azijoje, o nuo geografinių atradimų epochos per europiečių kolonizaciją išplito Amerikos žemyne bei per rusų kolonizaciją - dideliuose Eurazijos plotuose. XVIII a - XIX a. ją toliau jau visuose žemynuose paskleidė Britanijos imperija. XX - XXI a. su krikščionybės dogmomis, tiesomis ir vaizdiniais bei jos šventuoju raštu susipažino jau didžioji žmonijos dalis. Vienaip ar kitaip krikščionybė veikia visą žmoniją. O juk visų krikščionybės denominacijų doktrinos neatsiejamos nuo žydų tautos istorijos, mokymo ir moralės. Taip ir išeina, kad vien krikščioniškuoju kanalu žydai žinomi visame pasaulyje. Tačiau ne vien tik šiuo kanalu žydų tauta ir toliau aktyviai dalyvavo istorijoje. Religiniu imperatyvu grindžiamas jų vieningumas išliko per visą antiką, viduramžius ir naujuosius laikus. Jie visais laikais suvokė save kaip visumą žmonių, siekiančių vieno tikslo - savo išpažįstamos religijos pasaulinio viešpatavimo ir viso pasaulio žmonių pajungimo Jeruzalės valdžiai. Veikta įvairiais politiniais, ekonominiais (finansiniais) metodais bei konspiracija. Toks žydų veikimas traktuotinas kaip krikščioniškojo pasaulio šešėlis, šleifas, nematomoji Mėnulio pusė, krikščionybės alter ego, priešu, su kuriuo tenka grumtis, norint išlikti ir toje kovoje keistis. Taigi žydų tauta iš esmės laikytina istoriosofo A. Toinbio žodžiais tariant iššūkiu, stimulu žmonijos evoliucijai. Žydai krikščioniškame pasaulyje sutelkė visus ikikrikščioniškus ir antikrikščioniškus mokymus, doktrinas, idėjas bei vaizdinius, tapdami krikščioniškosios visuomenės griaunančiuoju, ardančiuoju elementu. Būtent jie tapo masonų ir kitokių nekrikščioniškų organizacijų įkvėpėjais, rėmėjais, finansuotojais. Ir tame slypi jų veiklos pozityvumas. Jie statiškumo garantu tapusiu krikščionybės mokymu apibrėžiamoje visuomenėje virto progreso šaltiniu. Užsibrėžę tikslą pajungti visą pasaulį, visas tautas Šventyklai, t.y. Jahvei, reziduojančiam Jeruzalėje, jie virto tikrų tikriausiais kosmpolitais, pasaulio piliečiais. Ilgą laiką, o nemažai daliai žydų dar ir dabar Jahvės tikėjimo skleidimo imperatyvas turėjo elementariausią šovinistinę išraišką - t.y. siekį primesti pasauliui savo kultūrines, etnines ir religines normas, priverčiant kitus paklusti jiems, o dar kitus tiesiog asimiliuojant - t.y. žydų viešpatavimo pasaulyje siekį. Tačiau neišvengiama sąmonės raida darė savo ir žydai vis labiau persiėmė tiesiog humanistiniais tolerancijos, teisingumo ir pagarbos visiems žmonėms siekiais, vis labiau virsdami tiesiog pasaulio piliečiais, atsisakydami savo etninių bruožų ar nebeteikdami jiems didesnės reikšmės. 

Šiu metu žydų kilmės žmonės yra aiškiai pasidaliję į kosmopolitinius ir nacionalinius žydus, trokštančius senųjų pasaulio užkariavimo tikslų. Ir vieni, ir kiti pasitarnauja pasaulio progresui tiek ir tol, kol pasaulis dar neperžengė naujojo visuotinio solidarumo slenksčio. Žinoma, sustingimas retrogradiškuose, tribalistiniuose viešpatavimo, užkariavimo, ekspansijos siekiuose (tiek ir tokiu mastu, kiek jie valdo žydų protus), gali trukdyti žydams įsijungti į tą naują pasaulį. Bet kuriuo atveju žmonijos istorijos era nuo judaizmo masinio paplitimo Romos imperijos pradžios I a. pr. m. e. iki šių dienų laikytina žydiškąja epocha. Įvairiausiais būdais jos kryptį ir dvasią apsprendė ir tebeapsprendžia būtent žydų tauta. Šią erą charakterizuoja griežtas kryptingumas siekiant tikslų, grindžiamas religiniu (judaizmo ir krikščionybės) ekskliuzyvumu, su tuo susijusiu ekspansyvumu, taigi, istoriškai staigiu permainų greičiu, pasaulėžiūriniu materializmu (ar krikščioniškuoju dualizmu, kuris realiai irgi turėjo materialią išraišką). Tuo tarpu naujoji epocha, į kurią pasaulis įžengia - kai kas ją astrologiškai vadina Vandenio era - charakterizuotina sąmonės prioritetu, holistiniu mąstymu bei žmonijos solidarumu.