Mindaugo Pociaus „Kita Mėnulio pusė“ arba antikomunistinis ginkluotas pasipriešinimas pokario Lietuvoje |2022 birželio 1 d.

Neaiškios lietuvių tautos ateities perspektyvoje būtų pats metas visoms lietuvių politinėms ir ideologinėms grupėms nustoti tampyti "antklodę" į savo pusę, kategoriškai stengiantis įamžinti sau mielą grupuotę istorijoje. Vietoj to geriau būtų, vadovaujantis lietuvišku instinktu, nuogos tiesos akimis pažvelgti į savo bendrą istoriją vardan lietuvių išlikimo. Ypač tai pasakytina apie iki šiol lietuvių tautos mentalinę savijautą įtakojantį kruvinąjį pokarį, suskaldžiusį lietuvių tautą į tuos, kurie priklausomybę SSRS priėmė ne tik kaip neišvengiamybę, bet ir kaip į geresnį už kitus lietuvių tautai variantus esamoje geopolitinėje situacijoje, ir tuos, kurie, sovietmečiu puoselėdami prieškarinės Lietuvos atkūrimo siekius, toliau į pirmuosius žvelgė kaip į savo priešus. Atspirties taškas mums bus istoriko Mindaugo Pociaus knyga "Kita Mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944 - 1953 metais" (Vilnius: LII leidykla, 2009). M. Pocius iškėlė antikomunistinių partizanų kovos su tikrais ir tariamais kolaborantais temą šiuolaikinėje istoriografijoje. Už tai jam garbė. Juo labiau, kad šiai temai šis istorikas paskyrė daugiau kaip 20 savo gyvenimo metų. Vis dėl to jis išliko toje pačioje partizanus heroizuojančioje paradigmoje, pasak kurios partizanai buvo teisėta Lietuvos Respublikos valdžia, turėjusi teisę reikalauti visų Lietuvos piliečių paklusnumo jiems ir teisę juos bausti. Todėl ir šio darbo centre - vis dėl to ne pati M. Pociaus partizanų kovos su kolaborantais koncepcija (nors detaliai pristatysime M. Pociaus pagrindines idėjas ir istorikų bei publicistų reakciją į jas), o partizanų judėjimo istorinis vaidmuo pokario Lietuvoje, pateikiant ir faktus, kurie prieštarauja švelniam M. Pociaus bandymui pakoreguoti heroinį partizanų įvaizdį.

Pradžioje keletas faktų apie istoriką Mindaugą Pocių. Gimė jis 1966 m. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus 22-oje vidurinėje mokykloje. 1984 - 1986 m. tarnavo SSRS kariuomenėje. 1991 m. baigė VU Istorijos fakultetą, apsigynęs diplominį darbą apie partizaninio sąjūdžio organizacinę struktūrą. 1991 - 1993 m. dirbo Krašto apsaugos ministerijoje, laikraštyje "Krašto apsauga". 1995 - 1998 m. - Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) specialistas. Nuo 1997 m. - Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas. 2005 m. Klaipėdos universitete ir Lietuvos istorijos institute apgynė disertaciją "Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje 1944 - 1953 m.: kova su kolaboravimu kaltintais gyventojais". Šiuo metu dirba LGGRTC ir Lietuvos istorijos institute. Pasak paties M. Pociaus antisovietinio pasipriešinimo istorija susidomėjo dar Sąjūdžio laikais - studijuodamas Vilniaus universitete. Didelį poveikį padarė bendra Atgimimo, kovos už Nepriklausomybę nuotaika, partizanus gaubianti paslaptis ir Juozo Lukšos knyga "Partizanai". Veikė tėvo romantiški pasakojimai apie partizanus.

M. Pociaus pagrindiniai teiginiai

M. Pocius partizaninį judėjimą skirsto į tris laikotarpius - 1944-1945, 1946-1948 ir 1949-1953 m. Pociaus teigimu pirmuoju laikotarpiu partizanų judėjimas atstovavo visos tautos laisvės siekius ir buvo remiamas daugelio kaimo žmonių. Jo tikslas buvo neleisti įsitvirtinti sovietų valdžiai kaime ir sutrukdyti sovietizaciją. Šiame pirmajame laikotarpyje partizanams tai puikiai sekėsi daryti. Partizanų judėjimas buvo labai gausus, vyko dažni miestelių užpuolimai, o kovojama buvo daugiausia su okupacinėmis pajėgomis ir tiesioginiais sovietų valdžios kolaborantais - sovietų saugumo, vidaus kariuomenės kariškiais, stribais bei partiniu ir sovietiniu aktyvu. Antrajame laikotarpyje - 1946-1948 m. - sovietų valdžia vis dėl to pamažu skverbėsi į kaimą, sovietizacija įsibėgėjo, vis daugiau kaimo žmonių buvo priversti palaikyti kontaktus su valdžia, užmegzti santykius su sovietų saugumo institucijos ir taip kolaboruoti. Partizanų atsakas į suintensyvėjusį kolaboravimą buvo griežtas ir net žiaurus. Imta masiškai, ypač Dzūkijoje, o taip pat iš dalies Suvalkijoje (Dainavos ir Tauro partizanų apygardose) naudoti teroristinius kovos su kolaborantais metodus, iš kurių žiauriausi buvo kolaborantų šeimų naikinimas - žudymas, o taip pat - daug rečiau - minų sprogdinimas masiniuose viešuose renginiuose. Šeimų naikinimą įgalino patys partizanų apygardų, rinktinių ir būrių vadai kaip teisėtą priemonę kovoje su kolaborantais. Vis dėl to savo baudžiamuosiuose statutuose ir kituose santykius su visuomene apsprendžiančiuose dokumentuose, drausta žudyti mažamečius vaikus. Tačiau kaip pažymi M. Pocius savo knygoje, pateikdamas daug įrodymų, šeimos buvo žudomos ir kartu su vaikais, ypač Dzūkijoje. Taigi, buvo nesilaikoma pačių priimtų teisinių, tarpusavio santykius ir santykius su visuomene reglamentuojančių dokumentų, kurių analizei, kaip idealaus partizanų veiklos lygmens bei praktinio lygmens santykio analizei M. Pocius skyrė labai daug dėmesio, paversdamas, kaip teisingai pastebėjo istorikė M. Jurkutė, ją savo darbo šerdimi. Taip pat jis konstatavo, kad partizanų susiorganizavimas į vieną organizaciją - Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį - niekaip neįtakojo smurto masto - jis šiame laikotarpyje liko toks pat. M. Pocius pateikė įtikinamų argumentų, jog partizanai sąmoningai laikėsi kaimo žmonių atžvilgiu teroro politikos, siekdami būtent teroristinėmis žiauriomis priemonėmis naikinti kolaborantus, o likusius akimo žmones atgrasinti nuo bendradarbiavimo su valdžia. Be to M. Pocius padarė išvadą, kad nėra pagrindo ypatingai pasitikėti partizanų dokumentais - pav. jų karo lauko teismų nuosprendžiais, nes daugeliu atvejų jų sprendimai buvo priimami formaliai, tik pateisinant iš anksto priimtą nutarimą sunaikinti atitinkamus žmones, arba net surašius nuosprendį jau po paties nuosprendžio įvykdymo. Tuo tarpu trečiajame partizaninio judėjimo laikotarpyje - 1949-1953 m. - M. Pociaus teigimu plačios apimties teroristinių akcijų - visų pirma kolaborantų ar įtariamų jais šeimų žudymų atvejų gerokai sumažėjo. Ir tokia M. Pociaus išvada ryškiai disonuoja su istoriniame ir publicistiniame diskurse bei viešojoje opinijoje įsitvirtinusia nuomone, jog būtent silpstant partizaniniam judėjimui, partizanų doroviniai varžtai silpnėjo ir esą būtent šiame laikotarpyje itin padaugėjo žiaurių ekscesų, šeimų žudynių, žiaurių nepateisinamų kolaborantų naikinimo atvejų ir pan. M. Pociaus tyrimai leidžia tokią nuomonę įvertinti kaip nepagrįstą. Atvirkščiai, nesugebėjus sustabdyti sovietizacijos, o partizanų sąjūdžiui ryškiai susilpnėjus dėl sėkmingų sovietinių saugumo operacijų, daugeliui darėsi aišku, kad žiaurios masinės kolaborantų ir jų šeimų žudymo akcijos nepasiekia savo tikslo, todėl imta apsiriboti tik pačių entuziastingiausių kolaborantų žudymu arba jų įspėjimu, raginant palikti partizanų veikimo teritorijas bei apsiribojant daugiau aiškinamuoju, informaciniu darbu. M. Pociaus teigimu partizanai nužudė apie 2300 SSRS represinių struktūrų darbuotojų - RA kariškių, MVD-MGB kariškių ir darbuotojų, stribų, apie 2000 partinių ir sovietinių aktyvistų bei apie 9000 civilių gyventojų.

Akademinio istorijos mokslo ir publicistinio žanro atstovų vertinimai

Tokios M. Pociaus padarytos išvados - partizanų taikyto teroro bei tikrų ar tariamų kolaborantų šeimų su vaikais žudymo bei didelio skaičiaus civilių nužudymo fakto pripažinimas, o taip pat nepasitikėjimas jų dokumentais, bei faktinis suabejojimas jų kovos nuo 1946 m. prasme - sukėlė didžiulį oficialiojo istorinio diskurso rėmėjų nepasitenkinimą ir net pyktį M. Pociaus atžvilgiu. Jis buvo apkaltintas partizanų vardo šmeižimu, sovietinės pokario įvykių koncepcijos (pilietinio karo) atgaivintoju ir rėmėju, netgi Rusijos ideologinės doktrinos atstovavimu (todėl išvadintas V. Putino šalininku). Panaši, kad jis, neatlaikus konservatorių sluoksnių spaudimo, buvo atleistas iš Lietuvos istorijos instituto darbuotojų. Bet apie vadinamosios "patriotinės" stovyklos kaltinimus jam vėliau. Pirmiausia detaliai išnagrinėsime akademinio istorijos mokslo atstovų - istorikų - požiūrį į M. Pociaus darbą, visų pirma kruopščiausiai jo darbą išanalizavusios istorikės Mingailės Jurkutės požiūrį, kurį ji išdėstė straipsnyje "Lunarinės istorijos paradoksai" (Knygų aidai, 2009, Nr. 5). Ji sąžiningai pastebėjo, jog Pociaus monografija - "ne vienų metų mąstymo rezultatas, vainikuojantis autoriaus pastangas ištirti pasak jo "nutylimąją" partizanų pasipriešinimo kovos istorijos pusę". Pocius pasak M. Jurkutės atlieka labai "specializuotą" tyrimą, metodiškai susitelkiantį į vieną plačiai nenagrinėtą klausimą ir tyčia neapžvelgiantį kitų klausimų (p. 19). Ji konstatuoja, kad tai "empirinė studija, mėginanti suteikti tvirtesnį empirinį pagrindą naujai pasipriešinimo judėjimo refleksijai". Tai, kas domina autorių, atskleidžiama tyrinėjant ir lyginant teisinį, norminį partizanų veiklos reglamentavimą ir praktinį viso to įgyvendinimą (p. 19). Konstatuojama, kad "panaudotas įspūdingas archyvinių dokumentų kiekis", tačiau prikišama Pociui, kad šis "jokiais aspektais nekvestionavo sovietinio saugumo dokumentų patikimumo", o tik pabrėžė, jog "operatyvinė medžiaga patikimesnė už aukštesnei vadovybei siunčiamas ataskaitas" (p. 20). Galima būtų sutikti, kad šiuolaikinis istorikų cechas įpratęs prie kritiškesnio požiūrio sovietinių dokumentų atžvilgiu, tačiau už jo slypi ideologiškai privalomas reikalavimas bent viena fraze pažymėti, kad sovietinių represinių institucijų dokumentai yra nepatikimi, nors faktiškai realiai visi šiuolaikiniai istorikai, tiriantys pokario ginkluotą pasipriešinimą, naudojasi pirmiausia būtent KGB dokumentais, saugomais Lietuvos ypatingajame archyve, ką M. Pocius ir konstatuoja. Galima sutikti su M. Jurkutės priekaištais M. Pociaus sąvokiniam instrumentarijui, bet ne visiškai dėl tų priežasčių, kurias autorė išsako. Taip, tokių sąvokų kaip "partizanas" ir ypač "civiliai gyventojai" bei "kolaborantai" analizė bei siūlomi apibrėžimai yra netikslūs (tačiau M. Jurkutė neteisi, kad M. Pocius nepateikia nuorodų į tarptautinės teisės normas). Iš tiesų neaišku pagal kokius kriterijus apibrėžiamos neutralių ir ginkluotų civilių gyventojų grupės (p. 20). Pasak Jurkutės kolaboravimo sąvoka išnagrinėta dar prasčiau. Tėra aptakūs samprotavimai be aiškesnių išvadų, kas yra kolaborantas. M. Jurkutė visiškai pagrįstai teigia, kad "užuot taikęs savo "kolaboranto" apibrėžimą, Pocius pasuko paprastesniu keliu - išskyrė atitinkamas kolaborantų grupės, kurios atsispindėjo gautuose statistiniuose duomenyse". O tai stribai, MVD-MGB darbuotojai, partiniai aktyvistai, sovietiniai aktyvistai ir valstybės saugumo agentūra. Viso tyrimo metu kalbant apie asmenis, žuvusius kaip kolaborantus, laikomasi svarbios teorinės tikrų ir tariamų kolaborantų skirties, tačiau ji nėra pagrindžiama. Taip, Jurkutė čia visiškai teisi, tačiau tai jau susiję su Pociaus darbo paradigma apskritai. Pocius pripažįsta, kad partizanai buvo teisėta valdžia, Lietuvos kariuomenė, gynusi teisiškai ir toliau egzistavusią Lietuvos Respubliką nuo okupacinių pajėgų skverbimosi į jos teritoriją ir jos sovietizacijos. O jei taip, partizanams kaip teisėtai Lietuvos Respublikos valdžiai turėjo paklusti visi Lietuvos gyventojai. Vadinasi, atstovaudami teisėtą valdžią partizanai turėjo teisę ir bausti jų įsakymų nesilaikančių gyventojų bei tas bausmes vykdyti. Tokiame kontekste M. Pociui neliko nieko kito kaip tik partizanų praktiką - jų realią laikyseną Lietuvos gyventojų atžvilgiu - lyginti su tarptautine humanitarine teise bei jų pačių priimtais baudžiamaisiais statutais bei kitais jų santykį su visuomene apibrėžiančiais dokumentais, siekiant nustatyti, kiek partizanų veiksmai teisėti tarptautinės bei jų pačių teisės požiūriu. Tačiau kadangi stribų bylos išvežtos į Rusiją, o pačių partizanų karo lauko teismų nutarimų daugelis neišliko arba jais taip pat negalima pasitikėti dėl pačių partizanų suinteresuotumo, belieka, kaip M. Jurkutė vaizdžiai išsireiškė, "aptakus" tokių sąvokų kaip "kolaborantai", "civiliai gyventojai" apibrėžinėjimas bei vartojimas, tiesiog sekant sovietinio saugumo dokumentuose matoma partizanų aukų klasifikacija. Nors iš tiesų, kaip matysime vėliau, ir ką ypač K. K. Girnius pagrįstai pastebi, bent jau civilių gyventojų atžvilgiu neįmanoma pasakyti, kurie jų susidūrimų su partizanais buvo beginkliai, o kurie ginkluoti režimo rėmėjai - juk daugelis pareigūnų turėjo jiems išduotus ginklus. M. Pociui tokiu atveju be teisės normų, belieka apeliuoti į neapibrėžtą ir kaip pasakytų istorikas Bernardas Gailius - "santarietišką" - apeliaciją į blaivų protą - į didžiulio masto represijų ir net teroristinių aktų - nepagrįstumą, kas jau savaime liudytų, kad daugelis iš tų žuvusių negalėjo būti kolaborantai - pav. nužudyti vaikai. Bet net ir tai, kaip teisingai pastebi K. K. Girnius, nėra savaime aišku. Dar M. Pociui belieka spėliojimo pavidalo apeliacija į pavyzdžius liudijančius, kad daug partizanų nuosprendžių galėjo būti įtakoti asmeninių jų pačių ir kitų, kaimo bendruomenei priklausiusių, asmenų keršto motyvų, o taip pat nuolat kartojama frazė apie tikrus ir tariamus kolaborantus. O viskas būtų buvę paprasčiau, jei M. Pocius būtų galėjęs iškelti ideologinio pobūdžio partizanų laikysenos visuomenės atžvilgiu vertinimo kriterijus: kiek pagrįsta pati pokario partizanų kova, kiek pateisinamos jų pretenzijos į valdžią ir kitų paklusnumą jiems, koks buvo atskirų kaimo gyventojų sluoksnių požiūris į partizanus ir kokios jų ideologinės, politinės pažiūros, tikslai, siekiai ir laikysena Lietuvos ateities bei SSRS ir sovietinės administracijos atžvilgiu, ir kokį vaidmenį jų atžvilgiu vaidina partizanai - kokie jų savo ruožtu tikslai ir siekiai, ir kiek pagrįstos jų pretenzijos laikyti save vieninteliais pasipriešinimo SSRS atstovais. Tačiau M. Pocius nedrįso iškelti tokių klausimų ir suformuoti partizanų laikysenos kaimo visuomenės atžvilgiu vertinimo kriterijų jų pagrindu. Nedrįso ar pats nebuvo tikras, kad partizanų pretenzijos į valdžią tikrai nebuvo kuo nors - realiu moraliniu autoritetu - pagrįstos. Užtat kaip teisingai pastebi M. Jurkutė M. Pociui beliko labai neapibrėžtai tenkintis apytiksliais vertinimais ir sąvokomis. O štai oponentai paties M. Pociaus atžvilgiu nesidrovi išsakyti ideologinio pobūdžio priekaištus, kaltinimus ir reikalavimus. Kad ir ta pati M. Jurkutė. Ji konstatuoja, kad Pociaus knyga aiškiai "priklauso istoriografinei tradicijai jei ne mokyklai, atstovaujamai šios monografijos recenzento L. Truskos". Pasak M. Jurkutės šioje interpretacijoje buvo sugalvoti "beprasmiško karo", išvargusių, susitaikiusių ir prisitaikiusių "taikių gyventojų", bereikalingai pralieto kraujo, iliuzinių Vakarų pagalbos vilčių teiginiai. Tokie teiginiai pasak jos "atsirado sąmoningai ir planuotai bandant suvaldyti slystančią iš rankų istorinės sąmonės ir atminties kontrolę". O tai juk gryniausi ideologiniai ir politiniai vertinimai. Juk reiktų pagrįsti, kodėl teigti, kad partizanų karas buvo beprasmiškas, kad būta bereikalingai daug pralieto taikių gyventojų kraujo, o viltys dėl Vakarų pagalbos - iliuzinės, neteisinga. Ne, vietoj to, kad tai įrodinėtų, M. Jurkutė išsako jai mielą savo ideologinę schemą: partizaninis karas pasak jos tai "dviejų valstybių susidūrimas, kai viena valstybė užpuolė ir įveikė kitą, besiginančiąją" (p. 21). Toks pat M. Jurkutės ideologinis angažuotumas matyti ir tokiame pasaže: "Esą istoriografija neatsispyrė pagundai išsiversti į priešingą pusę: "jei komunistai partizanus demonizavo, tai šiandien jie, galima sakyti, angelizuojami". Tokiame apvertime Pocius įžvelgia "ne melo pakeitimą tiesa, o vieno štampo pakeitimą kitu štampu" (p. 18). Žinoma, galima sutikti su M. Jurkute, kad "prisitaikymo" terminas naudojamas nekritiškai, perkeliant "brežnevinės epochos prisitaikymo jausenas" stalininiam laikotarpiui. Tačiau vėlgi, pati M. Jurkutė sukonstruoja (ar perima, naudojasi) tokia ideologine schema, kuri pripažįsta tik ginkluotą kovą arba kolaboravimą/prisitaikymą, kas yra grynai ideologinis sprendimas, niekaip empiriškai neverifikuotas. Keistokas autorės priekaištas M. Pociui, kad jis suvokia partizanus kaip aktyviąją, veikiančiąją ginkluotą konflikto pusę, primetančią "savo taisykles nekovojančiai visuomenės daliai". Bet juk M. Jurkutė pripažįsta partizanus teisėta to meto Lietuvos valdžia, tai kodėl ji turėtų piktintis tokiu "primetimu"? Nelogiška. Iš kitos pusės, žinoma, galima sutikti su M. Jurkute, kurios teigimu M. Pociui civiliai gyventojai yra "iš esmės neutrali ir gal net niekuo neangažuota gyventojų masė". Galima sutikti su tokiu M. Pociaus pasakojimo vertinimu, bet juk ir iš pačios M. Jurkutės ideologinės schemos, gyventojams paliekamos tik dvi galimybės - remti partizanus, arba remti valdžią, kas vėl gi nė kiek nesubtiliau (p. 22). Istorikas Dainius Noreika pastebi (Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų kova su okupacine kariuomene ir kolaborantais (1944 - 1951 metais). - Magistro darbas, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010), jog M. Pociaus darbe "Kita Mėnulio pusė" "siekta ne tiek atskleisti kovos su kolaboravimu taktiką, vietą ir svarbą partizaninio pobūdžio kariniame konflikte, kiek aprašyti Lietuvos partizanų kovų su kolaborantais mastą. Autorius surinko ir susistemino daug duomenų apie atskirų kolaborantų likvidavimą, jų šeimų naikinimą ir šių reiškinių dažnumą lėmusias priežastis. Remiantis partizanų kovos su kolaboravimu pokyčiais pateikiama šio reiškinio periodizacija. Tačiau partizanų radikalumą M. Pocius dažnai vertina atsiribodamas nuo tuometinio konteksto, tarsi užmiršdamas, kad jų kova buvo spontaniškas lietuvių pasipriešinimas jų kraštą okupavusiai valstybei ir jos vykdomai politikai. Galbūt antisovietinę rezistenciją reikėtų vertinti kaip, "kitaip mąstančių žmonių patriotinį sąjūdį, turėjusį dabartinei visuomenei menkai pažįstamą ir savitą politinę programą" (p. 11). Istorikas Andrius Tumavičius (Tumavičius Andrius. Baudžiamoji akcija prieš kolaboravimu su sovietais kaltintus Onuškio valsčiaus gyventojus // Lietuvos valsčiai. Onuškis: Lietuvos lokaliniai tyrimai, istorija, p. 1 - 27) vėlgi pastebi, jog sąvokų "civilis", "beginklis gyventojas" vartojimas pokario kovų kontekste abejotinas, nes pasakyti, kad žmogus yra civilis, ypač beginklis, yra keblu. Tam tikromis aplinkybėmis pačių taikiausių profesijų atstovai - mokytojai, matininkai, kolūkių pirmininkai, apylinkių tarybų pareigūnai - galėjo turėti ginklą. Svarbu tai, kad partizanų požiūriu režimui dirbantis ir ginkluotas asmuo turėjo būti baudžiamas mirtimi. Tokie pat principai Tumavičiaus studijoje taikyti ir partizanams bei jų rėmėjams: žmogus, tapęs rezistentu, vykdydamas rezistentų įsakymus arba juos remdamas, jau nebe neutralus civilis, o vienos kovojančių pusių atstovas (p. 3).

Ideologinis-politinis angažuotumas dar ryškesnis publicistiniame diskurse. Štai Vladas Terleckas savo straipsnyje "Be kompetencijos, su "patikimomis" čekistų ataskaitomis prieš partizanus" (alkas.lt, 2012 04 11, [https://alkas.lt/2012/04/11/doc-dr-v-terleckas-be-kompetencijos-su-%E2%80%9Epatikimomis-cekistu-ataskaitomis-pries-partizanus/]) iš karto prikiša M. Pociui, kad jo disertacijai vadovavo "antipartizaniškomis nuostatomis išgarsėjęs Liudas Truska", kuris "buvo apsuptas ilgamečių "teisinių struktūrų darbuotojų". V. Terleckas su pasitenkinimu cituoja Ričardo Čekučio straipsnio pavadinimą "Partizanų dergimas - eilinė "mitų griovėjų" demagogija", R. Čekučio žodžiais tardamas: "kas belieka "pasišovusiam išskalbti kruvinus čekistų marškinius ir švaistytis kaltinimais savo valstybę gynusiems piliečiams" bei apkaltindamas M. Pocių ir melavimu. Kaip ir įprasta "patriotinės" stovyklos atstovui, V. Terleckas pasirinkimą temato tik tarp stribų, agentų, partinių ir sovietinių nomenklatūrininkų bei ginkluoto pasipriešinimo dalyvių, taigi tarp kolaboravimo ir priešinimosi su ginklu rankose, suabsoliutindamas ir hiperbolizuodamas savo sluoksnio žmonių neigiamą nusistatymą pokalbių, šokių su stribais, stojimo į pionierius, komjaunimą, kompartiją atžvilgiu ir paversdamas jį visos tautos požiūriu. Lygiai taip pat jis žvelgia į dalykinį M. Pociaus pasiūlymą kolaboravimą konstatuoti tik iki 1953 m., nes būtent tuo metu baigėsi administracinė Lietuvos sovietizacija - sovietiniai valdžios organai apėmė visą Lietuvos teritoriją ir visus jos gyventojų sluoksnius. Akivaizdžiausiai V. Terlecko ideologinis, politinis ir kultūrinis angažuotumas matosi jo frazėje: "Mažaraščiai, tinginiai, vagys, stribai ir komunistai turėjo kažkokius įsitikinimus?!". Tai ne tik, kad nelogiška, nes komunizmas yra būtent ideologija, bet tai liudija jo mažiausiai antipatiją, o greičiausia ir neapykantą kairiųjų pažiūrų žmonėms, o taip pat žvelgimą iš aukšto į nuosavybės neturinčius, skurdžiai gyvenusius visuomenės sluoksnius, kas V. Terlecko vertinimus degraduoja į siaurą dešiniųjų politinės stovyklos atstovo statusą (ką tik patvirtina paniekinantis V. Terlecko požiūris į kritišką išeivijos kunigą Feliksą Jucevičių, pavadinant jį "kairuoliu išeiviu"). Be abejo, V. Terlecko tekstuose yra ir dalykinės kritikos M. Pociaus darbui. Galima sutikti, kad M. Pocius panaudojo per mažai partizanų atsiminimų. Kaip jau įprasta "patriotinės" stovyklos atstovams V. Terleckas prikiša M. Pociui "besąlygišką pasitikėjimą čekistų ataskaitomis apie žuvusiu". Be abejo, galima sutikti, kad čekistai galėjo padidinti žuvusių partizanų skaičių, bet žuvusieji RA kariškiai ir saugumiečiai turėjo būti fiksuojami. Panašu, kad V. Terleckas nesuvokia, jog tie dokumentai, kuriais naudojosi M. Pocius, buvo vidiniai, jie nebuvo skirti visuomenei (ir niekada neplanuota bei nesitikėta, kad jie taps plačiajai visuomenei žinomi), todėl saugumiečiams nebuvojo jokio reikalo iš esmės iškreipti, mažinti savo žuvusių pareigūnų skaičių. V. Terleckui abejonių sukėlė stribų priskyrimas kolaborantams. Tačiau tai vėlgi nepagrįstas apibendrinimas, nes štai išvadose partizanų nukautus stribus M. Pocius laiko būtent SSSR represinių struktūrų atstovais (p. 348). Nepagrįstai V. Terleckas teigia, jog Pocius kompartijos narius priskyrė prie civilių. Tai vėlgi nepagrįstas teiginys, nes Pocius tik teigia, jog saugumo dokumentuose jie buvo priskiriami prie civilių. Ir nors V. Terleckas pasipiktinęs aiškina, jog partizanai prievartinių pyliavų atidavimo, mokesčių mokėjimo, kelių taisymo ir miško kirtimo prievolių vykdymo, dalyvavimo susirinkimuose, prievartinio stojimo į kolchozus nelaikė kolaboravimu (kas beje dėl stojimo į kolūkius yra nepagrįsta, nes bet koks stojimas į kolūkius be didesnio spaudimo, buvo baudžiamas), tačiau pats toliau pažymi, kad "pvz., miško kirtimo prievolės nebuvo toks nekaltas dalykas. Beatodairišku neatsižvelgiant į medžių brandą kirtimu buvo naikinamas nacionalinis turtas. Plynas kirtimas kėlė pavojų partizanams". Lygiai tokias pat išlygas jis išsako ir dėl dalyvavimo valdžios sušauktuose susirinkimuose, kas visgi yra valdžios rėmimo forma. V. Terleckas pasipiktinęs M. Pociaus teiginiu, jog "dauguma gyventojų norėjo "ramaus gyvenimo", jam meta tūkstančių vyrų, pasirinkusių partizano kelią, 58620 vyrų, besislapsčiusių nuo šaukimo į kariuomenės ir į lagerius išsiųstų 32 tūkstančių vyrų statistiką, tačiau nutyli, kad didžioji dalis besislapsčiusių nuo kariuomenės ir pasirinkusių partizano kelią legalizavosi, o didelė dalis mobilizuotų buvo demobilizuoti. Ir vėl Terleckas metą priekaištą Pociui, kad jo tyrimas "sukonstruotas pagal išankstines prielaidas, nuostatas, aiškiai priklausančias Pociaus disertacijos vadovui ir knygos recenzentui L. Truskai". Bet juk lygiai taip pat ir jo paties tekstas suformuotas pagal išankstines prielaidas. Ir žinoma, nepamirštama pridėti: "Kuri tauta nesididžiuoja, neheroizuoja tėvynės gynėjų?!". Vadinasi, išankstinė pareiga yra juos būtent herorizuoti, o tyrimas tai turi tik patvirtinti. Tiesa, V. Terlecko siūlymas M. Pociui "savo išvedžiojimų pagrįstumą pasitikrinti pačiam pagyvenant bunkeryje rudenį "tamsiame eglyne permirkusiais drabužiais, jaučiant nuolatinį deguonies stygių, drėgmės persmelktam, troškulį malšinant pelkės vandeniu, užkandant surūdijusių lašinių, apipultam utėlių, šviečiant spingsulei ar žibalinei lempai, be ryšio su artimaisiais" logiškas, nes M. Pocius iš tiesų liko toje pačioje paradigmoje kaip ir V. Terleckas, pripažindamas partizanus teisėta Lietuvos valdžia pokaryje ir jų teisę reikalauti iš Lietuvos gyventojų paklusnumo bei turinčius teisę juos bausti. Bet išėjusieji iš šios paradigmos turi teisę V. Terlecko paklausti: o kokią prasmę turėjo partizanų kančios, jeigu akivaizdu, kad jų kovos prielaidos buvo iš esmės neteisingos. Pav. Vakarai neketino Lietuvos vaduoti: jeigu net jei ir būtų pusiau stebuklingu būdu kilęs karas ir būtų buvusi atkurta prieškarinė Lietuva, ji būtų buvusi be Vilniaus, kurį Vakarų valstybės pripažino Lenkijai ir greičiausiai be Klaipėdos, visiškai priklausoma nuo Lenkijos ir priversta toliau vargingai balansuoti tarp didžiųjų valstybių, taip mėgindama atsispirti Lenkijos pastangoms Lietuvą prisišlieti ar inkorporuoti ją į Lenkiją, ir jei akivaizdu, kad didelė dalis Lietuvos žmonių nenorėjo prieškarinės santvarkos atkūrimo, kurią laikė ne visiškai teisinga? Tad kaip galima nekreipti dėmesio į didelės dalies lietuvių visuomenės tautinius ir socialinius lūkesčius? Negi tie skaičiai, rodantys kiek lietuvių nuėjo į stribus, paramos grupes, kiek priklausė komunistinėms organizacijoms, kiek mokėsi mokyklose, studijavo aukštosios mokyklose nieko nesako? Kiek turi likti partizanų ar jų organizacinių vienetų (štabų), kad būtų galima teigti, jog jie jau nebe valdžia? Vienas, du, trys? Kaip galima nematyti didžiulių masių, didžiulio procento lietuvių, gyvenusių kitais siekiais, tikslais, idealais ir orientuotis tik į kelis tūkstančius (ar 6-o dešimtmečio pradžioje kelis šimtus) likusių miškuose? Ir, be abejo, V. Terleckas nepamiršta pavadinti M. Pociaus knygos prokremliška, antipartizaniška (Terleckas Vladas. Žvilgsnis į sovietinę istoriografiją apie stribus // Voruta, 2020 02 28, [https://www.voruta.lt/zvilgsnis-i-sovietine-istoriografija-apie-stribus/]), o apkaltinti M. Pocių žvelgiant į partizanų kovas pokaryje kaip į pilietinį karą, kas žinoma yra absurdas - kaip jau minėta M. Pocius neišėjo iš dominuojančios paradigmos. Ir žinoma visaip bandoma išgelbėti agentų- smogikų, sąmoningai žudžiusių šeimas, kad tuo apkaltinus partizanus mitą, nors J. Prapiestis, kuriuo V. Terleckas remiasi, tik sako, kad smogikai žudė kovotojų ryšininkus, bet tai nebuvo sąmoningas, suplanuotas jų vadovybės veiksmas (Terleckas Vladas. Manipuliacija žuvusiais // ekspertai. Eu, 2012 10 05, https://www.ekspertai.eu/juodosios-manipuliavimo-zuvusiais-technologijos/). Apie agentų-smogikų, kaip partizanų kompromituotojų mitą M. Pocius atsako, jog "[...] kartais MGB agentai smogikai išžudydavo partizanų rėmėjų šeimas kaip pavojingus slaptų operacijų liudytojus. Tačiau šie civiliai būdavo numetami turgaus aikštėse kaip nukauti "banditai", o ne kaip partizanų nužudyti civiliai. Saugumas niekada nekėlė specialiosioms grupėms užduoties žudyti civilių šeimas dėl partizanų kompromitacijos ir jie to nedarė. Kitas klausimas - kaip ir kodėl tokie mitai atsiranda? Man regis, šis pramanas atsirado sąmoningai ar nesąmoningai suveikus psichologiniam atsakomybės perkėlimo mechanizmui, nesugebant suderinti to su romantišku partizanų įvaizdžiu" (Davoliūtė Violeta. Kita mėnulio pusė - partizanų kova su kolaborantais: M. Pociaus interviu // Lietuvos rytas, 2009 09 30 [https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2009/09/30/news/kita-menulio-puse-partizanu-kova-su-kolaborantais-5767335/]).

Ir R. Jokimaičio teigimu M. Pocius partizanus mato per sovietinę - nusikaltimų - prizmę. Jokimaičio teigimu "istorija apie banditus - vaikų ir šeimų žudikus - buvo sukurta tik liaudžiai. KGB vidaus naudojimui skirtoje literatūroje [...] užuominų apie vaikų ar šeimų žudikus nė su žiburiu nerasi. R. Jokimaitis nemažai dėmesio skiria partizanų socialiniam jautrumui jų periodikoje, tačiau nė nebando pasiaiškinti kaip tai dera su sąmoningu vargingųjų mažažemių valstiečių bei naujakurių žudymu, kurie juk ir ėmė valdžios duodamą` žemę dėl savo vargingos padėties. Žinoma, bandoma rasti neatitikimų M. Pociaus iš pažymų bei ataskaitų išvestuose žuvusiųjų skaičiuose. Esą Pocius nekelia kriminalinių nusikaltėlių aukų klausimo (Jokimaitis. Rimantas. Lietuvos partizanų kovų vaizdai "Kitos mėnulio pusės" šviesai pašvietus // Literatūra ir menas, [https://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110731191449/https://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3267&kas=straipsnis&st_id=15914]), kas vėlgi netiesa. M. Pocius atsakydamas į R. Jokimaičio kritiką (Pocius Mindaugas. Apie kritiką be "emocijų" // Bernardinai.lt, 2010 02 22, [https://www.bernardinai.lt/2010-02-22-mindaugas-pocius-apie-kritika-be-emociju/]), pabrėžė, jog kovos su kolaborantais analizė, tapusi jo darbo objektu, nėra pasipriešinimo istorijos apibendrinimas ar sintezė, kad tyrimui pasirinktas "tik vienas pasipriešinimo istorijos aspektas" (p.13), o į R Jokimaičio nuostabą - "kaip mūsų laikais atsiranda tokios knygos ir ko tikisi jos autorius ar autoriai?" - atsako: "Gal čia užuomina - cenzūra būtų neprošal?". Kas dėl R. Jokimaičio konstatacijos, jog "sovietai labai slėpė savo nuostolius", M. Pocius atsako klausimu: "kodėl ir nuo ko saugumiečiai turėjo slėpti savo nuostolius? Juk juos nusakantys dokumentai buvo skirti vidiniam saugumiečių naudojimui. Niekada jie nebuvo viešai skelbiami. Straipsnio autorius nepateikia jokių nuostolių slėpimo faktų. Gal saugumo darbuotojai tai darė vieni nuo kitų? O gal numatė nepriklausomybės atstatymą ir slėpė nuo ateities istorikų?". Ričardas Čekutis (Čekutis Ričardas. Partizanų dergimas - eilinė "mitų griovėjų" demagogija // tv3.lt, 2009 10 23; https://www.tv3.lt/naujiena/projektai/partizanu-dergimas-eiline-mitu-grioveju-demagogija-n315629) retoriškai klausia: "dar nebuvo pasaulyje nė vieno partizaninio-išsivadavimo judėjimo, kuris nebaustų vietinių kolaborantų ar išdavikų, o ir karai nieko nenužudant dar neišrasti. Ar buvo tarp nužudytųjų nekaltų aukų? Žinoma, buvo. Lietuva ir čia jokia išimtis. Ir niekas neslepia tų nekaltųjų aukų. Tačiau ir tada vargu ar bus galima vienareikšmiškai teigti, kas konkrečiai buvo ta vadinamoji nekaltoji partizaninio karo auka (spėju, daugeliui ir toliau stribai, išdavikai bei aktyvistai atrodys "nekaltai") - tiesiog bus įmanoma aiškiau pasakyti, kiek tokių aukų buvo išprovokuota pačių kagėbistų veiklos, kiek kurių nužudyta MGB-KGB agentų-smogikų, kiek ir kurių civilių nužudė patys partizanai". Suprask, atsikabinkit su tais partizanų nekaltai nužudytas žmonėmis, nes nekalti žmonės žūsta visuose partizaniniuose karuose. R. Čekutis piktdžiugiškai klausia: "mitų griovėjai" "jau de facto įtikėjo, kad per partizaninio karo dešimtmetį nužudyti 300 vaikų - yra grynai partizanų darbas, vadovybės įsakymu (įdomu, kiek vaikų nužudyta per pastarąjį dešimtmetį ar "brandaus socializmo" metais?)". Vėlgi ta pati logika: lyginimas su kitų atliktais nusikaltimais. V. Savukynas (Savukynas V. Aš irgi griaunu mitą - Rusija ir Vokietija nekariavo // delfi, 2009 11 12; https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vsavukynas-as-irgi-griaunu-mita-rusija-ir-vokietija-nekariavo.d?id=25651941) pastebi: "Partizanai atsirado todėl, kad sovietai okupavo Lietuvą. [...]. Nuo požiūrio į partizanus priklauso mūsų požiūris į savo valstybę. Kas mes esame, jei išbraukiame partizanų kovas? Ogi prisijungusi prie Sovietų sąjungos valstybėlė, kurios prezidentas gėdingai pabėgo. Partizanų kovos, "karas po karo" parodė, kad ne savo valia "prisijungėme prie šlovingos Stalino saulės". Partizanų kovos parodo, kad nebuvome apgailėtini žmogeliai, nevertinę laisvės". Kitame savo straipsnyje V. Savukynas (Savukynas V. Ar pagarba partizanams yra Prokrusto lova // delfi.lt, 2009 10 29; https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vsavukynas-ar-pagarba-partizanams-yra-prokrusto-lova.d?id=26246485) teigia: "Taip ta pokario kova buvo labai žiauri. Ir negalime pateisinti tų partizanų, kurie nužudė nekaltus žmones, tačiau šie atvejai nepaneigia paties esminio dalyko: pasipriešinimo okupantams. Iš to išplaukia labai svarbus dalykas: jei pripažįstame, kad pokario kovos liudijo Lietuvos valstybingumą, tai reiškia, kad mes negalime ignoruoti šio laikotarpio, kad jis tampa vienu iš atraminių mūsų istorijos periodu". V. Krikštaponis priekaištauja M. Pociui, jog tas paneigė agentų-smogikų partizanų kompromitavimo žudant šeimas versiją (Krikštaponis V. Kruvini agentų smogikų nusikaltimai, kuriuos dar iki šiol norima suversti laisvės kovotojams). P. Masilionis žvelgia iš priešingos pusės ir taip pat turi priekaištų M. Pociui: M. Pocius nužudytų vaikų skaičių pateikia remdamasis tik teoriniais apskaičiavimais - esą "iš viso pokario metais Lietuvoje žuvo ne mažiau kaip 300 vaikų ir nepilnamečių iki 18 metų". Tačiau ir gerokai sumažintas šis skaičius susilaukė negailestingo oponentų puolimo. Jau minėtasis Rimantas Jokimaitis meta net tokį "argumentą": jis kalbinęs "daugybę partizanų veiklą iš arti stebėjusių žmonių, ryšininkų" ir "visi jie sakė neprisimeną tokio įvykio, kad koks vaikas būtų nužudytas už tėvų nuodėmes". Jei esą buvę nužudyti, tai tikriausiai "nepilnamečiai stribukai". Nedaug trūksta, kad "miško brolių" nužudytus kartu su tėvais jų kūdikius pavadintume "užkietėjusiais kolaborantais"! (Masilionis Povilas. Partizanų teroro aukų atminimo knygą. Vilnius, "Politika", 2011.(Įžanginis žodis) // 2019 09 11, https://istorinetiesa.blogspot.com/p/straipsniai.html).

Bendrasis pokario partizanų vaizdas

Visus dabartinės požiūrio į pokario partizanus koncepcijos akcentus sudėliojo istorikas ir teisininkas Bernardas Gailius savo disertacijoje ("1944 - 1953 m. partizanų kartas šiuolaikinėje Lietuvos istorinėje, politinėje ir teisinėje kultūroje" (Vilnius: Vilniaus universitetas, 2009). Disertacija, beje, apgailėtina. Neįtikėtina kaip Vilniaus universitetas už tokią galėjo jam suteikti daktaro laipsnį: ne tik tai, kad oficialiai universiteto aprobuota disertacijos elektroninė forma be lietuviškų raidžių, todėl daugybė išnašų virtusios bereikšmių simbolių kratiniu, tačiau net ir tais atvejais kai jomis galima naudotis, jos, duodamos į archyvinius dokumentus, yra visiškai plikos, t. y. pateikiamos tik nuorodos į bylas. O turinio prasme tai tiesiog politinės ir ideologinės propagandos opusas, beje, ištisais lapais cituojant kitų tekstus. Tačiau būtent kaip ideologinis (o ne kaip istoriko) tekstas, suformuluojantis ir atskleidžiantis valdančiųjų sluoksnių pageidaujamą ir besąlygiškai visai lietuvių visuomenei siekiamą primesti požiūrį į partizanus, jis labai vertingas, beje, kaip pamatysime vėliau, retransliuojantis kosmopolitiškai nusiteikusių konservatorių ir liberalų sluoksnių bei kitų jų farvateriu plaukiančių politinių-ideologinių grupuočių požiūrį. Visų pirma, atvirai konstatuojama, kad teigiamas partizanų charakterizavimas labai svarbus - būtinas - politine prasme. Gailius rašo: partizanų karas tai "Lietuvos istorijos tarpsnis, nuolat primenantis šiuolaikinei visuomenei jos siekius ir priimtą pasaulėžiūrą bei gyvenimo būdą" (l. 5). O disertacijos instrumentinis, užsakomasis, politinis-ideologinis tikslas apnuoginamas šioje frazėje: "Partizanų karo kaip pilietinio karo sampratos gajumas visuomenėje neleidžia tinkamai įvertinti Lietuvos indėlio politinėje Vakarų kovoje su totalitarizmu ir trukdo kurti vakarietiškomis politinėmis vertybėmis pagrįstą identitetą" (l. 33) bei šiame pasaže: "Labai svarbu, kad istorijos studijos atskleistų primestos pseudoistorijos melagingumą ir tokiu būdu pašalintų sovietinės indoktrinacijos padarinius" (l. 34). Dar svarbiau Gailiui tai, kad partizanai kovojo "ne tik už Lietuvos išlaisvinimą, bet ir prieš sovietų totalitarinį režimą ir jo siektą primesti pasaulio ir žmogaus sampratų modelį". Todėl šio karo istorija yra ir pasipriešinimo komunizmui istorija" (l. 6). Taigi, iš karto deklaruojamas instrumentinis požiūris į partizanų istoriją - ji turi tarnauti dabarties tam tikrų politinių-ideologinių grupių tikslams. Toliau. Gailiui visiškai nepriimtinas, svetimas požiūris į partizanus žvelgiant iš lietuvių tautos perspektyvų, kuris jam yra keistas "postsovietinis-tautinis" požiūris į istoriją, "vadovaujantis vien tik nacionaliniu kriterijumi". Ir, Gailius labai teisingai pastebi, "Toks požiūris lemia atvirai skelbiamą ar nujaučiamą partizanų karo kaip pilietinio karo (nes abiejose pusėse kariavę "savi") suvokimą. Štai kertinis punktas, kuriame išsiskiria kosmopolitinių sluoksnių, laikančių lietuvių tautą įrankiu tarptautinėje kovoje su komunizmu, ir tų, kurie į pokario kovas žvelgia iš lietuvių tautos perspektyvų, ir, be abejo, čia Gailius teisus, atsižvelgdami į žuvusių okupantų ir lietuvių santykį, laiko tas kovas viena iš pilietinio karo apraiškų. Gailius labai tiksliai atskleidžia šių antrųjų požiūrį: "iš čia pripažinimas, kad partizanų karas buvo vidaus konfliktas [...]". Gailius visiškai teisingai pastebi, kad "tik nacionaliniu kriterijumi besivadovaujantys" partizanus laiko radikaliausiais pasipriešinimo dalyviais, "kurie netoleravo kitos nuomonės ir todėl atmetė neginkluoto pasipriešinimo idėjas". Iš čia pasak Gailiaus "klišės" "lietuvis prieš lietuvį", "brolis prieš brolį" (l. 9). Iš tiesų, visiškai galima su Gailiumi sutikti, kad partizanai šioje paradigmoje suvokiami kaip savotiška karinė "interesų grupė". Gailius pergyvena, jog "perdėtas tautiškumo akcentavimas panaikina valstybę kaip tapatybės dalį ir vertinimo kriterijų" (apie l. 9). Taip pat ir aptardamas istoriografiją, kurią jis dalija į frontininkų (moderniųjų katalikų) ir santariečių (liberalų) istorinės kultūros tipus, jis pastebi, kad tiek "santariečiai", tiek "frontininkai" "dažnai kalbėjo tautos vardu" ir jų kritiškumas buvo greičiau nacionalistinio nei istorinio pobūdžio. Tai rodo jau pats "kaštų ir pasekmių" balanso" klausimo iškėlimas (l. 51). Suprask, netinkama kalbėti apie tautos patiriamus nuostolius. Gailiaus paradigmoje tai logiška: joje nėra tokio istorijos subjekto kaip tauta, o tik dalinis subjektas - valstybė - kovos su komunizmu įrankis.

Taip pat Gailius įsitikinęs, kad neigiamas partizanų vertinimas didelėje visuomenės dalyje įsitvirtino sovietinės indoktrinacijos įtakoje ar yra tiesiog jos vaisius. Anot Gailiaus "Sovietinis komunistinio melo pasaulis ištisai žmonių kartai žmonių buvo pasaulėžiūros pagrindu" (l. 23). Todėl ir vienas svarbiausių teiginių yra šis: "pilietinio karo versija tiesiogiai kyla iš sovietinės indoktrinacijos" (l. 32). Su šiuo B. Gailiaus ginamu teiginiu, o vėliau išvada, niekaip negalima sutikti. Oficialūs sovietinės Lietuvos sluoksniai iki pat 1988 m. niekada nepripažino, jog pokaryje vyko pilietinis karas, jį suvokiant kaipo dviejų beveik lygiaverčių jėgų, sluoksnių, visuomenės dalių susirėmimą. Jiems tai buvo nuverstų eksploatatoriškų klasių likučių beprotiškas pasipriešinimas, kuriam "visa liaudis" pasipriešino ir savo "gynėjų" (stribų) asmenyje užgniaužė. Būtent dėl šios priežasties iki pat 1988 m. pokario kovos nebuvo afišuojamos, buvo maskuojamas darbas stribų gretose, nekeliamas didelio partizanų aukų skaičiaus klausimas, nes tai automatiškai būtų pailiustravę didelę partizanų įtaką ir galią pokario kaimo visuomenėje. Todėl tik 1988 m. istorikai J. Jermalavičius ir S. Jegelevičius pradėjo kelti idėją, kad savo mastais pokaryje vyko pilnavertis pilietinis karas. Būtent tada iškilo partizanų aukų "Atminties knygos" idėja, iškeltas į viešumą istorikams tuo metu žinomas partizanų aukų skaičius - 25 tūkstančiai. Tačiau "pilietinio karo" koncepciją leista eksploatuoti literatūroje, dailėje, kino mene. Ir tai suprantama: neįmanoma buvo nutylėti didžiulių pokaryje krauju supriešintos tautos skaudulių, nepaneigiant režimui svarbios literatūros ir meno propagandinės funkcijos, kurios realizavimas buvo įmanomas tik bent iš dalies jai suteikiant galimybę atspindėti realybę - taip pat ir istorinę. "Pilietinis karas" buvo būtent pačios tautos požiūrio į pokarį išraiška, o ne valdžios primesta istorinė (pseudoistorinė pasak Gailiaus) schema. Nors, be abejo, tarp valdžios palaikomo pokario kovų kaip kovos su eksploatatoriškų klasių likučiais ir tautos didžiosios dalies požiūrio į pokarį kaip į pilietinį karą buvo sąlyčio taškų: valdžios pripažįstamas įnirtingas buržuazijos likučių pasipriešinimas juk irgi liudija valdžią pripažinus juos turėjus šiokią tokią įtaką kaime, vadinasi ir buvus pilietinio karo elementų. Tačiau B. Gailiui, atmetusiam tautinį požiūrį į istoriją ir į pokarį žvelgiančiam iš kosmopolitinių tarptautinės kovos su komunizmu ir Rusija perspektyvų tokios subtilybės nerūpi, nes jam egzistuoja tik dvi stovyklos - kovojančiųjų su komunizmu ir jam paklususių ir todėl sutapatinant sovietų valdžios požiūrį su didžiosios dalies sovietmečio Lietuvos visuomenės požiūriu bei suvokus, jog visuomenėje įsitvirtinusi "pilietinio karo" koncepcija, ji Gailiaus buvo tiesiog "peradresuota" oficialiesiems sovietinės Lietuvos sluoksniams, kas yra tiesiog istorijos falsifikacija. Taip pat atkreipkim dėmesį, net nebandoma aiškintis faktų už ir prieš, o iš anksto deklaruojama, kad tai "melaginga", "išgalvota" sovietinė schema. Anot Gailiaus tai "pseudoistorinis pasakojimas, kuris pateikė partizanų karą kaip pilietinį karą". Pasak Gailiaus 1965 m. pasirodžiusio V. Žalakevičiaus režisuoto filmo "Niekas nenorėjo mirti" "neblėstantis populiarumas yra pilietinio karo versijos įsitvirtinimo rodiklis (l. 59). Gailius teigia, bet niekaip neįrodo, kad būta masinio Lietuvos žmonių susitapatinimo su partizanais, kuris kaip fizinis, partizanams pralaimint, nyko, o dvasinis "gal ir būtų išlikęs, tačiau jo atsisakyti vertė žiauri sovietinė sistema" (l. 67). Taip esą Lietuvos visuomenei buvo primesta pseudoistorija, kuri 7 - 8 dešimtmetyje buvo galutinai įtvirtinta su Žalakevičiaus filmu (l. 115). Grynai ideologiškai, politiniais tikslais, Gailius konstatuoja, kad Lietuvos politinė tauta buvo paversta "tarybiniais žmonėmis". Jiems pokaryje vyko pilietinis karas, kuriame "susirėmė banditai (blogiausiu atveju) arba nacionalistai (geriausiu atveju) ir tarybų valdžios šalininkai, o labiausiai nukentėjo tie kurie nenorėjo mirti" (l. 115). Tai Gailiaus ar greičiau jo atstovaujamos politinės-ideologinės grupės fiktyvi schema: pirma lietuviai nebuvo paversti tarybiniais žmonėmis, o antra jiems partizanų priešininkai nebuvo tik "tarybų valdžios šalininkai". Kad tai tik schema, kurios pagalba jis bando išstumti iš Lietuvos visuomenės sąmonės kitą - "sovietinę" anot jo schemą - matyti iš to, kad jis net nebando patyrinėti kiek ta "sovietinė" schema pagrįsta empiriškai: "Sovietinė pilietinio karo versija nėra faktų rinkinys. Tai samprata, mąstymo schema, vaizdinys, modelis, suteikiantis faktams prasmę. Todėl didžiausią dėmesį reiktų skirti ne sovietų pateiktiems faktams, o jų skiepytai partizanų karo sampratai, kuri akivaizdžiai neistoriška. Ji neatitinka nei visuotinai žinomų istorinių aplinkybių, nei visuotinai prikimtų tam tikrų reiškinių interpretacijų [...]" (l. 117). Štai ir pasakyta esmė - "neatitinka visuotinai prikimtų tam tikrų reiškinių interpretacijų"). Suprask daugumos lietuvių pritarimas Lietuvos prišliejimui prie SSRS ar įjungimui į SSRS sudėtį dėl to meto geopolitinių priežasčių, yra paneigtas, todėl partizanų karą įmanoma vertinti tik kaip kovą su užkariautoju, kurioje kolaborantai priskiriami ne "saviems", o "priešams" (l. 117). O klišė "lietuvis prieš lietuvį" atspindėjo sovietų režimo bandymą pasinaudoti iracionalaus nacionalizmo apraiškomis [...]" (l. 117). Taip pat ir "kenčiančiojo trečiojo" elementas esą tėra "tik ciniškas žaidimas nukentėjusių žmonių emocijomis" (l. 118). Gailius užtikrintai tvirtina: "Savaime civilių žūties faktas nieko nekeičia istorinėse diskusijose dėl partizanų karo", kaip ir "[...] aplinkybė, kad ne tik sovietų indoktrinuojami Lietuvos gyventojai, bet ir patys partizanai buvo nacionalistai" (l. 118). Įsidėmėtina: Gailiui sovietinio režimo atstovai lietuviai buvo nacionalistai. Ir dar kartą akivaizdžiai išryškėja, kad pokario ir viso sovietmečio vertinimo pagrindas yra ne lietuvių tautos interesai, bet tarptautinė kova su komunizmu, kurioje lietuvių tauta galėjo ir neišlikti. Tai nieko bendroje kovoje nebūtų pakeitę. Kurstymu ideologiniu pagrindu dvelkia frazės: "Neapykanta komunistams [Sąjūdžio laikais], net smurtas jų atžvilgiu būtų buvę suprantami, bet ne sovietinės indoktrinacijos klišių kartojimas" (l. 136) bei: "[...] džiugu, bet kartu ir keista, kad Sąjūdžio sukelti procesai neišvirto į tikrą revoliuciją - nevaldomą engiamųjų kerštą engėjams" (l. 136). Leidžiama suprasti, kad postsovietinės Lietuvos visuomenei būdingas Stokholmo sindromas (l. 137). Tad Gailiaus schema paprasta iki negalėjimo: visa tai, kas vyko sovietinėje Lietuvoje kartu su lietuviška švietimo, kultūros ir masinių informacijos priemonių sistema - via tai engėjų komunistų valdžia engiamoms masėms, kurią Sąjūdžio laikais reikėjo nusimesti kartu su tokiomis engimo apraiškomis kaip lietuviškos mokyklos, lietuviškos kultūros įstaigos, lietuviški laikraščiai ir televizija. Ir tai juk logiška: juk kaip visiškai teisingai Gailius konstatavo anksčiau - komunistai ir kiti sovietų valdžios šalininkai Lietuvoje buvo lietuviai nacionalistai, kas Gailiaus akyse yra kompromituojantis juos dalykas.

Gailius konstatuoja (ir pats tam entuziastingai pritaria), jog Lietuvos įstatymuose 1944 - 1953 m. įvykiai vertinami kaip karas tarp Lietuvos ir SSSR, kurio metu savanoriška kariuomenė bandė sutrukdyti okupacinei administracijai galutinai užvaldyti okupuotą teritoriją (p. 161). Pasak Gailiaus reikia konstatuoti, kad nei SSRS, nei jos sukurtas marionetinis darinys - LSSR - teisių į LR teritoriją neįgijo. Dalinis veiksnumo netekimas nereiškia, kad Lietuva prarado galimybę įgyvendinti visas savo teises ir vykdyti pareigas. Partizanų organizacijos, galutinai susivienijusios tik 1949 m., prisiėmė atsakomybė už valstybės likimą, o tai reiškė visų pirma pareigą ginti valstybę (l. 253 - 257). Taigi, partizanai patys prisiėmė atsakomybė už valstybę ir tai Gailiui pagrindas suteikiantis partizanams teisę reikalauti paklusnumo iš kitų. Lygiai taip pat mąsto ir kultūrologas V. Savukynas (Savukynas V. Ar pagarba partizanams yra Prokrusto lova // delfi.lt, 2009 10 29; https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vsavukynas-ar-pagarba-partizanams-yra-prokrusto-lova.d?id=26246485): "Kaip pilietinis karas gali vykti okupuotoje teritorijoje? Pagaliau juk visiškai aišku, kad buvo kovojama su okupantais ir jų pakalikais. Tai nėra pilietinis karas, tai pasipriešinimas okupacijai. Jei mes konceptualizuojame, kad pokaryje vyko pilietinis karas, tada iškyla klausimas: o ką darė Lietuvoje sovietinė armija? [...]. Pilietinio karo koncepcija neatlaiko net jokios kritikos. tai buvo pasipriešinimo okupaciniam režimui kova, Lietuvos valstybingumo liudijimas". Vykintas Vaitkevičius (Įvadas [veikalui ar straipsnių rinkiniui, skirtam partizanų karo tyrimams, publikuotame "Acta Historica Universitatis Klaipedensis"), pritardamas B. Gailiui jo žodžiais teigia, kad "[...] partizanai buvo jėga, kuri "turėjo tautos mandatą ir, remdamasi juo, taip pat tarptautine bei nacionaline teise, ginklu gynė valstybę nuo agresijos, taigi buvo tokia organizacija, kokią įprasta vadinti kariuomene" (p. 17). Todėl ir vertinant nuo partizanų žuvusių civilių aukas, Gailiaus supratimu reikia turėti omenyje jog "partizanai pagal Lietuvos įstatymus buvo savanoriška kariuomenė, kuri gynė valstybę ir turėjo tam tikrus įgaliojimus civilių ir beginklių asmenų atžvilgiu, kurie apėmė ir teisę bausti už nusikaltimus ir mirties bausme (l. 164). Gailius pateisina ir šeimų žudymą: "Šeimų žudymo fenomenas tikrai egzistavo ir tai nėra sovietinės propagandos pramanai (l 172). Pasak jo "[...] šiandien aišku, kad šeimų naikinimas nebuvo vien tik ekscesai ar sovietų provokacijos, kad tai buvo daugiau ar mažiau paplitusi praktika ir kad partizanams, kitaip negu šiuolaikiniams žmonėms, tokie veiksmai neatrodė išskirtinai žiaurūs". Gailius konstatuoja: tačiau reikia nepamiršti, kad partizanai sprendė ne šiaip privačius ginčus, bet taip pat "įgyvendino (beje, teisėtai) valstybinę valdžią, nors ir ne pilna apimtimi. Pagaliau, labai svarbus, jei ne lemiamas, faktorius buvo tai, kad kolektyvinės atsakomybės principą sovietai taikė pačių partizanų atžvilgiu" (l. 174). Partizanams pasak Gailiaus turėtų būti taikomi specifiniai standartai (l 217). "Nors partizanai neabejotinai yra įvykdę nusikaltimų (taip pat ir karo nusikaltimų), šiandien juos teisiškai įvertinti nėra nei galimybės, nei būtinybės [...]" (l. 218). Gailius dar kartą konstatuoja, kad ir ką nusikalstamo partizanai būtų padarę, vardan politinių priežasčių jiems tai turi būti atleista ir nepriminta: "[...] rezistentai, nepriklausomai nuo to, kokių motyvų vedini (jie gali būti patys įvairiausi: pradedant tikra tėvynės meilė ir baigiant greito pergalės nuojautos kurstoma garbėtroška arba viltimi sulaukti malonės ir taip išvengti atsakomybės už anksčiau padarytus nusikaltimus), burdamiesi į pasipriešinimo judėjimus ir kovodami su okupantu, tampa valstybės išlikimo garantu ir amžinu pavyzdžiu ateities kartoms. Ši partizanų savybė, kuri kartu yra ir demokratijos garantas, ypač svarbi šiuolaikinėms Vakarų valstybėms. Todėl bet kuri valstybė privalo ypač gerai pagalvoti, prieš teršdama tokių žmonių vardą kokiais nors kaltinimais, juolab, susijusiais su jų rezistencine veikla" (l. 220). Vargu ar čia bereikia dar kokio komentaro. Gailius vardan savo valstybės sampratos, kuri nėra lietuvių valstybė, pateisina bet kokius partizanų nusikaltimus lietuvių tautos atžvilgiu.

Įvertinant partizanų vaidmenį pokarinės Lietuvos istorijoje labai didelę reikšmę įgauna partizanų nužudytų žmonių skaičius. Akivaizdu, kad jei tarp jų dominuotų vadinamieji civiliai ar beginkliai žmonės, kiek šios žmonių kategorijos išskyrimas tokių M Pociaus oponentų kaip M. Jurkutė, B. Gailius, V. Savukynas akimis žvelgiant bebūtų komplikuotas ir iš dalies dirbtinis, vis dėl to, jei pasirodytų, jog tarp tų aukų okupacinių pajėgų atstovai sudarė tik absoliučią mažumą, partizanų laikymo Lietuvos kariuomene, kovojusia su SSRS kaip šalies okupantės okupacinėmis pajėgomis schema virstų labai jau efemeriška, funkcionuojančia tik šiuolaikinių ideologų galvose. Tokioje perspektyvoje pirmiausia pažvelkime į M. Pociaus nurodomus skaičius. Jo teigimu nuo partizanų rankos žuvo 14 330 žmonių. Iš jų 2 830 sovietinių represinių struktūrų narių, apie 2,2 tūkst. partinių ir sovietinių aktyvistų ir 9,3 tūkstančio civilių. Tačiau istoriografijoje ir publicistiniame lygmenyje kursuoja ir kitokie skaičiai. Štai pasak D. Glodenio "Rusijos URM publikavo pagiežingą komentarą "О зверствах "лесных братьев" в новогодние праздники", kuriame pridėjo LSSR vidaus reikalų ministerijos suvestinę apie konkrečius nužudymo atvejus bei vaizdingą infografiką. [...]. Infografike buvo nurodyta, jog partizanai nužudė 25 108 žmones Lietuvoje, iš jų 86,4% sudarė lietuviai. Taip pat nurodyta, kad tarp tų 25 108 žmonių 1 054 buvo vaikai, įskaitant ir 52 vaikus, neturinčius 2 metų" (Glodenis Donatas. 25, 12 ar 30 tūkstančių? Ką apie partizaninio pasipriešinimo aukų skaičių sako tyrimų duomenys // Bernardinai.lt, 2017 09 07 [https://www.bernardinai.lt/2017-09-07-25-12-ar-30-tukstanciu-ka-apie-partizaninio-pasipriesinimo-auku-skaiciu-sako-tyrimu-duomenys/]). Iš kur šie skaičiai? Pirmą kartą juos pateikė sovietinis lietuvių istorikas Juozas Jermalavičius (Jermalavičius Juozas. Kaltinimas be senaties: buržuazinių nacionalistų aukos pokario Lietuvoje; skaičiai ir faktai // Laikas ir įvykiai, 1988, Nr. 15, p. 6 - 8). Pasak J. Jermalavičiaus "Neseniai istorikai susumavo įvairiuose archyvų dokumentuose paminėtas buržuazinių nacionalistų teroro aukas Lietuvoje pokario metais. Paaiškėjo, kad tuo laikotarpiu nacionalistiniai banditai respublikoje nužudė 25 108 žmones". "Nacionalistiniai banditai" pasak Jermalavičiaus nužudė 1944 m. rudenį 1247 gyventojus. 1945 m. nužudyti jau 5175 gyventojai (p. 6). 1946 m. vidutiniškai kiekvieną mėnesį žūdavo daugiau kaip po 500 darbo žmonių. Iš viso 1946 m. buržuazinio nacionalizmo aukomis tapo 6112 gyventojai. Alovės valsčiuje itin daug žmonų per kelias partizanų akcijas žuvo 1946 m.: 24+70+18+37. 1948 m. rugpjūčio mėn. 8 d. Alovės miestelyje klube demonstruotas filmas ir tuo metu "banditai" susprogdino miną: buvo sužaloti ir sužeisti 47 žmonės. Jermalavičiaus teigimu "buržuaziniai nacionalistai" 1947 m. nužudė 4815, 1948 m. - 3308, 1949 m. - 2060, 1950 m. - 1247, 1951 m. - 672, 1952 m. - 345 gyventojus. Teigiama, kad "susidūrimuose su buržuaziniais nacionalistais žuvo apie 2000 liaudies gynėjų. Aukomis tapo 4887 tarnautojai (partiniai, tarybiniai, komjaunimo darbuotojai, maždaug trečdalis - kareiviai). Naikintos ištisos šeimos. Iš viso pokario metais buržuazinio nacionalizmo aukomis tapo 19712 valstiečių ir jų šeimų narių. Nuo banditų kulkų krito 509 darbininkai. Pokario metais buržuaziniai nacionalistai nužudė 52 kūdikius iki 2 metų, daugelį jų pervėrę peiliais lopšiuose. Aukomis tapo 993 paaugliai iki 16 metų amžiaus. Buržuazinio teroro aukomis tapo 531 vyresnis kaip 60 metų amžiaus žmogus. Net 23 532 buržuazinių nacionalistų nužudyti žmonės buvo darbingo amžiaus - nuo 16 iki 60 metų. Teroro aukomis tapo 5785 moterys ir 19323 vyrai; 21 259 lietuviai, 3000 rusų, 554 lenkai, 295 kitų tautybių žmonės. Pokario banditai sužeidė ar suluošino 2965 žmones" (p. 7). Pasak Jermalavičiaus amnestijos paskatinti legalizavosi apie 40 tūkst. besislapstančių žmonių, abejojusių Tarybų valdžios politika. Tačiau apie 20 tūkst. pogrindžio dalyvių ir toliau nenutraukė politinio banditizmo. Dar ir 1953 m. buržuaziniai nacionalistai nužudė 84 žmones, 1954 m. - 27, 1955 m. - 5, 1956 m. - 11 žmonių (p. 8). 1990 m. Jermalavičius šiuos duomenis papildė (Jermalavičius Juozas. Istorinė tiesa bus išaiškinta: J. Jermalavičiaus pranešimas nukentėjusių nuo nacionalistinio teroro respublikiniame suvažiavime 1990 m. gruodžio 8 d. // Tarybų Lietuva, 1990 12 20, Nr. 37, p. 2): "pokario metais užfiksuota daugiau kaip 100 tūkst. teroro, smurto, diversijos ir kitokių nusikalstamų aktų, įvykdytų nacionalistinių elementų. Iš viso buržuaziniai nacionalistai Respublikoje pokario metais nužudė 25 108 žmones. Tiek aukų istorikams pavyko išaiškinti, remiantis archyvų dokumentais. Tačiau tai nepilni duomenys. Juos papildyti bei patikslinti ateityje padės ne tik tolimesnis archyvų fondų tyrinėjimas, bet ir geros valios žmonių atmintis". Buržuazinio nacionalizmo aukomis Jermalavičiaus teigimu tapo 19 712 valstiečių (naujakurių, pirmųjų kolūkiečių ir kt.), 509 darbininkai, 4887 tarnautojai (p. 2).

Iš kur šie J. Jermalavičiaus skaičiai? Ar jie turi bent kokį faktinį pagrindą, ar yra išsigalvojimas, kaip teigė (kaip vėliau matysime) istorikas A. Anušauskas bei juo sekantis istorikas M. Pocius? Žurnalistas Povilas Masilionis cituoja (Masilionis Povilas. Partizanų teroro aukų atminimo knygą. Vilnius, "Politika", 2011.(Įžanginis žodis) // 2019 09 11, https://istorinetiesa.blogspot.com/p/straipsniai.html) buvusios Partijos istorijos instituto prie LKP CK direktorės Vandos Kašauskienės, vykdant LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus nurodymą, Centro komitetui 1988 m. birželio 23 d. parašytą teikimą "Dėl buržuazinių nacionalistų socializmo kūrimo metais nužudytų žmonių Atminimo knygos išleidimo". Jame yra tokios eilutės: "(...) LTSR valstybės saugumo komiteto darbuotojų sudaryta kartoteka apie buržuazinių nacionalistų nužudytus žmones (joje pateikiami duomenys apie 25 108 žuvusiuosius) (prisiminkime - lygiai tiek, kiek nurodo prof. J. Jermalavičius, - P.M.) yra pagrindas mokslo tiriamajam darbui. Kartoteka sudaryta remiantis operatyvine Valstybės saugumo organų informacija. Pažymėtina, kad į nurodytą žuvusiųjų skaičių įeina ir kovose žuvę kariškiai, liaudies gynėjai, milicininkai, valstybės saugumo organų darbuotojai. Kortelės užpildytos rusų kalba, kartoteka sudaryta rusiškos abėcėlės tvarka". Teikimas buvo parengtas po to, kai pasak P. Masilionio 1988-aisiais, praėjus trisdešimt penkeriems metams po partizaninio pasipriešinimo sunaikinimo, pirmą kartą rimtai imta galvoti apie pokario teroro aukų Atminimo knygos išleidimą. Taigi, kalba eina apie KGB žinybiniame archyve (šiuo metu tai Lietuvos ypatingasis archyvas) buvusią kartoteką, kuria, galima manyti, naudojosi ir istorikai (nes panašu, kad dar iki KGB išsikraustymo iš šio pastato jame dirbo istorikai - be abejo J. Jermalavičius, S. Jegelevičius, o galbūt ir A. Anušauskas, o gal ir kiti). P. Masilionis stebisi, kad šiuo metu šia kartoteka istorikai nesinaudoja, spėdamas, kad jos dabar gal ir nebėra. P. Masilionio teigimu ruošiant pokario partizanų aukų "Atminimo knygą" "pavyko rasti du solidžius sąsiuvinius, remiantis ta kartoteka parengtus jau lietuvių kalba, išspausdintus mašinėle ir skirtus Atminimo knygai. Masilionis: "Gauti sąrašai mūsų buvo panaudoti (šaltinis - Valstybės saugumo komiteto archyvas - VSKA). Ar suspėtas parengti tų dviejų sąsiuvinių tęsinys - nepavyko išaiškinti. [...]. Be jau minėtų dviejų solidžių sąsiuvinių iš buvusio Valstybės saugumo komiteto kartotekos, gauta nemažai rajonų kraštotyrininkų sudarytų sąrašų, pokaryje nukentėjusių Lietuvos žmonių papildymų, bet ir dabar ne visus nužudytuosius pavyko užfiksuoti". Istorikas A. Anušauskas sakosi matęs "pirminius šaltinius KGB archyve", ir "skaičius 23 (?) tūkst. yra ne kas kita, o bendras kortelių skaičius. Jas kiekvienam žuvusiajam surašydavo kelios institucijos, tad pasikartojimai, siekiantys net 70-80 proc. Jei tikėtume A. Anušausku, tai gerai išanalizavus pačios KGB duomenis partizanų aukų skaičius susitrauktų iki 4,5-7 tūkstančių, ypač pašalinus įrašus apie asmenis, kuriuos tariamai nužudė partizanais persirengę smogikai" (Glodenis Donatas. 25, 12 ar 30 tūkstančių? Ką apie partizaninio pasipriešinimo aukų skaičių sako tyrimų duomenys // Bernardinai.lt, 2017 09 07 [https://www.bernardinai.lt/2017-09-07-25-12-ar-30-tukstanciu-ka-apie-partizaninio-pasipriesinimo-auku-skaiciu-sako-tyrimu-duomenys/]). Istorikas M. Pocius teigia, kad šio skaičiaus "25 108" duomenų šaltinis yra Lietuvos ypatingajame archyve (fondas K-1, apyrašas 47, byla 2082, lapas 33) esantis dokumentas, kurio autorystė nėra žinoma - ant jo nėra jokių parašų, datų ir nuorodų į kitus šaltinius. M. Pocius spėja, kad dokumentą sukūrė LSSR KGB 1988 m. II pusėje (Glodenis Donatas. 25, 12 ar 30 tūkstančių? Ką apie partizaninio pasipriešinimo aukų skaičių sako tyrimų duomenys). Tačiau kaip matėme kalbama ne tik apie tą Pociaus minimą dokumentą, bet ir apie KGB archyve buvusią kartoteką. Be, nepaisant to, koks tos kartotekos likimas, yra žinoma, kad LGGRTC vyksta nuo partizanų rankų žuvusių žmonių skaičiaus tyrimai. Pasak D. Glodenio (Glodenis Donatas. 25, 12 ar 30 tūkstančių? Ką apie partizaninio pasipriešinimo aukų skaičių sako tyrimų duomenys) LGGRTC dar 2005 m. pradėjo tęstinį negrįžtamų Lietuvos gyventojų nuostolių pokario metais tyrimą, bandydamas pateikti moksliniais metodais grįstus skaičiavimus. Iki šiol išnagrinėti ir patikrinti tik dviejų Lietuvos regionų duomenys (Varėnos ir Alytaus), tačiau iki šiol paskelbti duomenys jau leidžia daryti kai kurias nedrąsias prielaidas, ilgainiui galinčias gerokai pakoreguoti ligšiolinių tyrimų rezultatus. T. B. Burauskaitės 2012 m. gegužės 14 d. raštas Nr. 11R-12: "Nuo 2005 m. LGGRTC specialiųjų tyrimų skyrius vykdo tyrimo programą "Bendri negrįžtamieji žmonių nuostoliai Lietuvoje 1944-1953 metais"). Vykdant šią programą, sukauptas duomenų bankas (virš 30 000 įrašų). Tyrimas vykdomas teritoriniu principu (1944-1953 metų Lietuvos SSR administracinio-teritorinio suskirstymo pagrindu), t. y. renkami išsamūs duomenys apie žuvusiuosius, jų šeimos narius, socialinę padėtį, priklausomybę sovietiniam aktyvui ar NKVD/MGB agentūriniam aparatui ir t. t.". 30 tūkst. - visgi ne 12 tūkst. Toliau rašte rašoma: "Šiuo metu iš esmės išnagrinėta situacija Varėnos apskrityje, surinktos medžiagos pagrindu rengiamas straipsnis, kuris turėtų būti baigtas artimiausiu laiku ir paskelbtas LGGRTC žurnale "Genocidas ir rezistencija". Toliau sistemingai tiriami įvykiai Tauragės, Biržų, Zarasų, Alytaus apskrityse. Dėl didelio aukų skaičiaus šis darbas reikalauja daug laiko ir darbo sąnaudų". Nors LGGRTC rašte nurodoma, kad tas "virš 30 000 įrašų" turintis duomenų bankas anaiptol nėra galutinis tyrimo rezultatas, tai nėra ir atsitiktinis pasikartojančių duomenų rinkinys, apie kokį A. Vinokurui pasakojo A. Anušauskas. Laimio Mikelevičiaus straipsnyje "Partizanų baudžiamoji praktika Varėnos krašte" (Genocidas ir rezistencija, 2013, Nr. 1(33)) randame, kad, pradedant Varėnos krašto tyrimą, minėtoje duomenų bazėje buvo 775 įrašai, susiję su Varėnos rajonu, o tyrimo metu nustatyti dar 83 atvejai, kurių duomenų bazėje nebuvo (taigi, viso susidarė 858 įrašų rinkinys). Patikrinus visus šiuos įrašus buvo rasta duomenų apie 688 nuo partizanų rankos žuvusius asmenis (išeitų, kad nerasta duomenų apie 170 įrašų, kurie sudaro 20% visų, iki tyrimo pradžios buvusių ir tyrimo metu įtrauktų, įrašų). Taip pat iš tyrimo medžiagos matyti, kad duomenų bazė jau prieš tai buvo apvalyta nuo akivaizdžiai pasikartojančių įrašų. Taigi, skaičius "virš 30 000 įrašų" laikytinas apytiksliu unikalių įrašų skaičiumi. Darykime prielaidą, kad tiriant kitus Lietuvos rajonus duomenimis patvirtinamų įrašų ir papildomai nustatytų ir pridėtų įrašų proporcijos bus tokios pačios. Tuomet išeitų, kad: prie 30 000 reikėtų pridėti 9,4% naujai nustatomų atvejų įrašų; gautume 32 820. Iš šių 32 820 reikėtų atimti 20% - gautume (per) 26 256 nuo partizanų rankų žuvusių žmonių. Ką iš minėtųjų duomenų galima pasakyti apie galimai partizanų nužudytų vaikų (nepilnamečių) skaičių? Jau minėtame straipsnyje Laimis Mikelevičius nurodo, kad Varėnos apskrities atveju "nustatytos maždaug 443 asmenų gimimo datos. Mažiau nei 18 metų buvo sulaukę 52 asmenys, iš jų dauguma - 14-17 metų paaugliai, o dešimtmečiai ir jaunesni - 9". 52 nepilnamečiai asmenys iš 443, kurių gimimo datos buvo nustatytos, sudaro 11,7%, 9 dešimtmečiai ir jaunesni - 2%. Darant prielaidą, kad tokios proporcijos bus ir kitur, galima būtų spėti, kad nepilnamečių tarp tų (per) 26 256 asmenų būtų (per) 3073, vaikų iki 10 metų įskaitytinai - (per) 525. Darant prielaidą, kad šie vaikai būtų maždaug vienodai pasiskirstę pagal amžių (o tokia prielaida galima: juk nėra niekuo sunkiau nužudyti kūdikį, nei nužudyti devynmetį), galima būtų spėti, kad vaikų iki 2 metų būtų apie penktadalį - 104... iš esmės aišku yra tai, kad ankstesnieji K. Girniaus, A. Anušausko, M. Pociaus tyrimuose pateikti nuo partizanų rankų žuvusiųjų skaičiai yra gerokai mažesni, nei turėtų būti. Tai pastebėta ir straipsnyje, kuriame, įvykdžius jau minėtos LGGRTC vykdomos programos kitą etapą, pristatomi Alytaus apskrities duomenys. Rimantas Zagreckas straipsnyje "Lietuvos partizanų baudžiamosios operacijos Alytaus apskrityje 1944-1952 m." (Genocidas ir rezistencija, 2017 Nr. 1(41)) rašo, kad, Alytaus apskrities atveju Kęstučio K. Girniaus ir Mindaugo Pociaus darbai "daugeliu aspektų objektyviai ir adekvačiai nušviečia Dzūkijos partizanų baudžiamosios praktikos specifiką", tačiau LGGRTC atliekamo tyrimo metu vis papildomi duomenys "verčia gerokai pakoreguoti abiejų minėtų autorių nurodytus skaičius". Autorius pateikia pavyzdį, kad, pasak K. K. Girniaus, kiekviename Dzūkijos rajone žuvo apie 410 žmonių, tuo tarpu mūsų duomenimis geografiškai ne tiek jau daug [už vieną Dzūkijos rajoną] didesnėje Alytaus apskrityje vien 1946 m. partizanai nušovė per 400 žmonių, panašus aukų skaičius nustatytas ir dar iki galo neištirtoje Lazdijų apskrityje. Taigi, K. K. Girniaus duomenys yra per maži net ne procentais, o kartais".

Istorikas A. Anušauskas pabandė nuvainikuoti J. Jermalavičiaus pateiktus duomenis apie 25 108 partizanų nužudytus žmones (Anušauskas Arvydas. Klastotės anatomija // Voruta, 1991 02 16 - 28, p. 4). Pasak jo "jokių archyvinių dokumentų tam nėra", o yra tik žinoma, kad "archyvuose yra duomenys, patvirtinantys apie 18500 žmonių, nepriklausiusių rezistentams, žuvimo faktą [atkreiptinas dėmesys: Pocius dar labiau sumažina A. Anušausko nurodytą partizanų aukų skaičių, teigdamas, kad nuo jų rankų žuvo 14330 žmonių]". A. Anušauskas spėja, kad "nuo 1988 m., sužinojus apie NKVD -MGB siautėjimus, partizanų aukų skaičius padidintas, arba geriausiu atveju tai tik NKVD-MGB ataskaitų apie žuvusius mechaninė suvestinė". Straipsnyje A. Anušauskas rėmėsi viso labo 8000 žuvusiųjų, išnagrinėtų Lietuvos istorijos institute, duomenimis, t. y., puse "numatomo bendro žuvusiųjų skaičiaus, kuris buvo apie 18 500". Pasak jo tikslumas mažesnis, nei J. Jermalavičius teigė. O be to, tai "žmonės, kurių žuvimo faktą archyviniai dokumentai gali patvirtinti, bet negali patvirtinti, kad jie visi buvo Pasipriešinimo judėjimo aukos. Iš 18500 žuvusiųjų nežinoma kuo užsiiminėjo, kaip žuvo nuo 2400 iki 3700 asmenų. Į bendrą sąrašą įtraukti tie, kurie atsitiktinai žuvo per susišaudymus tarp partizanų ir stribų bei kariuomenės (p. 4). Įsidėmėtinas A. Anušausko teiginys: "Nors Lietuvos ginkluotai rezistencijai priskiriama atsakomybė už visų likusių, paprastų žmonių žuvimą, tai yra iki 13 tūkst. žmonių, bet kol neturime visos archyvinė medžiagos, šito kol kas neliesime, nes iš vienos pusės "nors partizanai turėjo savo teismus, įspėdavo valdžios rėmėjus ir įtariamus šnipus, jų sprendimai ne visada buvo pagrįsti. Žuvo nekalti vaikai bei senukai, be pagrindo įtarti žmonės, neteisingai kaimynų įskųstieji (...), o nekaltų žmonių žudymas yra nepateisinamas net ypatingomis vidaus karų aplinkybėmis" (K. Girnius). Atkreiptinas dėmesys: jis mini 13 tūkstančių paprastų žmonių aukų skaičių ir tik labai atsargiai pastebi "kol neturime visos archyvinė medžiagos, šito kol kas neliesime" (p. 4). Vadinasi, iš principo turimi duomenys A. Anušauską įtikina, bet jų "kol kas neliesime". Jau tais pačiais metais A. Anušauskas pradeda eksploatuoti išdavikų, kuriuos pasak jo partizanai turėjo teisę žudyti, temą (p. 4). Taigi, "šio "18500" žuvusiųjų sąrašo neįmanoma vartoti be išlygų, bet kol šitai neįmanoma padaryti, pirmiausia norėčiau pateikti Lietuvos istorijos institute padaryto beveik 8500 žuvusiųjų (t. y. beveik 45 procentų viso žuvusiųjų skaičiaus, nes šito padaryti galutiniams apibendrinimams pakanka) statistinio apibendrinimo palyginimą su J. Jermalavičiaus duomenimis" (p. 4). Vadinasi, konstatuokime dar kartą: Anušausko bandymas paneigti J. Jermalavičiaus pateiktus aukų skaičius remiasi tik 45 procentais pasak Anušausko archyviniais duomenimis pagrįsto 18500 skaičiaus aukų analize. Būtent tokio tikslumo analize remdamasis jis konstatuoja, jog Jermalavičiaus duomenyse matoma, jog "valstiečių skaičius padidintas 2, 46 karto, darbininkų - 1,7 karto, o tarnautojų skaičius sumažintas 1,25 karto, nes stribai ir kariškai pateko į valstiečių ir darbininkų sluoksnius. 1,3 karto sumažintas ir senelių skaičius [...]", kas esą dar vienas įrodymas, jog Jermalavičiaus "duomenys yra dirbtiniai". Taip pat A. Anušauskas konstatuoja, kad žuvusių vaikų skaičius nesiskiria. Kaip ir žuvusių nelietuvių skaičius, kas rodo pasak jo, kad "nelietuvių žuvimas buvo pakankamai gerai registruojamas". Anušauskas daro išvadą, kad "nors žuvusiųjų skaičius - 25108 - suklastotas, bet kiekvieniems pokario metams tenkanti žuvusių dalis (perskaičiuojant procentais nuo bendro skaičiaus) beveik sutampa su mūsų klasifikacijos rezultatais, o tai rodo, kad klastota sąmoningai - mechaniškai didinant tam tikrą skaičių" (Anušauskas Arvydas. Klastotės anatomija // Voruta, 1991 02 16 - 28, p. 4). P. Masilionis pastebi (Masilionis Povilas. Partizanų teroro aukų atminimo knygą. Vilnius, "Politika", 2011.(Įžanginis žodis) // 2019 09 11, https://istorinetiesa.blogspot.com/p/straipsniai.html), jog Mindaugas Pocius be išlygų priima Arvydo Anušausko apibendrinimus. M. Pocius dar labiau sumažina "miško brolių" aukų skaičių - iki 14 330 žmonių. Iš to skaičiaus atmetus nužudytus "sovietinių represinių struktūrų" atstovus, "pasipriešinimo dalyviai per antpuolius mirtimi nubaudė apie 11,5 tūkstančio kolaboravimu kaltintų gyventojų ir jų artimųjų, iš jų apie 9,3 tūkstančio civilių ir maždaug 2,2 tūkstančio partinių bei sovietinių aktyvistų (pareigūnų)". P. Masilionis pastebi, jog A. Anušauskas pripažįsta, kad J. Jermalavičiaus statistikoje "vaikų skaičius (...) beveik tikslus ir galima spėti, kad tai susiję su tuo, kad šeimų žuvimas buvo pakankamai tyrinėtas ir kiekviena proga priskiriamas "buržuaziniams nacionalistams" (...). (Pagal J. Jermalavičiaus duomenis, kartu su tėvais buvo nužudyti 52 kūdikiai ir 993 paaugliai iki 16 metų). M. Pocius nužudytų vaikų skaičių pateikia remdamasis tik teoriniais apskaičiavimais - esą "iš viso pokario metais Lietuvoje žuvo ne mažiau kaip 300 vaikų ir nepilnamečių iki 18 metų" (Masilionis Povilas. Partizanų teroro aukų atminimo knygą).

Reikia pasakyti, kad 1988 - 1990 m. laikotarpiu minėtą 25 tūkstančių partizanų aukų skaičių (kuris, be abejo, yra visų partizanų nužudytų žmonių skaičius, kartu su SSRS represinių struktūrų kariškiais, kurių aukų galėjo būti ir daugiau nei teigia M. Pocius (Čekutis Ričardas. Partizanų dergimas - eilinė "mitų griovėjų" demagogija // tv3.lt, 2009 10 23; https://www.tv3.lt/naujiena/projektai/partizanu-dergimas-eiline-mitu-grioveju-demagogija-n315629) pagrįstu laikė daugelis istorikų, tame tarpe ir tie, kurie vėliau daugiau mažiau sėkmingai įsirašė į nepriklausomos Lietuvos istorikų gretas. Štai Henrikas Šadžius teigė: "Negalutiniais duomenimis vien pokario metais nuo klasinio priešo rankos žuvo apie 25 tūkstančius partinių, tarybinių, ūkinių aktyvistų, naujakurių ir mokytojų, senelių ir vaikų" (Šadžius Henrikas. Istorikų pareiga - dirbti objektyviai, remiantis faktais // Tiesa, 1988 06 21, Nr. 143, p. 2). Sigitas Jegelevičius 1988 m. rašė: Ar ne skaudi netektis yra ištisų šeimų žudymas, tokių pačių senelių bei kūdikių šaudymas, pateikus absurdiškiausius kaltinimus, kuriuos vykdė antitarybinis ginkluotas pogrindis. Beje, visiems aišku, kad jo nusikalstami veiksmai buvo viena berijinio siautėjimo priežasčių. Kaip spaudoje paskelbta, nuo buržuazinių nacionalistų rankos žuvo 25 tūkstančiai žmonių". Ir toliau: "Apskritai keistas jausmas užplūsta, skaitant kai kurias publikacijų vietas. Ar kartais po istorijos baltų dėmių aiškinimosi priedanga neišbalinsime ir kraujo dėmių? Kai kas mėgsta prisiminti, kaip buvo anksčiau koreguojami istorikai. Tai ar dabartinėse publikacijose, radijo ir televizijos laidose neprasikiša kai kurių autorių siekimas vėl diktuoti išvadas istorikams?" (Jegelevičius Sigitas. Pokario metų kančia (1): Dėmės, kurias turime likviduoti // Tiesa, 1988 06 17, Nr. 140, p. 2). Istorikas Liudas Truska rašė: "Per beveik 10 metų partizanai nukovė 1000 sovietų armijos karių, apie 500 malšinimo struktūrų MVD-MGB darbuotojų - okupantų - beveik visi jie buvo atvažiavę iš Rusijos. Jie nukovė 2000 stribų, nukovė ar nužudė kelis tūkstančius "tarybinių partinių aktyvistų" - pačių žemiausių grandžių įstaigų darbuotojų. Tai buvo apylinkių pirmininkai, sekretoriai, valsčių tarnautojai, mokytojai, žemės matininkai, kolūkių brigadininkai, pirmininkai. Pagal M. Pocių, partizanai nužudė dar apie 10 tūkst. civilių kaimiečių, kurie nebuvo jokie tarnautojai, jokie pareigūnai. Ir tai manau, kad šis skaičius sumažintas - štai sovietmečiu paskelbti kelių apskričių nužudytų asmenų vardiniai sąrašai. Iš savo rajono žinau, kad tie sąrašai nepilni buvo. Stebėtina, kaip sovietai neišnaudojo šio kozirio sovietinei propagandai. Jie tai griebėsi daryti tik 1989 m., bet jau buvo vėlu" (Truska L. Partizanavimui reikėjo drąsos, tačiau ką galėjo padaryti žalio kaimo berneliai // Lietuvos rytas, 2011 03 12, [https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/ltruska-partizanavimui-reikejo-drasos-taciau-ka-galejo-padaryti-zalio-kaimo-berneliai.d?id=43058983]). Filosofas K.K. Grinius, išsamiai tyrinėjęs ginkluoto pasipriešinimą temą dar išeivijoje, pastebi (Grinius K. K. Lietuvos partizanų operacijų doroviniai aspektai // Naujasis židinys-aidai, 2018, Nr. 1, p.), kad naujausiuose tyrimuose, pasirodžiusiuose jau po M. Pociaus knygos išėjimo, taip pat konstatuojamas gerokai didesnis partizanų aukų skaičius. Jis pastebi, kad Laimio Mikelevičiaus straipsnis apie Varėnos kraštą (Genocidas ir rezistencija, 2013, Nr. 1) pateikia kiek kitą vaizdą [nei matomas M. Pociaus knygoje]: 29,6 procento - karinių struktūrų ir saugumo darbuotojai bei pareigūnai, 20,9 procento - sovietinės administracijos darbuotojai ir tarnautojai, 6 procentai - informatoriai, agentai, aktyvistai (p. 28).

Taigi galima daryti išvadą, kad visų partizanų nužudytų žmonių (kartu su represinių struktūrų atstovais) skaičius gali būti ne tik 25 tūkst., bet ir didesnis, kaip teigia D. Glodenis - virš 26 tūkst. Ir tame J. Jermalavičiaus teigtame 25 tūkst. žuvusiųjų skaičiuje jokios mistikos nėra - tai KGB kortelių skaičiumi paremtas skaičius, kurį, be abejo, reikėjo labai tikslinti, koreguoti, valyti nuo pasikartojimų, tačiau iš jo išvestas partizanų nužudytų pačių Lietuvos piliečių skaičius (tačiau be žuvusių stribų) - apie 19 tūkst. - labai įtikėtinas.

Atsižvelgiant į įtikėtiną pokario partizanų nužudytą Lietuvos piliečių (be stribų) skaičių - apie 19 tūkstančių - galima iškelti klausimą o kaip gi Lietuvos pokario partizanų pasipriešinimas sovietinei okupacijai atrodo kitų to meto pasaulio partizaninių kovų kontekste. M. Pociaus teigimu lyginant su Baltijos šalių ir Vakarų Ukrainos partizaniniais pasipriešinimais, "Lietuvoje daugiau buvo kovojama su kaltintais bendradarbiavimu civiliais, o Vakarų Ukrainoje, Latvijoje bei Estijoje civilių procentiškai žuvo mažiau nei okupantų represinių struktūrų narių. Tačiau jei lyginsime karus Vietname, Afganistane ir Čečėnijoje, skirtumų bus žymiai daugiau. Ten vyko plataus masto ginkluota kova su okupantų kariniais daliniais, buvo intensyviai puolami kariškiai" (Davoliūtė Violeta. Kita mėnulio pusė - partizanų kova su kolaborantais: M. Pociaus interviu // Lietuvos rytas, 2009 09 30 [https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2009/09/30/news/kita-menulio-puse-partizanu-kova-su-kolaborantais-5767335/]). Intensyviai partizaninius karus tyrinėjęs filosofas K. K. Girnius teigia (Grinius K. K. Lietuvos partizanų operacijų dorovini aspektai // Naujasis židinys-aidai, 2018, Nr 1, p.), kad Italijoje buvo nušauta 12 000 - 15 000 tikrų ar menamų kolaborantų. Prancūzijoje 8000 - 9000 buvo nubausti mirtimi bei teismų, apie 80 procentų jų karo metu ir per išsivadavimą 1944 m. Bet štai atkreipkim dėmesį: kokio dydžio buvo Prancūzija ir Italija, o kokio Lietuva (daugelis dešimčių milijonų ir tik apie 2,5 mln. Lietuvos gyventojų), o taip pat į tai, kad šis žmonių skaičius šiose šalyse nužudyta ne tik karo metu (kurį atitinka Lietuvos partizanų veikla sovietų okupacijos metais 1944 - 1953 m.), bet - ypač - išvadavimo metu. Išvadavimo fazės Lietuvos partizanai nepasiekė. Tad labai įdomu kiek jie būtų nužudę žmonių per išvadavimo fazę, jei sugebėjo, tiesa, per ilgesnį laikotarpį, nužudyti apie 19 tūkst., žmonių, jų laikomų kolaborantais. Kiti K. K. Girniaus pateikiami skaičiai, susiję su šių ir kitų Vakarų Europos šalių valdžių kolaborantų baudimu jau po išlaisvinimo: Prancūzijoje 20 000 moterų buvo nukirpti plaukai už "horizontalų kolaboravimą". Praėjus 2 dienoms po išsivadavimo, Danijoje buvo sulaikyta 22 000 įtariamų kolaborantų. 1944 m. rugsėjį Belgijoje buvo sulaikyta 50 000 - 70 000; Olandijoje 120 000 - 150 000 įtariamųjų, iš kurių 62 000 dar 1945 m. rugsėjį buvo kalėjime. Belgijoje bylos dėl kolaboravimo buvo iškeltos 405 067 žmonėms, beveik vienam iš keturiolikos gyventojų. 57 254 buvo teisiami, mirties bausmė paskirta 2940, nors įvykdyta tik 242 (p. 13). Tačiau ir matant didžiulius sulaikytų žmonių skaičius, stebina labai nedidelis mirtimi nubaustų žmonių skaičius. K. K. Girnius pateikia ir partizaninio karo Vietname aukų skaičių: per 15 metų karo Vietkongas nužudė per 50 000 valdžios rėmėjų (p. 27). Atkreipkim dėmesį - per 15 metų didžiuliame Vietname (kurio gyventojų skaičius tikrai buvo keliasdešimt milijonų žmonių), nužudyta tik 50 000 žmonių, kai 10 metų trukusiame kare Lietuvoje (XX a. viduryje turėjusiai apie 2, 5 milijono gyventojų) nužudyta net 19 tūkst. žmonių.

Toliau, vertinant pokario partizaninį judėjimą, iškiltų šio judėjimo prasmės lietuvių tautai klausimas. Apie tai daugiau čia: https://www.ateitiesaidas.lt/l/lietuviu-tauta-naujaisiais-laikais-istorinio-proceso-ideologines-prielaidos/. O čia trumpai galima pastebėti tik tai: reikia prisiminti ne tik Teherano ir Jaltos susitarimus, kurių partizanai aišku nežinojo ir orientavosi į tarsi stiprėjančios SSRS ir Vakarų konfrontacijos požymius pokaryje, peraugusius galiausiai į šaltąjį karą (K. K. Girnius pagrįstai pastebi, kad partizanai vylėsi sulaukti Vakarų paramos, kad pirmieji pokario metai buvo neramūs: 1946 m. Čerčilis prabilo apie geležinę uždangą, Trumano doktrina, Maršalo planas, Berlyno blokada. 1949 m. įkurtas NATO, 1950 m. - Korėjos karas (Grinius K. K. Lietuvos partizanų operacijų dorovini aspektai // Naujasis židinys-aidai, 2018, Nr. 1, p. 31)), tačiau ir tai, kad net ir atsižvelgiant į tuos Vakarų konfrontacijos su SSRS momentus, manant, kad jie būtų peraugę į karą ir Lietuvos išlaisvinimą, tai juk atsižvelgiant į tai, kad Vakarų šalys nepripažino Vilniaus krašto Lietuvai, geriausia, ko Lietuva būtų galėjusi tikėtis - formaliai nepriklausomos "Kauno Lietuvos" statuso su visiška realia priklausomybe nuo atkurtosios nekomunistinės Lenkijos bei vargingo balansavimo tarp didžiųjų valstybių, siekiant bent šiokio tokio išsilaisvinimo iš Lenkijos gniaužtų. Negi tokia perspektyva gali būti laikoma geresne, už tą statusą, kurį Lietuva turėjo SSRS sudėtyje? Ir negi, kaip teisingai pastebi L. Truska, lenkų ir vokiečių repatriacija į Lenkiją ir Vokietiją, nebuvo lietuvių tautai naudinga, negi tai nesumažino kitataučių skaičiaus ir nepadidino lietuvių procento? Ar galėjo tokia repatriacija vykti formaliai nepriklausomoje "Kauno Lietuvoje"? Taigi kokia prasmė buvo lietuviams, žvelgiant iš tautinio taško, palaikyti partizanus?

Toliau galime klausti, o už ką gi kovojo partizanai? Kad už nepriklausomą Lietuvą už SSRS ribų aišku, tačiau taip pat akivaizdu ir kokia ta nepriklausoma Lietuva būtų buvusi - be Vilniaus (ir greičiausiai be Klaipėdos), visiškai priklausoma Lenkijos. Tačiau kokia būtų buvusi atkurtosios Lietuvos santvarka? Propagandiniuose tekstuose savo laikraštėliuose ir programiniuose dokumentuose, o taip pat dienoraščiuose, jie pasisakė už demokratinę santvarką, piktinosi A. Smetonos režimo nesirūpinimu vargingaisiais, žadėjo žemės ir pramonės reformą, socialinę globą nepasiturintiems. Bet štai jų veiklos praktika visai kita. Jie žiauriai baudė asmenis, paėmusius iš represuotųjų asmenų ūkis, žudė naujakurius, gavusius žemės iš vadžios, privačią nuosavybę (ypač žemės) laikydami neperžengiamu principu. Jau minėtas istorikas Bernardas Gailius visiškai pagrįstai savo disertacijoje ("1944 - 1953 m. partizanų kartas šiuolaikinėje Lietuvos istorinėje, politinėje ir teisinėje kultūroje" (Vilnius: Vilniaus universitetas, 2009)) konstatavo: sovietų valdžia padarė kai ką tokio, kas normaliam Vakarų kultūros žmogui buvo (ir tebėra) visiškai nesuvokiama. Ji pasikėsino į privačią nuosavybę, dar daugiau - į žemės nuosavybę. Pasak Gailiaus "Nuosavybės neliečiamumą, gal net šventumą, partizanai suvokė labai panašiai, kaip ir visi vakariečiai". Šią išimtinai brangią nuosavybę sovietai atiminėjo vykdydami "išbuožinimo" politika represuodami partizanų šeimos narius ir kitais būdais, žemę atiduodant tik okupantams palankiems asmenims (p. 168). Taigi, naujakuriai buvo žmonės, kurie "kėlė didžiulį pavojų ne tik privačiai nuosavybei, bet ir valstybės gynybai ir net patiems jos konstituciniams pamatams". Gailiaus supratimu tai buvo neteisėtas privačios nuosavybės pasisavinimas, sovietų politikos palaikymas ir trečia, "naujakuriai nepaisė pagarbos privačiai nuosavybei - vieno iš konstitucinių Tarpukario Lietuvos, kurią partizanai gynė, principų ir savo veiksmais galėjo paskatinti kitus panašiai elgtis, tokiu būdu netiesiogiai artindami pasipriešinimo pralaimėjimą. Taigi, suprantama, kad už tokią veiklą galėjo būti baudžiama taip pat ir mirties bausme" (l. 169). Istorikas Andrius Tumavičius taip pat kitais žodžiais konstatuoja tą patį. Jis pastebi, kad partizanai ginklu priešinosi režimui, kovojo dėl Lietuvos valstybingumo ir, atkreipkim dėmesį, tradicinės gyvenimo sanklodos. Sovietai perduodami iš vadinamųjų "buožių", ištremtų ar kitaip represuotų asmenų nusavintą žemę, gyvulius, trobesius ar padargus sau palankiems asmenims, pažeidė pagrindinius buvusios ūkininkavimo sistemos principus - žemės valdos ir kito turto neliečiamumą. Ištremtųjų turto ėmimas lygus vogimui ir plėšimui, o pagal partizanų nuostatas už bet kokį plėšikavimą ir vogimą "[...] atsakys plėšikaujančių šeimos, jie patys ir jų turtas". Trėmimuose dalyvavusius asmenis partizanai vertino ne vien kaip sovietų kolaborantus ar rėmėjus, bet ir kaip nusikaltimo lietuvių tautai bendrininkus" (Tumavičius Andrius. Baudžiamoji akcija prieš kolaboravimu su sovietais kaltintus Onuškio valsčiaus gyventojus // Lietuvos valsčiai. Onuškis: Lietuvos lokaliniai tyrimai, istorija, p. 6). Ką mes matome šiuose istorikų pasažuose? Matome ginkluotą ideologinę-politinę grupuotę, pasisakiusią už prieškarinės santvarkos atstatymą su besąlygišku privačios nuosavybės principo išsaugojimu ir realiai prieškaryje susiklosčiusiais teisiniais-socialiniais visuomenės grupių santykiais. Ir nepaisant to, kad eiliniais partizanais, ypač Dzūkijoje, buvo ir nieko bendro su stambiaisiais ūkininkais neturėję asmenys, visgi ideologinį partizanų klimatą formavo privačią nuosavybę santvarkos nepajudinamu principu laikę, realių iki 1940 m. egzistavusių nuosavybės santykių atkūrimo siekę ir antipatiją įvairiems skurdžiams jautę ir daugiausia partizanų vadais buvę asmenys.

Tai, kad pokario kovos Lietuvoje turėjo bent jau pilietinio karo požymių, atgimimo laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais konstatavo ne vienas istorikas. Štai istorikas Sigitas Jegelevičius, tyrinėjęs ginkluoto pogrindį Marijampolės apskrityje 1947 - 1948 m., konstatuoja: 1947 - 1948 m. atvirų ginkluotų susirėmimų Marijampolės apskrityje praktiškai nebebuvo. Pogrindžio būriai pasiskirstę mažomis kuopelėmis, giliai užsikonspiravę, išsislapstė specialiai įrengtuose bunkeriuose. Iš tokių slėptuvių naktimis išsiruošdavo į savo "žygius". Slėptuvės buvo ne tik miškuose, bet ir sodybose. Buvo išleisti potvarkiai slėptis tarp vargingųjų ir vidutinių valstiečių, nes pasak "Vyčio" "[...] mums nenaudinga kišti pasiturinčius valstiečius po Tarybų valdžios smūgiais, nes tai mūsų materialinė bazė. O jei Tarybų valdžios organai pradės areštuoti varginguosius ir vidutinius valstiečius, tai tuo pačiu nuteiks juos prieš save ir tie turės prisijungti prie mūsų judėjimo...". Kova pasak Jegelevičiaus vyko tautos viduje. Antitarybinio pogrindžio dalyviai lietuviai kovojo su lietuviais, netgi tokiais, kurie aktyviai nedalyvavo Tarybų valdžios priemonėse, bet ir nesipriešino joms. Jegelevičius: "Ilgai mūsų istorikai vengė tai [pilietinį karą] pripažinti. Tik pastaraisiais metais atsargiai pradėta kalbėti apie tai, kad esą ir Lietuvoje buvo pilietinio karo elementų". Jegelevičius išsako savo nuomonę: "Man atrodo, kad nesuklystume pavadindami šį laikotarpį pilietiniu karu [...]" (Jegelevičius Sigitas. Pokario metų kančia (3): Rūsčios gyvenimo pamokos // Tiesa, 1988 06 19, Nr. 142, p. 2). Galima prisiminti ir priešingoje stovykloje atsidūrusių Lietuvos piliečių skaičių, kas dar akivaizdžiau paliudys pilietinio karo situaciją pokaryje. Pasak M. Pociaus (Pocius Mindaugas. Kita Mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944 - 1953 metais): 1944 m. pradžioje buvo 1, 9 tūkst. naikintojų, o 1945 m. gegužės mėn. apie 10,7 tūkst. (p. 70). Sniečkus ir Bartašiūnas įsakymu iš nukentėjusių nuo "banditų" vietinių aktyvistų iš sovietų valdžios žemes gavusių šeimos narių įsakyta organizuoti ginkluotas paramos grupes. 1945 m. birželio mėn. tokioms grupėms priklausė 2890 narių (p. 77). Paramos grupių nariai saugojo valstybinį turtą, dalyvaudavo valdžios kampanijose, padėdavo rinkti pyliavas, mokesčius, talkindavo rinkimų ir trėmimų metu (p. 77). Anot J. Jermalavičiaus liaudies gynėjų (stribų) gretose 1945 m. Respublikoje buvo 7956, 1946 m. - 7156, 1947 m. - 6873, 1948 m. - 6235, 1949 m. - 7186 kovotojai. Daugelyje apylinkių ir kaimų susikūrė darbo žmonių savigynos grupės [turbūt turi galvoje ginkluotas paramos grupes], kuriose nuo banditų 1945 m. gynėsi 3707, 1947 m. - 6203, 1949 m. - 7064 darbo valstiečiai, kaimo mokytojai, žemės ūkio specialistai (Jermalavičius Juozas. Istorinė tiesa bus išaiškinta: J. Jermalavičiaus pranešimas nukentėjusių nuo nacionalistinio teroro respublikiniame suvažiavime 1990 m. gruodžio 8 d. // Tarybų Lietuva, 1990 12 20, Nr. 37, p. 2). Pasak Pociaus (Pocius Mindaugas. Kita Mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944 - 1953 metais) "sovietams pavyko įvairiais prievartiniais ir ideologiniais būdais patraukti savo pusėn nemažą gyventojų dalį ir supriešinti su pogrindžiu bei jį remiančia visuomene, primesti kaimo bendruomenei pilietiniam konfliktui būdingų elementų". Tai, kad partizanų pastangos prievarta, teroristiniais metodais, primesti savo ideologines nuostatas visuomenės daugumai nepriimtinos, palaipsniui darėsi aišku ir patiems partizanų vadams. Štai Vytauto apygardos štabo viršininkas leitenantas Vincas Žaliaduonis-Rokas rašė tarnybiniame rašte "Šis tas iš partizanų taktikos": "Neretai mes, partizanai, įskaudinti ir užgauti priešo žiauriais kovos metodais, neturinčiomis sau pavyzdžio represijomis, atsakome jam tuo pačiu. Tą ypatybę kovos įkarštyje sunku pastebėti, sunku nuo jų susilaikyti, nes dažniausiai norima atsiliepti taip, kaip mus šaukia. [...]. Dar į vieną aplinkybę kreipiu dėmesį: šiuo metu mes kovojame savo krašte, savo tėvynėje. Žinokime, kad mūsų okupantas stengiasi mus sukiršinti, stengiasi priversti mus kovoti su savo tautiečiais, stengiasi sudaryti sąlygas, kad mes, lietuviai, kuo daugiau vieni kitų išnaikintume, atituštintume vietą kolonistams. Priešas norėtų mus, lietuvius, išnaikinti kuo greičiausiai, skaitlingiausiai, tačiau tai atlikti mūsų pačių rankomis, norėtų prieš viso pasaulio opiniją būti "švarus". Tam atsiekti veda kiršinimo vieni prieš kitus politiką, įvairiais pažadais, grasinimais, lengvatomis nori priversti kariauti brolžudišką karą. Lietuviai! Atkreipkime į tai rimtą dėmesį. Nebūkime greiti, griežti sprendimuose su lietuviais, nors jie būtų ir komunistai, nors jie mums būtų priešai su ginklu rankose. Pirmiausia pagrindinai ištirkime priežastis, kurios lietuvį padarė mūsų priešu, tas priežastis, kurios įdavė jam į rankas ginklą kovoje prieš tokius pat lietuvius. Atminkime, kad labai mažas skaičius bus tokių, kurie pakėlė ginklą prieš savo brolį dėl komunistinės idėjos. Daugiausia bus tokių, kurie pasidarė savo tautos priešais veikiami įvairių kitų veiksnių, kitokių priežasčių" (p. 195). Pocius: DLK Vytenio grupės vadas Konstantinas Treigys-Šturmas šaukdavo savo vyrams: "Norit gyventi - šaudykit šnipus! Šnipus, sakau, šaudykit, tai gyvensit". Pasak Pociaus žodis "šnipas" Šturmui reiškė daug ką, o jo vadovavimo laikotarpį jo buvęs karys vadino kruvinuoju (p. 232). 1949 m. prasidėjo paskutinis Lietuvos sovietizavimo tarpsnis - masinė kolektyvizacija. Pasak Pociaus kilo partizanų teroro banga, nukreipta prieš kolūkių kūrimo iniciatorius ir aktyvistus: partizanai baudė mirtimi kolūkių pirmininkus, konfiskuodavo kolūkių turtą, grasino stojantiems į kolektyvinius ūkius, jei tai daro savo noru, pakorimu arba sušaudymu. Stojantieji pasak Pociaus buvo šaudomi ištisomis šeimomis. 1949 m. pradžioje dar veikė apie 2090 partizanų. Tuo pačiu metu buvo 7319 stribų, sudariusių 41 būrį, taip pat veikė 946 paramos (savigynos) grupės (7606 ginkluoti žmonės) (p. 307 - 310). Atsakydama į kolektyvizaciją LLKS vadovybė priėmė sprendimą: uolius kolūkių pareigūnus ir kūrimo iniciatorius bausti mirtimi; skleisti propagandą priešintis kolektyvizacijai; kolūkių pirmininkus ir kitus pareigūnus priversti atsisakyti savo pareigų (p. 311). Vykdydamas šią direktyvą ginkluotas pogrindis 1949 m. puolimų metu iš viso nukovė 1018 žmonių. Iš jų - 122 partinius ir sovietinius aktyvistus, 42 kolūkių pirmininkus. Iš civilių žuvo 18 partinio ir sovietinio aktyvo šeimos narių, 227 kolūkiečiai, jų šeimos nariai, kolūkių ir sovchozų darbuotojai, 193 vargingieji naujakuriai ir jų šeimos nariai, 278 vidutiniokai ir šeimų nariai, 34 pasiturintys ūkininkai ir šeimos nariai, 15 darbininkų, 29 tarnautojų ir šeimos narių ir kt. (Pocius M. Kita Mėnulio pusė, p. 314 - 315).

Taigi partizanai buvo tam tikras konkrečias ideologines-politines-socialines pozicijas atstovavęs judėjimas. Tai liudija ir antruoju ginkluoto pasipriešinimo periodu (1946 - 1948 m.) pasak Pociaus partizanų daliniuose atsiradę specialūs padaliniai, kurių tikslas - aktyvus darbas gyventojų tautiniam tapatumui išlaikyti bei užkirsti kelią visuomenės narių sąmonės sovietizavimui (p. 91 - 92). Ideologija buvo skleidžiama plečiant visuomeninę-politinę veiklą, kurią per spaudą ir gyvu žodžiu vykdė štabų padaliniai. Propaguotas pilietinis nepaklusnumas - agituota priešintis mobilizacijai į RA, raginta nepasiduoti bolševikų ideologijai, nepristatinėti produktų, nemokėti mokesčių, neimti svetimos žemės, išlaikyti ir puoselėti valstybingumo, tautiškumo vertybes bei idealus, rezistencinę tautos dvasią. Partizanai savo idėjas, dainas, poeziją, kreipimusis, kvietimus grasinimus, įspėjimus, informacinę medžiagą platino per brošiūras, laikraštėlius, lapelius ir laiškus (Pocius M. Kita Mėnulio pusė, p. 92).

Įdomi yra Mingailės Jurkutės hipotezė, kad pokaryje Lietuvos kaime dar buvo išlikę gimininiai klanai, nes yra daug faktų, kai į mišką arba į stribus eidavo ištisomis giminėmis. Panašu, kad tokios pozicijos laikosi ir Bernardas Gailius, kuris savo disertacijoje irgi kalba apie giminines tradicijas ir savotišką klano identitetą tuometiniame kaime (l. 174). Vis dėl to lengviau įrodoma yra didžiulė katalikybės bei Bažnyčios kaip institucijos įtaka partizanų judėjimui. Tiesioginius ryšius su ginkluotu pogrindžiu palaikė apie 300 to meto kunigų (neretai vadovaudami partizanų būriams ir štabams), neskaitant tų, kurie jam simpatizavo. Absoliuti dauguma partizanų buvo labai pamaldūs, praktikavo rytinę ir vakarinę maldą, kaip talismaną nešiodavosi maldaknyges, kryželius ir kitokias sakramentalijas. Istorikas Dainius Noreika pastebi (Noreika Dainius. Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų kova su okupacine kariuomene ir kolaborantais (1944 - 1951 metais). - Magistro darbas, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010), jog jo tyrinėtos Lokio rinktinės Erškėčio partizanų stovykloje nuolat lankėsi ir daug padėjo Švedriškės kunigas Valentinas Šikšnys, ne tik kalbėjęs kad "Nėra didesnės aukos, kaip atiduoti savo gyvybę už kitus. Telaimina jūsų žygius Dievas", bet ir pabrėžęs, jog "Visi, kurie šiandien griauna bažnyčias bus sutriuškinti" (p. 79). 1946 m. žvalgybos skyriaus viršininko pareigas vykdęs Balys Žilėnas-Naras per ryšininkus surinko žinias apie 6 asmenis, kurie liudijo prieš suimtą Kirdeikių kunigą V. Šikšnį (p. 80). 1947 m. sausį, žvalgybos skyriaus viršininku paskirtas suimtą Kirdeikių kleboną V. Šikšnį pakeitęs kunigas Komaras (p. 81). Labai svarbaus partizanų judėjimui katalikybės ir Bažnyčios faktoriaus negali paneigti ir kai kurių jų pagoniškai skambantys slapyvardžiai, jų didelis dėmesys nebūtinai katalikiškiems Lietuvos istorijos aspektams jų propagandiniuose tekstuose, skirtuose Lietuvos istorijai. XX a. 5 - ame dešimtmetyje galutinai "lituanizuota" Lietuvos Bažnyčia suformavo savitą modernios lietuviškos katalikybės variantą, kuriame derėjo modifikuotas dogminis ir liturginis tradicionalizmas bei lietuviškas nacionalizmas.

Be abejo, sovietinių propagandistų pastangos pavaizduoti pokario partizanų judėjimą kaip "banditų" judėjimą yra absurdiškos, kaip, beje, kaip jau buvo minėta, ir B. Gailiaus pastangos pilietinio karo koncepciją laikyti oficialia sovietinės Lietuvos pozicija - ne, klasinis karas tai žemiausia pilietinio karo samprata. Oficialiai kaip jau minėta tai buvo buržuazijos likučių beprasmiškas priešinimasis, beveik neturėjęs liaudies paramos. Tuo tarpu iš tiesų net ir paskutiniaisiais antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo egzistavimo metais, jį palakė net ir kai kurie valdžios pareigūnais dirbę lietuviai. Pasak D. Noreikos vienas iš Lokio rinktinės partizanų Antanas Narkūnas tardomas pasakojo, kad "kiekvienas mūsų būrio vadas turėjo patikimų žmonių, kurie stebėjo įtartinus gyventojus". Salako apylinkės pirmininkas Julius Bagdonavičius ne tik teikė Erškėčiui informaciją, bet ir dangstė partizanų turtą nuo konfiskavimo (p. 57). Pagrįsta D. Noreikos išvada, jog "antisovietinę rezistenciją reikėtų vertinti kaip, "kitaip mąstančių žmonių patriotinį sąjūdį, turėjusį dabartinei visuomenei menkai pažįstamą ir savitą politinę programą" (Noreika Dainius. Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų kova su okupacine kariuomene ir kolaborantais (1944 - 1951 metais). - Magistro darbas, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010, p. 11).

Tokiame kontekste, įvertinant faktinį pokario Lietuvos partizanų socialinį konservatizmą ir antikomunizmą, bei jų angažuotumą katalikybei, pagrįsčiausia juos būtų laikyti antikomunistiniais partizanais. Vadinti juos kovotojais už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę būtų nemažas to meto istorinės situacijos supaprastinimas, nes partizanų siekiama nepriklausomybė būtų buvusi tik formali, mažai kuo besiskirianti nuo lietuvių komunistų įgyvendinamos Lietuvos autonomijos SSRS sudėtyje su Vilniumi ir Klaipėda, o daugeliu parametrų - daug prastesnis variantas už lietuvių komunistų modelį. O štai antikomunistiniu partizaniniu judėjimų pokarinį ginkluotą pasipriešinimą be abejo galima laikyti ir kaip tik socialinio konservatizmo ir katalikybės simbiozė bei milžiniškas priešiškumas komunizmui, suformavo tipišką partizanams antikomunistams būdingą aršių dešiniųjų mentalitetą ir ideologinį veidą (kaip jau minėta, partizanų propagandiniuose tekstuose matoma kritika prieškarinei santvarkai ir A. Smetonos režimui, o taip deklaruojamas rūpestis neturtingaisiais gyventojų sluoksniais ir socialinės rūpybos pažadas konfrontuoja su radikaliai skirtinga praktine jų veikla - negailestingumu neturtingiesiems visuomenės sluoksniams, kas verstų pagalvoti apie būtinybę pasitekti šiam prieštaravimui paaiškinti psichologus, nors galbūt užtektų ir propagandos specialistų). Būtent toks pokario partizanų amplua juos leidžia įvertinti kaip vieną iš okupacijos inspiruoto Lietuvos pilietinio karo pusių šalia taip pat ir šio karo išdavoje susikonsolidavusios apie "Tarybų Lietuvos" ideologemą kairiųjų stovyklos bei kitų, kurie sovietinį Lietuvos statusą rėmė tik iš nacionalinių pozicijų. Beje, būtent pilietinį karą buvus pokaryje įrodo, nepaisant Lietuvos kaip okupuotos šalies statuso ir joje dislokuotų okupacinių pajėgų, kovojančiųjų pusių (ypač antikomunistinio sąjūdžio), įniršio, emocinio užtaiso, nukreipto, viena prieš kitą, laipsnis. Šiame kontekste, verta dar kartą pakartoti, jog M. Pociaus oponentai, prikišantys jam, kad jis neapibrėžtai vartoja "civilių" gyventojų sąvoką, neretai neišskirdamas iš jų ginklus turėjusių aktyvistų, visiškai teisūs. Pilietinis karas, vienokia ar kitokia prasme apėmė didžiąją dalį ypač kaime gyvenančiųjų, kuriems visiems reikėjo apsispręsti su kuo jie, kas "nekaltų trečiųjų - paprastų kaimiečių" kategorijos išskyrimą daro abejotinu.

Mindaugo Pociaus "Kita Mėnulio pusė" konspektas

Pocius Mindaugas. Kita Mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944 - 1953 metais. - Vilnius: LII leidykla, 2009.

Sovietmečiu ir nepriklausomybės metais oficialioji istorijos politika istoriografijai kėlė tikslus, kurie visuomenėje formavo vienašališką ir nekvestionuojamą antisovietinio pasipriešinimo istorijos sampratą. Sužiedėlis kalbėjo apie "istorijos politizavimo" grėsmę, nes tai degraduoja istoriją. Geroji istorija virsta "sakralizuota arba mistifikuota atminties versija, nepasiduodančia kritikai" (p. 7). Didvyriškoji, heroiškoji antisovietinės 1944 - 1953 m. kovos pusė aprašyta pakankamai. Ji gerai ištyrinėta ir matoma. Tačiau Pocius negali pritarti "iki šiol vyraujančiai ideologizuotai nuostatai sąmoningai pasirinkti kolektyvinės amnezijos strategiją ir istoriniame diskurse vengti sunkių problemų ir nepriminti tam tikrų skausmingų įvykių. "Matyti tik gražias laisvės kovos sąjūdžio spalvas - tai nesuvokti sudėtingų procesų daugiasluoksniškumo bei įvairovės" (p. 7). 2005 m. apgintos disertacijos pagrindu parašyta knyga. Niekas nenorėjo šios srities imtis, "gal net bijojo nešališkai tirti, juo labiau - kritiškai vertinti". Partizanų kova su kolaboravimu - "viena prieštaringiausių, jautriausių ir sudėtingiausių Lietuvos naujausios istorijos problemų". Reikalingas "žmogiškomis vertybėmis pagrįstas į vertinimas. "Imtis menkai tirtos, itin jautrios bei "karštos" temos buvo keblu ne tik dėl metodinių sunkumų, emociškai slegiančios tam tikros dokumentinės medžiagos, bet ir dėl, atvirai pripažinkime, nepalankios tokiems tyrimams viešosios nuomonės". Mums reikia tam tikros "psichoterapijos", sielos, sąmonės gydymo, idant vėl adekvačiai galėtume vertinti ne tik praeitį, bet ir save. O tam reikia "iš pasąmonės gelmių į dienos šviesą iškelti" slėpinius, juos atpažinti (p. 8). Ar visi kovos su kolaborantais kovos būdai bei priemonės buvo adekvatūs ir veiksmingi? "Ar režimo palaikymu kaltintiems civiliams gyventojams taikytos mirties bausmės buvo naudingos pasipriešinimui, visuomenei, nepriklausomybės siekio įgyvendinimui?" (p. 9). Apskritai kokiais aspketais pasipriešinimas buvo vertingas, pozityvus, reikšmingas Lietuvai reiškinys? "Būtų kur kas blogiau, jei tarp istorikų ir viešojoje opinijoje įsivyrautų stagnacinė tyla, vienintelis "teisingas" požiūris į komplikuotas problemas [...]" (p. 9).

Privalomos Pociaus mintys: komunistai siekė perdaryti ne tik visą visuomenės gyvenimo sandarą, bet ir žmonių sąmonę, išguiti iš jos tautinę pilietinę tapatybę, savarankišką mąstymą bei tikėjimą, paversti Lietuvos gyventojus "tarybine liaudimi". Daug aukų, todėl į pokario metus žvelgiame kaip į didžiulę tautą ištikusią nelaimę. Lietuva iš visų naujų inkorporuotų kraštų priešinosi ilgiausiai ir "viena paskutiniųjų buvo galutinai užvaldyta, pavergta bei sovietizuota" (p. 11). Kovoti su okupaciniu režimu, stabdyti sovietizaciją ir atgrasyti žmones nuo bendradarbiavimo su valdžia buvo vieni svarbiausių pogrindžio uždavinių. Gyvoji pokario istorija (kelių kartų senumo laikai; istorija, pažįstama iš gyvųjų asmenų pasakojimų). Aiškintasi: mirties bausmes režimas kaltintiems gyventojams, jų šeimų žudymas, plataus masto baudžiamosios operacijos bei kolonistų naikinimas (p. 12). Koks pogrindžio sunaikintų stribų, sušaudytų partinių ir sovietinių aktyvistų bei mirtimi nubaustų išdavyste kaltintų civilių gyventojų skaičius. Partizanų visuomeninių santykių teisinss reguliavimas ir kiek su juo skyrėsi praktinis realizavimas. Veikos, kurios pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą (1998 m. priimtas JTO konferencijoje): užpuldinėjimas tiesiogiai aktyviai kovos veiksmuose nedalyvavusių kolaboravimu kaltintų ir kitų civilių gyventojų, jų ir jų šeimos narių nužudymas, kaimų sudeginimas; ar siekta sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei ar etninei grupei. Ar vykdė bausmes be nuosprendžio (p. 13). Dažnai apie bausmių motyvus, nužudyto žmogaus bendradarbiavimą su valdžia dokumentuose duomenų nėra. Todėl norint bent apytiksliai apskaičiuoti kiek žuvo kolaboravusių ir kiek nekaltų civilių gyventojų, susidurta su milžiniškais sunkumais. Partizanų vadovybės nustatytas mirties bausmių reglamentavimas labai dažnai kirtosi su mirties bausmių praktika. Tarptautinė teisė kombatantais laiko tokius teisėtus karo veiksmų dalyvius: 1) turėjo vadą, atsakantį už savo pavaldinius, 2) dėvėjo gerai iš toli matomą sutartinį skiriamąjį atpažinimo ženklą; 3) atvirai nešiojo ginklus ir 4) vykdė operacijas, laikydamiesi karo įstatymų ir papročių. Tačiau kombatantai turi teisę naudoti prievartą tik okupantų ir kitų kombatantų atžvilgiu. Kyla klausimas ar partizanai nevykdė karo nusikaltimų, kurie apima tyčinį gyvenviečių, miestų ar kaimų naikinimą arba griovimą, nepateisinamą kariniu būtinumu; neginamų pastatų užpuolimą, bombardavimą bet kokiomis priemonėmis; viešo ar privataus turto grobimas (p. 16). Terminas "civiliai gyventojai" apima ūkininkų, darbininkų ir didelės dalies tarnautojų socialines grupes. Civiliams priskiriami ir komunistų partijos nariai, komunistinių pažiūrų kaimo ir miesto gyventojai, kurie nėjo jokių pareigų. Legaliai gyvenantys pasipriešinimo dalyviai (partizanų rezervistai, pogrindinių organizacijų dalyviai, ryšininkai, rėmėjai, partizanų šeimų nariai) tiek savo iniciatyva veikiantys skundikai ar slaptieji saugumo bendradarbiai buvo civiliai, tačiau į ginkluotą kovą įsitraukę asmenys. Terminas terorizmas irgi sunkiai apibrėžiamas (p. 16). Pociaus supratimu svarbiausias kriterijus nustatyti ar buvo naudojami teroristiniai veiksmai turi būti atsakymas į klausimą ar buvo sąmoningai siekiama nužudyti kovos veiksmuose nedalyvavusius arba neutralius civilius gyventojus. Apibrėžia panašiai kaip padarė K. Grinius: "terorizmas yra toks sąmoningas smurto prieš kovos veiksmuose nedalyvaujančius civilius gyventojus naudojimas ar grasinimas jį naudoti, kuris tarp kai kurių gyventojų sluoksnių (t. y. aukų ir tų, kurie tikisi būti aukomis ar nesitiki) sukelia didelė baimę ir nerimą siekiant politinių tikslų" (p. 17). Sovietinėje istoriografijoje melas ir faktai buvo sumaišyti į neatskiriamą lydinį. Pasipriešinimo sąjūdį siekta prilyginti banditų gaujoms. Siekta diskredituoti, parodyti kaip nacių kolaborantus, sadistinių polinkių banditus arba aršius socializmo statybos priešus "buožes". Pokario pasipriešinimas buvo aiškinamas iš marksistinės "klasių kovos" teorijos pozicijų. Negalėjimas pasinaudoti represinių struktūrų archyvų fondais. Algirdas Rakūnas ir Stasys Laurinaitis savo darbuose nutyli valstybės saugumo vaidmenį slopinant pasipriešinimą, esą tai tik pačių lietuvių darbas. Tai pat iškreiptas politinės partizanų kovos turinys ir esmė, jį laikant antagonistinių vidaus ir tarptautinių prieštaravimų produktu, išnaudotojiškų klasių likučių siekimą sustabdyti socializmo kūrimą Tarybų Lietuvoje (p. 18). Akcentuojama klasinė pasipriešinimo prigimtis. Eksploatavo plėšimų ir smurto prieš šeimas temas. Apie žiaurumus prirašyta tie daug, kad niekas nenori gilintis, rašyti šia "tabu" tylomis paskelbta tema, nes tyrėjaas gali būti paskelbtas partizanų juodintoju, falsifikatoriumi. Stasė Ivanauskaitė-Juonienė aiškinosi pogrindžio trukdymą kurtis ir dirbti vietinėms valdžios institucijoms (p. 19). Knygoje "Tarybų Lietuvos valstietija" rašyta apie pasipriešinimą sovietų agrarinei politikai. Apie sunaikintus komunistus - statistinių duomenų - rašyta "Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraižoje". Kai kuriuose darbuose pateikiama vertingos faktografinės medžiagos. Vertingi iki šiol nekvestionuoti nužudytų žmonių sąrašai, nors nepilni (p. 20). Nutylėta, kad išskyrus Dzūkiją, kituose regionuose baudžiamųjų akcijų buvo palyginti nedaug (p. 20). Rimantas Stanislovaitis pažymėjo, kad vykdant kovines užduotis žuvo 709 ir dingo be žinios 118 stribų. S. Laurinaitis, A. Rakūnas mini, kad pokaryje nuo buržuazinių nacionalistų rankų žuvo 13 tūkst. žmonių. Jermalavičius nurodydavo atgimimo laikais, kad banditai nužudė 25 tūkst. žmonių. Remdamasis LYA saugomu suklastotu dokumentu Jermalavičius pateikė išsamius, bet visiškai išgalvotus nukentėjusių žmonių skaičius: jis pamečiui išskaičiavo aukas ir gavo 25 108 žmonių skaičių (p. 21). Iš jų 4887 tarnautojai (iš jų trečdalis - 1629) - represinių struktūrų nariai, 19 712 valstiečių ir jų šeimos narių, 509 darbininkai. Sakoma, kad žuvo 52 kūdikiai iki 2 m. kartu su tėvais, 993 paaugliai iki 16 m. Vyresnių kaip 60 metų žuvo 531 asmuo, 3000 rusų, 554 lenkai, 295 kitų tautybių asmenys (p. 21). Anušauskas įrodė šiuos skaičius buvus suklastotais (p. 22). Žuvusiųjų sąrašai skelbti laikraštyje "Tarybų Lietuva" 1990 m. (p. 22). Emigrantų istoriografijoje vyravo romantinis-idealistinis požiūris į laisvės kovas. Didžiausią įtaką turėjo Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimai (p. 22). Kritiško požiūrio būta nedaug. Gal tik kun. Felikso Jucevičiaus darbai išsiskiria (p. 23). J. Aistis išsakė mintį: "čia taisyklė gali būti tik viena: būkime ne taupūs, o šykštūs, kai reikalas liečia lietuvišką kraują. Tauta esmėje nėra kas kita, kaip tiktai tautiečiai; kai jų nebus, ir tautos nebus...". Kritiškas požiūris į kovos su kolaboravimu mastus reikštas R. J. Misiūno ir R. Taageperos veikale (p. 24). Jie rašė: "Tautos laisvintojų aureolę turėję partizanai žmonių akyse pamažu virto maištininkais, kurie smogia valdžiai ir pasislepia, o tuo tarpu atsakyti turi kiti. Žmonės pavargo nuo dvigubo teroro" (p. 25). K. Girnius rašė: "Žuvo nekalti vaikai ir senukai, be pagrindo įtarti žmonės, neteisingai kaimynų įskųstieji. Nekaltų žmonių žudymas nepateisinamas net ypatingomis vidaus karų aplinkybėmis" (p. 25). Pocius: nepaneigiamais argumentais įrodyta, kad Lietuvoje nevyko nei pilietinis karas, nei klasių kova" (p. 25). K. Girniaus studija laikytina vienu konceptualiausių veikalų apie ginkluotą pasipriešinimą (p. 26). Beje, jis detaliai išanalizavo sovietų skelbtus žuvusiųjų sąrašus (p. 25). Arčiausiai tiesos buvo K. Girnius, nurodęs, jog žuvo nuo 7000 iki 10000 paprastų žmonių (vidurkis - 8500). Išvada padaryta išnagrinėjus "Faktai kaltina" serijos leidinius (p. 26), kuriuose paskelbti 8 - iose Dzūkijos ir Žemaitijos apskrityse žuvusių gyventojų sąrašai. Žanas Žakas Frezaras ir Danielis Munjos - Rochas padarė išvadą apie kombatantams būdingą nuasmenintą požiūrį į humanitarinės teisės normų pažeidimus, individualios atsakomybės išskaidymą kolektyvinėje grupės atsakomybėje, moralinį indiferentiškumą vykdant akcijas prieš civilius (p. 27). Jelena Zubkova rašė, remdamasi Rusijos Federacijos centrinio archyvo dokumentais apie tai, kad MGB 1946 m. sunaikino 463 antisovietines formuotes, grupes, būrius bei 62 kriminalines gaujas. Saugumiečių vertinimu 13 procentų visų sunaikintų grupių sudarė grynai banditinis elementas. Nepriklausomybės metų istoriografiją galima padalinti į herojinę-romantinę ir kritinę (p. 28). Nematyta kovos su kolaboravimu prieštaringumo. Teigta, kad persekioti tik išdavikai, o jie verti bausmės. Nutylima, atmetama šeimų žudymo problema. Šeimų žudymai mitologizuojami. Teigiama, kad nemažą šeimų provokacijų metu išžudė MGB specialiųjų grupių agentai smogikai. Tai psichologinis atsakomybės perkėlimo mechanizmo poveikio atvejis. Noras suversti kaltes okupantui. Laisvės kovotojai idealizuojami, lygiai kaip komunistų istorikai, rašydami apie "raudonuosius partizanus". B. Gailiaus knygoje "Partizanai tada ir šiandien" įžangoje cituojama ištrauka iš LGGRTC seminaro-diskusijos, kur Vytautas Ališauskas kalbėjo: "Šiandien turi būti visiškai aiškiai pasakyta, kad partizanai yra herojai, ir jokių šnekų čia negali būti. Kiekvienas kitas, kas sako kitaip... Nerijus Šepetys: ... kalba antivalstybiškai. Vytautas Ališauskas: Taip, kalba antivalstybiškai..." (p. 29). Nemalonūs faktai ignoruojami, padailinami ar saikingai dozuojami. Nuo sovietinių šmeižikiškų darbų nukrypta į kitą kategoriškumą, vienmačius vertinimus (p. 30). N. Gaškaitės apibendrinamasis darbas - dideli pasiekimas, bet kaip pastebėjo E. Aleksandravičius atviros visuomenės požiūriui būtų nepriimtinas samprotavimas apie tai, "ar kokių nors rusų kolonistų šeimų išžudymas [...] gali būti pateisintas norint sustabdyti rusifikaciją. Nebūtų suprastas noras teroro taktikos partizaniniame judėjime vertinimo problemas kompensuoti sovietinių okupantų ir jų talkininkų žiaurybių aprašymais". Negalima sutikti su N. Gaškaitės išvadomis, kad mirties nuosprendžiai "buvo vykdomi tik iš anksto nusikaltusįjį perspėjus" (p. 31). Taip pat tai, kad agentų smogikų aktai "visuomenės akyse liko tarsi tikrų partizanų akcijos" bei "nedidelis partizanų nužudytų žmonių (civilių gyventojų. - M. P.) skaičius". Tai neatitinka tikrovės. N. Gaškaitė nurodė, kad nuo partizanų rankų žuvo apie 4000 civilių kartu su atsitiktinai kautynių lauke žuvusiais. Bet neaišku kaip gavo tokius skaičius. K. Kasparas šališkai aiškino partizanų mirties bausmes bei ekscesus režimo bendradarbių artimųjų atžvilgiu: "[...] kai kuriais atvejais sužeisti ar žuvo šeimų nariai, kuriems tragišką likimą užtraukė jų artimųjų išdavikiška veikla" (p. 32). Susidaro įspūdis, kad LGGRTC nenori pripaažinti, kad neigiamų psichinių traumų yra ir nuo partizanų politinių represijų (pav. D. Gailienė tyrė tik potrauminio streso sindromo apraiškas, kurias patyrė nuo sovietų režimo nukentėję žmonės). Kapitaliniame veikale "Lietuva 1940 - 1990 m." kovos su kolaboravimui temai skirta vos nepilnas puslapis, nors tam reikėtų skirti 1/3 teksto. Vėl prisimenamas seniai atgyvenęs mitas apie MGB specialiųjų grupių operacijų metu sušaudytus civilius gyventojus" (p. 33). Šioje knygoje D. Kuodytė M. Pociaus atlikto tyrimo apie partizanų veiksmų aukas statistinius duomenis šioje monografijoje pateikė kaip sovietinių leidinių oficialius skaičius (p. 34). Bernardo Gailiaus įsitikinimu pokaryje vyko kova tarp nenustojusios egzistuoti kaip tarptautinis subjektas Lietuvos valstybės ir Sovietų Sąjungos. O partizanai buvo Lietuvos reguliarioji kariuomenė. Nors B. Gailius pripažįsta, kad šeimų žudymo fenomenas egzistuoja: "[...] jau šiandien aišku, kad šeimų naikinimas nebuvo vien tik ekscesai ar sovietų provokacijos, tai buvo daugiau ar mažiau paplitusi praktika, ir partizanams, kitaip negu šiuolaikiniams žmonėms, tokie veiksmai neatrodė išskirtinai žiaurūs". B. Gailiaus teigimu: "[...] teisingumas, jeigu jį suprasime atpildo už nusikaltimus garantijos prasme, nėra tokia absoliuti vertybė [...], kaip kartais atrodo mums, išlepusiems per keturiolika taikos ir demokratijos metų" (p. 34). Liudas Truska pirmasis atvirai įvardijo nusikalstamus partizanų veiksmus. Jis ryžtingai kėlė ginkluoto pasipriešinimo prasmės, naudos, kolaboravimo, kovos taktikos ir partizanų nusikalstamų akcijų klausimus (p. 35). Pocius nenori sutikti su Truska, kad vadovaujant radikalams, partizaninis sąjūdis nukrypo nuo neginkluoto pasipriešinimo tradicijos. Pocius: ginkluotas pasipriešinimas buvo neišvengiamas. Tai sprendė ne radikalai, o savigynos sąlygota būtinybė, viltis dėl kilsiančio karo ir tautos dvasioje gyvavusios valstybingumo, teisingumo bei laisvės vertybės. Panašaus kritiško požiūrio laikosi E. Aleksandravičius (p. 36). Didžiausios ir žiauriausios patizanų baudžiamosios akcijos vyko 1946 - 1948 m., o ne pasiporiešinimo saulėlydyje (p. 37). Pats M. Pocius atliko MGB specialiųjų grupių, skirtų pogrindžiui naikinti tyrimą ir paneigė visuomenėje bei istorinėje literatūroje puoselėjamą mitą apie agentams smogikams priskiriamas šeimų žudynes. Rimantas Zizas detaliai aprašė partizanų įvykdytą pirmą plataus mąsto baudžiamąją operaciją Lietuvoje (Onuškio valsčiuje), visapusiškai aptarė šio įvykio aplinkybes ir pasekmes (p. 38). Remdamasis Rusijos federacijos valstybės archyvo dokumentais, Anušauskas atliko ginkluotos kovos Baltijos šalyse ir Vakarų Ukrainoje lyginamąją analizę (1946 - 1947 m.). Išaiškino, kad Lietuvoje gerokai dažniau nei kitose šalyse buvo mirtimi baudžiami kolaboravimu kaltinti civiliai. Bonifacas Ulevičius daug rašė apie kovą su civiline administracija Suvalkijoje, taip pat pateikė Tauro apygardos bei BDPS Ginkluotųjų pajėgų štabo viršininko Antano Baltūsio-Žvejo, rodančius kokios taktikos kovoje su kolaborantais laikėsi Tauro apygardos vadovybė (p. 40).

Svarbus šaltinis yra partizanų spaudos rinkinys "Partizanai apie pasaulį, politiką ir save". Atsiminimų partizanų daug išleista: Adolfo Ramanausko-Vanago., Lukšos, Justino Lelešiaus-Grafo (p. 41), Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, kun. Antano Yliaus- Vilko. Išleisti aukštaičių partizanų prisiminimai (p. 42). Saugumiečių dokumentais reikia naudotis kritiškai, bet jų negalima laikyti falsifikatais ir ignoruoti. (p. 43). Naudojosi ir Rusijos federacijos valstybinio archyvo šaltiniais. Dauguma pogrindžio dokumentų patikimi kaip šaltiniai, tačiau juose galima pastebėti nutylėjimų arba labai glaustų pastabų apie partizanus diskredituojančių įvykių aplinkybes (p. 44).

Chronologija ir periodizacija (1944 - 1953 m.). Galima išskirti tris etapus. Pirmasis - sėkmingo sovietinės valdžios kūrimo, veiklos ir kolaboravimo provincijoje stabdymo, sąlygiškai nuosaikios kovos su kolaborantais laikotarpis (1944 - 1946 m.). Stichiškas, masiškas ir stipriausias pasipriešinimas. 1945 m. antroje pusėje susiformavo apygardos, suvienijusios atskirai veikusius dalinius. Tada veikė 20 - 30 tūkst. partizanų. Iš jų žuvo apie 5 - 7 tūkst. (p. 45). Antrasis - įnirtingiausio pasipriešinimo sovietizacijai, kovos ir represijų prieš kolaboravimu kaltintus gyventojus sustiprėjimo laikotarpis (1946 - 1949 m.). Tada sustiprėjo kaimo sovietizacija, MGB agentūrinė veikla. Todėl ir pogrindžio kovos su kolaborantais veikla tapo radikalesnė; plataus mąsto baudžiamosios akcijos, išplito teroras. Pabaiga - Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio įkūrimas, sušvelninęs baudžiamuosius metodus ir priemones. Trečiasis laikotarpis - 1949 - 1953 m. buvo pakirsta pasipriešinimo socialinė bazė. Daugelis partizanų būrių buvo sunaikinti efektyvios saugumo agentūrinės veiklos ir išdavysčių. Partizanų neberėmė prisitaikyti ir sugyventi su valdžia linkusi visuomenė. Mirties bausmės taikytos rečiau, sumažėjo teroristinių akcijų. Pasipriešinimas iš esmės buvo palaužtas (p. 46). Pavienės partizanų grupės išsilaikė dar keletą metų, tačiau tarpusavio ryšių nebepalaikė ir ginkluotų veiksmų nebevykdė (p. 47).

SSRS vadovybė, siekdama didžiavalstybinių tikslų, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Moldovoje 1944 m., rudenį įkūrė vietinius VKP (b) CK biurus (Lietuvoje veikė iki 1947 m. balandžio). Turėjo praktiškai neribotus įgaliojimus vietose ir buvo atskaitingos tik aukščiausiai SSRS partijos vadovybei. VKP (B) Lietuvos biuro tikslas buvo numalšinti lietuvių ir lenkų tautinius pogrindžius, sovietizuoti ir integruoti Lietuvą į SSRS politinę, ekonominę ir politinę sistemą. Penkių asmenų biurui vadovavo M. Suslovas (p. 52). Visi aukščiausi pareigūnai buvo skiriami tik gavus biuro sutikimą. Tai 275 pareigybės. Biuras vadovavosi marksizmo-leninizmo ideologija ir rusiškuoju didžiavalstybiniu šovinizmu. Krašto rusinimas vyko per kadrų politiką, pasitelkiant švietimo, mokslo, kultū9ros įstaigas ir kariuomenė. Visose aukštesnėse įstaigose buvo kalbama, tvarkoma raštvedyba tik rusų kalba. Keliai, vietovių pavadinimai tik rusiškai ir tik mažiausių įstaigų iškabos dviem kalbom (p. 53). SSRS vyriausybė, siekdama didžiavalstybinių tikslų, 1944 - 1945 m. Lietuvoje vykdė bendrą paartinę bei valstybinę nacionalinę politiką, kurios dominuojanti kryptis buvo krašto rusifikavimaas ir sovietizavimas (p. 54). LKP(B) CK buvo tik paklusnus VKP (b) CK vietinis padalinys. (apie p. 55). Besislapstančųjų nuo mobilizacijos atžvilgiu NKVD ėmėsi represijų - besislapstantys traktuoti kaip banditai, mylintys tėvynę tapo "buržuaziniais nacionalistais", taikūs pasiturintys ūkininkai - "socialiai pavojingais elementais". Į lagerius išsiųsta 32 tūkst. žmonių. Nemažai daliai gyventojų dėl jų antitarybiškumo t. y. patriotizmo, nesitaikstymo su neteisybe valdžia nesuteikė pasirinkimo galimybės, todėl savigyna miškuose atrodė geresnė išeitis. Vyrus ginkluotis skatino siekis gyventi, likti laisvėje, nepakliūti į lagerius, nežūti nuo enkavedistų kulkos, apginti tautiečius nuo teroro (p. 58). Daugelis faktų rodo, kad didelė dalis vyrų pasirinko partizano kelią ar tęsė kovą ne tik idealizmo skatinami, bet ir bijodami represijų. Tremtį ar lagerį gyventojai įsivaizdavo kaip garantuotą žūtį. Toks buvo supratimas iki 1953 m., nes beveik niekas iš Sibiro į laisvę iki 1953 m. negrįžo (p. 60). K. Girnius sukūrė trinarę schemą: kolaboravimas - pasipriešinimas - prisitaikymas. Pasak Aleksandravičiaus lietuvių tautai, kuri per kelis šimtmečius tik 35 metus buvo nepriklausoma, "kolaboravimas neišvengiamai turėjo tapti tautinio išlikimo būdu (p. 61). Kolaboravimo kultūrinė sąmonė kaip lietuviškos tapatybės dalis (p. 61). 1944 m. birželio - 1945 m. vasario mėn. prancūzai mirties bausme nubaudė nuo 10 522 iki 40 tūkst. kolaboravimu kaltintų asmenų (p. 62). 1946 ir 19647 m. rinkimuose į SSRS ir LSSR AT dalyvavo daugiau pusė Lietuvos gyventojų. Žinant, kad balsuoti buvo galima tik už partijos iškeltus kandidatus, o rinkimų rezultatais sovietai galėjo remtis tarptautiniuose konferencijose kaip lietuvių tautos plebiscitu, griežtai vertinant galima būtų pasakyti, kad kolaboravo dauguma Lietuvio gyventojų. Bet tai greičiau prievartinis kolaboravimas. Pociaus teigimu jau 1953 m. viduryje, kai po Stalino mirties pasibaigė masinės represijos, buvo palaužtas organizuotas partizaninis judėjimas ir Lietuva galutinai sovietizuota, kolaboranto sąvoka gali būti pritaikoma tik kalbant apie kai kurias nedidelės gyventojų grupes - LKP viršūnėlę, kai kuriuos aukštus valdininkus, valstybės saugumo institucijos narius (p. 64). Kolaborantas veikia priešingai savo šalies interesams, juos ypač pažeidžia. Jis tenkina ir gina okupanto šalies interesus. Kriterijumi būtų tėvynei, jos gyventojams padaryta didelė žala (fizinė, mentalinė) vykdant okupanto nurodymus ne laisva valia, priverstinai ar veikiant sąmoningai, savo nužiūra. Kolaborantais galėtume laikyti daugelį partinių bei sovietinių aktyvistų, stribus, uolius saugumo slaptus bendradarbius, aktyvius valdžios rėmėjus civilius. Gali būti savanoriškas kolaboravimas ir prievartinis (p. 63). Savanoriško bendradarbiavimo motyvacija gali būti įvairi: idėjinis, tautinis tapatumas, nesaugumo jausmas, socialinis įsitvirtinimas, keršto neapykantos jausmai, materialinis atlygis. Prievartinio bendradarbiavimo atveju tai buvo kankinimų ar psichologinio smurto neištvėrę pasipriešinimo dalyviai ar kiti asmenys. Tiek kolaboravimas, tiek ginkluotas pasipriešinimas buvo ribinės situacijos, o daugeliui išgyvenimo būdu ir sąlyga tapo prisitaikymas. Putinaitė teisingai įvelgia, kad prisitaikymas kilo iš patogumo ir saugumo siekio, o ne iš įtikėjimo sovietiniais idealais ir noro gyventi pagal tikslus, kuriuos formulavo komunistinė ideologija (p. 66). Susitaikymas su status quo nereiškė pritarimo komunistinei-okupacinei valdžiai, valstybingumo išdavimo. Saugumiečiai negalėjo įsiskverbti į žmonių sąmonę, todėl buvo galima išsaugoti pasipriešinimo dvasią, kitokią pasaulėžiūrą, įsitikinimus, nepriklausomybės vertybes, valstybingumo idėją (p. 67). Ir pasak Aleksandravičiaus argi prisitaikymas nebuvo tiesiog išlikimui būtini bruožai? Aleksandravičius: "Lietuvių kolaboravimo galimybės, paslėptas nacionalistinis savanaudiškumas ir išradingumas buvo ne tik sovietizacijos faktorius, bet ir atsparumo jai skiepas" (p. 67). Kolaboravimu neturėtume laikyti tokio paklusimo valdžiai, kaip prievartinis pyliavų atidavimas, mokesčių mokėjimas, kelių taisymas, miško kirtimas, dalyvavimas susirinkimuose ar prievartinis stojimas į kolūkius". Daugelis pramonės, transporto, aptarnavimo, prekybos, komunalinio ūkio sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros sferos darbuotojų nebuvo kolaborantai, nes šios sferos turi funkcionuoti bet kokiomis sąlygomis. Jų negalima prilyginti lietuvių saugumiečių, stribų, aukštų komunistų partijos veikėjų veiklai. Dar vienas specifinis prisitaikymo lygmuo ar būsena - konformizmas arba prisitaikėliškumas. Konformistui prisitaikėliui nesvarbu kokia valdžia, jis neturi tvirtų vertybių, įsitikinimų, principų, moralinių nuostatų (p. 68). Sovietiniai kolaborantai - tai stribai, partinis ir sovietinis aktyvas ir aktyvūs valstybės saugumo slaptieji bendradarbiai. Išduodami valstybingumo, humanizmo vertybes, jie tapo klusniais SSRS politikos įgyvendintojais: skleidė ateistinę ir komunistinę propagandą, mėgino ištrinti tautinę ir pilietinę savimonė, tapatybė, niekino tautos šventes ir papročius (p. 69). Žemaičių apygardos leidinyje "Laisvės balsas" išdavikais laikomi 1941 m. užėmę valdančius postus, stribai, stojusieji į MGB ir MVD mokyklas, baigusieji jas, gavusieji milicijos ir saugumo įstaigose vadovaujančius postus, visi partiniai ir komjaunuoliai, kurie įsirašė į partiją ir komjaunimą dėl geresnio gyvenimo (p. 69), taip pat šnipai, provokatoriai ir skundikai (p. 70). Stribai: sovietų valdžios tikslas buvo imituoti pilietinį karą, klasių kovą, todėl stribai tiko šiam vaidmeniui, kad parodyti, jog patys lietuviai triuškina buržuazinius nacionalistus ir buožes. Stribai tiesiogiai kovojo su pogrindžiu, vykdė trėmimus, areštus, smurtavo prieš pogrindžio dalyvių šeimas, prievarta rinko duokles, plėšikavo, terorizavo. 1944 m. lapkričio pradžioje buvo 1, 9 tūkst. naikintojų, o 1945 m. gegužės mėn. apie 10,7 tūkst. (p. 70). 1944 m. istrebitelių būriai dar tebesikūrė, naikintojai laikėsi pasyviai, stengėsi vengti kautynių su tėvynainiais, o daugiausia siautėjo NKVD vidaus, pasienio ir užnugario kariuomenės pulkai (p. 71). 1944 - 1945 m partizanai dar bandė patraukti juos į savo pusę, dažnai nuginkluodavo ir paleisdavo "pasitaisyti", o vėlesniais laikais vyravo didžiulė tarpusavio neapykanta. Partizanai jų nekentė labiau už enkavedistus. Tiek stribai, tiek partizanai žiauriai elgėsi su vieni kitų šeimomis (p. 72). Kaimiečiai stribų nekentė, atminimas apie juos liok slogus, tačiau jų visų nusikaltėliais negalima laikyti (p. 73). Pociaus knygoje partiniais ir sovietiniais aktyvistais laikomi partinės, komjaunimo, sovietinės, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios pareigūnai (p. 74). Ir dažnai būdavo ginkluoti, kartais pasipriešindavo partizanų antpuoliams, dalyvaudavo slopinat pasipriešinimą, vykdant represijas (trėmimus), aktyviai prisidėjo įgyvendinant valdžios politiką, todėl nepriskiriami nei prie cic\vilių gyventojų, nei prie slopinimo institucijų vadovų (p. 74). Iki 1945 m. rugpjūčio mėn. valdžios struktūros kaimuose apginklavo apie 3700 aktyvistų. Partiniais aktyvistais vadinami VKP (b) padalinio LKP (b) nariai. 1945 m. lapkričio mėn., LKP gretose veikė 3,5 tūkst. narių (p. 74). Pocius: LKP nariams savarankiškos komunistų partijos, kaip ir nepriklausomos Lietuvos sovietų socialistinės respublikos idėja neegzistavo arba buvo nepriimtina. Tėvynė jiems buvo viena - Sovietų Sąjunga (p. 75 - argi Pociau?). 1945 m. pradžioje komjaunime buvo apie 3, 8 tūkst. narių, o liepą - jau 7036 nariai (p. 75). Sovietiniams aktyvistams priskiriami sovietų valdžios struktūrų pareigūnai, valdininkai, vykdomosios valdžios funkcionieriai, vykdomųjų komitetų pirmininkai, jų pavaduotojai, sekretoriai, instruktoriai ir eiliniai nariai. Nuo 1948 m. prisidėjo rinkiminių komisijų pirmininkai, pavaduotojai, nariai, kolūkių pirmininkai bei kolūkių administracijos vadovaujantys pareigūnai, Darbo žmonių deputatų tarybų deputatai. Partizanų požiūriu, valstybinių ūkinių ir ideologinių kampanijų organizatoriai, agitatoriai, klubų vedėjai, dešimtininkai, paruošų ir finansų agentai, žemės ūkio komisijų pirmininkai ir nariai, mokesčių inspektoriai, ženorgai, tarybinių ūkių ir kolūkių vadovai, MTS direktoriai, MTS bazių vedėjai, mašinų ir arklių nuomos punktų vedėjai laikyti sovietiniais aktyvistais. Ir dažnai būdavo ginkluoti (p. 76). Prie partinio ir sovietinio aktyvo priskiriami paramos grupių (savigynos grupių) nariai, apginkluoti sovietinės santvarkos šalininkai. Sniečkus ir Bartašiūnas slaptu įsakymu įsakė partinių komitetų sekretoriams bei NKVD skyrių viršininkams iš nukentėjusių nuo "banditų" vietinių aktyvistų iš iš sovietų valdžios žemes gavusių šeimos narių organizuoti ginkluotas paramos grupes. 1945 m. birželio mėn. tokioms grupėms priklausė 2890 narių. Šioms grupėms vadovavo istrebitelių batalionų vadai (p. 77). Paramos grupių nariai saugojo valstybinį turtą, dalyvaudavo valdžios kampanijose, padėdavo rinkti pyliavas, mokesčius, talkindavo rinkimų ir trėmimų metu (p. 77). Valstybės saugumo slaptieji bendradarbiai buvo valstybės saugumo žinybai dirbantys asmenys: rezidentai, agentai, informatoriai, maršrutiniai agentai, kameros agentai, vidaus agentai, agentai smogikai ir pan. Arba tiesiog agentai, šnipai, skundikai, išdavikai (p. 78). 1944 m. lapkričio pradžioje NKVD įskaitoje buvo tik 1686 slaptieji bendradarbiai. Iš jų 232 agentai ir 1452 informatoriai. Didelė jų dalis veidmainiavo (dirbo abiems pusėms) (p. 79). 1945 m. sausio mėn., NKVD turėjo jau 3032 slaptuosius bendradarbius, bet manytina, kad tik trečdalis slaptųjų bendradarbių realiai padėjo NKVD. Žinomi 4-5 svarbiausi slaptųjų bendradarbių verbavimo būdai: šantažas kompromituojančia medžiaga, idėjinis bendrumas, kankinimai, apgaulė ir asmeninis verbuojamo žmogaus suinteresuotumas (p. 81). Sunku būdavo atsilaikyti, kai saugumiečiai verbuojamam žmogui grasindavo ištrėmimu, lageriu ar žadėdavo tokias bausmes artimiesiems. Idėjiniai agentai neimdavo atlyginimo, nes tikėjo komunistine ideologija ir savo darbo prasmingumu. Buvo slaptiesiems bendradarbiams nepriskirti pranešėjai, visuomenėje vadinti skundikais, išdavikas, judais. Dažnai tokie indvidai skųsdavo keršto, pavydo, neapykantos ir nuoskaudų skatinami (apie p. 82). Dar išskiriamas specifines funkcijas atlikęs įtakos agentas (formavęs visuomenės nuomonę) ir agentas verbuotojas (p. 84). Skirtinos dvi naujakurių, mažažemių ir bežemių kategorijos, iš kurių tik vieną galima vadinti kolaborantais. Dalis naujakurių imdavo iš neteisėtos valdžios rankų svetimą nuosavybę - partizanų, suimtų, žuvusių, ištremtų ar pasitraukusių į užsienį gyventojų sodybas ir žemę. Tokie kėlė ankstesnių savininkų ir partizanų pyktį. Šis reiškinys kurstė kaimo visuomenėje nesantaiką, kerštavimą. Tokie būdavo perspėjami (nepabijoję paimti į mišką išėjusio ar ištremto žmogaus žemės), po perspėjimo ar ir be jų susilaukdavo mirties bausmės. Imdami svetimą žemę, turtą, gyvulius, trobesius jie padėjo valdžiai nusavinti privatų turtą, o be to prisidėjo prie tautos supriešinimo. Kitas reikalas - vargingas naujakurys, kuris imdavo niekieno žemę. Jį sunku pavadinti kolaborantu (p. 84).

Pasipriešinimo strategija ir taktika. Pagrindinis tikslas - laisva demokratinė Lietuvos valstybė, kurioje būtų įgyvendinta socialiai teisinga santvarka (argi Pociau? - p. 85). Tarptautinių organizacijų arba Vakarų valstybių diplomatinis spaudimas. Partizanai laukė Atlanto chartijos pažadų įvykdymo, JTO diplomatinio spaudimo atitraukti SSRS kariuomenę iš Pabaltijo. Manyta, kad pasikartos 1918-1919 m. situacija. Pogrindis stengėsi pralaužti informacinę blokadą, parodyti, kad vyksta atkakli visuotinė kova dėl laisvės (p. 85). Tikėtasi būsimose tarptautinėse konferencijose apeliuoti į tarptautinę teisę ir "pasaulio sąžinę" bei moralinę pagalbą iš Vakarų valstybių. Dauguma partizanų nežinojo ir netikėjo, kad Lietuvos likimas nulemtas jau anksčiau. 1943 m. Teherano konferencijoje Pabaltijo valstybės buvo priskirtos SSRS įtakos sferai. Taip pat tikėtasi karo tarp Vakarų valstybių ir Sovietų Sąjungos (p. 84). Visuotinis sukilimas prasidėjus Vakarų valstybių ir SSSR karui. Todėl partizanų vadai rengė mobilizacinius, operacinius planus, kuriuos reiktų įgyvendinti prasidėjus tarptautiniam konfliktui. Psichologinė nuostata "išsilaikyti iki lemiamo tautai momento", tai yra iki karo, dvasiškai palaikė kovotojus, neleido pulti į neviltį" (p. 86). Nepriklausomybės metais sustiprėjusi Tėvynės meilė, atsidavimas laisvės idealams buvo vienas svarbiausių veiksnių, skatinusių ginkluotą kovą. Partizanai stengėsi parodyti, kad tauta gina savo teisę į savarankišką valstybę. Pasiryžta visomis priemonėmis ginti kultūrinę, ekonominę bei socialinę gyvenimo sanklodą ir būdą. Patriotizmas, prievartinė mobilizacija, NKVD struktūrų vykdyti masiniai areštai, prievarta ir taikių gyventojų žudymai - štai pagrindiniai trys veiksniai, kurie 1944 - 1945 m,. pirmoje pusėje kėlė masinį spontanišką pasipriešinimą agresoriui. Pogrindis išsikėlė tokius uždavinius: 1) kova su okupaciniu režimu; 2) sovietizacijos ir kolaboravimo su valdžia stabdymas; 3) tautos pasipriešinimo jėgų telkimas, centralizavimas, išsilaikymas iki karo; 4) piliečių gynimas nuo sovietų valdžios represijų; 5) krašto materialinių vertybių išsaugojimas; 6) ryšių su užsieniu užmezgimas ir paramos gavimas; 7) kolonizacijos stabdymas. Bendrai siekta iki spėjamo karinio konflikto sulaikyti kai kurių vietovių sovietizavimą (p. 87). Orientavimasis į Vakarų ir Rytų karinį konfliktą lėmė taktikos pasirinkimą - pasalos, jėgų taupymas (vengimas kautynių su okupacine kariuomene), visuomeninė-politinė veikla (informacijos skleidimas, ideologija, propaganda, agitacija, psichologinis poveikis ir smūgiai kolaborantams (p. 88). Laisvės kovotojai nesiekė savo jėgomis išstumti iš šalies teritorijos priešą, todėl vengė kautynių su SSRS valstybės saugumo kariuomene. Planuota išlaukti konflikto pradžios, išlaikyti organizacines struktūras, išsislapstyti (p. 88). Stribų atžvilgiu laikytasi kitokios nuostatos jie neprilygo disciplinuotiems kariams, be to jų atžvilgiu jausta didelė neapykanta, net didesnė nei okupantams. Jau pradiniu pasipriešinimo etapu pradėtas psichologinis karas - specialiai organizuotas poveikis civilių gyventojų, kolaborantų, okupantų sąmonei, jausmams ir valiai. Taigi informacija, ideologija, propaganda ir kontrpropaganda (p. 89). Spaudos leidimas visada buvo štabų prioritetinė darbo kryptis. Psichologinio karo tikslas buvo pasiekti moralinę ir politinę lietuvių tautos vienybę, susilpninti kolaborantų ir priešo karinių struktūrų moralinę dvasią. Formuotas teigiamas požiūris į partizanus kaip Tėvynės gynėjus. Kovotojus už teisingumą ir nepriklausomybę. Siekta konsoliduoti visus visuomenės sluoksnius apie nacionalinį-išsivaduojamąjį judėjimą, palaikyto greito karo tarp Vakarų valstybių ir SSSR, sovietų valdžios laikinumo viltį (p. 90). Pirmuoju etapu (1944 - 1945 m.) laikraštėlių leista vos vienas kitas, o Lietuvos visuomenės dezintegracijos procesas išryškėjo antruoju periodu (1946 - 1948 m.), todėl partizanų daliniuose atsirado specialių padalinių, kurių tikslas - aktyvus darbas gyventojų tautiniam tapatumui išlaikyti bei užkirsti kelią visuomenės narių sąmonės sovietizavimui (p. 91 - 92). Padaliniuose atsirado skyriai, pavadinti politinių, spaudos arba informacijos ir propagandos skyriaus vardu (p. 92). Ideologija buvo skleidžiama plečiant visuomeninę politinę veiklą, kurią per spaudą ir gyvu žodžiu vykdė štabų padaliniai. Propaguotas pilietinis nepaklusnumas - agituota priešintis mobilizacijai į RA, raginta nepasiduoti bolševikų ideologijai, nepristatinėti produktų, nemokėti mokesčių, neimti svetimos žemės, išlaikyti ir puoselėti valstybingumo, tautiškumo vertybes bei idealus, rezistencinę tautos dvasią. Partizanai savo idėjas, dainas, poeziją, kreipimusis, kvietimus, grasinimus, įspėjimus, informacinę medžiagą platino per spaudos leidinius - brošiūras, laikraštėlius, lapelius-kreipimusis ir laiškus. Lapeliai ir laiškai itin efektyvūs buvo (p. 92). Kitaip nei lapeliai-įspėjimai laikraštėliai ir brošiūros buvo skiriami neutraliems gyventojams, pogrindžio rėmėjams, ryšininkams, organizacinio sektoriaus nariams ir partizanams. Gyvas partizanų žodis - informavimas, įtikinėjimas, įtaiga, individualūs ir grupiniai pokalbiai, mitingai, susirinkimai, gandų skleidimas taip at darė stiprų psichologinį propagandinį poveikį gyventojams Jie kalbėdavo su gyventojais įvairiais politiniais klausimais, sklaidė abejones dėl laikysenos okupanto ar pogrindžio atžvilgiu (p. 94).

Drausmės klausimas. Iškilo visuomeninių ir vidaus santykius reguliuojančių aktų klausimas. Karo lauko teismai, vadovaudamiesi statutais, drausmės, baudžiamųjų ir karo lauko teismo nuostatais, nurodymais, instrukcijomis, turėjo palaikyti drausmę. 1945 m. pradžioje pirmoje pusėje sukurti teisiniai dokumentai atskleidžia nuosaikią partizanų vadovybės nuostatą. Viename operatyvinio įsako, pavadinto "Pavojingų žmonių likvidavimas", skyriuje rašoma, kad "Ne kiekvienas, kuris šiuo metu eina kokias bolševikines pareigas, yra mūsų priešas. [...]. Likviduojant elgtis atsargiai. Geriausiai kelyje, nesant galimybės, paimti iš namų, neliečiant jo šeimos, ypatingai vaikų. Moterys, turinčios mažamečius vaikus, tik labai ypatingais atvejais likviduojamos, neliečiant jos vaikų. Pareigūnai, kurie pasitarnauja bolševikams, bet nėra tiek nusikaltę, kad reikėtų juos likviduoti, perspėti, kad jie tų pareigų uoliai neitų, jei neklauso - įkirsti lazdų" (p. 96). 1945 m. Dzūkų grupės vadas pilk. leit. J. Vitkus-Kazimieraitis sudarė "Laikinuosius partizanų drausmės nuostatus" , kuriuose be kita ir už savavališką žudymą numatyta atiduoti partizanus karo lauko teismui. Dzūkų rinktinės štabas, vadovaujamas kap. Domininko Jėčio- Ąžuolio 194 m. parengė "Dzūkijos partizanų veiklos taisykles". Sakoma, kad kiekvienas netaktiškas partizano elgesys ar veiksmas "tauriesiems lietuviams suteikia skausmą ir gėdą, kenkia Tėvynės garbei ir priešui leidžia varyti piktą propagandą, šmeižti ir niekinti l[ietuvio] p[partizano] vardą" (p. 97). Griežtai draudžiama girtuokliauti, leisti išsiveržti piktai neapykantai, nevaldomam žiaurumui, patyčioms, nešvankiems koliojimams, keiksmams. Yra skyrius "Komunistų ir jiems pataikaujančių asmenų tvarkymas". Sakoma, kad tikslui pasiekti naudojama spauda - įspėjimai raštiški, aplankymai (žodinis įspėjimas), fizinė bausmė, konfiskavimas ar visiškas sunaikinimas asmeninio turto ir mirties bausmė. Mušti leidžia diržu, rykšte, bet ne ranka. Bet koks baudžiant sužalojimas, teikiąs invalidumą, draudžiamas. Konfiskuoti turtą buvo leidžiama tik vado įsakmu, tačiau draudžiama imti smulkius asmeninius daiktus, "nes gaunamas plėšimo vaizdas". Viešai turėjo būti baudžiama vietoje, tik ne šeimos akivaizdoje. Baudžiant slaptai, mirtininką reikėjo išvesti į nežinią be triukšmo (p. 98). Nuteistąjį mirti draudžiama mušti, žaloti ar kankinti. Šiomis taisyklėmis turėjo vadovauti kiekvienas Dzūkų rinktinės, vėliau - Dainavos apygardos partizanas. Suvalkijoje iniciatyvos kurti drausmės statutus ėmėsi vienas iš Tauro apygardos steigėjų kapelionas kun. Antanas Ylius-Vilkas. 1945 m. liepos mėn. steigiant štabą, jis pareikalavo nedelsiant sudaryti drausmės statutą, kurio vienas straipsnis draudė be apygardos vado leidimo ką nors žudyti. Tauro apygardos vadas kap. Leonas Taunys -Kovas įsakyme įgaliojo rinktinių vadus "bolševikinių išgamų nukenksminimą vykdyti tik esant pakankamam kiekiui kaltinamosios medžiagos" (p. 99). Rytų Lietuvoje Gedimino rinktinės vadas leit. Aleksas Cviklys-Pikuolis 1945 m gegužės mėn. išleido įsakymą, kuriame nurodę, kad mirties bausmes gali skirti tik LPS valsčių štabai. Štabai prireikus galėjo kviestis liudininkus. Vadas pažymėjo, kad atskiri būriai ar partizanai neturi teisės savarankiškai vykdyti mirties nuosprendžių, tačiau įsakymas nedraudė sušaudyti į nelaisvę paimtus stribus ir komunistus (p. 100). 1945 m. gruodžio pradžioj Dainavos apygardos vadas pulk. leit. J. Vitkus-Kazimieraitis parengė Karo lauko teismo nuostatų projektą (p. 100). Po J. Vitkaus žūties šių nuostatų nebuvo griežtai laikomasi. Patys partizanai šnipus ir aktyvą baudė. Neretai partizanai atmestinai vykdydavo teismines procedūras. A. Ramanauskas-Vanagas, matyt, nesumelavo tardytojui sakydamas: "Protokolai turėjo būti sustatomi iš anksto, motyvuojant, už ką tas ar kitas asmuo sušaudomas, ir turėjo būti paskelbiami sušaudomajam, tačiau praktikoje šių taisyklių nebuvo laikomasi. Protokolai būdavo sustatomi po nužudymo formaliai, vien tik ataskaitai, nes aš to reikalaudavau [...]. Tuo aš tikėjausi užkirsti kelią neleistinam niekuo dėtų piliečių žudymui, nes tokių dalykų pasitaikydavo, ir gana tankiai. [...] aš tikėjausi pakelti gaujos dalyvių atsakomybės jausmą už nekaltai nužudytus asmenis, tačiau, nežiūrint į tai, gaujos dalyviai gana dažnai nužudydavo ir nekaltus asmenis, vien kitų asmenų keršto sumetimais, kurie pranešdavo gaujos dalyviams, kad būk tai, tas ar kitas asmuo yra komunistas arba turi ryšį su valstybės saugumo organais" (p. 103). Tauro apygarda įsteigta 1945 m. rugpjūčio 15 d. o jau rugsėjo mėn., turėjo statutą ir drausmės nuostatus. Šie tesės aktai numatė ir galimybę išdavikus (kolaborantus) bausti jau atkovojus nepriklausomybę (p. 104). Pasak. kun. A. Yliaus-Vilko jam esant pogrindyje (1945 m.) nebuvo išduotas nė vienas leidimas žudyti (p. 105-106). Žinoma, tai nereiškia, kad sušaudymų nebuvo (p. 106).

Komunistinės valdžios skverbimosi į provinciją stabdymas (p. 106). 1944 m. pabaigoje naująją valdžią faktiškai rėmė tik aktyvistai ir dalis neturtingųjų valstiečių. Dauguma gyventojų moraliai ir materialiai palaikė pogrindį (p. 106). Pirmaisiais metais pogrindžio formuotėms imdavo vadovauti buvę karininkai, mokytojai, Vietinės rinktinės kareiviai, 1941 m. birželio sukilimo dalyviai, studentai ir policininkai. 1944 m. liepos 30 d. užfiksuotas pirmas atvejis, kai buvo nužudytas okupantų pagalbininkas - Skiemonių valsčiaus viršaitis, talkinęs kariniam komisariatui mobilizuoti vyrus į Raudonąją armiją (p. 107). Rugpjūčio mėn. visoje Rytų Lietuvoje jau buvo vykdomos pavienės ginkluotos akcijos, nukreiptos prieš mobilizacijai talkinusius ar valsčiuose susibūrusius aktyvistus. Partizanai visomis priemonėmis stengėsi sužlugdyti šaukimą į kariuomenę: agituodavo žodžiu ar kreipimaisis, net užpuldavo komisariatus, sulaikymo punktų darbuotojus. Asmenys, konvojavę suimtuosius ar šauktinius į surinkimo punktus, būdavo užpuolami ir sušaudomi (p. 107). 1944 m. rugsėjo 3 d. sušaudė kompartijos įgaliotinį Dereką, valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką Urbonavičių, sužeidė SSRS AT deputatą Ališauską. Kitas deputatas Pranas Mickus buvo nušautas Kelmės valsčiuje 1944 m. lapkričio mėn. Buvo užpuldinėjami miestelių valsčių vykdomieji komitetai. Žuvo Siesikų valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas A. Dambrauskas, SSRS AT deputatas. Valsčių centruose bandanti įsitvirtinti administracija atsidūrė tarsi apgultyje, nes didesnę valsčių teritoriją kontroliavo partizanai (p. 108). Spalio 30 d. partizanai nušovė Švenčionių miesto vykdomojo komiteto pirmininką Krasauską (p. 109). Miestelių užpuolimai 1944 m. rudenį-žiemą buvo labai dažni ir vyko daugelyje apskričių. Siekta išvaduoti sulaikytuosius ir sunaikinti besikuriančios sovietų valdžios administraciją, sunaikinti jos patalpas, materialinį turtą ir taip dezorganizuoti jos darbą. Buvo mėginama sulaikyti okupacinio režimo skverbimąsi į valsčius ir mažesnes gyvenvietes (p. 109). Naktį iš spalio 25 į 26 partizanai užpuolė Biržus, pavyko išlaisvinti 44 suimtuosius. Tai vienintelis per visą pasipriešinimo istoriją apskrities centro puolimas, baigęsis neabejotina pergale (p. 110). Civiliai dažnai nebuvo baudžiami, nes komunistams sunkiai sekėsi rasti šalininkų, o enkavėdistams - bendradarbių. Pasipriešinimas okupaciniam režimui 1944 m., pabaigoje buvo itin stiprus. Partizanų būriai galėjo vienyti apie 20 tūkst. vyrų. Išsiskyrė Ukmergės apskritis, kurioje iš 8742 pašauktųjų net 4572 neatvyko į surinkimo punktus. Jausdamiesi kaimo vietovėse gana tvirtai, partizanai užiminėjo mažesnius miestelius ar gyvenvietes, drąsiaai puolė NKVD būstines (p. 111). Sovietų valdžios reikalaujamos valstybinės pyliavos, "dovanos" RA kėlė gyventokų nepasitenkinimą, jie neretai kreipdavosi pagalbos į partizanus (p. 112). Lapkričio 29 d. Alantos miestelyje partizanai sušaudė 14 pareigūnų ir jų šeimos narių ir t. t. (p. 113). Lapkričio 10 d. Valkininkų miestelio puolimas. Onuškio, Južintų, Panemunio, Skapiškio miestelių puolimai (p. 113). Gruodžio pradžioje vyriausiais LLA vadas Kazys Veverskis-Senis įsakė organizacijos nariams "organizuoti slaptą kovą prieš NKVD ir keliančius pavojų vietinės administracijos darbuotojus ir šnipus". Vienas iš tikslų skelbė: "vietinę administraciją, miliciją ir atskirus šnipus reikia prigąsdinti ir laikyti tam tikroje įtampoje, kad bijodami mirti jie ne taip nuoširdžiai eitų savo pareigas". Dar nebuvo reikalo taikyti kraštutines priemones - mirties bausmę (p. 114). Miestelių užpuldinėjimai, valsčių komitetų nusiaubimai, kartais suimtųjų išlaisvinimai ir kitose apskrityse visoje Lietuvoje (p. 115). Kalbant apie 1944 m. Anušauskas nustatė kad per baudžiamąsias operacijas ir partizanų išpuolius NKGB darbuotojų ir NKVD kariškių žuvo 194, o kitų - 203 (p. 117). Pirmenybė teiktina LSSR NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko valstybės saugumo papulkininkio A. Gusevo 1945 m. sausio 12 d. tarnybiniam raštui LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui P. Kapralovui, kuriame nurodyta, kad 1944 m. per partizanų antpuolius žuvo 38 NKVD-NKGB darbuotojai, 73 NKVD kariuomenės ir RA kariškiai, 117 partinių ir sovietinių darbuotojų, 189 civiliai gyventojai, o per slopinimo struktūrų operacijas žuvo 26 NKVD - NKGB darbuotojai bei 87 NKVD kariuomenės ir RA kariškiai (p. 118). Nedidelė dalis civilių žuvo nuo kriminalinių elementų, okupantų ir kolaborantų veiksmų, kadangi plėšikų aukos paprastai buvo priskiriamos pogrindžiui. Pogrindžio antpuoliai 1944 m. beveik tolygiai buvo nukreipti tiek prieš enkavėdistus ir sovietų valdžios pareigūnus, tiek prieš kolaboravimu kaltintus civilius. Vėlesniais metais šis santykis gerokai pakito civilių gyventojų nenaudai (p. 122). Pasipriešinimo okupaciniam režimui pobūdis toks pat stiprus išliko ir 1945 m. pradžioje. 58 620 vyrų slapstėsi nuo šaukimo į kariuomenė. Apie pusė galėjo būti ginkluoti. Toliau buvo puolami miesteliai (p. 122). Vasario 12 d. pultas Miroslavas. Puolė 100 vyrų dalinys (p. 123). 1945 m. pavasarį pasipriešinimo sovietų valdžiai mastas ir jėga pasiekė kulminaciją - vietos administracija buvo nuolat puolama (p. 125). Ir 1945 m. gegužės mėn. žuvusių civilių skaičius (107) beveik tolygus valstybės saugumo tarnybų ir aktyvistų bendram skaičiui (100). Taigi bendradarbiavimas su sovietų valdžia dar nebuvo įgavęs platesnio užmojo. Didelis sušaudytų kolaborantų šeimų narių skaičius (38) liudija vis labiau plintantį kerštavimą (p. 126). Neteisėtos valdžios valstybinio turto konfiskavimas partizanų buvo traktuojamas kaip teisėtas tautos nuosavybės susigrąžinimas (p. 128). Pasipriešinimas apogėjų pasiekė gegužės mėn. - pogrindžio dalyvių skaičius ir antpuoliai buvo maksimalūs. Pirmoji plataus masto baudžiamoji akcija Dainavos apygardos partizanų įvykdyta 1945 naktį iš rugpjūčio 4 į 5 d. Trakų ir Alytaus apskrityse. Žuvo 48 žmonės. Geležinio vilko rinktinei vadovavo leitenantas Leonas Tarasevičius (p. 130). Liepos pabaigoje Burbonių miške surengtas rinktinės būrių vadų pasitarimas. Nutarta surengti atsakomąją baudžiamąją akciją prieš išdavikus - aktyvistus, stribus, milicininkus ir numanomus enkavedistų seklius. Kiekvienas partizanas papasakojo apie savo kaimo gyventojus, remiančius okupantų valdžią. Vadai sudarė pasmerktųjų mirti gyventojų sąrašus ir nutarė operaciją įvykdyti šeštadienį (P. 131). Apie tai informavo net L. Berija rašte Stalinui, kad žudymai įvykdyti keršijant už liepos mėn. trėmimus. Niekas iš LKP (b) Trakų ir Alytaus apskričių komitetų ar vykdomųjų komitetų aukštų pareigūnų žuvusiųjų laidotuvėse nedalyvavo (p. 132). Partizanų baudžiamosios akcijos išgąsdinti nužudytųjų giminaičiai, aktyvistai, kiti civiliai iš valsčiau plūdo į Onuškio miestelį. Miestelis buvo perpildytas, žmonės nakvojo po atviru dangumi. Apylinkių pirmininkai atsisakė eiti pareigas. L. Berijai partizanų akcija buvo ypatingas įvykis net SSRS mastu. Nedelsiant atvyko pulk. Ivanas Rudyko. NKVD vidaus kariuomenės 4-osios šaulių divizijos dviejų pulkų pajėgos, vadovaujamos gen. Pavelo Vetrovo pradėjo baudžiamąsias operacijas (p. 133). Partizanai iš viso sušaudė 48 gyventojus. Šioje masinėje tikrų ir tariamų kolaborantų baudimo aacijoje pasitaikė savavališkų, žiaurių veiksmų - vaikų ir nepilnamečių, senukų, aktyvistų, stribų artimųjų žudymo vien dėl jų giminystės (p. 135). 1945 m. gegužės 24 d. įvyko VKP (b) CK Lietuvos biuro specialus posėdis, kuriame susitelkta į kovą su lietuviškaisiais ir lenkiškais nacionalistais, spartesnį buržuazinio nacionalistinio pogrindžio demaskavimą ir likvidavimą bei visišką buožinių-nacionalistinių gaujų sutriuškinimą. Po šio nutarimo visą vasarą Lietuvoj siautėjo 22 tūkst. karių turinti NKVD kariuomenė (p. 136). 1945 m. liepos mėn. prasidėjo pirmasis masinis partizanų šeimų trėmimas. 1945 m. gegužės 31 d. paskelbta pakartotinė amnestija pasipriešinimo dalyviams. Besislapstančių nuo kariuomenės ir ir pogrindžio dalyvių legalizavimasis tapo masiniu liepos - rugpjūčio mėn. ir tęsėsi iki metų pabaigos. 1945 m. antroje pusėje NKVD legalizavo apie 36 tūkst. žmonių, iš jų apie 12 tūkst. galėjo būti partizanai (p. 137). 1945 m. vasaros pabaigoj stichiškas pasipriešinimas baigėsi - kūrėsi centralizuotos struktūros - rinktinės ir apygardos. Jau pirmame steigiamos "Tauro" apygardos posėdyje partizanų vadai išklausė baudžiamojo būrio žvalgybos viršininko informaciją apie veikiančius apylinkėje "parsidavėlius ir jų darbus, kaip labai žalingus ir pavojingus mūsų tautai ir pavieniams lietuviams". Netrukus partizanų vadovybė aptarė sovietų valdžios bendradarbių baudimo tvarką. Rinktinių vadai turėjo tikrinti sąrašus sunaikinti ir bausti numatytų asmenų. Apygardos vadas kapitonas L. Taunys-Kovas įgaliojo vadus "bolševikinių išgamų nukenksminimą vykdyti tik esant pakankamam kiekiui kaltinamosios medžiagos" (p. 138). Kun. A. Ylius nemažai vietos skyrė smurto apraiškų aptarimui: kad pradėjus persekioti parsidavėlius tarnautojus ir karštakošius kolchozų kūrėjus galėjo pasitaikyti ir "nepateisinamo asmeniškų sąskaitų suvedinėjimo arba neteisingų kontrįskundimų partizanams iš pavydo". "Tokioje aplinkoje kilo rimtas klausimas, kas visa tai daro ir kokiu tikslu. Ar vyksta tik asmeniški kerštai, girtų siautėjimas, savivaliavimas, ar yra kitokie išskaičiavimai, planai, tikslai?" (p. 139). Jis kalba apie būtinybę sukurti organizaciją, kuri sudraustų savivaliautojus: "Taigi mūsų organizavimosi trečioji priežastis buvo noras ir pastangos sustabdyti žudynes, savivaliavimą, kerštavimus, asmeninių sąskaitų suvedinėjimus". Tenka rezervuotai žiūrėti į Yliaus žodžius: apygardos vadų valdžia toli nesiekė (p. 140). 141 - 8685. 1945 m. naktį į gruodžio 13 d. Alytaus valsčiaus Panemunės kaimo apylinkėse buvo sušaudyti 9 žmonės: apylinkės pirmininkas, naujakurys, demobilizuotas raudonarmietis, varguolis, aktyvisto šeimos narė. Toliau šiek tiek tą pačią naktį sušaudytas komjaunuolis, stribo tėvas ir moteris. Gruodžio 15 d. apie 190 Merkio ir Dzūkų rinktinių kovotojų užėmė ir keletą valandų savo rankose išlaikė Merkinės miestelį. Miestelio užėmimo metu žuvo 1 stribas ir 2 enkavėdistai. Atsitraukti privertė atvykusi kariuomenė. Karinė operacija buvo laikoma sėkminga. Pasklido legendos. Kolaboracionistai pajuto savo valdžios trapumą (p. 142). Naktį į gruodžio 30 d. Alytaus apskr. Sipavičių kaime partizanai įvykdė antrą baudžiamąją operaciją: žuvo 13 žmonių - žuvo naujakuriai ir jų šeimos nariai. Pasibaigus karui ir neatsiradus ryškesnių prošvaisčių tarptautinėje politikoje, gyventojų ir pogrindžio tikėjimas bolševikų valdžios laikinumu susvyravo. Stribų ir saugumiečių teroras gerokai įbaugino gyventojus. Dideli partizanų būriai buvo išsklaidyti arba sunaikinti. Pogrindis turėjo keisti kovos taktiką (p. 143). Pirmuoju kovos su kolaboravimu tarpsniu (1944 - 1945 m.) sovietizacija bei kolaboravimas buvo stabdomi puldinėjant miestelius, dezorganizuojant valstybinių įstaigų darbą, persekiojant sovietinius aktyvistus. Neleisdami kurtis, tvirtintis okupacinės valdžios aparatui, laisvės kovotojai bandė išlaikyti savo įtaką kaime ir jį kontroliuoti, apsaugoti gyventojus nuo komunistinės ideologijos. 1944 m. pabaigoje - 1945 m. pirmoje pusėje pasipriešinimas sovietų valdžios kūrimui pasiekė aukščiausią pakilimą. Intensyvūs ir sėkmingi valsčių centrų bei miestelių puolimai, vietinės valdžios veiklos paralyžius rodė, kad provincijos sovietizavimas vyko labai sunkiai ir lėtai (p. 148). Patyrę nesėkmę mobilizacija į RA, komunistų mėginimas įsitvirtinti ir daryti įtaką kaimo gyventojams. Tačiau 1945 m. antroje pusėje vykęs nuo kariuomenės besislapstančių jaunuolių bei didelės dalies partizanų legalizavimas rodė masinio stichinio pasipriešinimo pabaigą. Dainavos apygardos dalinių 1945 m. antroje pusėje įvykdytos plataus masto baudžiamosios akcijos buvo pirmieji ženklai, rodantys, kad kova su kolaborantais Dzūkijoje ima radikalėti. Paradoksalu, tačiau pirmaisiais metais partizanai labiau gynė Tėvynės laisvę, o ne stengėsi ją atgauti. Būdavo ginamos tos sąlygiškai laisvos kaimo sričių teritorijos, kurių nebuvo užvaldęs komunistinis režimas (p. 149).

Antruoju kovos su kolaboravimu tarpsniu (1946 - 1948 m.) toliau buvo kuriami ir tobulinami partizanų visuomeninių santykių teisiniai dokumentai. Ginkluotą partinį ir sovietinį aktyvą apygardų vadai paskelbė už "įstatymo ribų", todėl karo lauko teismai jiems nebuvo sudaromi. Panašu, kad buvo specialūs būriai nuosprendžiams vykdyti. Tauro apygardoje buvo ir karo lauko teismo prokuroras. Kurį laiką KLT procesiniai veiksmai buvo grynas formalumas (p. 153). Dainavos apygardos vadui D. Jėčui-Ąžuoliui A. Baltūsis rašė: "Daugiausia remiamės žiniomis, surinktomis žvalgybos skyriaus viršininko. Niekas bendra neišsprendžia, tik po sunaikinimo surašomas raportas, kurį pasirašo keletas kovotojų. Jei tiksliai žinoma, kad tai bolševikas ar šnipas - jis ir sunaikinamas" (p. 154). Geležinio vilko rintinės vadas A. Varkala-Žaliukas tašė 1946 m. rudenį, kad "Pirmiausia nusikaltėliai likviduojami, o vėliau jau rengiamasi jiems sudaryti bylas. Tuo tarpu yra reikalinga bylas sudaryti dar prieš likvidaciją". 1947 m. vasarą A. Varkala įsakė kuopų vadams sudaryti persekiojamų asmenų sąrašus, kur būtų svarbiausi kaltinimai: "šnipas, partijos narys, stribas, vagis, sifilitikas ir t. t." (p. 154). Siekdamas padidinti kovotojų atsakomybę ir drausmę, apygardos vadas A. Baltūsis-Žvejas įsakė kovotojams kuo dažniau skaityti, aiškinti Veikimo statutą ir Drausmės nuostatus. 1947 m. rudenį Juozas Lukša-Arminas, eidamas Tauro apygardos žvalgybos skyriaus viršininko pareigas, išleido instrukciją, kurioje detaliai išdėstė nurodymus kaip bausti persekiojamus asmenis. Pakartotinai išleista 1951 m. Siekta palikti "aiškius kaltės įrodymus" dėl visų nubaustų gyventojų, suvienodinti dokumentaciją, pašalinti nukrypimus nuo teisingumo". Pagal instrukciją, gavus duomenų apie priešui dirbantį asmenį, reikėjo jam iškelti bylą. Jei nebuvo galima kaltinamojo iškvosti, ne mažiau kaip trys kovotojai galėjo priimti nutarimą už akių. Nutarus "persekiojamąjį likviduoti", po sunaikinimo partizanai privalėjo surašyti "likvidavimo aktą" ir taip užbaigti bylą. Aktą pasirašydavo mirties bausmę įvykdę partizanai. Rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas privalėjo sušaudytų žmonių bylas padėti į archyvą (p. 155). Instrukcijoje nurodoma, kad "likviduojant ar baudžiant nusikaltėlius, netraktuoti jų artimuosius tokiais pat nusikaltėliais vien dėl jų giminiškumo". Nei nepilnamečių, nei senių naikinti negalima [įsidėmėtinas žodis - "naikinti". O kas gi stribai ar ne naikintojai nuo rusų kalbos žodžio "istrebiteli". Populiarus buvo žodis "naikinti" pokaryje...]. Jiems liepta paaiškinti, kad jų šeimos nariai likviduoti "vardan lietuvių tautos išsilaikymo, vardan žmonijos apsaugojimo pasaulyje nuo bolševikinio slibino". Vienas instrukcijos punktas leido "likviduoti visą šeimą, jei jos nariai "dirba ar bendradarbiauja su bolševikais", bet palikti vaikus ir senelius". "Mirties bausme nubaudus šeimos maitintojus, maži vaikai turėjo būti atiduoti kaimynams ar giminėms, o šie partizanų įpareigoti "rūpintis mažųjų likimu" paliekant tėvų turto" (p. 156).

1946 m. vasario 10 d. Lietuvoje vyko pirmieji pokariniai sovietiniai rinkimai į SSRS AT. Lietuvos partizanų vadovybė šią politinę kampaniją traktavo kaip tam tikrą plebiscitą, siekį įteisinti Lietuvos okupaciją ir organizavo rinkimų boikotą. Partizanų tikslas buvo parodyti, kad lietuviai neprižįsta svetimos valstybės rinkimų legitimumo ir juose nedalyvauja. Kaime plito šūkiai": "Kas balsuos, tas nealsuos!" (p. 160). Visoje Lietu oje mirties bausme buvo baudžiami pirmieji ar aktyviausi balsuotojai bei agitatoriai. Didžiosios Kovos apygardos vadas J. Misiūnas - Žalias Velnias nurodė apklausti grįžtančius iš rinkiminių būstinių senius ir sužinoti, kaip jie balsavo. Balsavusius savo noru liepė šaudyti kaip tautos priešus. Partizanai turėjo surinkti iš gyventojų pasus, mokyklose sunaikinti SSRS vadų portretus, daryti stribams pasalas ir šnipų medžiokles. Rinkimų dieną vykdė ir ginkluotas akcijas, raudonarmiečius neretai paleisdami, o civilius lietuviu sušaudydami (p. 162). Nei Gynybos ministerijos kariniai objektai, nei raudonarmiečiai nebuvo laisvės kovotojų traktuojami kaip kariniai objektai (p. 163). Priešrinkiminės kampanijos ir ir rinkimų metu nuo 1945 12 01 iki 1946 02 11 buvo nukauti ar sušaudyti 362 žmonės. Atsakant ištremta daug pogrindžio dalyvių šeimų. Aktyvistų dalyvavimas trėmimuose sukėlė keršto akcijas. Kartu su vietos administracijos pareigūnais neretai buvo sunaikinamos ir jų šeimos. O egzekucijos vietose buvo paliekami rašteliai "Atsakant į trėmimus" (p. 164). 1946 m. miesteliai, palyginti su 18944 - 1945 m. buvo puolami rečiau. Kovo 13 d. užpultas Pakuonis. Grįždami išsivedė Pakuonio valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką Berūkštį ir vėliau jį žiauriai nužudė (p. 165). Maskvos emisarai iš VKP (b) CK Lietuvos biuro ir LKP (b) CK vadovybė stengėsi pasipriešinimą pakreipti norima kryptimi - sukelti brolžudišką karą, įtraukti į jį kuo daugiau vietinių gyventojų, todėl buvo apginkluojami valdžios šalininkai ir neutralūs gyventojai, kurie provincijoje turėjo būti valdžios socialinė bazė ir šiokia tokia atrama. 1946 m. pradžioje MVD įskaitoje buvo 6350 ginkluotų partinių ir sovietinių aktyvistų. Kartais aktyvistai rimtai pasipriešindavo partizanams (p. 167). Naktį į rugsėjo 29 d. Tauragnų valsčiaus Survičių kaime partizanai bandė nuginkluoti paramos grupę, tačiau sulaukė organizuoto kulkosvaidžiu ir šautuvais ginkluotų jos narių pasipriešinimo. Atsakydami padegė keletą kaimo trobesių. Viename sudegė Šerjanino 6 žmonių šeima. Spalio 25 naktį Gruzdžių valsčiaus Vezbūnų kaime komunistas Švemberis surengė vakarėlį, kuriame dalyvavo 50 kaimo gyventojų. Šokių metu į mokyklą užėjo 8 partizanai ir sušaudė 5. Ir t. t. panašiai (p. 168). Dažnai užpuldinėdavo įvairias valstybines duokles prievarta iš gyventojų surinkinėjančius pareigūnus (p. 169). Neatidavę duoklių ūkininkai neretai buvo traukiami teisman arba jų turtas aprašomas ir konfiskuojamas (p. 169). 1946 m. birželio 9 d. Pumpėnų valsčiuje 21 ginkluoto aktyvisto ir stribų grupė išvažiavo surengti mitino. Vyčio apygardos būtys surengė jiems pasalą ir nukovė 15 kolaborantų. Žuvo valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Kūris, jo pavaduotojas, milicijos įgaliotinis, 6 stribai ir kiti aktyvistai (p. 170). Rugsėjo 24 d. Panevėžio apskrities partinių ir sovietinių aktyvistų grupė, gavusi LKP (b) Panevėžio apskrities komiteto užduotį Šilagalio kaime kontroliavo kaip vykdomos duoklės. Grįžtančius į Vadoklių miestelį juos užpuolė Vyčio apygardos partizanai. Žuvo visi 6 apskrities prokuroro pavaduotojas, Vadoklių valsčiaus partorgas. Vadoklių vykd. komiteto pirmininko pavaduotojas ir 3 stribai (p. 172). Gruodžio 13 d. Telšių apskr.. Rietavo valsčiuje 6 aktyvistų grupė užėjo į ūkininko namus ir pradėjo su juo kalbėtis. Į namą įsiveržė partizanai ir sušaudė valsčius vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Norevičių, apylinkės tarybos pirmininką, tarybos sekretorių, stribą, dešimtininką, naujakurį. Birželio 2 d. Varėnos valsčiaus Romainių kaime Merkio rinktinės "Genio" būrys sušaudė ūkininką ir jo seserį. Ant lavonų paliko raštelį: "Lietuviai... Partizanai žūtbūtinai kovoja už tai, kad greitai bus laisvė. Bolševikai nepripažįsta mūsų religijos ir švenčių. Valdžioje sėdi niekšai, kurie naikina lietuviškas šventes, laižo bolševikam kraujuotus batus. Špijonai išduoda savo brolius. Pasklis greit gandas apie partizanų šlovę. Špijonas paskutinį kartą pasakę savo žodį. Priimkite lietuvišką juodą darbą. Darbas - akis už akį, dantis už dantį. Atėjo niekšui galas." (p. 175). Liepos 30 d. Betygalos valsčiuje partizanai , tarp kurių buvo "išbuožintas" Lukošiūnas, sušaudė du naujakurius ir du valstiečius. Egzekucijos vietoje buvusiems artimiesiems partizanai pareiškė, kad už sovietų valdžios represijas prieš pasiturinčius ūkininkus jie atsakys susidorojimais su naujakuriais. Rugpjūčio 3 d. Panevėžio apskr. Troškūnų valsčiuje Vyčio apygardos kovotojai sušaudė 4 ūkininkus ir paliko grasinamą raštelį tiems, kurie pagelbės tarybų valdžiai. Lapkričio 23 d. Prienų valsčiuje buvo nušauti sovietų valdžiai talkinę 8 vargingieji kaimiečiai ir naujakuriai. Tokių atvejų 1946 m. buvo gana daug. 1946 m. naktį iš rugsėjo 13 į 14 d. Šiluvos valsčiaus Žalokiškių, Rinkšelių, Vilkyškių kaimuose partizanai savavališkai, kerštaudami už represijas prieš ryšininkus ir rėmėjus, sušaudė 13 bendradarbiavimu su valdžia kaltintų naujakurių ir ūkininkų. Tarp jų keli dešimtininkai, buvęs stribas, aktyvistai, apylinkės tarybos pirmininkas. Rugsėjo mėn. partizanai Lietuvoje iš viso nukovė ir sušaudė 59 partinius ir sovietinius aktyvistus bei 209 civilius (p. 175).

Pastangos sustabdyti sovietizaciją ir kolaboravimą 1947 m. Vasario 9 d. vyko rinkimai į LSSR AT . Metų pradžioje dauguma apygardų išleido įvairaus pobūdžio kreipimusis, kviečiančius boikotuoti rinkimus. Asmenims, kurie balsuosią savo noru, buvo grasinama bausmėmis. Tauro apygardos vadas A. Baltūsis-Žvejas įsakė gyventojams boikotuoti rinkimus, o rinktinių vadams nubausti įsakymo nesilaikiusius civilius. Kiekviena rinktinė turėjo "pakarti kuo daugiau bolševikų, kurie aktyviai dalyvavo rinkimuose, atsisakę savo tautos ir lietuvio vardo", Nubaustųjų turtą turėjo konfiskuoti visą arba jo dalį. Kai kuriuos balsavusius įsakyta bausti konfiskuojant didžiąją dalį turto ir 25 kirčiais. Taip pat rinktinių vadai įpareigoti bausti tuos, kurie balsavo menkai verčiami. Dainavos apygardos vadas D. Jėčys- Ąžuolis įpareigojo vadus visaip žlugdyti rinkimus: išplatinti krepimusis ir mirties bausmėmis grasinančius raginimus, raginančius neiti balsuoti. Apsisaugant nuo šnipelių kiekviename valsčiuje aktyvesnius iš jų bent po 2-3 tomis pat vasario mėn. 4-6 dienomis bendra tvarka sunaikinti (p. 177). 1947 m. pradžioje A. Baltūsis rašė, kad "įvairaus plauko šnipai ir bolševikai buvo ir bus naikinami be jokio gailesčio, nežiūrint, kokių represijų jie imtųsi. [...]. Bolševikų aktyvas, šnipai ir aukšti valdininkai naikinami pastoviai ir negailestingai." (p. 176). 1947 m. pradžioje Vytauto rinktinės vadas V. Gavėnas- Vampyras su savo bendradarbiais paruošė Marijampolės miesto, apskrities ir valsčiaus pareigūnų (komunistų ir saugumiečių) sunaikinimo planą. Ryšininkė Anelė Senkutė-Pušelė turėjo surengti savo tariamas vestuves. Vasario 18 d. jos vyko. Jų metu nužudyti dalis į vestuves pakviestų pareigūnų (p. 178 - 179). Paskatintas sėkmės Tauro apygardos vadas A. Baltūsis-Žvejas ketino pasinaudoti Kauno mieste veikusiais partizanais ir sunaikinti aukščiausius respublikos vadovus. Gegužės d. Rimgaudų kaime vyko pasitarimas (p. 179). A. Baltūsis įvertino tarptautinę padėtį. Ji bloga, karas nekils greitai. Gali praeiti 2-3 ar net 5 metai. Paragino birutiečius imti naikinti didžiuosius ir aukštuosius vadovus - tautos išdavikus (taip rašė savo atsiminimuose posėdžio dalyvis A. Pečiukonis). Kiek kitaip saugumiečiai užrašė kito suimto susirinkimo dalyvio J. Poškaus-Rolando iš atminties atkurtą A. Baltūsio kalbą: "Mes čia gyvenam kaime ir negalim padaryti to, ką galite padaryti jūs mieste. Mes užmušinėjame mažus žmones, kaip antai stribus ir kitus lietuvių tautos išdavikus. Jūs gyvenate mieste, apsižiūrėkite ir sunaikinkite, pavyzdžiui, tokius kaip Sniečkus, Gedvilas ir kitus". A. Baltūsis pabrėžė būtinumą turėti daugiau savų, patikimų žmonių vidaus reikalų žinybose, kariniuose komisariatuose, bankuose ir kitose valdžios struktūrose (p. 190). Vis dėlto partizanai aukščiausios patinės vadovybės sunaikinimo planų nesureikšmino, jų neorganizavo, todėl dažniausiai nukentėdavo žemiausios grandies režimo bendradarbiai, veikiantys kaimo vietovėse Buvo numatyta pasikėsinti į kun. Trakinską, VDU profesorių Praną Mažylį, kuris 1940 m. pasitiko okupcinę sovietų kariuomenę. 1944 m., būdamas silpnos sveikatos, dar sugebėjo minios priekyje pasitikti sugrįžtančią sovietų kariuomenę. Dėl kun. Trakinsko manyta, kad jis užverbuotas MGB (p. 181). Tauro apygardos vadovybė 1947 m. vasarą įsakė nušalinti nuo pareigų mokytojus, apylinkių pirmininkus ir kitus pareigūnus, pritariančius sovietų valdžiai. Partizanai psichologiniu spaudimu, įkalbinėjimais ir mirties bausmėmis turėjo ištrinti "žalingus bolševizmo pėdsakus kaime" ir padaryti jį "vienalyčiu, už savo kovos interesus kovojančiu vienetu". Geležinio Vilko rinktinės vadas įsakė kuopų vadams informuoti "gyventojus žodžiu ar išklijuojant lapelius, kad į panašias laidotuves [mirties bausme nubaustų aktyvistų ir civilių laidotuves, kuriose lankėsi jų giminės, kaimynai draugai] niekas nesilankytų]. Rudenį A. Baltūsis apygardos kovotojams įsakė, kad kadangi "mes atstovaujame tikrąją Lietuvos vyriausybės kariuomenę ir mūsų centrinė vyriausybė yra tikroji valstybės vyriausybė, todėl įsakymai, direktyvos, nustatai, išplaukią tiek iš centrinės vyriausybės, tiek iš mūsų pačių vadovybės, yra privalomi ne tik kovotojams, bet ir visiems Lietuvos gyventojams". Šis įsakymas turėjo sustiprinti represijas prieš neklusnius partizanų reikalavimus ignoruojančius civilius. Daug dėmesio buvo rodoma komunistinio ūkininkavimo formoms kurios buvo slopinamos pačioje užuomazgoje. Rugpjūčio 14 d. Sintautų valsčiuje Žalgirio rinktinės partizanai, persirengę sovietinių karių uniformomis, represavo 10 kaimo kooperatyvo narių (tarp jų 2 nepilnamečiai) (p. 182). 1947 m. LKP (b) CK nutarimu šalia egzistuojančių paramos grupių buvo kuriamos partinio ir sovietinio aktyvo ginkluotos grupės. Tokių grupių buvo sukurta 1057 (5891 narių). Pagrindinė jų užduotis buvo valstybinio ir visuomeninio turto apsauga, siekiant išlaisvinti nuo šio darbo stribus. Partizanai tokias grupes užpuldavo ir sunaikindavo. Užpuolimų metu žūdavo ir moterys, vaikai (p. 183).

Partizanai irgi turėjo rezervines grupes. Daugelis 1948 m. Lietuvoje veikusių apygardų turėjo po keletą veiklių organizacinio sektoriaus (rezervistų) grupių, kurias sudarydavo legaliai ar pusiau legaliai gyvenę jaunuoliai, gimnazistai. Jie rinkdavo žvalgybines žinias, atlikdavo ryšininkų funkcijas, aprūpindavo partizanus įvairiais daiktais ir maistu, o iškilus pavojui įsitraukdavo į partizanų būrius. Organizacinio sektoriaus nariai nukovė kovo 23 d. mieste Marijampolės apskrities partijos komiteto moterų skyriaus vedėją Laukaitytę ir mokytojų seminarijos komjaunimo sekretorių Labanauską. Ir kiti pareigūnai buvo nušauti (p. 184). Stiprias diversines grupes turėjo "Dainavos" apygarda. Ir kitose apygardose veikė (p. 185).

Apie represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų bei civilių gyventojų netektis 1946 - 1948 m. tinka LSSR MGB 2-N valdybos 6 poskyrio viršininko Ščerbakovo 1947 m gruodžio 12 d. pažyma, kuri daug ką sako apie mirties bausmių taikymą atskiroms bendradarbiavimu kaltintoms gyventojų grupėms. Pasak pažymos per 11 mėn. 1947 m. mėnesių žuvo 125 valstybės saugumo ir vidaus reikalų tarnybų nariai, 290 partinių ir sovietinių aktyvistų bei 2157 pagalbą priešui teikę ar kaltinti ją teikus civiliai, jų artimieji. Iš viso žuvo 23 apskrities ir valsčiaus lygio KP struktūrų aktyvistai. Nukauti 26 apskrities ir valsčiaus sovietiniai aktyvistai. Nukautas 241 kaimo (apylinkių) lygio sovietinis aktyvistas. Taigi, iš viso žuvo 290 partinių ir sovietinių aktyvistų. Sovietinių tarnautojų (priskiriamų civilių kategorijai) ir jų šeimos narių žuvo 190: liaudies teismų tarnautojai, mokytojai, buhalteriai, sviesto gamybos įmonių direktoriai, paruošų agentai, finansiniai agentai, valsčių pašto skyrių vedėjai, veterinarai, zootechnikai, agronomai (p. 186). Partizanai nužudė 109 darbininkus. Tai MTS, tarybinių ūkių, arklių nuomos punktų, pagalbinių ūkių ir pramonės įmonių darbuotojai. Už lojalumą valdžiai sušaudyti 902 naujakuriai, vargingieji ūkininkai ir jų artimieji. Rusų žuvo 63. Pogrindis mirties bausme nubaudė 782 ūkininkus ir jų šeimos narius, o jų mirties priežastis "nežinoma". Pasiturinčių ūkininkų, partizanų rėmėjų ir jų šeimos narių partizanai sušaudė 97. Pastarieji galėjo būti įtarti dirbę informatoriais. Legalizuotų partizanų sušaudyta 14: priesaikos sulaužymas ir savavališkas pasitraukimas iš organizacijos; išdavystės po legalizacijos, darbas agentais ar informatoriais. Iš viso kolaboravimu kaltintų civilių ir jų artimųjų žuvo 2157. MGB-MVD darbuotojų ir milicininkų per tą patį laiką partizanai puolimo metu nukovė 43, valstybės saugumo kariuomenės ir RA kariškių - 25. Stribų - 57. Taigi iš viso represinės struktūros neteko 125 savo darbuotojų. Iš jų tik 38 buvo valstybės saugumo karininkai ir saugumo kariuomenės kariškiai. Per dvi 1947 m. savaites partizanai Lietuvoje surengė 31 išpuolį. Jų metu žuvo 96 žmonės. Tarp jų - 4 stribai, 1 buvęs MGB darbuotojas, 81 naujakurys, valstiečiai ir jų šeimos nariai (p. 187). Antpuoliai prieš tikrus ir tariamus kolaborantus 194 mm. Pasiekė viršūnę - žuvo apie 2200 kolaboravimu kaltintų civilių, jų artimųjų ir beveik 300 partinių bei sovietinių aktyvistų. Valstybės saugumo ir vidaus reikalų ministerijų žinybų darbuotojų bei RA kariškų nukovė tik 136 (tarp jų 59 stribai). Gindamiesi partizanai nukovė 148 represinių struktūrų darbuotojus. Iš viso žuvo 1947 m. 1540 partizanų, Sudėję žuvusių partizanų, stribų, civilių ir aktyvistų skaičius gauname, kad iš viso žuvo 4155 Lietuvos gyventojai ir tik 169 okupantai. 1948 m. ginkluotas pogrindis išpuolių metu nukovė ir mirtimi nubaudė 1673 žmones. Iš partinio ir sovietinio aktyvo - 256 asmenys. Daigiausia nukentėjo administracinio aparato žemiausios grandies (apylinkių) partiniai ir sovietiniai darbuotojai (p. 188). Civiliams priskiriami šios kategorijos asmenys: 8 MVD darbuotojų šeimų nariai, 18 stribų ir savigynos grupių šeimų nariai, 98 partinio ir sovietinio aktyvo šeimų nariai, 527 vargingieji naujakuriai ir jų šeimos nariai, 449 vidutiniokai ir jų šeimos nariai, 48 pasiturintys ūkininkai ir jų šeimos nariai, 31 darbininkas ir jų šeimos narys, 56 pogrindžio rėmėjai ir 16 legalizuotų partizanų, 58 kiti piliečiai. 1947 - 1948 m. aktyviausiai antpuoliai rengti Dainavos, Vyčio ir Žemaičių apygardose (p. 189).

Išdėstyta medžiaga leidžia teigti, kad valdžiai pavyko įvairiais prievartiniais ir ideologiniais būdais patraukti savo pusėn nemažą gyventojų dalį ir supriešinti su pogrindžiu bei jį remiančia visuomene, primesti kaimo bendruomenei pilietiniam konfliktui būdingų elementų. Vytauto apygardos štabo viršininkas leitenantas Vincas Žaliaduonis- Rokas rašė tarnybiniame rašte "Šis tas iš partizanų taktikos": "Neretai mes, partizanai, įskaudinti ir užgauti priešo žiauriais kovos metodais, neturinčiomis sau pavyzdžio represijomis, atsakome jam tuo pačiu. Tą ypatybę kovos įkarštyje sunku pastebėti, sunku nuo jų susilaikyti, nes dažniausiai norima atsiliepti taip, kaip mus šaukia. [...]. Dar į vien aplinkybę kreipiu dėmesį: šiuo metu mes kovojame savo krašte, savo tėvynėje. Žinokime, kad mūsų okupantas stengiasi mus sukiršinti, stengiasi priversti mus kovoti su savo tautiečiais, stengiasi sudaryti sąlygas, kad mes, lietuviai, kuo daugiau vieni kitų išnaikintume, atituštintume vietą kolonistams. Priešas norėtų mus, lietuvius, išnaikinti kuo greičiausiai, skaitlingiausiai, tačiau tai atlikti mūsų pačių rankomis, norėtų prieš viso pasaulio opiniją būtų "švarus". Tam atsiekti veda kiršinimo vieni prieš kitus politiką, įvairiais pažadais, grasinimais, lengvatomis nori priversti kariauti brolžudišką karą. Lietuviai! Atkreipkime į tai rimtą dėmesį. Nebūkime greiti, griežti sprendimuose su lietuviais, nors jie būtų ir komunistai, nors jie mums būtų priešai su ginklu rankose. Pirmiausia pagrindinai ištirkime priežastis, kurios lietuvį padarė mūsų priešu, tas priežastis, kurios įdavė jam į rankas ginklą kovoje prieš tokius pat lietuvius. Atminkime, kad labai mažas skaičius bus tokių, kurie pakėlė ginklą prieš savo brolį dėl komunistinės idėjos. Daugiausia bus tokių, kurie pasidarė savo tautos priešais veikiami įvairių kitų veiksnių, kitokių priežasčių" (p. 195). "[...] kurios, galimas dalykas, supo mus pačius... Būkime nuolaidesni vienas kitam, supraskime geriau vienas kitą, daugiau rodykime vienas kitam širdies. [...]. Žiūrėdami iš panašaus taško į lietuvius, kovojančius prieš savo tautą, sutiksime daug atvejų, kur reikalą pataisyti užteks pamokymo, įspėjimo, išaiškinimo, atitaisymo ankstesnės klaidos." (p. 196). Deja, šis kreipiamasis galėjo padaryti poveikį tik Aukštaitijoje (pasirodė 1949 m.) (p. 196).

Baltijos šalių ir Vakarų Ukrainos pasipriešinimo lyginimas. Visų pirma Latviai gausiai dalyvavo įvairiose vokiečiams tarnavusiose karinėse formuotėse (SS divizijose, policijos batalionuose, SD ir vermachto pagalbinėse struktūrose - apie 55 200 vyrų. Dvi latvių ir 2 estų divizijos kovėsi RA gretose. Daugelis jų žuvo. Latvija neteko apie 30 procentų savo gyventojų, Estija - 25 procentų, o Lietuva ž 15 procentų. Lietuvių tautai vokiečių okupacija buvo švelni (p. 197). 1944 - 1952 m. Estijoje tikrų ir tariamų kolaborantų nužudyta 1000, Lietuvoje - 9000. Anušausko duomenimis Lietuvoje civilių gyventojų žuvo 18 (19946 m.) ir 12 (1947 m.) kartų daugiau nei MVD kariuomenės kariškių. Skirtumas daug didesnis nei kitose respublikose. (apie p. 199). Vakarų Ukrainoje ir kitose respublikose buvo daugiau kovojama su okupantų represinėmis struktūromis, Lietuvoje - su kaltintais išdavyste civiliais, tačiau dėl saugumiečių slaptųjų bendradarbių veiklos ukrainiečių partizanai patyrė mažiausiai netekčių (p. 201). Starkausko manymu ukrainiečiai tikėjosi savo jėgomis išstumsią okupacinę kariuomenę. Tai reiškia, kad skyrėsi kovos strategija. Lietuvoje, laukiant Vakarų ir SSRS karo, stengtasi tik išsaugoti jėgas, sulaikyti sovietizaciją, kolaboravimą, o ukrainiečiai daugiau dėmesio skyrė kovai su jėgos struktūromis (p. 201).

Plataus masto baudžiamosios akcijos: Dzūkijos išimtis. Sovietinė valdžia naudojo "Baltramiejaus nakties" išsireiškimą. Ir pirmą kartą jį pritaikė Dainavos apygardos partizanų baudžiamajai akcijai Alovės valsčiuje 1946 m. naktį iš birželio 12 į 13 d. mirties bausme nubausti 24 žmonės. Partizanai patys kartais vartojo šį išsireiškimą, kuris reiškia kerštą: "Atsimink. / Tu norėjai Tautą plakti ir parduoti už grašį, / Baltramiejaus keršto naktį tau darbai išprašė...". Kerštas minimas ir kitame dokumente: "Po plačiąją apylinkę nusiautė šiurpi Baltramiejaus naktis, suruošdama teismą daugeliui išdavikų, kurie, už čekistų kruvinąjį rublį ar keršto aistros akinami, nepataisomai pasišovė tarnauti žudikui - raudonajam okupantui" [Vyr. Lietuvos Partizanų Štabo Prokuratūra; 1946 m. sudarytas dokumentas greičiausiai] (p. 202). Plataus masto baudžiamoji akcija, kai partizanai vienu metu sunaikindavo daugiau kaip 10 kolaboravimu kaltintų gyventojų. Ir jų artimųjų. Ar tai pogrindžio savigynos akcija prieš jo gyvenimo sąlygų pažeidimą ar tai kaimo sovietizavimo stabdymo priemonė? Sunkiausia nustatyti, kada mirties bausmės buvo taikomos pagrįstai, kaip savigynos atsakas už išdavystes, o kada piktnaudžiaujama. Žinoma, laisvės kovotojai, atstovaudami teisėtai valdžiai, turėjo teisė bausti nusikaltusius gyventojus netgi mirties bausme, bet klausimas ar ta teise buvo tinkamai pasinaudota. Karo lauko teismo protokolų išliko nedaug, tačiau ir jais besąlygiškai tikėti negalima. Dainavos apygardos erdvėje plataus masto baudžiamųjų operacijų buvo daugiausia - apie 13 (p. 203). 1946 m. Dainavos apygardos dalinių kova su kolaborantais labai suradikalėjo, mastas išsiplėtė (p. 205). K. Girnius, remdamasis sovietiniais nužudytų asmenų sąrašais, nustatė, kad 1946 m. Alytaus apskrityje žuvo 178 žmonės, iš jų 132 per 4 plataus masto baudžiamąsias akcijas. Dabar nėra abejonių, kad jas įvykdė partizanai. Jų pasirinkta kovos su kolaboravimu taktika turėjo tam tikrą motyvaciją ir logiką. Dainavos ir Tauro apygardos kariniu-organizaciniu požiūriu lenkė kitas. 1946 m. balandžio 6 d. Seirijų valsčiuje Ricielių kaime įvyko pirmasis Dainavos ir Tauro apygardų vadų susitikimas. Buvo įkurtas Pietų Lietuvos partizanų štabas (p. 206). Šiame pasitarime nuspręsta išdavikus bausti vienu metu įvairiose toli viena nuo kitos esančiose vietose. A. Ramanauskas paaiškina sprendimo motyvus: "Nuspręsta veiksmus atlikti sutartinai, suduodant stiprius smūgius tautos išgamoms - šnipams, surengiant priešui pasalas ir t. t. [...]. Sutarta sustiprinti veiklą kiekvieną mėnesį, baigiantis mėnesio dienoms. Veikti stipriai, o po to "dingti"". Toks spendimas priimtas dėl partizanų saugumo, kad išsklaidyti priešo pajėgas. Praėjus savaitei po sąskrydžio balandžio 23 d. Punios šile, Tauro apygardos vadovybė išleido operatyvinį įsakymą, kuriuo nurodė kovotojams nuolat naikinti bolševikinį aktyvą visoje apygardos teritorijoje "tam, kad būtų suskaldytos komunistų jėgos". Taip pat nurodė kiekvienos rinktinės teritorijoje tamsiu paros metu vykdyti "komunistinių šnipų naikinimą" (p. 207). Pasak A. Ramanausko "Merkio" rinktinės batalionų vadai, padedami žemesniųjų vadų ir eilinių kovotojų, rinko kaltinamąją medžiagą apie okupantui parsidavusius šnipus visuose veikimo rajonuose ir sudarinėjo jiems bylas [...]". Taip pat ir kitos rinktinės elgėsi. Informacija buvo surenkama per ryšininkus, rėmėjus, jiems patiems apklausiant vietos gyventojus. Bet taip vietos gyventojai galėjo suvesti sąskaitas su savo kaimynais už būtas ir nebūtas skriaudas. Pavydas, konkurencija, buitiniai konfliktai sudarydavo palankią psichologinę terpę apskųsti asmeninius priešus partizanams, šiuos sąmoningai klaidinant politiniais neįtikusių žmonių kaltinimais. A. Ramanauskas birželio 3-8 d. savo rinktinės teritorijoje sudarė karo lauko teismų, kurie paskelbė mirties nuosprendžius "šnipams - aršiausiems tautos išgamoms". Ramanausko požiūris į valdžios bendradarbius buvo griežtas (p. 208). 1946 m. naktį iš birželio 12 į 13 d. Alovės valsčiuje partizanai sušaudė 24 žmones. Žuvo du nepilnamečiai. Kai kurios sodybos sudegintos kartu su lavonais. Operacijai pavykus, pradėta rengtis daug didesniam baudžiamajam aktui (p. 209). Naktį iš rugpjūčio 1į 2 d. Dainavos apygardos formuotės įvykdė didžiausią per visą partizaninį karą prieš kolaboravimą nukreiptą akciją. Butrimonių, Alytaus, Simno, Daugų, Seirijų, Jiezno, Birštono ir Balbieriškio valsčių 25 gyvenvietėse sušaudyti 68 išdavystėmis kaltinti žmones. Tarp žuvusių 12 nepilnamečių ir vaikų. Nukentėjo 16 šeimų. Saugumiečių nuomone žmonės sušaudyti dėl to, kad karo metais palaikė ryšius su raudonaisiais partizanais, iš valdžios paėmė ištremtų, partizanų žemę, artimieji dirbo partijos ar civilinės administracijos struktūrose, šnipinėjo, buvo lojalūs, komunistinių įsitikinimų, rėmė sovietų valdžią, simpatizavo bolševikams (p. 210). 1946 m. vasarą žuvus PLP štabo vadams, vadovavimą Pietų Lietuvos partizanų formuotėms perėmė PLP štabo viršininkas S. Staniškis-Antanaitis, kuris savo aplinkraščiu rugpjūčio pabaigoje labai sukritikavo Dainavos apygardos vadus dėl masinių represijų taktikos (p. 212 - 213). Labiausia S. Staniškį papiktino šeimų žudynės: "Masiniai valymai, visos šeimos sunaikinimas dėl vieno kaltininko, nepaliekant net mažų vaikų - tai vis reiškiniai, duodantys ginklą į priešo rankas. Tokio pobūdžio reiškiniai - geriausias ginklas priešo propagandai prieš mūsų judėjimą" (p. 214). Dainavos apygardos vadas D. Jėčys ir štabo viršininkas Tauras teisinosi, kad dėl MVD kariuomenės siautėjimų po kelis mėnesius partizanai negalėjo judėti, o per tą laiką suorganizuotas informatorių tinklas (p. 214). "Kas liečia visos šeimos naikinimo dėl vieno kaltės ar tai mažų vaikų žudymo, čia yra nedovanotinas, visapusiškai smerktinas PLP Štabo iš piršto laužtas šmeižtas [...]. Vaikų gi nužudymų man yra žinomas vienas atsitikimas ir tai per nelaimingą įvykį ir kiti du įvykdyti girtų NVVD ir istrebitelių" (p. 215). D. Jėčys atsiribojo nuo PLP štabo. Tačiau įdomu, kad D. Jėčys beveik nepalikdavo savo vadavietės ir retai kviesdavo kitų grupių vadus. Ir keista, kad nei štabo darbuotojai, nei kiti pavaldiniai vado neinformavo apie 1946 m. vasarą vykdant stambaus masto represijas išžudytas šeimas, kai žuvo vaikų (p. 215). Tačiau D. Jėčys savo sūnui pripažino: "Mes miške neturime, kur galėtume juos susodinti. Tenka juos naikinti, nors tarp jų pasitaiko ir moterų, ir net vaikėzų". Tuo tarpu kaip matyti iš SSRS MVD vyriausios kovos su banditizmu valdybos poskyrio virš. mjr. Gromovo patikrinimo akto, dirbančių informatorių procentas buvo labai mažas (p. 216). Mirtimi nubausti informatoriai sudarė tik 7 procentus sušaudytų civilių. Taigi dauguma 1946 m. Alytaus apskrityje sušaudytų nebuvo MVD informatoriai. Visi kiti galėjo būti nepagrįstai apkaltinti šnipinėjimu, naujakuriai, dėl klaidingos informacijos, keršto, savivalės žuvę žmonės. Antroje metų pusėje stambios plataus masto baudžiamosios akcijos buvo tęsiamos (p. 217). Pav. naktį iš lapkričio 6 į 7 d. Šventežerio ir Veisiejų valsčiuose mirtimi nubausti 28 žmonės. Tarp jų 5 naujakuriai, verbuotas informatoriumi L. Gervelis ir jo šeima: žmona, 24 m. dukra ir 9, 14, 16, 17 m. vaikai. Pats L. Gervelis kaip rašoma saugumo dokumentuose žiauriai nukankintas: rankos surištos viela, nupjautos ausys, nosis, liežuvis, išdurtos akys. Ant stalo išdėlioti valstybei apmokėtų paskolų kvitai - gal kaip kaltinimas. Taip pat stribas ir jo 10 m. dukra nužudyta (p. 218). Tuometinę taikių gyventojų nuotaiką atsiminimuose perteikė buvęs Šarūno rinktinės partizanas Antanas Vaitulionis (kuris 1952 m. slapta buvo užverbuotas ir per jį sunaikinti kiti partizanai, bet atsiminimuose jam nebuvo prasmės iškreipti Veisiejų apylinkių gyventojų nuotaikų): "Šį sykį kalbose [...] daugiau nerimo kaip paprastai. Klausausi ir aš. Kažkas nauja. Iššaudyta šeima. Dar viena. Ir dar. Miškinių darbas. Aš tikiu ir netikiu. Kaip netikėti, jei kalba dėdė ar teta. Antra vertus, kad šaudytų ištisas šeimas, to nebuvo. Nukalti kokį naikintoją ar "aktyvą" , dar kokį svieto perėjūną - tai normalu. Jau nekalbant apie kareivius. Bet šeimos...[...]. Daug žmonių pasimetę. Sutrikęs ir aš. Nežinojau tada, kad tai pradžia ilgai trukusios "Baltramiejaus nakties". Kerštas. Aklas kerštas" (p. 220). Ir toliau tais metais, bei kitais buvo vykdomos tokios baudžiamosios akcijos (p. 220). 1947 m. rugpjūčio 14-15 (naktį) d. Šarūno rinktinės partizanai Leipalingio ir Kapčiamiesčio valsčiuose nubaudė mirtimi 38 civilius gyventojus. Vėl su žmonomis ir vaikais. O vienas iš nužudytų - Feliksas Balevičius (su žmona, sūnumi Juozu (22 m.), Vitu (14 m.), dukra Ona (24 m)., Jane (20 m.) buvo partizanų rėmėjas. Saugumiečiai rado partizanų reikmėms paruoštos mėsos ir miltų (p. 221). Saugumo dokumentų duomenimis (apie rugpjūčio 14-15 ir 16-17 d. nužudymus) iš viso žuvo 12 vaikų, 2 seneliai, 3 informatoriai, 8 partizanų rėmėjai. Į kiekvieną namą įeidavo 2-4 RA kariškių uniformomis arba civiliais rūbais apsirengę kovotojai. (p. 225). Plataus užmojo represijos prieš tikrus ir tariamus sovietų valdžios bendradarbius Lazdijų apskrityje visiškai suparalyžavo vietinę administraciją (p. 226). LSSR valstybės saugumo ministras gen. mjr. D. Jefimovas 1947 m. pabaigoje ataskaitoje Maskvai rašė: "Išeina, kad apskrityje, kur rinkimuose 95 % gyventojų balsavo už tarybų valdžią, mes galim remtis tik rusų kariuomene" (p. 226). Merkio rinktinė ir toliau rengė panašias akcijas (p. 227). Gen. D. Jefimovas (LSSR valstybės saugumo ministras) 1947 m. rugpjūčio mėn. parengė pažymą, kurioje rašė, kad žymi dalis valsčių atrodo lyg nedidelės tvirtovės ir kur valsčių darbuotojai tik su apsauga dieną daro prasiveržimus į apylinkes pravesti valstybines kampanijas ir kad "Nuimti karinį garnizoną iš tokio valsčiaus centro reiškia likviduoti Sovietų valdžią valsčiuje" (p. 229). Apibendrinant galima teigti, kad laisvės kovotojų pajėgos Dzūkijoje buvo dar tokios stiprios ir veiklios, kad iš dalies kontroliavo situaciją provincijoje. Tačiau sovietų valdžios spaudimas kaimo gyventojams bendradarbiauti stiprėjo. Dėl psichologinio karo ir griežtų represijų prieš tikrus ir tariamus režimo bendradarbius partizanai dar išlaikė įtaką gyventojams ir jų paramą (p. 230). 1948 m. žinomos trys plataus masto baudžiamosios operacijos, paskelbus nuosprendžius 16 gyventojų. Nukentėjo 5 šeimos. Iš viso žuvo 25 žmonės (p. 230). Kai kurie Šarūno rinktinės tėvūnijų vadai primygtinai spaudė savo valdinius daugiau taikyti mirties bausmes informatoriams. DLK Vytenio grupės vadas Konstantinas Treigys-Šturmas šaukdavo savo vyrams: "Norit gyventi - šaudykit šnipus! Šnipus, sakau, šaudykit, tai gyvensit". Žodis šnipas Šturmui reiškė daug ką, o jo vadovavimo laikotarpį jo buvęs karys vadino kruvinuoju. Ir keista, kad "kruvinuoju laikotarpiu", nuo 1947 m. spalio mėn. iki 1949 m. vasario Šarūno rinktinei vadovavo išsilavinęs žmogus Benediktas Labėnas-Kariūnas (p. 232). Buvęs Šarūno rinktinės partizanas atvirauja apie liūdnus įvykius: "Negi mes taip labai bijom teisybės? Juk, manau, kiekvienas buvęs miške [...] (o jų dar yra nemažai) pridėjęs ranką prie širdies pasakys: per tuos metus maudėmės purve iki kaklo. Ir kas baisiausia, purvas buvo kruvinas. Atlikta daug žygdarbių, iš kurių mūsų vaikai galėtų mokytis, ir tokių nusikaltimų, kurių irgi nederėtų pamiršti, kad jų nekartotų kiti" (p. 232 - 233). Vaitulionis buvo užverbuotas vidaus agentu, bet tai daro jo atsiminimus dar vertingesniais, nes jis galėjo kalbėti laisvai apie tamsiąją pasipriešinimo pusę (p. 233). Pogrindžio vykdomos represijos stabdė sovietizaciją ir kolaboravimą, tačiau, galima numatyti, darė ir atvirkščią, atstumiantį moralinį poveikį visuomenei, ypač kai buvo keletas žmonių vienu metu sušaudomi. Aišku, kad laidotuvių procesija nuteikdavo slegiančiai. Paskutinė plataus masto baudžiamoji akcija įvykdyta 1949 m. naktį į lapkričio 1 d. Leipalingio ir Kapčiamiesčio valsčiuose. Sunaikintos 5 šeimos. Žuvo 16 žmonių. J. Lukoševičiaus šeimos nariams buvo nukirstos galvos, o V. Švedo artimuosius nusikaltėliai užmušė kirviu. Jie palaikė ryšius su partizanais, tad gal įtarti buvę informatoriais (p. 233).

Tauro apygardoje baudžiamųjų akcijų buvo vos kelios. Susijusios su pasipriešinimo dalyvių šeimų trėmimu. Žiaurumas kurstė žiaurumą. Priešintis trėmimams, keršyti kolaborantų šeimoms ėmė raginti Tauro apygardos vadas Zigmas Drunga-Mykolas-Jonas (p. 234). Bene pirmą kartą tokio aukšto rango vadas prabilo apie amžių glūdumą siekiantį karo paprotį "akis už akį, dantis už dantį". Partizanų širdyse liepsnojantis pyktis išsiliejo 1946 m. kovo 5-6 d. Marijampoles valsčiuje - nubausta 15 įtariamų pagalba valdžiai žmonių. Dauguma jų naujakuriai, trys nepilnamečiai vaikai (p. 235). Paskui Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras rinktinei pareiškė tarnybinę padėką "už tikslų ir sąžiningą įsakymo vykdymą vietinio bolševikų aktyvo valyme š. m. kovo mėn. 5 d." (p. 236). Tauro apygardoje tokių baudžiamųjų akcijų dar buvo 1948 m., kai pav. gruodžio 6 d. sušaudė 17 išdavyste kaltintų žmonių, tarp jų ištisos šeimos su vaikais, naujakuriai, vargingieji valstiečiai (p. 236). Paskui vėl 13 nužudė. Akcija galbūt buvo nukreipta prieš pirmuosius kolūkio organizatorius, nes žuvo organizatoriai, pirmininkas ir jų šeimos nariai (vaikai), kiti - nepasiturintys ūkininkai (p. 237).

Vakarų Lietuvoje veikė Žemaičių, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardos. Čia daug nebuvo tokių akcijų, bet argumentacija apygardų vadų naudota panaši (p. 237). 1946 m. LLA Žemaičių apygardos vadas įsakė trukdyti deportacijai imantis ir "valymo akcijų sovietinių asmenų ir jų šeimų, jeigu šie aktyvūs" (p. 237). 1946, 1947 m. Žemaičių apygardoje tokios akcijos ir buvo surengtos. Ir vėl vaikai, naujakuriai žuvo (p. 238). Kęstučio apygardoje tokia akcija įvykdyta 1947 m. rugsėjo 23 d., kai buvo nužudyti 23 žmonės. Bet kadangi apygardos vadas inteligentiškas žmogus, o štabas dislokavosi toli nuo žudynių vietos, tai antpuolis galėjo būti įvykdytas be jo žinios (p. 239).

Rytų ir Vidurio Lietuvoje plataus masto represijų buvo palyginti nedaug. Vyčio, Didžiosios Kovos, Vytauto, Algimanto bei Dariaus ir Girėno apygardos (p. 239). Nėra duomenų apie plataus masto represines akcijas 1946 - 1948 m. Vytauto ir Vyčio apygardų teritorijoje. Galimas dalykas jų ten ir nebuvo (p. 242)..

Okupantas vykdė represijas, partizanai priešinosi, o kaime gyvenimas nesiliovė. Žmonės mylėjo, tuokėsi, gimdė vaikus. Jaunimas kartais rengdavo šokių vakarėlius. Partizanams šie pasilinksminimai kėlė prieštaringus ar net neigiamus jausmus. Vykstant sovietų terorui partizanams pasilinksminimai atrodė kaip "puota maro metu", tam tikra valdžios palaikymo forma, abejingumas Lietuvoje vykstančiai dramai. Todėl buvo daug atsitikimų kai partizanai įsiverždavo į šokius, sumušdavo, apiplėšdavo jų dalyvius. "Nesusipratusio" jaunimo "pamokymai" virsdavo tikru žmogaus pažeminimu. Partizanai pasityčiodami versdavo jaunuolius šokti nuogais (1946 m. sausio mėn. Šakių apskrities Mišurkio kaime). Dainavo apygardos vadas J. Vitkus-Kazimieraitis netoleravo tokio partizanų smurto. Ir draudė partizanams lankytis ne vien pasismaginimo, bet ir šokių draudimo tikslu. Jis laikėsi nuostatos, kad partizanai turi šokius boikotuoti, bet patys aktyviai neturi kištis. Tačiau realiai šokius buvo galima surengti tik vietiniam partizanų būrio vadui leidus (p. 242). Specifinis kovos su okupantais bei kolaborantais būdas buvo minų sprogdinimas viešose žmonių susibūrimo vietose. Šokių vakarėliai klubuose partizanams atrodė tinkamiausia tokių kovos metodų taikymo vieta, nes jose dažnai dalyvaudavo kariškiai, stribai ir aktyvistai. Daug aukų ir daug baimės. Šokiuose su kariškiais dalyvaujantys civiliai partizanų buvo laikomi išdavikais, jų gyvybių nesigailėta. Žinomi 4 dideli teroristiniai aktai klubuose, iš jų trys - Dzūkijoje. Vienas pirmųjų sprogdinimų surengtas 1948 m. balandžio 18 d. Merkinėje (p. 243). Žuvo 3, o sužaloti dešimtys (p. 244). Panašu, kad šis teroro aktas buvo nukreiptas daugiau prieš okupantus, stribus ir aktyvistus, o ne prieš "taikų jaunimą" ir jį inspiravo aukščiausia partizanų vadovybė (p. 245). 1948 m. liepos 5 d. partizanai įmetė granatą į Daugų miestelio klubą. Žuvo 1 stribas, penkiolikmetė mergaitė ir kaimo vartotojų bendrijos sąskaitininkas, 8 žmonės buvo sužeisti. 1948 m. rugpjūčio 14 d. Alovės miestelio klube aktyvas ir vietiniai gyventojai žiūrėjo kino filmą. Buvo įmesta mina, sužeisti 38 žmones (tarp jų 10 nepilnamečių, vėliau iš jų mirė 5 žmonės, tarp jų varginga kaimietė ir du vaikai). 1949 m. naktį iš gegužės 1 į 2 d. Šimonių miestelyje jaunimo šokių vakarėlio metu į klubą įmesta mina. Žuvo 16 žmonių. Be aktyvistų - mokytojas, kooperatyvo buhalterė, apylinkės paštininkas ir 9 ūkininkai (p. 246). Tokia akcija galėjo būti bausmė tiems, kurie nepaisė draudimo linksmintis vakarėliuose po kovą-balandį vykusių trėmimų. Partizanai mirtimi bausdavo ne tik numanomus agentus ir informatorius. Žūdavo partiniai ir sovietiniai aktyvistai, jų artimieji, stribų šeimos nariai, valdžią remiantys ar jai simpatizuojantys civiliai (p. 247). Pogrindis vienu metu didelėje teritorijoje atlikdamas plataus masto kolaboravimu kaltintų gyventojų baudimo akcijas siekė išsklaidyti represinių jėgų struktūras ir trukdyti persekioti partizanus; atkeršyti kolaborantams už ištremtas, terorizuoti pogrindžio šeimas; sunaikinti saugumiečių slaptuosius bendradarbius; stabdyti kaimo visuomenės sovietizavimą: bausti, likviduoti, gąsdinti režimo rėmėjus ir šalininkus; dezorganizuoti ir paralyžuoti komunistų partijos struktūrų ir vietos administracijos veiklą (p. 248).

Šeimų žudymų klausimas (p. 248). Siekdami sunaikinti informatorių tinklą partizanai nevengė taikyti žiaurių, siaubą keliančių kovos metodų (p. 249). Liudytoja Lionė Krukauskienė-Petrauskaitė, pokario metais gyvenusi Paliepių kaime (Lazdijų apskr.) prisimena: gimusi 1942 m., o tėveliai ją paliko 1949 m. liepos 28 d. Buvo septynerių metų ir prisimena atėjusius dėdes, kurie valgė, bet šiaip elgėsi ne taip kaip visada - tėveliui liepė viską nešti į kiemą, liepė papjauti kiaulę, neliepė dėdei ir tėveliui eiti sargybos. Liudytoja praleido su jais visą naktį. Dėkoja, kad angelas ją užmigdė. Pabudo pamačiusi: "kraujų klanai ir ji pati kraujuose. Netikėdama tuo, ką matau, ėmiau kelti visus, prie kurių tik galėjo prieiti, bet deja... Nerandu jaunesnės sesers, nėra dviejų metų broliuko. Tik matau ant medinių grindų pėdukai - nuėjęs pas mamytę ir apsikabinęs, sušalęs. Einu į lauką, negaliu išeiti, šiaip taip išlindau. O čia sėdi tėvelio sesuo 22 metų. Aš apsidžiaugiau, paėmiau už rankos, o ši šalta kaip ledas ir sunki" (p. 249 - 250). Taip buvo išžudyta beveik visa Boliaus Petrausko šeima: žmona Adelė, Anelė Petrauskaitė ir Algimantas Petrauskas. Gyvus paliko septynmetę Lionę Petrauskaitę, jaunesnę sesutę ir broliuką. Ši šeima buvo partizanų rėmėjai ir gal buvo apkaltinti išdavyste. Šiandien mažai kas domisi partizanų smurto prieš civilius gyventojus klausimais - "tikrosios istorijos baimė" (p. 250). Apologetiškoje istorijoje keliama prielaida, kad jei šeima (be vaikų) išžudyta, visi jos nariai buvo verti išdavikai. Čia iškyla įtariamųjų kaltės, jos masto, bausmės adekvatumo klausimai. Netgi išlikusiais KLT protokolais negalima besąlygiškai tikėti. O jei kaltinimai ir buvo teisingi, bausmė dažnai būdavo neadekvati, itin negailestinga. Šeimos nariai buvo išžudomi už "plepėjimą ko nereikia", "dažną lankymąsi miestelyje", lojalumą valdžiai arba už politines pažiūras. Užtekdavo įvertinimo "raudonuojantis bolševikinis elementas", nuo kurio "tenka apsivalyti". Civilių simpatijos komunistų valdžia partizanų buvo laikomos išdavyste (p. 251). Suimtasis A. Ramanauskas pripažino, kad buvo "atsitikimų, kai gaujos dalyviai iššaudydavo ištisas šeimas vien keršto sumetimais. Tam visomis galimomis priemonėmis priešinausi ir reikalavau, kad kiekvienu konkrečiu atveju būtų nuodugniai aiškinamasi ir tik po to, kai įsitikinama, kad tas ar kitas asmuo palaiko ryšį su valstybės saugumo organais ir padeda jiems, tokiu atveju toks asmenis šaudyti" (p. 252). 1947 m. rugsėjo 25 d. Dainavos apygardos vadų suvažiavime Ramanauskas nurodė, kad kai kurie partizanai savavališkai vykdo susidorojimus ir pateikė pavyzdį, kad buvo nužudyta viena geriausių jo ryšininkių vien todėl, kad pas ją rastas komjaunimo bilietas (p. 252). BDPS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo adjutantas J. Lukša-Kazimieras 1946 m. vasarą buvo įsitikinęs, kad jeigu partizanai nepasiduos sudrausminami, teks sudaryti nesmurtinio pasipriešinimo organizaciją, užmegzti ryšius su užsieniu, veikti be partizanų, neprisiimant nei politinės, nei moralinės atsakomybės už jų nepateisinamus ir pragaištingus veiksmus (p. 253). Pateikiami gausūs šeimų kartu su vaikais žudynių atvejų pavyzdžiai iš visos Lietuvos (p. 253). Komunistų ideologai, norėdami sukelti pasibaisėjimą tautinio sąjūdžio veikla, septinto dešimtmečio pradžioje sudarė 1944 - 1953 m. nužudytų asmenų sąrašus 8 apskrityse: Alytaus, Lazdijų, Varėnos, Tauragės, Šilalės, Šilutės, Jurbarko, Raseinių. Sąrašai neišsamūs, įtraukta dalis stribų, milicininkų. Galima aiškintis tik tendencijas. Mirties neišvengusių žmonių sąrašai nėra išgalvoti. Pasak skelbtų sąrašų pav. Varėnos apskrityje žuvo 236 žmonės (p. 254). Nė vienoje Lietuvos apskrityje nežuvo tiek daug kolaboravimu kaltintų civilių gyventojų ir jų šeimų narių kaip Lazdijų apskrityje. Šeimų, kuriose vienu metu žuvo 2 asmenys čia 59, 3 asmenys - 39, 4 asmenys - 21, 5 asmenys - 14, 6 asmenys - 9, 7 asmenys - 7. Taigi 80 procentų visų žuvusiųjų pritaikyta kolektyvinė bausmė. Vaikų ir paauglių iki 18 metų žuvo net 86. Paradoksas: kariniu požiūriu Dainavos apygarda atrodė gana įspūdingai, organizuotumo, gabių vadų netrūko, tačiau mirties bausmėmis čia buvo švaistomasi neleistinai dažnai. Visa kitoks vaizdas Žemaitijoje (p. 255). Aukštaitijoje turimi duomenys tik iš Kaišiadorių apskrities, kurioje partizanų antpuolių metu žuvo 267 žmonės. Panašių statistinių duomenų nėra iš Suvalkijos apskričių. Kodėl Lazdijų ir Alytaus apskritys išsiskiria žuvusių vaikų skaičiumi? Čia veikė Šarūno rinktinė. Šios rinktinės partizanų vykdytos kolaboravimu kaltintų civilių baudimo akcijos mastu ir žiaurumu išsiskyrė iš visos Lietuvos, tačiau 1944 - 1945 m. apskrityje šeimos dar nebuvo žudomos. Ko gero, pirmaisiais pasipriešinimo metais kaimo bendruomenė dar jautėsi vieninga, saugi ir stipriai rėmė partizanus. Situacija ėmė keistis 1946 m. antroje pusėje. Lazdijų apskrityje partizanų puolimų metų menamų priešo talkininkų civilių žuvo 10 kartų daugiau nei okupantų (p. 256). Toks santykis - nenormalumas, kurį sunku paaiškinti. Gal partizanų vadovybė nekontroliavo partizanų, trūko informacijos apie susidorojimus, gal rinktinės pareigūnai dangstė savo pavaldinių nusikalstamus veiksmus. Gal temperamento ypatumai lėmė. 1946 - 1948 m. Šarūno rinktinėje įteisinus teroristinius kovos būdus bei savivalę vietiniai vadai tai traktavo kaip efektyvią kovos su šnipais taktiką. Norima buvo sukelti siaubą priešo talkininkams ir stabdyti kolaboravimą. Gal nekalti šeimos nariai buvo žudomi tam, kad teroru sukaustyti visus aktyvistų ir informatorių veiksmus. Praktiškai nekontroliuojami rinktinės partizanai jautėsi nebaudžiami - šeimų žudynės tapo įprastu reiškiniu. Bet tai Lazdijų apskrities išskirtinumas (p. 258). Žemaitijoje šeimų kartu su vaikais sunaikinta nedaug: vidutiniškai žuvo 8-9 nepilnamečiai. Visoje Lietuvoje pagal tą vidurkį išeitų žuvo ne mažiau kaip 300 vaikų ir nepilnamečių iki 18 metų. Tai tik teoriniai skaičiavimai. Remiantis prieinamais šaltiniais galima daryti išvadą, kad šeimos su vaikais žudytos retai, tai buvo netipiški kovos su kolaboravimu kaltintais gyventojais atvejai. Kitas dalykas - suaugusių šeimos narių žudymas. Šis numanomų kolaborantų baudimo ir bauginimo būdas daugiau mažiau vyravo visame krašte (p. 259). Kas vykdė susidorojimus su šeimomis? Neabejotina, kad daugumą šeimų sunaikino partizanai, tačiau gyvybes atimdavo ne tik jie. Buvo banditų grupės ir pavieniai banditai. Neretai partizanų vardu bandydavo prisidengti įvairūs ginkluoti plėšikai, žmogžudžiai, nieko bendra neturintys su laisvės kova. Kriminaliniai nusikaltėliai plėšikaudami, idant neliktų liudytojų, kartais sušaudydavo visą šeimą. Tauro apygardos vadas Baltūsis 1947 m. išleido įsakymą, kuriuo įspėdavo nepriimti į partizanus tų asmenų, kuriems rūpi tik "asmeniniai, šeimyniniai, savanaudiški reikalai, bet ne Tėvynės ir žmonių gerovė" (p. 260). Alytaus valsčiuje nežinia kieno buvo sunaikinta Jurgio Matulionio 5 asmenų šeima. Partizanai rašė raporte, kad tai padarė atskirai gyvenęs "neva partizanas Ūdra". Tačiau kriminalinių nusikaltėlių išžudytos šeimos sudarė nedidelę visų aukų dalį. Savarankiškai veikusių ginkluotų asmenų grupių periodas baigėsi susikūrus apygardoms. Tačiau ne visos grupės pakluso. Kun. A. Ylius rašė: "[...] į miškus išėjo vyrai dėl įvairių priežasčių: vieni - bijodami išbuožinimo, kiti - slėpdamiesi nuo kariuomenės, treti - vengdami darbo. Vadinasi, į miškus ne visi ėjo vedami vienos idėjos. Reikėjo visus suburti vienam tikslui. [...]. Kai kurie būriai nenorėjo paklusti. Jie norėjo vadovauti sau ir kitiems. [...]. Kartais ir pasidavusieji padarydavo savavališkų nusikaltimų, dažniausiai girtaujantieji. Jei apygarda būtų suorganizuota anksčiau, jei periferijos visada būtų klausę centro nurodymų, tai nebūtų pralieta tiek kraujo, kiek jo pralieta be jokio reikalo" (p. 261). Nenorinčius paklusti vadovybei būrius buvo nurodyta nuginkluoti ir paleisti kaip "žalingus organizacijai banditus". Net 1947 - 1948 m. dar buvo iš seno veikusių, niekam nenorinčių paklusti, neaiškių tikslų siekiančių ginkluotų būrių, prisistatančių partizanais. Tokie "laukiniai" daliniai neretai susidorodavo su šeimomis, plėšdavo, nes niekas jų nekontroliavo, jie neprivalėjo niekam atsiskaityti. Galima kalbėti ir apie kriminalinį elementą partizanų būriuose. Ne vien patriotiniai motyvai, arešto grėsmė ar baimė žūti fronte skatino išeiti į miškus. Buvo tokių, kurie norėjo laisvu gyvenimu būdu pelnytis duoną, kiti stengėsi išvengti persekiojimo už vokiečių okupacijos laikus. Tam tikra dalis buvo nacių kolaborantai (p. 262). Prie partizanų šliejosi milicijos ieškomi kriminaliniai nusikaltėliai. Jie pavaizduodavo save kaip dėl politinių priežasčių valdžios persekiojami. J. Vitkus-Kazimieraitis rašė: "Patyrimas parodė, kad į žaliukų dalinius susispietė ne tik taurūs kovotojai dėl Lietuvos laisvės, bet ir nemažas nuošimtis kriminalinių polinkių asmenų, kurie neretai, naudodamiesi ginklu, skriaudžia niekuo nekaltus gyventojus ir vykdo plėšimus". Pocius: gali būti, kad didelė dalis šeimų, tiek kartu su vaikais, tiek be jų, buvo sunaikintos būtent tokių asmenų (p. 263). Tačiau ir ištisos tėvonijos - pav. Karininko Antano Juozapavičiaus ir DLK Kęstučio iki pat 1947 m. rugsėjo 25 d. veikė savarankiškai, atsisakė paklusti štabui, ignoravo vadovybės įsakymus. Buvo konstatuota, kad Karininko Antano Juozapavičius rinktinės vadas Siaubas girtauja, savavaliauja ir todėl jo rinktinę reikia išformuoti, tačiau vis tiek A. Ramanauskas pabrėžė, kad "Siaubo ir jo vyrų žygdarbių ir narsos kautynėse niekas negalėtų nuneigti ar neįvertinti [...]" (p. 265). Kokį vaidmenį žudant šeimas suvaidino valstybės saugumo žinybų specialiųjų grupių agentai, stribai, raudonarmiečiai, saugumo kariuomenės kariškiai, aktyvistai? Pavienių atvejų, kai raudonarmiečiai, aktyvistai ar valstybės saugumo tarnybų nariai, prisidengę partizanų vardu sunaikindavo šeimas, buvo, bet daugumą susidorojimų įvykdė pogrindžiui priklausę asmenys. Dominuojančioje istoriografijoje ir viešojoje opinijoje kultivuojamas mitas, kad šeimų žudynės - agentų smogikų darbas. Iš tiesų specialiosios grupės, vaizduodamos laisvės kovotojus, kartais išžudydavo partizanų rėmėjų šeimas, tačiau šios aukos buvo pateikiamos ne kaip laisvės kovotojų darbas, o kaip susirėmimo su kariuomene metu žuvę "banditai". Sušaudytieji civiliai buvo sumetami viešose vietose - išniekinami kartu su žuvusiais partizanais. Specialiosioms grupėms niekada nebuvo keliamas uždavinys naikinti civilių šeimas, kad būtų sukompromituoti partizanai. Neaptikta jokių įrodymų, kad siekiant nuteikti visuomenę prieš partizanus, saugumiečių įsakymu smogikai būtų specialiai sušaudę visai niekuo dėtą šeimą. Kitas dalykas, kai ryšininko ar rėmėjo šeima buvo sunaikinama bandant užmaskuoti specialiosios operacijos pėdsakus. Tokiu būdu buvo pašalinami nereikalingi liudininkai, galintys pranešti partizanams, kad jų bendražygius sušaudė netikra laisvės kovotojų grupė (p. 266). Pav. 1946 m. rugsėjo 2 d. specialioji grupė sušaudė J. Dambrausko-Siaubo partizanų grupę ir ryšininko 4 asmenų šeimą. Visi civiliai buvo išniekinti viešai kartu su žuvusiais partizanais (p. 266). 1951 m. Utenos rajone Strazdų kaime specialioji grupė apsimetusi Vytauto apygardos vadovybe, klastingai sunaikino Lokio rinktinės vadus. Kaip nereikalingus liudininkus nužudė partizanų rėmėjus, sodybos kurioje vyko susitikimas, šeimininkus ir artimuosius. Visi žuvusieji Utenoje numesti ant grindinio. Tokios aukos buvo priskiriamos pogrindžiui padarytiems nuostoliams. Kartais pasipriešinimo dalyvių šeimas kerštaudami sušaudydavo aktyvistai arba stribai, tačiau tokių atvejų būdavo nedaug. Tai buvo savivalė, o ne MGB suplanuota operacija. Tik labai retais atvejais, bijantis atsakomybės, kolaborantams pavykdavo tai pavaizduoti kaip partizanų užpuolimą. 1945 m. sausio 26 d. Vaidulonių ir Januškonių kaimuose taikius gyventojus nužudė Šeduvos partorgas ir Šeduvos miestelio VK pirmininkas. Dar buvo keletas tokių aktyvistų kerštavimo atvejų buvo (p. 268). 1946 06 19 d. [partizanai nužudė Užusalių apylinkės tarybos pirmininko pavaduotoją ir tada aktyvistai nusprendė atkeršyti - nužudė 2 partizanų rėmėjų šeimų 7 žmones. Saugumiečiai nustatė, kad tai padarė aktyvistai, bet jų nepersekiojo ir nebandė įteigti vietos gyventojams, kad šį žiaurų nusikaltimą padarė partizanai. Vietos gyventojai greitai sužinodavo, kas buvo tikrieji žudikai, nors kaltininkai ir tikroviškai vaizduodavo partizanus. 1946 m. balandžio 22 d. Gruzdžių valsčiaus Laumakių kaime specialiosios grupės agentai sušaudė 14 pogrindžiui palankių gyventojų (p. 269). Jie plėšė, mušdami reikalavo pinigų, šaudė raketas ir visiškai nesislapstė po siautėjimo. Šie agentų veiksmai buvo netikėti patiems valstybės saugumo karininkams, kurie, praradę specialiosios grupės kontrolę ir bijodami atsakyti prieš savo vadovybę, bandė tai vaizduoti kaip partizanų darbą. Tačiau šmeižtas neprilipo. Vietiniai buvo įsitikinę, kad tai stribų darbas. Jei tai būtų buvęs iš anksto numatytas scenarijus, specialioji grupė būtų sunaikinusi arba tik neutralius žmones, arba tik partizanų rėmėjus. Chruščiovo laikais išlikę giminaičiai net kreipėsi į KGB, kad iškeltų baudžiamąją bylą buvusiam stribui Juozui Lesitrumui. Šis pavyzdys yra vienas iš nedaugelio, kai specialioji grupė, apsimetusi partizanų būriu, sunaikino nekaltus, pogrindžio nerėmusius žmones. Panašių atvejų daugiau nežinoma. Partizanams primesti net pavienius šeimų nužudymus buvo sunku, nes vietiniai gyventojai laisvės kovotojų, ryšininkų padedami greitai demaskuodavo agentus-smogikus. Partizanai neslėpdavo, kad jie sušaudydavo kolaboravimu įtartą šeimą, o jei jų pašonėje tai padarydavo nežinomi asmenys, jų interesas buvo paskelbti visuomenei, kad tai padarė ne jie. Partizanai įspėdavo vengti nepažįstamų, partizanus vaidinančių asmenų (p. 270).

Kokios priežastys lėmė smurtą prieš šeimas? Kontrolės silpnumas arba nebuvimas. Apygardų vadai galėjo kontroliuoti tik geografiškai artimiausius rinktinės būrius. A. Ramanausko vadovaujama Merkio rinktinė - ten šeimų naikinimų buvo nedaug (p. 271). Šarūno rinktinė nebuvo kontroliuojama Tauro apygardos vadovybės, nes buvo toli. Ramanauskas informavo D. Jėčį, kad Šarūno rinktinės teritorijoje netvarka. Kuopos vadas apsileido. "Savo duotų žodžių ir įsakymų vykdymu mažai kuo skiriasi nuo Siaubo. Pas juos vienoda "demokratija"". Autonomiškai veikusios kovotojų grupės, nejausdamos priežiūros, girtaudavo, darydavo nusikaltimus ir mažai kuo skyrėsi nuo ginkluotų plėšikų ("banditų"). Tokių grupių vadai dangstydavo savo vyrų nusikaltimus (p. 272). Merkio rinktinėje ypatingu žiaurumu pasižymėjo I bataliono pirmas būrys, vadovaujamas J. Krajausko-Snaiperio (p. 274). A. Ramanauskas pareikalavo atsakyti už jo veiklos teritorijoje sušaudytas šeimas. "Snaiperis, rašydamas teisinamąjį raportą Vanagui, nesibodėjo vaikų apkaltinti šnipinėjimu ir jų nužudymą stengėsi pateisinti" ([I būrio vado Snaiperio 1946 12 29 raportas Merkio rinktinės vadui Vanagui // LYA, F. K-1, ap. 58, b. 44618/3 (A. Ramanausko byla), t. 8, l. 171], p. 275). Priežastis buvo inteligentijos trūkumas. Pav. Dainavos apygardos vadas J. Vitkus-Kazimieraitis kategoriškai draudė represuoti išdavikų šeimas, jei jų nariai nenusikalto (p. 275). Ramanauskas irgi pažymi, kad "[...] partizanai ar net jų vadai dėl nepakankamo išsilavinimo nepajėgdavo įsigilinti į ypatingą reikšmę turinčias bylos aplinkybes (p. 275). Daug tiesos yra Jūros srities vado mokytojo A. Bakšio-Klajūno žodžiuose, kad lietuviškojo pogrindžio nueitas kelias ir klaidos bei juodos dėmės yra ne liaudies kaltės, bet inteligentijos, sergančios "išlikimo" manija. Autoritetingi ir išsilavinę žmonės gal būtų pakoregavę kovos su kolaboravimu strategiją bei taktiką ir taip sumažinę smurtavimo mastą. Antra vertus vargu ar partizanai būtų klausę nuosaikesnių (p. 276). Partizanų pagrindinių vadų požiūris į priešo rėmėjų šeimų naikinimą buvo prieštaringas. Vieni kategoriškai smerkė tokią veiklą, kiti žiūrėjo atlaidžiai. Buvo ir tokių, kurie toleravo, skatino ar net įsakinėjo naikinti kolaboruojančių asmenų šeimas. Ypač dažnai trėmimų metu ir po jų. Teroras skatino terorą. Už savo ištremtas šeimas partizanams nesuvirpėdavo ranka sušauti trėmusio kolaboranto šeimą ar net jo vaikus. Dainavos apygardos vadas D. Jėčys 1947 m. gegužės mėn. rašė apskričių komitetų sekretoriams laišką, kuriame grasino, kad "Už kiekvieną apiplėštą dorą lietuvį valstietį bus bus atlyginta tuo pačiu ant komunistų kailio, o kada tokių nepakaks, tai net ir ant juos užjaučiančių asmenų. [...]. Už kiekvieną ištremtą šeimą bus likviduota raudonojo valdininko šeima, komunisto ar labiau paraudonavusi šeima" (p. 277). LLKS Ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas -Vanagas taip pat kartais buvo linkęs pateisinti šeimų naikinimą. Kartais šeimų sušaudymas turėdavo tikslą nubausti įtariamuosius bei sukelti siaubą vietos gyventojams. Siekta atbaidyti nuo išdavikiškos veiklos, priversti paklusti vietos gyventojus (p. 278). 1947 m. spalio mėn. Ramanausko adjutantas MGB agentui kalbėjo, kad jų tikslas vykdyti individualų terorą, o į mūšius su RA, pasieniečių ir stribų daliniais nesivelti (p. 278). Nes tarp stribų ir net MVD yra savų žmonių, todėl partizanai gerai informuoti, kaip dirba MGB. Ir papasakojo, kad sunaikino vieną 7 asmenų šeimą už ryšius su MVD. Kai agentas pasakė, kad tokiais veiksmais atstumia žmones, adjutantas pasakė: "Mes reikalaujame, kad mus ne mylėtų, o bijotų. Tegu bijo mūsų. Mes galim tvirtai rankose laikyti vietinius gyventojus. Štai dieną mes atvirai vaikštinėjame šiame kaime ir niekas apie tai nepraneša". Tauro apygardos vadas įsakė reikalui esanat naikinti ir padedančių tremti, grobiančių išvežtųjų turtą šeimas. BDPS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo viršininkas ir Tauro apygardos vadas Baltūsis komunistų šeimų žudymą laikė natūralia ir priimtina kovos priemone. Ir džiaugėsi bei gyrėsi po šeimų išžudymo. Buvo numatyta "tu - man, aš - tau" keršto priešams taktika (p. 279). Baltūsis pasakė rinktinių vadams, kad už kiekvieną išvežtą lietuvį ir šeimą sunaikinti ne mažiau kaip vieno bolševiko šeimą. Sunaikinti visus šeimos narius ir net nurodė: jei "bus įmanoma - visus pakarti nešaudant". Neaišku ar tai apėmė ir neutraliai valdžios atžvilgiu nusiteikusių asmenų šeimas (p. 280). Panašūs nevienareikšmiškai suprantami įsakymai buvo leidžiami ir kitose apygardose. Tačiau dažnai buvo padaromos išlygos dėl mažamečių vaikų (iki 10 metų). Maironio rinktinės vadas Kareivis 1947 m. gruodžio mėn. įsakė kovotojams prasidėjus vežimui pravesti šnipų ir išdavikų valymo akciją, pritaikant represijas ir jų šeimoms. Tokie nurodymai ir skatino žiaurias kontrpriemones prieš kolaborantų šeimas (p. 281). Buvo ir tiesiog aklo keršto. Pietų Lietuvos partizanų straipsnyje "Nebus pasigailėjimo Lietuvių tautos išdavikams - bolševikų padlaižiams": "Primename, kad šeimų išvežimas išgamoms lengvai neapsieis. Kiek iš kokios apylinkės bus išvežta šeimų, tiek nušluosime nuo žemės komunistų šeimų". Kai vieno Tauro apygardos būrio vadui vietiniai priekaištavo dėl šeimos su mažamečiais vaikais išžudymo, tas atsakė: "Usnis iš savo daržo reikia rauti su šaknimis" (p. 282). Ginkluotojo sąjūdžio vadai žinojo apie atskirų grupių padarytus nusikaltimus, kad "vadovaujasi aklu keršto jausmu, vartoja per žiaurias priemones, nekreipia dėmesio į operacijos pasekmes: "sunaikinamos ištisos šeimos, neišskiriant mažamečių, nei nekomunistų, deginami gyvi žmonės, be reikalo sunaikinamas turtas, maistas, gyvuliai". Kreipiamasi į kovotojus: "nežudykime nekaltųjų, nekankinkime ir nenaikinkime turto, kuris priklauso visai tautai. Iš sunaikintų vaikų galėjo išaugti geri ir mūsų mažai tautai labai brangūs piliečiai. Kiekvienas per didelis žiaurumas, komunistų dar labiau išpūstas, žemina mūsų vardą" ([LLA Žemaičių legiono štabo informacijos ir propagandos skyriaus viršininko Vytauto Ruzgio-Pauliaus Prutenio 1946 01 23 instrukcija // LYA, F. 3377, ap. 55, b. 219, l. 84-85], p. 282 - 283). Pocius drįsta teigti: daugiausia nekaltų aukų - tai iš keršto nužudyti kolaborantų artimieji. Vaikų žudynės juo labiau buvo aklo keršto, susikaupusios agresijos ir neapykantos iškrova. Pav. 1948 02 10 Žemaitkiemio valsčiuje nukauti keli partizanai. Kitą rytą bataliono partizanai sušaudė dvi dešimtininkų šeimas (su 10 žmonių, iš kurių 6 vaikai ir paaugliai) bei sudegino pastatus (p. 283). Baliukevičius - Dzūkas rašė dienoraštyje, kad trėmimai, suiminėjimai, kankinimas veikė taip, kad partizanų širdyse vis labiau plečiasi keršto troškimas. Viename partizanų kreipimesi "Kur Jūsų protas" rašoma: "Jūs uždegėte keršto ugnį, kurioje sudegsite patys. Teroras bus prieš terorą. Vietoj išvežtos šeimos ir sudegintų lietuvių sodybų sunaikinsime jūsų šeimas ir jūsų kaimus" (p. 284). Partizanai labai mėgo fotografuotis. Išliko tūkstančiai nuotraukų. Tačiau fotodokumentų iš 1944 - 1945 m. laikotarpio yra vos keletas. Kodėl? Saugumiečiams nuotraukos buvo informacijos šaltinis ir įkaltis. 1944 - 1945 m. viltis sulaukti laisvės dar buvo didelė, todėl apie mirtį negalvota. Ramanauskas liudija, kad nuotaikos buvo tokios : linksmos dainų vakaronės degant laužams (p. 285). Vėliau fotografuotis tapo savotišku nemirtingumo per istoriją, įsiamžinimo, išlikimo būdu ir priemone, atminimo ateities kartoms įgyvendinimu (p. 286). Kai kurie partizanai jautėsi už visų įstatymų ribų. Pasak vieno to meto įvykių liudininko: "Keleri metai gali atpalaiduoti bet kokius moralinius stabdžius". Girtavimas buvo žiaurumų priežastis taip pat (p. 286). Kęstučio apygardos leidinyje "Ugnis" buvo aprašyti tokie būriai: "Pradedant dalinio vadu Algimantu, baigiant prt. Knd. [...], visi be jokio saiko girtuokliauja, statydami nuolat save ir gyventojus į pavojų, su šūkiu: "Išgert, kad niekur neliktų samagono stribams ir milicininkams!". Girtas žmogus save daug mažiau kontroliuoja, kai kuriems sukeldavo agresijos priepuolius (p. 287). Asmeninių sąskaitų suvedinėjimas kaip žiaurumų priežastis. Konkurencija, pavydas, godumas, neapykanta, nesaugumo jausmas, baimė būti įskųstam, net vyrų ir moterų santykiai (pavydas) galėjo pražudyti visų šeimos narių gyvybes (p. 289). Partizanai nuolat pabrėždavo savo religingumą ir moralinį pranašumą prieš okupantus, stribus, bolševikus. Nemažai jų praktikuodavo rytinę ir vakarinę maldą, melsdavosi prieš žygius, nesiskirdavo su maldaknygėmis, ant krūtinės nešiodavosi kryželius. Tačiau kolaborantų šeimų žudymas nesiderino nei su partizanų katalikiškumu, nei su dorovės normomis. Kalbant apie šeimų žudymą nei būtinosios ginties, nei karinės būtinybės argumentai neturi prasmės (p. 290). Manytina, kad partizanus žiauriai elgtis skatino grupinio konformizmo poveikis, jie neretai demonizuodavo priešiškus pogrindžiui ir lojalius valdžiai civilinius gyventojus, aktyvistus, juos traktavo kaip žmogiškų bruožų netekusį priešininką. Tarptautinių humanitarinių normų pažeidimas buvo aiškinami kaip atsakas į atitinkamus priešo ir jo rėmėjų veiksmus, trėmimus, areštus, žudynes, išdavystes, terorą). Kolektyvinis elgesys buvo reguliuojamas "tolygaus atpildo" įstatymu (p. 292).

Kolonistų naikinimas. Istoriografijoje dažnai teigiama, kad vienas iš pozityvių partizaninio karo padarinių buvo mažesnė rusifikacija ir kolonizacija. Iki šiol nei Lietuvoje, nei užsienyje nėra rasta Pabaltijo respublikų sąmoningos kolonizacijos planą patvirtinančių planų (p. 293). Tai negali būti stipriai saugoma paslaptis, jog kolonizacijos sumanymą nušviečiantys dokumentai iki šiol niekam nebūtų prieinami. Kitas reikalas - natūralios, spontaniškos migracijos procesai (p. 294). Iš viso 1945 - 1951 m. į Lietuvą iš kitų SSRS respublikų atvyko 130 tūkst. žmonų. Jie kūrėsi didžiuosiuose miestuose, kur galima buvo gauti darbą. Prieš juos čia nebuvo vykdoma jokių akcijų. Į provinciją kitataučiai vyko labai negausiai. Partizanai kitataučio gausėjimą traktavo kaip Maskvos slapto kolonizacijos ir asimiliacijos plano įgyvendinimą (p. 294). Vytauto apygardos I Šarūno rinktinės vadas Šarūnas įsakė 1945 m. rudenį atleisti visiems kitataučius. Tokie pat įsakymai kitose apygardose (p. 295). Taip pat siūlyta naikinti kolonistus nežymiai, sunaikintus asmenis slėpti, operacijų vykdymą slėpti nuo vietos gyventojų, o jei pamatytų, paaiškinti, kad tai MGB agentai. Naikinti, išstumti kolonistus mėginta beveik visuose Lietuvos regionuose (p. 296). Žymiausia, didžiausia operacija prieš kolonistus įvykdyta Pilviškių valsčiuje Opšrūtų kaime 1947 m. lapkričio 15-16 naktį. Rusai buvo susibūrę į kooperatyvą ir turėjo ginkluotą savigynos grupę (p. 297). Buvo nužudytas 31 kolonistas ir 13 sužeisti. 9 šeimos nukentėjo (p. 298). J. Starkausko duomenimis Lietuvoje gyvenę sentikiai sudarė apie 15 procentų Lietuvos stribų (p. 301). Truska išskyrė šias priežastis kodėl sovietmečiu Lietuva išliko lietuviška: žydų genocidas, vokiečių emigravimas iš Klaipėdos krašto, lenkų repatriavimas pokaryje, lietuvių didesnis natūralus gyventojų prieaugis nei kitur Pabaltijyje, palankesnės pramonės vystymo sąlygos Latvijoje ir Estijoje. Kaimas išliko lietuviškas iki pat 1990 m., nors niekas netrukdė rusams keltis į jį kai ginkluoto pogrindžio nebeliko (p. 302). Okupantų, kolaborantų, deja ir pogrindžio teroras stipriai nuvargino ir įbaugino visuomenę. Kaimo visuomenėje palengva įvyko lūžis - gyventojai ėmė vengti kontaktų su partizanais, ėmė linkti į neutralumą, mėginta prisitaikyti ar net remti režimą. Manevruoti tarp dviejų ugnių daug kam atrodė saugesnė perspektyva išlikti (p. 303).

Kolūkių organizatorių persekiojimas. 1949 m. prasidėjo paskutinis Lietuvos sovietizavimo tarpsnis - masinė kolektyvizacija. Lietuvoje kolūkiai pradėti kurti dar prieš LKP (b) CK ir Ministrų Tarybos direktyvą dėl kolūkių organizavimo 1948 03 20 m. Iki 1949 m. pradžios sukurta 614 kolūkių. 1948 m. gegužės mėn. masinis trėmimas - ištremta 40 tūkst. pasiturinčių ūkininkų ir pasipriešinimo dalyvių šeimų (p. 307). Trėmimai įbaugino. Todėl prasidėjus masinei kolektyvizacijai mažai kas bandė priešintis. Ūkininkai vis dažniau atsisakydavo remti partizanus ir bent taip stengėsi neiškeliauti į Sibirą. Partizanai baudė mirtimi kolūkių pirmininkus, konfiskuodavo kolūkių turtą. Grąsino stojantiems į kolektyvinius ūkius jei tai daro savo noru pakariant arba sušaudant. Stojantieji buvo šaudomi ištisomis šeimomis. 1949 m. pradžioje dar veikė apie 2090 partizanų (p. 308). Tuo pačiu metu buvo 7319 stribų, sudariusių 41 būrį, taip pat veikė 946 paramos (savigynos) grupės (7606 ginkluoti žmonės). Gausėjo stojančių į partiją. 1949 m. vasario 10 d. sukurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, suvienijęs 3 sričių partizanus. Priimta politinė deklaracija, kuria aukščiausia Lietuvos politine ir karine valdžia paskelbta vyriausioji partizanų vadovybė. Kompartija paskelbta neteisėta. Pocius: nėra abejonės, kad sovietų valdžia Lietuvoje buvo neteisėta, o partizanų - teisėta. Po 1990 m. priimtas įstatymas dėl LLKS 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos, kuri pripažįstama LR teisės aktu. Tai reiškia, kad partizanų vadovybės nurodymai ir įsakymai krašto žmonėms privalomi ur jų pažeidimas užtraukė baudžiamąją atsakomybę (p. 310). LLKS priėmė sprendimą: uolius kolūkių pareigūnus ir kūrimo iniciatorius bausti mirtimi; skleisti propagandą priešintis kolektyvizacijai; kolūkių pirmininkus ir kt. pareigūnus priversti atsisakyti savo pareigų. Ramanauskas pabrėžė, kad atsakomybė už nekaltas aukas tenka paprastiems kaimiečiams, kurie kerštaudami sumaniai pasinaudodavo proga sunaikinti asmeninius priešus už būtas ir nebūtas kaltes (p. 311). Ramanausko žodžius patvirtina kiti šaltiniai, liudijantys, kad nedori kaimo žmonės manipuliavo kaltinimais išdavyste. Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanai pradėjo plačią antikolūkinę kampaniją: iki metų galo sušaudė 14 aktyvistų, jų šeimos narių; iniciatoriams skuto plikai galvas (p. 312). Rugpjūčio mėn. LLKS vardu paskelbtas įsakymas gyventojams, kuriame nurodyta atsistatydinti iš pareigų kolūkių pirmininkams, brigadininkams, grandininkams ir kt. Ginkluota kolūkių sargyba turėjo grąžinti jiems išduotus ginklus (p. 313). Buvo naikinamos kolūkiečių šeimos (p. 313). Ginkluotas pogrindis 1949 m. puolimų metu iš viso nukovė 1018 žmonių. Iš iš viso 122 partinius ir sovietinius aktyvistus, 42 kolūkių pirmininkus. Iš civilių žuvo 4 stribai, 18 partinio ir sovietinio aktyvo šeimos narių, 227 kolūkiečiai, jų šeimos nariai, kolūkių ir sovchozų darbuotojai, 193 vargingieji naujakuriai ir jų šeimos nariai, 278 vidutiniokai ir šeimos nariai, 34 pasiturintys ūkininkai ii šeimos nariai, 15 darbininkų, 29 tarnautojų ir šeimos narių ir kt. (p. 314 - 315). Skaudvilės rajone nukautas LSSR žemės ūkio ministro pavaduotojas Povilas Tryčius. Dar 1951 m. Žemaičių apygardos vadas išleido įsakymą gyventojams, kuriame pabrėžė, kad valdžia renka parašus dėl pavienių ūkių pastatų nugriovimo ir grupinių kūrimo - kolchozų centrų. Gyventojams pritariantiems grasinta baudomis didžiulėmis (p. 316). Panašų įsakymą Kęstučio apygardos vadas pasirašė. Šie įsakymai 1951 - 1952 m. buvo vykdomi - sodybų perkėlimas vyko labai sunkai ar iš viso nevyko. Viena paskutinių prieš kolūkių administraciją nukreiptų akcijų buvo 1951 m. rugsėjo 1 d. Šiaulių ir Joniškio rajonų riboje nužudyti 17 kolaboravimu kaltintų asmenų. Kolūkio pirmininkas, pavaduotojai, brigadininkai, jų vaikai (p. 317). 1951 m. pogrindis įvykdė 187 išpuolius, kurių metu nukovė arba nužudė 272 asmenis. Agentai ir informatoriai sudarė tik 15 procentų tais metais sušaudytų 209 civilių gyventojų. Per 1952 m. pirmą pusmetį partizanai įvykdė 48 antpuolius. Nužudė ir 18 savo rėmėjų, ryšininkų, rezervistų. Tai rodo, kad partizanus sėkmingai klaidino emgėbistai. Saugumiečių globojamiems informatoriams pavykdavo išvengti kulkų. Iš viso 1952 m. buvo nužudyti 9 kolūkių pirmininkai,3 apylinkių tarybų pirmininkai, 3 apylinkių sekretoriai, 10 apylinkių tarnautojų, klubo vedėjas ir kt. (p. 319). 1952 m. pabaigoje į kolūkius sujungta 93,8 procentų ūkių. Ginkluotas pasipriešinimas galutinai neteko materialinės bazės (p. 319). 1949 m. spalio 10 d. įsigaliojo LLKS Baudžiamasis statutas, kur rašoma, kad kiekvienas asmuo, veikiąs prieš lietuvių tautos interesus arba savo veiksmais darąs žalą lietuvių tautos dvasinėms vertybėms ar materialinėms gėrybėms, yra baudžiamas: įspėjimu ar mirties bausme (p. 320). Statute nurodyta, jog kas naudodamasis savo padėtimi stengiasi išrauti iš lietuvio širdies tautinę sąmonę ir įskiepyti jam nutautinimo dvasią, baudžiamas mirtimi. Kai kurie partizanai buvo baudžiami už šio statuto nuostatų pažeidimą. Už daugelį nepateisinamų susidorojimų myriop buvo nuteistas Dzūkų grupės vadas Vanagas. 1949 m. rudenį Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės teritorijoje rudenį buvo nužudytas visiškai nekaltas ūkininkas ir vaikas, atvažiavęs malkauti. Vietiniai pasmerkė tos apylinkės kovotojus, kurie bandė reabilituotis nubausdami kaltininkus (p. 321). Apskritai taikių gyventojų žudynių nepadaugėjo (p. 322). Pasitaiko istoriografijoje teiginių, kad paskutiniais metais partizanai degradavo moraliai, ėmėsi beprasmių žudynių, pasipriešinimas išsigimė (p. 324). 1949 m. sausio 9 d. vyko rinkimai į liaudies teismus. Partizanų atsakas buvo vangus. Jie matys suprato beprasmiškumą sutrukdyti tokiai akcijai, kurios rezultatas buvo aiškus. 1950 m. pradžioje MGB žinojo apie apie 1130 veikiančių partizanų. 1951 m. agentūrinį tinklą sudarė 3770 agentų, 21 655 informatoriai, 599 rezidentai, 615 susitikimų ir konspiracinių butų lankytojų. Vengiančių dirbti informatorių buvo apie 20 procentų. 1952 m. 71 procentas slaptųjų bendradarbių paslaugų buvo atsisakyta. Liko apie 7,7 tūkst. slaptųjų bendradarbių. 1951 m. pradžioje veikė 986 partizanai, kurių didžioji dalis priklausė 137 būriams ir 25 slapstėsi pavieniui. Be to 1951 m. įvykdytas didžiulis trėmimas. Išviso ištremta 20 357 asmenys. 1952 m. figūravo 780 partizanų (p. 326). Neaišku kur dingo 27 tūkst. legalizuotų partizanų - matyt ištremti, represuoti, stribų nužudyti. Taigi jų likimas liūdnas (p. 327). 1948 - 1951 m. masiniai trėmimai, areštai praktiškai sunaikino pasipriešinimo bazę. Laisvės kovotojų palaikymas tapo neperspektyvus. Likusi Lietuvoje nuvarginta, įbauginta visuomenės dalis beveik atsiribojo nuo partizanų (p. 327). Bendradarbiavimo su valdžia sustabdyti buvo nebeįmanoma (p. 329). Pats bendradarbiavimas jau buvo daugiau karjeros, įsitvirtinimo gyvenime veiksnys, o ne priešiška tautai veikla. Civiliai saugesne išeitimi laikė bendradarbiavimą su vietine administracija, o ne pogrindžio rėmimą. Ramanauskas 1952 m. pradžioje atsiminimuose rašė: šiandien neįmanoma išnaikinti visus šnipus ir kitus tautos išgamas. Dabar stengiamasi mažiau judinti pačius šnipus, geriau aplenkti juos ir perspėti gyventojus saugotis jų spąstų. Dėl to karo lauko teismų veikla aprimo. Matydami kraujo liejimo beprasmiškumą, vadai nutarė komunistų valdžios talkininkus išguiti iš kaimo nesigriebdami kraštutinių priemonių (p. 329). Įteikdavo įspėjimus komjaunimo ir pionierių organizacijų vadovams (p. 330). Vytauto apygardos štabo viršininkas leitenantas Vincas Žaliaduonis-Rokas išsiuntė 1949 m. pabaigoje tarnybinį raštą "Šis tas iš partizanų taktikos": "Dar ir dabar dauguma partizanų klaidingai mano, kad jeigu kas nors iš lietuvių tarnauja kokioje nors įstaigoje, tai jis jau komunistas, jis yra didžiausias mūsų priešas, kuris reikia naikinti be pasigailėjimo. Tai ypač buvo jaučiama pradžioje mūsų partizaniškos kovos ir to pasėkoje buvo sunaikinta nemaža žmonių, kurie nieko bendro neturėjo su komunizmu, mūsų priešu, o buvo toki pat lietuviai kaip ir mes. Dar blogiau! Šis mūsų neapgalvotas žingsnis daugelį mūsų tautiečių nugręžė nuo mūsų, įdavė jiems ginklą į rankas prieš mus. Patys pasidarėme sau daugiau priešų ir pradėjome brolžudišką kovą visai be reikalo. Jeigu yra valdžia - bus ir civilinė administracija, o jeigu ji bus - geriau tegu susideda iš savo tautiečių, o ne iš okupantų, žydų, vietinių maskolių ir t. t. Mūsų uždavinys juos pamokyti, kokiais būti tarnautojais: vidur ir visada būti lietuviu, lietuviui visada padėti, neprisidėti prie naikinimo tautos. Žodžiu diegti vienybės idėją. Bus geriau ir mums ir mūsų tautai, jeigu mes nuo tokių tarnautojų neatsiskirsime kaip nuo priešų, o stengsimės ir toliau su jais skaitytis kaip su savo tautiečiais, kaip su broliais, kurie kenčia vieną priespaudą, vieną terorą" ([Lietuvos partizanų Vytauto..., p. 322 - 323] p. 332). Apginkluotus civilius gyventojus V. Žaliaduonis suskirstė į tris grupes: pirmieji tai tie, kurie įsitikinę sovietų santvarkos šalininkai, pasiryžę kovoti su pogrindžiu. Juos reikėjo naikinti. Antrieji, tie, kurie norėjo apsiginti nuo plėšimų. Prieš šią kategoriją Žaliaduonio požiūriu kalti patys partizanai, nes kai kurie partizanai užsiėmė plėšimu. Šių žmonių negalima bausti mirtimi. Trečiąją kategoriją sudarė tie, kuriems ginklas įbrukta per prievartą. Jų taip pat negalima naikinti (p. 322). Partizanai labai pavojingu laikė klubus-skaityklas (p. 323). Tai laikyta priemone gyventojų sąmonės nuodijimui (p. 333). Todėl įsakyta visur sunaikinti esamas ir besikuriančios skaityklas, kino sales (p. 333). Ir jos buvo naikinamos. Kitaip pradėta elgtis su komjaunuoliais, kolūkių pirmininkais, vietinės administracijos darbuotojais - jie buvo perspėjami išsikelti į miestą. Nepaklusniems grąsinta mirties bausme. Švelnėjo kovos su kolaboravimu taktika Pietų ir Rytų Lietuvoje, o Žematijoje partizanai nenorėjo atsisakyti savo taktikos. Ir 1950 - 1953 m. ragino aktyvinti kovą su "šnipais ir kenkėjais". Aktyviausiai veikė Žemaičių apygarda, kuri išvengė agentų įsiskverbimo į štabus ir buvo stipriausias karinis junginys. Jis neatsisakė smarkių akcijų prieš bendradarbiavimu kaltintus gyventojus (p. 334). LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas Antanas Bakšys-Klajūnas 1952 m. įkūrė neginkluotą, intelektinės pakraipos pasipriešinimo organizaciją "Vyčių sąjunga" (p. 335). Paskutiniais pasipriešinimo metais antpuoliai prieš MGB kariškius, MVD darbuotojus ir stribus tapo nereikšmingu ir šalutiniu dalyku. Naujų istorijos šaltinių analizė nepatvirtina dalies visuomenės sąmonėje egzistuojančios versijos, kad pasipriešinimas paskutiniais metais išsigimė, nes padažnėjo beprasmių civilių gyventojų ir jų šeimų žudynių. Atvirkščiai, galima kalbėti apie sušvelnėjusią kovos su kolaboravimu taktiką. Nepagrįsto smurto akcijų (šeimos žudynių) prieš civilius ir aktyvistus labai sumažėjo. 1949 - 1953 m. LLKS beveik nevykdė plataus masto baudžiamųjų akcijų (p. 342).

Kovodami su komunistų civiline administracija ir valstybės saugumo kariniais daliniais partizanai siekė išlaikyti įtaką provincijoje ir ją kontroliuoti, išsaugoti kaimo visuomenės sanklodą, išsilaikyti iki laukiamo SSRS ir Vakarų šalių karo arba tarptautinio diplomatinio Lietuvos suvereniteto klausimo sprendimo. Neleisdami įsitvirtinti ir veikti sovietų valdžios aparatui, laisvės kovotojai stengėsi užkirsti kelią plisti komunistinei ideologijai tarp gyventojų, išsaugoti tautos tapatumą bei pasipriešinimo komunistinei ideologijai dvasią. Pogrindžio pastangos sustabdyti bendradarbiavimą, represijos prieš agresoriaus pagalbininkus buvo vieni pagrindinių pasipiešinimo okupaciniam režimui aspektų ir sudedamųjų dalių. Lietuvoje vykę pasipriešinimas SSRS okupacinei valdžiai nebuvo pilietinis karas, nors sovietų valdžia bandė jį imituoti ir tokio karo elementų būta (p. 343). Komunistinės valdžios pastangos supriešinti gyventojus iš dalies pasiekė tikslą. Totalitarinė sistema, vykdydama demagogišką politiką, remdamasi galingu represiniu aparatu, propaganda ir manipuliuodama išlikimo instinktu, stūmė piliečius į ribines, priešingų sprendimų reikalaujančias situacijas, kurios skatino gyventojus radikaliai tarpusavyje konfrontuoti. Tarptautinės geopolitikos realijų nepaisiusi suvereniteto atgavimo projekcija sąlygojo pasipriešinimo uždavinius, taktiką bei lėmė specifinį, labiau prieš kolaborantus (tikrus ar tariamus) negu prieš okupantus nukreiptą kovos pobūdį. Pagrindinis partizanų uždavinys buvo sustabdyti kaimo vietovių sovietizavimą ir gyventojų bendradarbiavimą. 1944 - 1945 m. vyko iš esmės visuotinis neginkluotas ir ginkluotas pasipriešinimas sovietų valdžiai, kuris stipriausiai reiškėsi kaimo vietovėse. Pogrindis kovojo dėl periferijos kontrolės išsaugojimo. Antpuoliai buvo nukreipti prieš kuriamą valstybės aparatą, įstaigas ir partijos politiką įgyvendinančius aktyvistus. Intensyvūs ir sėkmingi miestelių puolimai suparalyžiavo vietinio valdžios aparato funkcionavimą. Vietinę valdžią palaikė tik maža visuomenės dalis, todėl represijos prieš kolaboravimu kaltintus gyventojus dar buvo nuosaikios, ne tokio įnirtingos ir plataus užmojo kaip vėliau. 1946 - 1948 m. kovos su priešo talkininkais pobūdis ir taktika pasikeitė ir smarkiai suradikalėjo. Sustiprėjęs kaimo sovietizavimas, masiniai areštai, aktyvi agentūrinė saugumo veikla vertė gyventojus bendradarbiauti su valdžia, tad pagausėjo partizanų smurtinių akcijų prieš režimui talkinusius asmenis ir jų šeimas. Tėvynės išdavikų (kolaborantų) identifikaciją partizanai išplėtė iki nepagrįsto, nerealaus masto. Partizanų vadovybė prieš kolaboravimu kaltintus gyventojus pradėjo plataus masto baudžiamąsias operacijas. 1947 m. partizanų baudžiamosios akcijos pasiekė apogėjų - žuvo apie 2200 kolaboravimu kaltintų civilių (p. 344). Pogrindžio vadovybė nesugebėjo adekvačiai įvertinti radikaliai pakitusios politinės ir visuomeninės situacijos ir pakeisti kovos taktikos. Sovietizaciją bei civilių atvirą bendradarbiavimą pavyko pristabdyti, tačiau kova su saugumo slaptaisiais bendradarbiais buvo neefektyvi. 1948 m. pabaigoje sovietų valdžios administracija galutinai įsitvirtino visoje Lietuvoje. 1949 - 1953 m. būdingas pasiprešinimo jėgų išsekimas, kovos su kolaborantais silpnėjimas, nors kolaboravimo mastas išaugo, visuomenės parama pogrindžiui smarkiai sumažėjo. Prisitaikymo prie esamos padėties nuotaikos apėmė plačius visuomenės sluoksnius. Partizanų kovos būdai ir priemonės švelnėjo. Mirties bausmės taikytos uoliausiems valdžios talkininkams. Kolektyvizacija ir sovietizacija 1951 m. ėjo į pabaigą, represijos prieš valdžios bendradarbius darėsi beprasmės. Teroristinių aktų, nepagrįsto smurto (šeimų žudynių) prieš civilius ir aktyvistus labai sumažėjo. Pogrindis beveik nebevykdė plataus masto baudžiamųjų akcijų. Tai vyko ne tik dėl partizanų gretų praretėjimo, bet ir dėl politikos kolaborantų atžvilgiu pokyčių. Partizanų kovos su sovietų valdžios talkininkais taktika rėmėsi prevenciniais, baudžiamaisiais, teroristiniais ir kariniais metodais. Prevenciniai bendradarbiavimo stabdymo būdai buvo įgyvendinami psichologinio poveikio priemonėmis: gyvu žodžiu, kreipimasis, atsišaukimais ir perspėjamaisiais grasinamais laiškais (p. 345). Baudžiamosios priemonės buvo: piniginės baudos, turto konfiskavimas ar sunaikinimas, sumušimai ir individualiai taikytos mirties bausmės. Dažniausiai naudojamas kovos būdas buvo individualiai taikytos mirties bausmės. Saugumo agentų ir informatorių baudimas mirtimi iš dalies buvo savigynos instinkto padiktuota išlikimo priemonė, tačiau būtinosios ginties ribos buvo peržengiamos dėl per didelio įtarumo, neapykantos ir keršto protrūkių. Teroristiniams būdams priskirtini plataus masto represijos, šeimų žudynės ir minų sprogdinimai viešose vietoje. Tuo siekta dezorganizuoti bei paralyžiuoti komunistų partijos struktūrų ir vietos administracijos veiklą; stabdyti spartėjantį kaimiškų regionų sovietizavimą, visuomenėje pasireiškusias tendencijas bendradarbiauti su valdžia - bausti, likviduoti, įbauginti režimo pareigūnus, rėmėjus, šalininkus, valdžios pusėn perėjusius ir priešiškus pogrindžiui gyventojus; neutralizuoti suintensyvėjusią agentūrinę veiklą - sunaikinti, įbauginti saugumiečių slaptuosius bendradarbius, atkeršyti už suimtus, bei žuvusius pasipriešinimo dalyvius; bausti pareigūnus už ištremtas ir terorizuojamas pasipriešinimo dalyvių šeimas; išsklaidyti represinių struktūrų jėgas ir taip trukdyti persekioti mirties nuosprendžius įvykdžiusius partizanų dalinius. Plataus masto baudžiamosiomis operacijomis ir sunaikintų šeimų gausa 1946 - 1948 m. išsiskyrė Dainavos apygardos daliniai Dzūkijoje (p. 346). 1944 - 1945 tokių akcijų beveik nebuvo, o 1949 - 1953 m. šios taktikos visoje Lietuvoje atsisakyta (p. 347). Savavališki ir teroristiniai kai kurių partizanų grupių veiksmai - sušaudomos šeimos neretai su vaikais, artimieji, giminaičiai. Manytina, kad nemažai tokių žmonių sušaudyta nepagrįstai arba kaltės ir bausmės santykis buvo neadekvatus. Taikytos kolektyvinės mirties bausmės bendradarbiavimu kaltintiems asmenims ir jų šeimos nariams (neretai senyvo amžiaus tėvams, mažamečiams ir nepilnamečiams vaikams, kitiems artimiesiems) gali būti vertinamos ne tik kaip pogrindžio baudžiamųjų statutų normas laužantys ekscesai, bet ir kaip sąmoningai pasirinktas teroristinis kovos su kolaborantais metodas. Dėl šios priežasties plataus masto baudžiamieji veiksmai traktuotini kaip būtinąją gintį pranokstantys teroristiniai aktai, pogrindžio teroras. Pasipriešinimo metu Lietuvoje žuvo ne mažiau kaip 300 vaikų ir paauglių. Šeimų šaudymai buvo niekuo nepateisinami kriminaliniai nusikaltimai. Specifinis kovos su okupantais ir kolaborantais būdas buvo minų sprogdinimas viešose žmonių susibūrimo vietose. Tokių atveju nebuvo daug (p. 347). Karinių metodų arsenale buvo pasalos, antpuoliai, galingi sprogstamieji užtaisai, puolamosios ir ginamosios kautynės, miestelių užpuolimai. Partizanai sustabdė kitataučių skverbimąsi į kaimą, jo rusifikavimą, tačiau kolonizacijos procesams Lietuvos miestuose jie nepadarė beveik jokios įtakos. Partizanų vykdytos kolonistų naikinimo akcijos turėjo sunkaus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimo požymių. 1944 - 1953 m. partizanai iš viso nukovė apie 2830 sovietinių represinių struktūrų narių. Iš jų 530 valstybės saugumo ir vidaus reikalų tarnybų darbuotojų, beveik tūkstantis valstybės saugumo kariuomenės ir sovietinės armijos kariškių, apie 1, 3 tūkstančio stribų. Pasipriešinimo dalyviai mirtimi nubaudė apie 11,5 tūkstančio kolaboravimu kaltintų gyventojų ir jų artimųjų, iš jų apie 9,3 tūkstančio civilių ir maždaug 2,2 tūkstančio partinių ir sovietinių aktyvistų (pareigūnų). Taigi tikrų ir tariamų kolaborantų (stribų, partinių ir ir sovietinių aktyvistų, civilių) bei jų artimųjų žuvo 8,3 karto daugiau negu okupantų. Taigi prioritetas teiktas kovai su vietiniais priešo talkininkais, o ne su svetimšaliais agresoriais. Tokią kovo specifiką lėmė tikėjimas Vakarų šalių "moralia politika", iliuzinė laukiamo karo viltis, paskatinusi rinktis jėgų taupymo taktiką ir susitelkti kovai su kolaborantais. Nuo partizanų rankų žuvusių civilių gyventojų skaičius mažai lietuvių tautai yra pernelyg didelis, nepateisinamas nei savisauga, nei karine būtinybe (p. 348). Partizanų vadų nesugebėjimas adekvačiai įvertinti besiklostančios tarptautinės padėties, ribotos galimybės valdyti ir keisti kovos taktiką buvo ne jų kaltė, o neįžvalgumo pasekmė bei likimo tragedija. Egzistuoja ilgalaikiai neigiami psichologiniai socialiniai pogrindžio represijų padariniai ir trauminis poveikis visuomenei. Atskirų pogrindžio narių ar jų grupių teroristiniai veiksmai yra sunkūs tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, tai yra nusikaltimai žmoniškumui bei karo nusikaltimai. Neteisėti partizanų veiksmai aptemdo, meta šešėlį pokario pasipriešinimo judėjimo istorijai, bet anaiptol neleidžia jos nuvertinti (p. 349).