Tradicionalizmas ir progresyvizmas pasaulio istorijos ir žmonijos ateities kontekste | 2020 gegužės 24 d.

Istoriosofiniai modeliai

Išeities pozicija svarstymams apie pasaulio ateities variantus - istoriosofiniai apmąstymai (modeliai). Priklausomai nuo pasaulėžiūrinių prielaidų jie gali būti siauresni, apsiribojantys žmonių visuomene, o gali apimti ir visos būties struktūros analizę, jei manoma, kad sąmonė yra integrali būties savybė, o protingų būtybių egzistavimas neapsiriboja vien žmogumi. Dėl dviejų priežasčių pradiniam istoriosofinių modelių pristatymui apsiribosime Lietuvoje plačiau žinomais žmonijos praeities modeliais: 1) mums rūpi Lietuvos žmonių švietimas ir 2) iki šiol pasaulio ateitį nulemia Vakarų pasaulyje (kurio dalimi yra ir lietuvių tauta) susiformavusios praeities ir dabarties ideologemos, vaizdiniai bei vadinamosios globalios struktūros, iki šiol labiausiai apsprendžia pasaulio veidą.

Nekelia didesnių abejonių, kad kaip ir visame Vakarų pasaulyje Lietuvoje įtakingiausias yra scientistinis-progresyvus-materialistinis modelis - įtakingiausias, nes plačiausiai atstovaujamas akademiniame moksle, švietimo sistemoje, žiniasklaidoje. Šiame modelyje istorija yra tiesiaeigė. Žmonijos socialinė ir intelektualinė evoliucija suvokiama kaip biologinės evoliucijos tąsa. O nuo pat savo atsiskyrimo nuo gyvūnijos pasaulio, žmogus nuosekliai kyla pažangos pakopomis aukštyn ir kiekviena pasiekta pakopa yra aukštesnė ankstesniosios atžvilgiu. Šio modelio atstovai vadovaujasi materialistine būties samprata. Progreso markeriais jie mato visų pirma materialią - gamybos priemonių (kalbant marksistiškai) - pažangą (marksizmas išnyra neatsitiktinai - jis yra švietėjiškos-scientistinės paradigmos kvintescencija). Negyvosios ir gyvosios gamtos kaita suprantama kaip atsitiktinių chaotiškų veiksnių gamtos jėgų padarinys ir tik atsitiktinių veiksnių išdavoje atsiradusi sąmonė (protas) žmogiškąja forma reiškia, kad kaita įgauna kryptingumą, tampa evoliucija, valdoma sąmonės - žmogaus proto. O tai reiškia, kad ne tik Žemės, bet ir visos Visatos procesai atsiduria žmogaus rankose (bent jau potencialiai). Taigi tai labai geocentrinis ir antropocentrinis požiūris, žinoma, ne tiek pasaulėvaizdžio prasme, kiek žmonijos istorijos vertinimo prasme.

Katalikiškoje Lietuvoje pakankamai populiarus krikščioniškasis istoriosofinis modelis, kuris skyla į tradicionalistinį ir liberalų modelius (arba bent jau jame galima įžvelgti tradicionalistines ir liberalias tendencijas). Liberalus krikščioniškas istorijos modelis turi nemažų sąsajų su scientistiniu-progresyviu-materialistiniu modeliu ir yra tik išplautas krikščioniškojo tradicionalistinio modelio variantas. Todėl plačiau aptarsime pastarąjį. Krikščioniškame tradicionalistiniame modelyje žmonijos istorija palenkta griežtiems teologiniams-dogmatiniams kanonams. Prasmę turi tik tai, kas susiję su išganymo istorijos įvykiais. Žmonijos gyvenimas iki išganymo įvykio - Jėzaus gimimo Žemėje ir jo išganomosios veiklos Palestinos žemėje - buvo mažai prasmingas išganymo laukimas, gyvenimas tamsoje (išskyrus išganymo per savo dievą Jahvę anksčiau sulaukusio Izraelio). Visi intelektualiniai, kultūriniai, moksliniai žmonijos laimėjimai didesnės reikšmės neturi. Prasmingi tik moraliniai atskirų individų apsisprendimai ir iki Jėzaus pasirodymo Žemėje žmonių santykis su Izraeliu, o po Jėzaus - santykis su jo įsteigta Bažnyčia, krikščionybe. Pasaulio istorijos samprata grindžiama žydų biblija ir krikščionių šventuoju raštu - Naujuoju Testamentu. Istorija baigsis apokaliptiniais įvykiais, Antikristo laikinu įsiviešpatavimu ir galiausiai antruoju Kristaus atėjimu. Nuo tada žmonijos gyvenimas vyks absoliučiai kitoje dimensijoje, neturinčioje nieko bendro su ligtoline žmonijos istorija. Tai labai statiškas istorijos modelis žmonių veiksmų motyvų prasme: veikimas tegalimas dviem kryptimis - judėjimas Dievo arba Šėtono link. Atsižvelgiant į tai, kad krikščionys - ypač katalikai - tradicionalistai istorijos progresyvumą matuoja dogmatiniais kriterijais, t. y. teigiama laiko santvarką, režimą, visuomenės būvį, kuris kuo labiau pajungtas Bažnyčiai, tai realiai tas judesys Dievo link įgauna sugrįžimo į viduramžius formą, o atitinkamai judėjimas Šėtono link - tai judėjimas vadinamojo liberalizmo, masonijos, komunizmo link. Galiausiai visa istorija po Kristaus antrojo atėjimo ir naujos žemės bei naujos dangaus sukūrimo užsibaigs nepaliaujamu giedojimu Dievo garbei kartu su angelais danguje "Šventas, šventas, šventas...". Hístoriae finis.

Krikščioniškasis liberalus modelis kaip jau sakyta yra savotiškas kompromisas tarp krikščioniškojo tradicionalistinio ir scientistinio-progresyvaus modelių. Liberalūs krikščionys pripažįsta intelektualinės - materialios - ekonominės žmonijos pažangos reikšmę, teigdami, kad Dievas veikia per žmonių pasiekimus. Vis dėl to, stengiamasi toliau išsaugoti žmonių sąmonėje krikščioniškus vaizdinius kaip turinčius reikšmę žmogaus išganymui.

Lietuvoje jau pakankamai plačiai žinoma ezoterinė būties ir žmogaus samprata su atitinkamu istoriosofiniu modeliu. Vadovaujamasi Vienio (Absoliuto) išsiskaidymo į Daugį, t.y.  materialių būties elementų, per gamtinę, biologinę, sąmonės ir socialinę (žmonių visuomenėje) evoliuciją sugrįžtančių į Vienį, evoliucijos samprata. Tokiame istoriosofiniame modelyje visi tiek atskiro žmogaus, tiek ir visuomenės pasiekimai įgauna prasmę, o pati žmonijos raida tampa iš tiesų evoliucija. Skirtingai nuo scientistinio-materialaus-progresyvaus modelio ezoterinėje sampratoje evoliucija nėra atsitiktinis procesas, bet būtent kiekvienu momentu veikiamas paties Vienio (Absoliuto, Dievo). Pats Vienis traukia iš savęs kilusias daleles - Visatos elementus - į save, taip inicijuodamas ir palaikydamas evoliucijos procesą, kas žmonijos lygmenyje reiškiasi intuicijos, pasąmoningo žinojimo, sapnų forma. Todėl skirtingai nuo scientistinio modelio, ezoterinis istoriosofinis modelis nėra tiek materialus ir paženklintas chaosu ir atsitiktinumu (materija laikoma tik vienu iš būties planų, būtent sąmonę pripažįstant svarbiausiu planu). Pripažįstamas įvairių kitų lygmenų būtybių veikimas. Teosofinė istorijos samprata būtų šio modelio atvejis (https://www.ateitiesaidas.lt/l/teosofine-buties-ir-zmonijos-evoliucijos-samprata/). Dar būtina pažymėti, kad ezoteriniame istorijos modelyje rimtai skaitomasi su žmogaus reinkarnacijos faktu.

Socialiniuose tinkluose ir iš dalies žiniasklaidoje jau žinomas ir kitas ezoterinio modelio variantas, savotiškas krikščioniško tradicionalistinio modelio atitikmuo - pesimistinis ezoterinis modelis. Jo pagrindinė mintis - Žemės pavergimas iš bloga žemiečiams linkinčių nežemiškų civilizacijų pusės ir artėjantis Žemės išlaisvinimas padedant gerosioms nežemiškoms civilizacijoms. Jis tradicionalistinis ta prasme, kad visa žmonijos pažanga laikoma esant netikra, nes mes esame įtakojami tų blogų nežemiškų civilizacijų, gyvendami jų sukurtoje matricoje.

Negalima apeiti ir žydiškojo ortodoksinio istoriosofinio modelio (atsižvelgiant į žydų įtakingumą pasaulyje (https://www.ateitiesaidas.lt/l/zydu-tauta-ir-pasaulio-istorijos-procesas/)), paremtą besąlygišku pažodiniu tikėjimu žydų Biblija ir Talmudu. Ortodoksinis žydiškasis modelis yra pajungtas žydų išskirtinumo idėjai, t.y. įsitikinimui, kad Dievas (Jahvė) užmezgė su žydų tauta ypatingus santykius ir pažadėjo jai klestėjimą bei viso pasaulio tautų pajungimą jai, jei tik žydų tauta liks ištikima Dievui. Tikima, kad laikų pabaigoje visas pasaulis bus atiduotas į žydų rankas - bus atstatyta Šventykla ir visos tautos ateis į Jeruzalę nusilenkti žydų valdovui ir aukoti Dievui Šventykloje.

Istoriosofinių modelių analizė

Tokie Lietuvoje plačiau žinomi 4 (su jų variantais) istoriosofiniai modeliai. Koks jų įtikinamumas, t. y., kurie iš jų labiau atitinka atitinka realybę, o kurie atstovauja pralaiminčias, retrogradiškas, vadinasi silpnesnes tendencijas? Tam reiktų pabandyti nustatyti svarbiausių pasaulio istorijos modelių apibrėžimo veiksnius, markerius ir pačius modelius jau globaliame lygmenyje, apibendrinant atskirų modelių variantus į stambesnius blokus. Prieš imantis analizės reiktų pastebėti, kad istoriosofinių apmąstymų atveju turime reikalo su žmonių veiksmų vertinimu. Gyvenimas ir veikimas vyksta bet kuriuo atveju, tačiau prasmę jiems suteikia istoriosiofinis apmąstymas. Visi žmonės atlieka tam tikrus veiksmus. Klausimas tik vienas: ar juose galima įžvelgti seką, jungiančią liniją ir pažangos liniją? T. y., ar tai visiškai chaotiški veiksmai, ar plano, nuostatos, intencijos, žmogaus ar kitų sąmoningų būtybių apspręsti, nulemti, įtakoti, planuoti veiksmai? Jeigu antrasis atvejis, turime reikalo su evoliucija. Taigi, pereinant prie pasaulio istorijos modelių klasifikavimo pirmiausia reikia nusistatyti koks vieno ar kito istoriosofinio modelio santykis su pasaulio proceso statiškumu ir dinamiškumu. Ar jis baigtinis (apibrėžiamas pradiniu įvykiu ir turinčiu ateityje įvykti baigtiniu įvykiu, po kurio mums suvokiama (mūsų plano) žmonijos istorija baigsis ir bus rojus ar atvirkščia pragaištis žmonėms, ar vis dėl to tapatybės linija neišnyksta ir žmonijos evoliucija kaip žinių ir patyrimo akumuliacijos procesas yra begalinis? Taigi turim pirmą markerį: statika ar dinamika (evoliucija).

Krikščioniškas istoriosofinis modelis yra statinis. Krikščioniškoje sampratoje bet kokio veikimo esmė - sugrįžimas į laikotarpį kai krikščionybė buvo viešpataujanti religija arba į ėjimas į laikotarpį, kai pasaulio procesas sustos palaimingoje būsenoje - antrajame Kristaus atėjime ir naujojoje žemėje bei naujajame danguje. Tuo tarpu visi kiti modeliai (išskyrus gal dar žydiškąjį ortodoksinį) numato evoliuciją, vystymąsi, žmonių pastangų siekti žinių ir tobulinti save bei pasaulį vertingumo pripažinimą. Šiuo požiūriu krikščioniška tradicionalistinė istorijos samprata yra svetima žmogaus prigimčiai. Ji reiškia žmogaus troškimo kurti ir mąstyti nepaisymą. Vienintelis krikščioniškos pažangos kriterijus - likti ištikimam konkrečiai dogmos formuluotei ar vardui. Aišku, kad pagal šį kriterijų krikščioniškas istorijos modelis yra obskurantiškas, atspindintis tik žmonių baimę prieš nežinomybę, ateitį, nepasitikėjimą savo jėgomis, o taip pat egoistišką norą tiesiog primesti kitiems savo mąstymą, sau mielas kultūrines normas. Tą patį ir dar daugiau galima pasakyti ir apie žydiškąją ortodoksinę pasaulio istorijos sampratą. Įsivaizdavimas, kad pasaulio kūrėjas (Absoliutas, Dievas) sudarė sandorą tik su viena tauta ir pavedė visas pasaulio gėrybes, pažadėjo viešpatavimą kitų tautų atžvilgiu, visų nežydų pavergimą, tarnavimą žydams, Jeruzalei tampant pasaulio centru, yra nemoralus. Toks istoriosofinis modelis prieštarauja moraliems žmogaus prigimties troškimams ir ypač ateities žmonijai, kuri bus grindžiama solidarumu. Tad realybę gali atitikti tik evoliuciją kaip žinių ir patyrimo akumuliaciją pripažįstantys pasaulėžiūriniai ir istoriosofiniai modeliai: scientistinis, krikščioniškai liberalus (kaip tradicionalistinio variantas) ir ezoterinis.

Paanalizuokime šias likusias istorijos sampratas kitu pasaulėžiūriniu aspektu, o būtent santykyje su būties (realybės) samprata. Kokia būties samprata įtikėtina - materialistinė ar energetinė, informacinė, dvasinė? Ar galima suvesti realybę liaudiškai tariant vien tik kažką kieta, apčiuopiamą vien pirštais? Akivaizdu, kad ne. Tokia realybė samprata pasmerkta šiuolaikinio gamtamokslio. Kvantinė fizika jau XX a. pirmoje pusėje įrodė, kad materija kaip kažkas kieta neegzistuoja, o vadinamųjų dalelių judėjimas priklauso nuo stebėtojo. Lygiai taip pat materialistinei realybės sampratai prieštarauja žmogaus intuicija, vaizduotė, įvairūs parapsichologiniai reiškiniai, pranašystės. Sąmonė yra integrali būties savybė tiek, kiek žmogus negali būti atsitiktinis materialių, chaotiškų reiškinių produktas. Visa visata pagrįsta antropiniu (antropiškumą suvokiant kaip mūsų Visatos sąmonės raiškos būdą) principu (Visatos fizinių parametrų konstantų visuma pritaikyta žmogaus egzistavimui). O jei taip, pats Visatos egzistavimas suvoktinas tik kaip Sąmonės apraiška. Akivaizdu, kad scientistinė-materialistinė-progresinė istorijos samprata neišlaiko kritikos šiuo aspektu. Belieka ezoterinis istoriosofinis modelis (su jo pesimistiniu variantu).

Istoriosofinių modelių analizei reikalingas dar vienas kriterijus, o būtent erdvinis - Žemės civilizacijos vietos Visatoje ir santykio su nežemiškomis civilizacijomis. Jeigu mes priėjome išvados, kad sąmonė yra integrali realybės dalis, o žmogaus atsiradimas nėra atsitiktinumas (antropinis principas), tai nesunku padaryti išvadą, kad nežemiškos (ateivių) civilizacijos visiškai įmanomos. Tai ir įrodo daugybė vadinamųjų paleokontaktų pėdsakų istorijoje bei dabartinių ateivių veikimo Žemėje (dalyvavusiųjų slaptųjų kosminių programų projektuose liudijimai, žvalgybų duomenys, NSO ir kt.). Visų šių faktų šviesoje, žinant taip pat Visatos mastus ir priėmus sąmonės kaip integralios Visatos savybės principą, geocentrizmas ir antropocentrizmas neišlaiko kritikos. Šiuo aspektu jau anksčiau atmesti scientistinis ir krikščioniškasis tradicionalistinis bei žydiškasis ortodoksinis istoriosofiniai modeliai pasirodo esantys nepagrįsti. Lieka ezoterinis istoriosofinis modelis.

Ezoterinis modelis su jo pesimistiniu variantu pripažįsta, kad mes nesame vieni. Tik jei ezoterinis žvelgia į kontaktus nežemiškomis civilizacijomis optimistiškai, tai pesimistinis jo variantas - pesimistiškai, manant, kad žmonija dešimtis tūkstančių metų yra pavergta piktavalės nežemiškos civilizacijos - vadinamųjų reptiloidų ir tik dabar pamažu laisvinasi. Atsižvelgiant į tai, kad ezoterinis istoriosofinis modelis respektuoja šiuolaikinį pasaulėvaizdį, jį galima priimti kaip istorijos sampratos pagrindą. Giliąja filosofine prasme kalba eina apie Vienio raišką Daugiu, Vienio plėtimąsi, virtimą Daugiu arba apčiuopiama, suvokiama Visata. Pasaulio procesas gali būti suvokiamas kaip Vienio reguliarus išsiplėtimas ir susitraukimas (teosofiškai kalbant tai manvantarų ir pralajų ciklas: https://www.ateitiesaidas.lt/l/teosofine-buties-ir-zmonijos-evoliucijos-samprata/). Perėjus metafizinio slenksčio pakopą šis Vienio raiškos Daugiu procesas virsta fiziniu. Prasideda materialiųjų dalelių formavimosi procesas, jų jungimasis, dangaus kūnų formavimasis, po to vyksta biologinės evoliucijos tarpsnis ir galiausiai žmogaus evoliucija (fizinė, socialinė, intelektualinė). Nei ikižmogiškosios biologinės evoliucijos, nei jos žmogiškosios fazės nereikia suprasti kai nuoseklios tiesiaeigės evoliucijos, o greičiau kaip aukštesnių sąmonės formų, būtybių atsakingų už Žemės ir žmogaus joje evoliuciją, darbą formuojant gyvybės formas (biologines rūšis), tam tikrais etapais nuosekliai visuotinių gamtinių katastrofų (pralajų) išdavoje pakeičiančių senąsias gyvybės formas, kurios išnyksta. Tas pats vyksta ir evoliucijos žmogiškoje fazėje - įtikėtina, kad civilizacijos ir metacivilizacijos pakeičiamos katastrofų būdu, viena ar kita forma išliekant sukauptai žinijai. Net ir dėl to galima ginčytis, tačiau neabejotina, kad civilizacijų raida yra valdoma ar prižiūrima (kontroliuojama) žmogaus kūrėjų (aukštesnių būties hierarchijoje už žmogų būtybių). Apskritai žmonija (kad ir nebūtinai tame pačiame būties plane) juda vis gilesnės pažangos - technologinės, intelektualinės, dvasinės - kryptimi, padedant nežemiškoms civilizacijoms arba, atvirkščiai, joms varžant mus.

Istoriosofinių modelių sąveika

Koks santykis tarp mūsų pristatytų istoriosofinių modelių poveikio žmonių sąmonei, realybės atspindėjimo (t. y. tikrumo) bei vietos tradiciškumo - progresyvumo skalėje? Kokios jėgos ir  pasaulėžiūros tarpusavyje konkuruoja, t. y., kokie ateities scenarijai realizuojami? Kurie iš jų naudingi žmonijai, o kurie atstovauja į praeitį nueinančias jėgas? Kalbant apie praeities ir ateities modelių sąveiką, galima pastebėti, kad vieni ar kiti vaizdiniai, simboliai, ženklai, ideologemos bei pasaulėžiūros daro įtaką visuomenei ir vienoms ar kitoms grupėms pasitarnauja kaip valdymo įrankiai. Bet kartu jie yra epochos ženklas, atitinkantis žmonių sąmonės lygį, t. y. galima kalbėti ir apie jų įrankinį (operacinį), ir apie jų reprezentacinį vaidmenį. Juk bet kuriuo atveju žmonės priima tik tai, kas jiems priimtina, artima, suprantama.

Mums, žvelgiantiems iš lietuvių tautos, kurios ateitis neužtikrinta, pozicijų ir dėl to ypač norintiems išsaugoti savo įprastinį gyvenimo būdą, kaip atramą tai pačiai lietuvybei, daug kas iš to, kad vyksta šiais laikais - globalizacija su vis didėjančiu gyvenimo būdo supanašėjimu, kitokių šeimos santykių agresyvus diegimas, žmogaus biologinės prigimties performavimo projektai, pasaulio procesų virtualėjimas, digitalizacija, internetas, vis didėjantis žmogaus veiklos skaidrumas (matomumas kitiems), technologijų subtilėjimas ir vis didesnis atsivėrimas sąmonės poveikiui - kelia tam tikrą nerimą, nors atskirai paimti šio naujo pasaulio reiškiniai kaip skaitmeninė technika, mobilus ryšys ir internetas jau tapo kasdienybe ir daugeliui priimtini. Tačiau mus gąsdina privatumo praradimas, visuotinės kontrolės grėsmė. Visa tai mes siejame su kitais reiškiniais - kaip pavyzdžiui tradicinio šeimos modelio nuvertinimu, agresyviu alternatyvių gyvenimo būdų - visų pirma homoseksualaus - taip pat transgenderizmo (pastangų perkonstruoti lytinę tapatybę) propagavimu ir diegimu, anoniminio pasaulio piliečio be savo tautinių, kultūrinių ir religinių šaknų piliečio ugdymas.

Visa tai mes linkę susieti į vieną kompleksą ir neretai iš baimės prarasti šiame greitos kaitos procese save pačius glaudžiamės prie pačių retrogradiškiausių jėgų - Lietuvoje prie jėgų, pasirinkusių savo vėliava katalikiškąjį tradicionalizmą. Mes nuolankiai priimame istorijos schemas, kuriose pasmerkiamos visos ideologijos (ir jomis besivadovaujančios grupės), kuriose pasisakoma prieš krikščioniškąją pasaulėžiūrą, pasaulėvaizdį, dogmas, krikščionybe grįstą feodalinę santvarką su monarchija ir luominėmis privilegijomis. Tačiau jokiu būdu ne tik krikščionybė pasirenkama retrogradiškų jėgų vėliava. Daugelis globalaus elito narių yra žydiškos kilmės ir nemažai daliai jų didelę įtaką daro ortodoksinio judaizmo nuostatos, pažodžiui traktuojant Biblijos ir Talmudo tiesas. Be to, užkonservuoti žmoniją praeities vaizdinių, ideologemų ir struktūrų kalėjime siekia ne tik krikščionybė ar ortodoksinis judaizmas, bet ir kai kurie istoriosofiniai modeliai, iš principo pripažįstantys ezoterinę būties sampratą, nematerialų savo esme realybės pobūdį ir nežemiškų civilizacijų egzistavimo faktą. Jei katalikiškam tradicionalizmui idealo būsena yra viduramžių civilizacija, kurią sugriovė blogiečiai protestantai, o vėliau masonai, komunistai, tai yra tokių, kurie jei ne idealo, tai bent jau pavergimo pradžios tašką perkelia į laikmetį, nutolusį dešimtimis ir šimtais tūkstančių metų atgal į praeitį, kai Žemę užvaldę reptiloidai pradėjo genetinius bandymus su žmogiškąja medžiaga, sukurdami pačius žmones kaip įrankius savo tikslų įgyvendinimui. Žemė buvo atskirta nuo kitų nežemiškų civilizacijų ir tūkstančius metų žmonės vystėsi veikiami juos pavergusios civilizacijos kaip nepilnavertės būtybės matricoje, kur viskas iškreipta. Išsigelbėjimas įmanomas nebent asmeninis, per meditacijas bandant atsiverti dieviškumui savyje. Tai labai pesimistiškas požiūris. Tokios istorijos sampratos šalininkai visas antikrikščioniškas, gnostines jėgas laiko šėtoniškomis, primestomis reptiloidų (prisiminkim piramidės, visareginčios akies, skaičiaus "666" traktavimas). Taip paradoksaliu būdu deklaruodami savo antikrikščioniškumą šio modelio šalininkai perima Biblijos ir kitų judėjiškų - krikščioniškų šaltinių naratyvą. Išlieka ta pati pamatinė schema - "Adomo nuopolį" atitinka reptiloidų atvykimas į Žemę ir vietinių gyventojų pavergimas ar jų sukūrimas su tikslu panaudoti kaip vergus; beviltiška žmonių būsena iki Jėzaus Kristaus išganomosios veiklos pradžios (tai atitinka gerųjų nežemiškų civilizacijų atvykimas arba - dažniau - tokių teorijų prisilaikančiųjų grupių lyderių veiklos pradžia). Pesimistinio ezoterinio istoriosofinio modelio šalininkai nuvertina bet kokius žmonijos pasiekimus kaip neprasmingus, kaip įvykusius žmonijos pavergimo būsenoje. Tai baimės dėl ateities, užsisklendimo padiktuotas požiūris.

Tradicionalistiniais istoriosofiniais modeliais ir juos pagrindžiančiomis pasaulėžiūromis neretai manipuliuoja tie, kurie nori išsaugoti savo monopolines pozicijas ekonomikoje ir valdžioje, t. y jėgos, besiremiančios iškastinio kuro pagrindu išgaunama energija ir senosiomis judėjimo bei komunikavimo technologijomis. Jiems naudinga kad žmonės toliau gyventų geocentriniame bei antropocentriniame pasaulėvaizdyje. Tokios religijos kaip tradicinė krikščionybė (pabrėžiame, kad neturime nieko prieš krikščionybę kaip tokią, bet tik prieš jos ekskliuzyvinį, netolerantišką kitų atžvilgiu variantą) kaip tik ir palaiko tokį pasaulėvaizdį, ragindami pasitenkinti šiapusiniais dalykais arba - kaip pesimistinis ezoterinis modelis - pristato nežemiškas civilizacijas daugiausia kaip pavojingas žmonėms, o tai vėlgi verčia užsisklęsti savyje. Tačiau tiek už krikščioniškojo, tiek už ezoterinio pesimistinio modelių stovi žydiškasis ortodoksinis modelis. Žydai apskritai yra tapę paskutiniųjų dviejų tūkstančių metų epochos veidą apsprendžiančiuoju etnosu (https://www.ateitiesaidas.lt/l/zydu-tauta-ir-pasaulio-istorijos-procesas/). Jau minėta, kad dabartinis globalus elitas nemaža dalimi susiformavęs iš žydų kilmės asmenų. Tačiau supaprastinimas būtų kalbėti apie vieningą globalų elitą. Iš kitos gi pusės jau vien žiniasklaidos kontrolė rodo, kad globalaus elito mainstrymas labai stiprus. Kita vertus to neužtenka, kad visą bent jau intelektualinį elitą tapatinti su visais iš dabartinių globalių centrų ateinančiais sprendimais ir nuostatomis. Prasmingesnis būtų kalbėjimas apie tendencijas tame globaliajame elite. Tačiau galima suprasti, kad žvelgiant iš tradicionalizme (nesvarbu, krikščioniškame ar nekrikščioniškame) panirusio ir su baime į ateitį žvelgiančio žmogaus akimis visa tai, kas ateina iš galią turinčiųjų (iniciatyvos, projektai, direktyvos), traktuojama kaip nedalomas idėjų ir projektų kompleksas. Bet ar iš tiesų visa tai, kas prieštarauja mūsų tradicionalistiniam nusiteikimui, ateina iš vienus tikslus, vieną ir tą patį pasaulėvaizdį turinčių žmonių? Ir ar viską, kas prieštarauja daugelio mūsų tradicionalistiniam nusiteikimui, reiktų pasmerkti? Galima sutikti, kad tas neatšaukiamumo, neįveikiamumo įspūdis, kuris plaukia iš šių masinėse informacijos priemonėse bei institucijų direktyvose matomo nusistatymo viena vertus yra sąlygotas mūsų baimių prieš ateitį, kita vertus jie plaukia iš žmonių, kurie žvelgia į tradicionalizme paskendusius žmones kaip į auklėjimo vertą masę. Bet tai nereiškia, kad jų tikslai, siekiai, pasaulėvaizdžiai vienodi, kad jų tarpusavio santykis harmoningas, kaip nereiškia ir to, kad nėra kokių nors jų įsipareigojimų nežemiškų civilizacijų atžvilgiu. Jau kalbėjom, kad žydų milžiniška įtaka pasaulyje nepaaiškinama įprastiniais politiniais ar ekonominiais veiksniais. Mes neturim kitų tokių precedentų. Tad galimas dalykas, kad čia neapsieita be ryšių su nežemišku protu. Visa tai reikia išsiaiškinti. Šiame tekste to nebus padaryta. Čia tik iškeliami klausimai ir suformuluojamos kai kurios prielaidos. Nėra lengva iš karto pasakyti, kur ta skiriamoji riba tarp gerojo ir blogojo elito konkrečiuose projektuose. Tačiau galima tiksliai nurodyti teorinę ribą - tai atsisakymas prievartos žmogaus atžvilgiu ir jo laisvės respektavimas.

Reikia išskirti (ir atskirti) veiksnius ir planus, susijusius su technologijų progresu ir pasaulio užvaldymo siekiais iš vienų ar kitų grupių pusės ir žmogaus prigimties keitimo. Iš krikščioniškos ideologijos ir Bažnyčios varžtų išsilaisvinęs žmogaus protas - utopistų, pranašų, mistikų - visada svajojo apie pačius įvairiausius pasaulio ateities, žmogaus biologinės prigimties gerinimo projektus. Neįmanoma sutikti su nuomone, kad žmonių pastangos kurti, svajoti, mąstyti, veikti, statyti neturi prasmės. Žmogus yra kūrėjas. Jėgos, pasisakančios už laisvę mąstyti, kurti, veikti negali būti pasmerktos dėl to. Taip, visos šios žmogaus prigimties keitimo idėjos (net iki eugenikos ir genetinių manipuliacijų) buvo svarstomos opoziciniuose krikščionybei sluoksniuose (masonų) jau nuo Apšvietos laikų. Bet dėl to jų nereiktų smerkti. Status quo siekiančio išsaugoti jėgos ir ideologijos negali būti laikomos pozityviomis savaime. Žmonijos vystymosi variantų yra žymiai daugiau nei vien užsispyrėliškas status quo gynimas.

Medicinos ir biologijos (biochemijos ir bioinžinerijos) progresas toks spartus, kad jis iš tiesų leidžia pačias giliausias manipuliacijas su mūsų biologine prigimtimi. Genetika, o ir dar daugeliui mažiau žinoma technologijas, susijusias su amžiaus recesija, kai jau įmanoma žmogų biologiškai sugrąžinti į ankstesnį laikotarpį (atjauninti), vers žmoniją permąstyti savo egzistencijos filosofines ir religines prielaidas, sukuriant naują visiems priimtiną moralinį kodeksą, kur įvertinant žmogaus vietą jam suvokiamoje būties struktūroje, būtų atsakyta į klausimą kokios manipuliacijos su žmogumi priimtinos, o kokios ne, turint galvoje žmogaus laisvės išsaugojimą tiek nuo piktavalių žmonių, tiek nuo dirbtinio intelekto. Čia iškyla transhumanizmo problematikos apsvarstymo reikalas. Iškils ir klonavimo klausimas, ypač jei taps įmanoma įtvirtinti tapatybės jungtį tarp "kūno originalo" ir klono (prisiminkim filmą "Avataras"). Visas ribas tarp mokslinio bei technologinio įmanomumo ir pasaulėžiūrinio leistinumo turės nustatyti naujas savanoriškai žmonijos prisiimtas moralinis kodeksas. Jis turės suderinti skirtingų religijų apspręstus istoriosofinius ir ateities modelius. O jie skiriasi: pav. daugelis rytų religijų numato, kad žmogaus prigimtis gali keistis ir laikui bėgant keisis, nes žmogus nėra uždara biologinė forma, griežtai atskirta nuo kitų - sąmonės pradmuo jungia visus, o materialus kūnas tėra forma, kurią galima konstruoti. Naujasis moralinis kodeksas turės įvertinti dabartinę žmonijos būseną - naujausius mokslinius pasiekimus, filosofų įžvalgas ir religijų saugomą tradicijose užfiksuotą patyrimą, numatant kokiu greičiu vykstantys pakitimai yra įmanomi, leistini. Savivaldžioje ateities visuomenėje - solidarioje, atviroje, galinčioje kurti viską, ką užsigeidžia - bus įmanoma bet kokių autonominių pasaulių (taip pat tautinių, kultūrinių, religinių) puoselėjimas ir kūrimas.

Tad koks būtų reziume? Tradicionalistinis status quo saugojimas yra nepateisinamas ir moraliai smerktinas. Jis sukausto žmonių kūrybines galias. Tradicionalistiniam status quo priešpriešinamas globaliojo elito nuostatų, direktyvų ir siūlymų kompleksas pats yra retrogradinių žydų nacionalizmo siekių ir įvairių progresyvistinių nuostatų, galbūt įtakojamų nežemiškų civilizacijų planų žmonių atžvilgiu samplaika. Todėl faktiškai, kalbant apie žmonijos ateitį reikia kalbėti visų pirma apie to konglomerato galimybes, aiškinantis kam jos naudingos, ir kokių grupių kokie giluminiai motyvai už to slypi. Tradicionalistinės jėgos šiame kombinacijų lauke grindžiamos plačių žmonių masių baime prarasti savo identitetą staigių permainų laikotarpiu.