Masinio kryžių statymo pradžios klausimas Žemaitijos christianizacijos kontekste |2021 rugsėjo 5 d.

Pernelyg neangažuotų katalikybei žmonių sąmonėje buvo įsitvirtinusi nuostata, kad masiškai Žemaitijoje kryžiai pradėti statyti XVIII a. antroje pusėje. Vis dėl to, atrodo, šį įsitikinimą teks šiek tiek pakoreguoti. Žymi kryždirbystės Lietuvoje tyrinėtoja Gabija Surdokaitė - Vitienė savo straipsnyje "Kryždirbystė XIX a. Žemaičių vyskupijoje: carinės valdžios diktato akivaizdoje" (Kryždirbystė Žemaitijoje: mokslo straipsnių rinkinys. - Vilnius, 2015, p. 7 - 59), kurį pristatysime konspekto bei tiesioginio citavimo forma, pateikia svarbių faktų, rodančių, jog jau XVIII a. pirmoje pusėje keliautojai Žemaitijoje matė gausybę kryžių, o sprendžiant iš autorės pateiktų duomenų, kryžių statymo iniciatyva išėjo iš Bažnyčios institucijų pusės. Be abejo, autorės pateikti faktai turi didelės reikšmės Žemaitijos christianizacijos baigties, ją suvokiant kaip mentalinę žmonių pažiūrų kaitą, sąmoningai imant vadovautis katalikiškais vaizdiniais, ideologemomis ir pasaulėžiūrinėmis nuostatomis, klausimo sprendimui.

Mes žinome, kad XVIII a. pabaigoje Žemaitija jau pradėta vadinti šventąja, o XIX a. pirmoje pusėje Liudvikas Adomas Jucevičius kryžių gausą apibūdino kaip išskirtinį lietuvių tautos, pirmiausia žemaičių, tikėjimo ir pamaldumo ženklą. Tačiau kada ji tokia tapo? G. Surdokaitė pateikia daugybę faktų, liudijančių, jog kryžių statymas turėjo visų pirma identifikacinę funkciją - jie turėjo pademonstruoti, kad jais žymima teritorija priklauso žmonėms, laikantiems save katalikais. Ir, atkreiptinas dėmesys, taip buvo bent jau nuo brandžiųjų viduramžių pradžios. Kartu tai skatintų manyti, jog lygiai taip pat ir su katalikybe savęs neidentifikuojantys žmonės, taip pat sąmoningai vartojo ženklus, demonstruojančius jų religinę tradiciją. O kad būtent taip ir buvo, liudija jėzuitų ir kitų vienuolijos misijos Lietuvoje ir Žemaitijoje, kurių metu buvo be pasigailėjimo naikinami senojo tikėjimo pasekėjų ženklai. Kryžių statymo suintensyvėjimas Europoje nuo XVI a. susijęs vėlgi ta pačia logika - dėka reformacijos ir Bažnyčios konfliktų naujomis krikščioniškomis bendrijomis, atsiskyrusiomis nuo Katalikų Bažnyčios, reikėjo ypač pabrėžti katalikišką tapatybę. Autorė pateikia pakankamai faktų, liudijančių, kad reikalavimai statyti kryžius kilo iš dvasininkijos - vyskupų, dekanų, klebonų, vienuolijų. Pav. 1639 ir 1644 m. Rietavo vicedekano parapijų vizitacijų nurodymuose sutinkama direktyva pastatyti kryžius prie kelių, vedančių iš miestelio. Tokių atvejų minima daug. Bažnyčios reikalavimams visiškai pritarė pasaulietinė valdžia. Štai Lenkijos etmono Jano Tarnovskio teigimu "Dievo kančios atvaizdas prie kelių yra krikščioniškos šalies ženklas". Visa tai, kaip ir liudijimai apie kryžių puošimą gėlėmis kitose katalikiškose šalyse lyg patvirtintų katalikų tyrinėtojų įsitikinimą, kad lietuviški kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai vis dėl savo iniciatyva yra kilę iš katalikiškos tradicijos, o jo sąsajos su senuoju tikėjimu galimos įžvelgti daugiau dekore ir iš dalies kompozicijoje.

Jei taip, tuomet galime paklausti o kokią gi prasmę turi (kaip interpretuotini) autorės pateikiami faktai apie kryžių statymą už bažnyčių ribų jau XVI a.? Pav. XVI a. šaltiniuose užfiksuoti keli Kryžių kalnai. Istorikė R. Trimonienė pastebi, kad šie katalikiškojo tikėjimo objektai nuo parapinių centrų buvo nutolę maždaug dienos kelionės atstumu (apie 20 km), todėl galima kalbėti apie minimalų valstiečių religinį supratimą (p. 10). Tačiau G. Surdokaitė, pasitelkdama šį R. Trimonienės nurodytą faktą nekelia klausimo o kas gi statė tuos kryžius, kokio tai buvo sluoksnio (-ių) atstovai. O iškėlus tokį klausimą nesunkiai peršasi ir atsakymas: tai anksčiausiai ir labiausiai christianizuoti sluoksniai - bajorija, miestiečiai bei kai kurių stambesnių miestelių gyventojai, suinteresuoti katalikybės išsaugojimu teisiškai bei labiausiai paveikūs pasaulietinės ir bažnytinės valdžios spaudimui. Juo labiau tai pasakytina apie istoriko D. Barono minimą 1412 - 1413 m. lietuvių skundą, kuriame jie skundėsi, kad kryžiuočiai "mūsų Išganytojo ženklą, jo kančios atminimui pastatytą įvairiose vietose prie kelių ir vieškelių, liepė savo tarnams nuversti, nukirsti ir sukapoti į mažesnes dalis". Tuo ir D. Baronas ir G. Surdokaitė tarsi norėtų pademonstruoti kryžių statymą kaip iš apačios kylančią iniciatyvą. Tačiau tuo metu taip tikrai nebuvo - tai akivaizdžiai politinius tikslus turinti valdžios akcija. Tas pats pasakytina apie kryžių statymą XVI - XVII a. pakelėse ir sodybose. Autorės pateikiami faktai rodo, kad jie buvo statomi to meto valdančiųjų - seniūnų ir kitokių pareigūnų iniciatyva. Tačiau kertinis autorės pasitelktas faktas - prancūzų keliautojo Aubrey de la Motraye palikti prisiminimai apie itin gausius kryžius Žemaitijoje, kuriuos jis matė savo kelionėje, vykusioje tarp 1726 ir 1729 m., kai jis keliavo iš Peterburgo į Lenkiją per Žiemgalą ir Žemaitiją. (p. 14). Aubrey de la Motraye pateikti duomenys  leistų teigti, kad XVIII a. pirmoje pusėje Žemaitijoje jau buvo statomi net ir tokie kryžiai, kurie dabar laikomi etniškai būdingais žemaičiams. Visa tai panašu lyg ir leistų daryti išvadą, kad XVIII a. pirmoje pusėje kryžių statymas iš dvasininkijos pavaldiems žmonėms primetamos indokrinacinės priemonės fazės perėjo į žemutiniams žmonių sluoksniams (liaudžiai) būdingo reiškinio fazę. Tačiau čia vėlgi reikia turėti omenyje, kad tai savaime dar nieko nesako apie galimai plačių Žemaitijos gyventojų sluoksnių, nepriėmusių katalikiško pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros, neegzistavimą. Reikia labai gerai suprasti, kad po to, kai katalikiškos reformacijos ir kontrreformacijos išdavoje Bažnyčia ėmėsi frontalinio puolimo prieš senąjį tikėjimą Žemaitijoje, jo pasekėjams beliko savo tikėjimą išpažinti daugiau mažiau slaptai šiam tikėjimui ištikimų kaimų grupių, atskirų kaimų, tik dalies kaimo ūkininkų trobose arba net tik visai slapta miškuose ir kitose nuošaliose virtose, niekaip negalint įtakoti bažnytinės ir pasaulietinės valdžios vykdomo katalikiško ženklų statymo ir kraštovaizdžio katalikinimo dėl žiaurių represijų, taip senojo tikėjimo praktikavimui persikėlus į uždaras, atokias erdves ar į šeimos ar net tik į asmeninio vidinio tikėjimo išpažinimo erdvę. Lygiai taip pat nevienareikšmiškai traktuotini autorės pasitelkti faktai apie kryžius kapinėse. G. Surdokaitė teigia, kad LDK iki pat XIX a. mažesnių parapijų pagrindinių kapinių ribos sutapdavo su bažnyčios šventoriaus ribomis. Toks teiginys rodo, kad autorė nesuvokia, kad Bažnyčios akimis žvelgiant tai nebuvo "pagrindinės" kapinės, o vienintelės teisėtos kapinės, kuriose tik parapijiečiai ir galėjo laidoti savo mirusiuosius, kitas - "lauko" - kapines traktuojant kaip nekatalikiškas, naikintinas, turint tikslą pasiekti valstiečių atsisakymo laidoti jose savo mirusiuosius. Tad jei jau šventoriaus kapinėse, faktiškai Bažnyčios laikomomis vienintelėmis teisėtomis katalikiškomis kapinėmis, kryžių nebuvo itin daug, tai ką jau kalbėti apie "laukų" kapines. Be to, viename XIX a. dokumente kryžiai vadinami "ženklais, nurodančiais mirusiųjų kūnus" - išraiškingas posakis, kuris galėtų liudyti ir tai, kad ant kapų galėjo būti statomi ir nebūtinai kryžiai, o gal tik jais vadinami paminklai. Tai tik patvirtintų autorės pasitelktas XVIII a. pabaigos keliautojo Schultzo liudijimas. Schultzas taip pat pastebėjo, kad "žmonės, eidami pro šalį, nepagerbia kryžiaus kepurės nuėmimu" (p. 16). Labai reikšmingas liudijimas, kuris leistų teigti, kad net XVIII a. pabaigoje kryžiai bent dalies valstiečių galėjo būti priimami kaip jiems svetimi valdžios primesti katalikiški indoktrinaciniai ženklai, paklusimą kuriems jie priima kaip neišvengiamybę dėl valdžios represijų, tačiau turėdami galimybę nepaklusti jų privalomam garbinimui, jie taip ir elgiasi. Taigi XVIII a., maždaug apie jo vidurį, įvertinant senojo tikėjimo praktikavimą arba nesuderinamus su katalikybe pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros elementus žemaičių mąstyme ankstesniu laikotarpiu, neverta abejoti, kad Žemaitijos tapimas katalikiška ("šventąja") - tai tik ilgaamžės represyvios pasaulietinės ir bažnytinės valdžios politikos prieš nekrikščioniškas mąstysenos ir praktikos apraiškas bei elementaraus prisitaikymo ir su tuo susijusios ankstesnės religinės tradicijos amnezijos rezultatas.

Tokiame kontekste galima aptarti ir patį Žemaitijos christianizacijos procesą. Alfredas ir Mangirdas Bumblauskai savo knygoje "Žemaitijos krikštas: Christianizacijos procesas XV - XVII amžiuje" (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018; autorių aptariama problematika pristatyta šiame autoriaus tekste: https://www.ateitiesaidas.lt/l/mangirdas-bumblauskas-zemaitija-sukrikscionejo-xvii-a-pirmoje-puseje-ar-is-tiesu-taip/) skiria oficialiąją ir visuomenės konversiją. Remdamiesi belgų christianizacijos teoretiku Ludu Milisu išskiria būtent šiuos christianizacijos etapus, griežtai atskirdami visuomenės konversiją nuo "nesibaigiančio christianizacijos etapo, kurio tikslas - paveikti vidines žmogaus mintis ir jausmus - taigi labiau psichologinio, o nebe socialinio proceso" (p. 56). Visuomenės konversijos christianizacijos etapo tikslas - "išorinio elgesio socialinė kontrolė, kuri pasiekiama dalyvavimu mišiose" (p. 56). Šio christianizacijos etapo uždavinys - koreguoti išorinę individo elgseną". Šios - plačiosios - konversijos kriterijai nusakomi taip: "visuotinis suaugusiųjų krikštas ir pagoniškų dievų bei jų garbinimo ritualų atsisakymas". Trečiojo christianizacijos etapo uždavinys pasak L. Miliso: "veikti vidines žmogaus mintis ir jausmus, ir šis procesas yra nesibaigiantis". Pasak jo "tik paskui, keliais šimtmečiais vėliau, prasideda trečias christianizacijos proceso etapas, veikiantis vidines mintis ir jausmus. Šis etapas jau yra nebe socialinis, o psichologinis fenomenas. Įsiliejimas į krikščioniškų vertybių sistemą žymėjo ir tebežymi procesą, kuris turi būti atnaujinamas kiekvienoje kartoje ir kiekvienam individualiai. [...]. Tai yra, kaip jau pažymėjome, procesas be pabaigos" (p. 57). Bumblauskai konstatuoja, kad "antrąjį christianizacijos etapą nuo trečiojo L. Milisas atskiria distinkcija tarp socialinės išorinio elgesio kontrolės (ji pasiekiama dalyvavimo mišiose kontrole) ir psichologinės mąstymo ir minčių kontrolės [...]" (p. 57). Reikia pasakyti labai aiškiai, kad L. Miliso teiginys, jog minčių ir jausmų kontrolės christianizacijos prasme procesas yra be pabaigos, yra akivaizdžiai neteisingas. Toks teiginys galėtų būti įmanomas nebent katalikybę įsivaizduojant kaipo antlaikinį ir užerdvinį reiškinį (aistorišką), egzistuojantį visur ir visada, kas yra nesąmonė, nes katalikybė yra istorinis reiškinys, gimęs tam tikru laikotarpiu, įgavęs tam tikru metu atitinkamas dogmatines, liturgines formas ir struktūras. Iki Vatikano II Susirinkimo (1962 - 1965 m.) akivaizdžiai egzistavo tradicinė, nuo XVI a. antros pusės įgavusi tridentinės Bažnyčios (dogmatikos, liturgijos, institucinės struktūros požiūriu) pobūdį ir ji galiausiai institucinės bažnytinės ir pasaulietinės prievartos dėka taip paveikė jai pavaldžių žmonių mąstymą, kad jie sąmoningai ėmė laikyti save katalikais, perimdami galiausiai esminius pasaulėvaizdžio, pasaulėžiūros ir moralės bei visuomeninių santykių sampratos elementus, kurie ir Bažnyčios doktrinos saugotojų - dvasininkijos (ypač hierarchijos) - akimis žvelgiant įgalino juos jiems pavaldžius žmones (tikinčiuosius, pasauliečius) pagrįstai laikyti katalikais. Taigi, tam tikru istorijos momentu Žemaitijoje įvyko galutinė (plačioji konversija arba pasak L. Miliso trečiasis christianizacijos etapas, o būtent žemaičių vidinių minčių ir jausmų perkeitimas tradicinės (tridentinės) katalikybės kontekste. Kas tai liudija? Tai liudija jausminės reakcijos - džiaugsmingas, katalikiškų apeigų, ritualų atlikimas (dalyvavimas mišiose, procesijose, šventėse), džiaugsmingas ir gausus dalyvavimas atlaiduose, jėzuitų misijų, skirtų pagoniškų papročių išgyvendinimui pabaiga, raganų procesų sumažėjimas iki minimumo, paskutinių stambių pagoniškų anklavų sunaikinimas ir kiti reiškiniai, kurie plačiau aptarti šiame šio tinklalapio tekste (https://www.ateitiesaidas.lt/l/this-is-a-blog-post-with-images4/), o taip pat tekstuose, kurie liudija tik labai lėtą Žemaitijos christianizaciją (https://www.ateitiesaidas.lt/l/xviii-a-lietuviu-valstieciu-tikejimas-tamsioji-menulio-puse/; https://www.ateitiesaidas.lt/l/senojo-baltiskojo-tikejimo-ir-senosios-tautines-tapatybes-laikymasis-zemaitijoje-xvii-a-antroje-puseje/; https://www.ateitiesaidas.lt/l/senojo-baltu-tikejimo-praktika-zemaitijoje-xvi-xvii-a-pagal-mata-pretoriju/). Apibendrinant christianizacijos, apimančios ir mąstysenos sukatalikinimą, pabaigos kriterijus tai būtų dalyvavimo katalikiškuose renginiuose mastas, teigiami dalyvavimo juose jausmai ir daugelio savo norų ir troškimų tenkinimas katalikiškomis formomis. Tačiau jei iki šio, šio teksto autorius laikėsi nuostatos, kad tai įvyko XVIII a. antroje pusėje ar tik pabaigoje, įvertinus G. Surdokaitės- Vitienės pateiktus faktus galima būtų šio pasak L. Miliso trečiojo christianizacijos etapo pabaigą Žemaitijoje ir Lietuvoje datuoti XVIII a. viduriu. Žinoma, tai nereiškia absoliutaus ir visiško tridentinės Bažnyčios dvasininkijos pageidaujamo katalikiško pasaulėvaizdžio, pasaulėžiūros, moralės ir visuomeninių santykių sampratos perėmimo, bet tik pačių esminių jos elementų, sąmoningo suvokimo paribyje liekant gausiems ikikrikščioniškos/nekrikščioniškos mąstysenos elementams ir juo labiau pasąmonėje nusėdusiems jos sluoksniams. Ir vis dėl to, sąveikoje su per ne vieną kartą (generaciją) pasąmonėje įsitvirtinusiu įsitikinimu, kad esamos katalikiškos santvarkos pakeisti neįmanoma, todėl ją būtiną priimti kaip nepakeičiamą ir būtent jos rėmuose ir jos teikiamomis formomis reikia siekti savo norų ir troškimų patenkinimo bei problemų sprendimo, XVIII a. vidurio Žemaitijos gyventojų, laikančių save katalikais, perimtų katalikiško pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros elementų pakanka, kad laikyti trečiąjį christianizacijos etapą tradicinės katalikybės kontekste iš esmės užbaigtu.

Konspektas su pastabomis

Istorikas Williamas Woodas Seymoras teigia, kad jau nuo viduramžių laikų kryžiai kabinti ne tik bažnyčiose, bet ir statyti laukuose, šventoriuose. Jis išskiria memorialinius (tam tikriems įvykiams atminti), pamokslų (Anglijoje tokie statyti dar prieš iškylant bažnyčiai, prie jų sakyti pamokslai), žemės ribų (žymėję sukrikščionintas teritorijas), kapinių, pakelės, gatvių ir raudų kryžius. Raudų kryžiai buvo statomi privačių asmenų ar gildijų ir bendruomenių bendrai maldai. Pakelės kryžius Seymouras kildina iš pagonybės laikų, kai romėnai statydavo statulas dažniausiai trijų kelių susikryžiavimo vietose, kurios vėliau buvo pakeistos mediniais ar akmeniniais keleivį įspėjančiais kryžiais. Dauguma kryžių funkcijų įsitvirtino ir išplito vėlyvaisiais viduramžiais, o XVI a. II pusės - XVIII a. I pusės Bažnyčios reformos vykdytojai ir kontreformacija jas išplėtojo, tad iš įvairių medžiagų padaryti kryžiai tapo neatsiejama katalikiško krašto dalimi. Anglikonas Conyersas Middletonas, 1723 m. keliaudamas į Romą, pastebėjo, kad katalikai turi prie kelių pastatytų medinių kryžių. Archibaldas Campbellas 1759 m. rašė, kad katalikai kryžius stato gatvėse, vieškeliuose, ant kalvų, kalnuose ir net negyvenamose vietovėse [taigi, akivaizdu, kad kryžių statymas turėjo visų pirma identifikacinę funkciją - jie turėjo pademonstruoti, kad jais žymima teritorija priklauso žmonėms, laikantiems save katalikais. Ir, atkreiptinas dėmesys, taip buvo nuo seniausių krikščionybės amžių, bent jau nuo brandžiųjų viduramžių pradžios. Kartu tai skatina manyti, jog lygiai taip pat ir su katalikybe savęs neidentifikuojantys žmonės, taip pat sąmoningai vartojo ženklus, demonstruojančius jų religinę tradiciją. O kad būtent taip ir buvo, liudija jėzuitų ir kitų vienuolijos misijos Lietuvoje ir Žemaitijoje, kurių metu buvo be pasigailėjimo naikinami senojo tikėjimo pasekėjų ženklai]. XVIII a. pradžioje apie gausybę Žemaičių vyskupijos pakelių kryžių rašė prancūzų keliautojas Aubrey de la Motraye (jo tekstas išleistas 1732 m.). D. Barono teigimu kryžius pradėta statyti iš karto po krikšto ir "tuo, be kita ko, siekta krikščionims parodyti, kad siaubia krikščionišką šalį ir žudo neofitus". 1412 - 1413 m. lietuviai skundėsi, kad kryžiuočiai "mūsų Išganytojo ženklą, jo kančios atminimui pastatytą įvairiose vietose prie kelių ir vieškelių, liepė savo tarnams nuversti, nukirsti ir sukapoti į mažesnes dalis" [tuo ir istorikas D. Baronas, ir G. Surdokaitė-Vitienė tarsi norėtų pademonstruoti kryžių statymą kaip iš apačios kylančią iniciatyvą, bet tuo metu taip tikrai nebuvo - tai akivaizdžiai politinius tikslus turinti valdžios akcija]. Tiesa, G. Surdokaitė pažymi, kad apie kryžių statymą ankstyvuoju laikotarpiu praktiškai nieko nežinoma. Nežinoma, kada jie pradėti statyti. Liudvikas Adomas Jucevičius kryžių gausą apibūdino kaip išskirtinį lietuvių tautos, pirmiausia žemaičių, tikėjimo ir pamaldumo ženklą (p. 8: neabejotina, kad taip buvo XIX a., bet įvertinant senojo tikėjimo praktikavimo arba nesuderinamus su katalikybe pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros elementus žemaičių mąstyme ankstesniu laikotarpiu neverta abejoti, kad tai tik ilgaamžės represyvios pasaulietinės ir bažnytinės valdžios politikos prieš nekrikščioniškas mąstysenos ir praktikos apraiškas bei elementaraus prisitaikymo bei su tuo susijusios ankstesnės religinės tradicijos amnezijos rezultatas). Autorė pastebi, kad rašytiniuose šaltiniuose "kryžiumi" įvardijami visi bet kokios formos ir iš bet kokių medžiagų padaryti mažosios architektūros ir memorialiniai paminklai, dabar suvokiami kaip kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai ir stogastulpiai, kuriuose tiesioginės kryžiaus formos neįžvelgsime. Religinių memorialinių paminklų tipologizacija pradėta tik XX a. pirmoje pusėje. Todėl ir šiame straipsnyje šie objektai apibendrintai bus vadinami kryžiais (p. 9).

Jau XVI a. istoriniuose šaltiniuose randame užuominų apie Žemaitijoje buvusius Kryžių kalnus. 1538 m. paminėtas Kryžių kalnas Biržinėnų valsčiuje prie Pateklėnų kaimo, netoli Badaukių ir Visginių kaimo (Telšių raj.). Kitas kalnas minimas 1565 m., buvęs tarp Linkuvos ir Plonėnų dvaro laukuose (Pakruojo raj.). R. Trimonienė pastebi, kad šie Kryžių kalnai nuo parapinių centrų buvo nutolę maždaug dienos kelionės atstumu (apie 20 km), todėl galima kalbėti apie minimalų valstiečių religinį supratimą (p. 10: tačiau autorė nekelia klausimo o kas gi statė tuos kryžius, kokių gi sluoksnių jie atstovai. O iškėlus tokį klausimą nesunkai peršasi ir atsakymas, kad tai anksčiausiai ir labiausiai christianizuoti sluoksniai - bajorija, miestiečiai bei kai kurių stambesnių miestelių gyventojai, suinteresuoti teisiškai bei labiausiai paveikūs pasaulietinės ir bažnytinės valdžios spaudimui). XVII a. pirmoje pusėje Žemaičių vyskupijoje įsibėgėjusi Bažnyčios reforma ir kontreformacija paskatino kryžius statyti ne tik šventoriuose, bet ir pakelėse (p. 10). Europoje visuotinio jų paplitimo laiku laikomas XVI a. Jie dažniausiai aptinkami kelių sankryžose ir buvo statomi visos netoliese gyvenančios bendruomenės pastangomis (p. 11). 1639 ir 1644 m. Rietavo vicedekano parapijų vizitacijų nurodymuose sutinkama direktyva pastatyti kryžius prie kelių, vedančių iš miestelio. 1639 m. kryžius nurodyta pastatyti prie Vainuto, Švėkšnos ir Žarėnų. 1644 m. tokį nurodymą gavo Balsių ir Žvingių miestelėnai. Tokie nurodymai buvo vykdomi. 1644 m. vizituodamas Vainuto parapiją, vicedakanas pažymėjo, kad po paskutinės vizitacijos 1636 m. šalia miestelio buvo pastatyti kryžiai. Vainuto klebonui liepta kryžius kuo greičiau aptverti ir gavus leidimą juos pašventinti. 1648 m. vizituodamas Nemakščių bažnyčią oficiolas Bliaškovskis nurodė vėl pastatyti pakelės kryžių lauke netoli kapinių. Liudas Jovaiša samprotauja, kad kryžių statymas gal buvo sumanytas "kaip būdas pažadinti pamaldumą keliauninkui - paskata pavesti kelionę Viešpačiui". Gal būt jau tuo metu kryžiai miestelių paribyje statyti kaip procesijų sustojimo vieta (remiasi XIX a. dokumentais) (p. 11: akivaizdžiausias liudijimas, kad kryžių statymo iniciatyva kilo iš Bažnyčios institucijų, o ne iš liaudies pusės). Vienas iš istorikų teigia: XVII a. "pakelės kryžių statymas - dalis bendros pasaulio sakralizavimo tendencijos. Visą - laiką, erdvę, kasdieninį darbą - pašventinančios didesnei Dievo garbei" [už tokių žodžių slypi katalikiškas egoizmas. Juk ir senojo (pagoniškojo) tikėjimo tradicija taip pat savais būdais ir savais ženklais (kurie katalikiškos valdžios buvo be pasigailėjimo naikinami), sakralizavo aplinką]. Apie keliauninko pamaldumo žadinimą pakelėse pastatytais kryžiais ir šventųjų skulptūromis kalba 1694 - 1695 m. Kražių jėzuitų kolegijoje retoriką studijavęs Paulius Zavistovskis. XVII a. skatinimas parapijose teritorijoje statyti pakelės kryžius nebuvo būdingas tik Žemaitijai. 1605 m. Prahos arkivyskupijos sinodas paragino klebonus statyti kryžius šventoriuose ar aukštesnėse vietose - turgaus aikštėse, vieškeliuose, ypač dviejų ar trijų kelių sankryžose (p. 12: vėlgi daugiau negu akivaizdus liudijimas, kad kryžių statymo iniciatyva kilo iš pačios Bažnyčios institucijos, dvasininkijos, o patys kryžiai turėjo būtent katalikiškos identifikacijos prasmę). Lenkijoje pakelių kryžiai statyti jau XVI a. kovoja ant su protestantizmu (p. 12). Etmonas Janas Tarnovskis teigė, kad Dievo kančios atvaizdas prie kelių yra krikščioniškos šalies ženklas [tiesiogiai paliudijama identifikacinę kryžiaus prasmė]. Kryžių statymas tapo svarbia visos potridentinės Bažnyčios mokymo dalimi (p. 13). 1621 m. Krokuvos sinodo nutarime apie šventuosius atvaizdus rašoma, kad klebonai rūpinasi, kad "visuose kaimuose, priklausančiuose jų parapijoms, šalia vieškelių būtų pastatyti Šv. Kryžiaus ženklai, parodantys, jog pamaldūs katalikai neturi nieko bendro su eretikais, žydais ir pagonimis [...]". Apie Lenkijos Karalystėje statomus pakelių kryžius rašė 1670 m. prancūzų pasiuntinio misijos narys Ulrichas Werdumas. 1726 m. Varmijos vyskupijos sinodas uždraudė be vietos klebonų žinios laukuose ir pakelėse statyti netinkamus kryžius ar šventųjų asmenų atvaizdus. Pakelių ir laukų kryžių klausimai buvo svarstomi 1726 m. Lucko, 1733 m. Plocko ir Kulmo, o 1762 m. Kijevo vyskupijų sinodų (p. 13). Žemaitijos parapijose XVII a. antroje pusėje pakelių kryžiai iš tiesų jau buvo statomi. Apie tai netiesiogiai liudytų 1675 - 1677 m. Žemaičių vyskupijos vizitacijos aktai, kuriuose nurodymų pastatyti kryžių jau nebeaptinkama. Tik Radviliškio klebonas raginamas vietoj pašalinto iš lauko seno kryžiaus pastatyti naują, aptverti tvorele ir prikalti ant lentos tapytą Viešpaties Kristaus kančios atvaizdą. Dvasininkijos pastangų dėka pasikeitusį kraštovaizdį parodo Šiaurės karo metų (1700 - 1721) Plungės ir Biržų vaizdai, atskleidžiantys pakelių kryžių lokalizaciją ir išvaizdą (p. 13). Jau minėtas Kražių kolegijos auklėtinis P. Zavistovskis raginio kiekvienos mylios pradžioje ir netgi tankiau statyti kryžius arba šventųjų skulptūras ir pridėti akmenines lenteles su žiniomis apie kelią. Jo žiniomis dar prieš reformaciją Žemaitijoje būta kryžių (p. 14). Gausius Žemaitijos kryžius aprašė prancūzų keliautojas Aubrey de la Motraye. Tarp 1726 ir 1729 m. jie keliavo iš Peterburgo į Lenkiją per Žiemgalą ir Žemaitiją. 1732 m. publikuotuose kelionės įspūdžiuose jis rašė: "Žiemgaloje ir Žemaitijoje [...] kas ketvirtį mylios [vokiškoji apie 7, 5 km] mes susidūrėme su pašventintais kryžiais (paprotys taip pat paplitęs Lietuvoje ir Lenkijoje). Vadinu juos pašventintais kryžiais, nes ant jų yra Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos atvaizdai dėžutėse tokio dydžio kaip skrybėlės karūna". Šis aprašymas pasak autorės leidžia teigti, kad jau XVIII a. pirmoje pusėje Žemaitijoje buvo statomi kryžiai su mažomis koplytėlėmis. Motraye aprašo matęs ir "mažų katedros formos koplytėlių". Jas pasak autorės galima tapatinti su vėlesnėmis Žemaitijoje itin populiariomis ant žemės pastatytomis koplytėlėmis. De la Motraye aprašyme paminėta, kad dauguma kryžių buvo įvairiai papuošti. Jėzus Kristus, be nutapyto arba išdrožto erškėčių vainiko, būdavo apkaišytas rozmarinais arba kitokiomis sezono gėlėmis, per juosmenį apjuostas prijuostėle, siekiančia pėdas. Švč. Mergelės Marijos atvaizdas buvo rengiamas taip, kaip rengėsi žemaitės moterys (p. 14: Aubrey de la Motraye pateikti duomenys įsidėmėtini - jie leistų teigti, kad XVIII a. pirmoje pusėje Žemaitijoje jau pakankamai masiškai buvo statomi kryžiai, net ir tokie, kurie laikomi etniškai būdingais žemaičiams. Visa tai panašu leistų daryti išvadą, kad kryžių statymas iš dvasininkijos primetimo jiems pavaldiems žmonėms fazės perėjo į platesniems žmonių sluoksniams būdingo  reiškinio fazę. Tačiau čia vėlgi reikia turėti omenyje, kad tai nieko nesako apie galimai plačių Žemaitjos gyventojų sluoksnių, nepriėmusių katalikiško pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros neegzistavimą. Reikia labai gerai suprasti, kad po to, kai katalikiškos reformacijos ir kontrreformacijos išdavoje Bažnyčia ėmėsi frontalinio puolimo prieš senąjį tikėjimą Žemaitijoje, jo pasekėjams beliko savo tikėjimą išpažinti daugiau mažiau slaptai senajam tikėjimui ištikimuose kaimuose, dalies jų kaimo ūkininkų trobose arba tik slapta miškuose ir kitose nuošaliose virtose, niekaip negalint įtakoti bažnytinės ir pasaulietinės valdžios galia palaikomo katalikiškų ženklų statymo ir kraštovaizdžio katalikinimo dėl represijų, taip senojo tikėjimo praktikavimui persikėlus į uždaras saugias erdves ar tik į šeimos ar net į asmeninio vidinio išpažinimo erdvę). Rengiamų skulptūrų tradicija Europoje senesnė. LDK ją pirmiausia nužymi iš Italijos vežamų arba vietoje daromų Loreto Švč. M. Marijos statulų rengimas - tai liudija XVII a. viduryje bažnyčių vizitacijų ir inventorių aktai, tačiau Žemaičių vyskupijoje jau XVII a. pradžioje bažnytinių vizitacijų tekstuose esama užuominų apie medžiaginį Nukryžiuotojo perizonijų. Minėtas Ulrichas Werdumas taip pat pastebėjo, kad Lenkijoje pakelėse pastatyti kryžiai buvo dengti stogeliu, paprastai su drobiniu užuolaidėle, o kartais ir visiškai aprengti (p. 15). Rengiamų skulptūrų tradicija LDK plėtojosi veikiama Europoje vykusių reiškinių, susijusių su potridentinės dailės įsigalėjimu. Tai vienas iš baroko kultūros bruožų. Motraye aprašomas kryžių puošimas gėlėmis būdingas visam katalikiškam pasauliui. Anglikonas Middletonas 1723 m. kelionėje į Romą pastebėjo, kad valstiečiai katalikai prie kelių pastatytus didelius medinius kryžius puošia gėlėmis ir apkabinėja menkavertėmis dovanomis [be abejo, visa tai turbūt patvirtintų katalikų tyrinėtojų įsitikinimą, kad lietuviški kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai vis dėl to yra kilę iš katalikiškos tradicijos, o jo sąsajas su senuoju tikėjimu galimos įžvelgti daugiau dekore ir iš dalies kompozicijoje]. XIX a. gėlėmis puoštus kryžius minėjo dalininkas Alfredas Roemeris. B. Buračas apie tai rašė. Katalikiškame pasaulyje rozmarinas siejamas tiek su Šv. M. Marija, tiek su Jėzumi (p. 15). Pačioje XVIII a. pabaigoje Joachimas Schultzas keliaudamas iš Kuršo į Lietuvą pastebėjo, kad lietuviškoje dalyje, Žemaitijoje, pakelėse stovi daug kryžių. Keliaudamas nuo Joniškio iki Meškuičių (2,5 mylios) ir pervažiavęs kelis kaimus jis pastebėjęs, kad kiekviename kaime stovi du ar trys kryžiai, aplink kuriuos žaidė vaikai, aprengti tik marškiniais. Kai kurių iš tų kryžių skersiniai iki pusės buvo supuvę, nuo kai kurių nukritusi Kristaus skulptūra. Autorius svarstė, kad šioje šalyje tikriausiai trūksta vienuolių, kurie rūpintųsi tikėjimo pamatais ir neleistų kryžiams nykti, arba gyventojai yra tiek neturtingi, kad neįstengia pasirūpinti naujais. Pasak Surdokaitės sunku pasakyti, kodėl, keliautojo kelyje pastebėti kryžiai nebuvo suremontuoti, bet apie tai liudija ir kiti šaltiniai kitose vyskupijose. Galbūt tokia nepriežiūra turėjo kitą prasmę, kurią reiktų nustatyti (p. 16). Schultzas taip pat pastebėjo, kad "žmonės, eidami pro šalį, nepagerbia kryžiaus kepurės nuėmimu" (p. 16: labai reikšmingas liudijimas, kuris leistų teigti, kad net XVIII a. pabaigoje kryžiai bent dalies valstiečių galėjo būti priimami kaip jiems svetimi, valdžios primesti indoktrinaciniai ženklai, paklusimą kuriems jie priima kaip neišvengiamybę dėl valdžios represijų, tačiau turėdami galimybę negarbinti jų, jie taip ir elgiasi]. Išlikusiuose XVII a. pirmos pusės Žemaičių vyskupijos bažnyčių vizitacijų aktų fragmentuose šventorių ir kapinių kryžiai nepaminėti (p. 17). XVII a. antroje pusėje šventorių kryžiai minimi dažniau. 1676 m. vizituojant Rietavo ir Vainuto bažnyčias užfiksuota, kad šventoriuje stovėjo kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Gargždų bažnyčios šventoriuje stovėjo du kareivių pastayti kryžiai, Baisogaloje kryžių ant postamento buvo pastatydinęs Baisogalos vaitas. 1676 m. Nemakščių bažnyčios šventoriuje stovėjo kryžius su Nukryžiuotoju. 1677 m. Grinkiškio bažnyčios šventoriuje kryžius su Nukryžiuotojo skulptūromis. XVIII a. pirmoje pusėje kryžiai šventoriuose stovėjo Sedoje, Gargžduose, Kvėdarnoje, Luokėje, Tirkšliuose, Pasvalyje, Kvėdarnoje, Šiluvoje, Švėkšnoje, Palangoje, Laukžemėje, Biržuose. Dažniausiai tai būdavo šventoriaus šventinimo paminklai, tačiau kartais dokumentuose minima ir daugiau religinių paminklų (p. 17). 1715 m. Kantaučių bažnyčios šventoriuje stovėjo 4 kryžiai, 1773 m. Švėkšnoje - 2 ir t. t. (p. 17). 1779 m. Tryškių bažnyčios šventoriuje buvusius 8 kryžius veikiausiai reiktų traktuoti kaip antkapinius paminklus. Juo labiau, kad iki 15 m. šventoriai būdavo ir kapinės ir tik carinė valdžia 1795 m. pareikalavo, kad kapavietės būtų steigiamos toliau nuo bažnyčių (p. 18). Žemaičių vyskupijos dokumentuose jau nuo XVIII a. fiksuojami kapinių kryžiai. LDK iki pat XIX a. mažesnių parapijų pagrindinių kapinių ribos sutapdavo su bažnyčios šventoriaus ribomis [panašu autorė nesuvokia, kad Bažnyčios akimis tai nebuvo "pagrindinės" kapinės, o vienintelės teisėtos kapinės, kuriose tik parapijiečiai ir galėjo laidoti savo mirusiuosius, kitas - "lauko" - kapines traktuojant kaip nekatalikiškas, naikintinas, siekiant valstiečių atsisakymo jose laidoti savo mirusiuosius. Tad jei jau šventoriaus kapinėse, realiai Bažnyčios laikomose vienintelėmis teisėtomis katalikiškomis kapinėmis, kryžių nebuvo tiek daug, tai ką jau kalbėti apie "laukų" kapines]. Didesnėse parapijose būta ir kitų kapinių už miestelio, kaimo ribų, laukuose. Paprastai XVII - XVIII a. bažnyčių dokumentuose minimas vienas šventoriaus ar kapinių kryžius. Jie dažniausia būdavo pagrindiniai ir statomi šventinant kapines. Mirusiems atminti žmonės pasak Surdokaitės ant kapų statydavo nedidelius paprastus kryželius. Viename XIX a. dokumente jie vadinami "ženklais, nurodančiais mirusiųjų kūnu" [išraiškingas posakis, kuris galėtų liudyti ir tai, kad ant kapų galėjo būti stato ir nebūtinai kryžiai]. Kapinių kryžiai minimi labai retai, tačiau keletas išlikusių  parapijų jurisdikos brėžinių liudija apie jų buvimą. 1766 m. Karklėnų kapinėse matomas stovėjęs stogastulpis ir 4 kryžiai (p. 18). Mauricijus Griškevičius (1801 - 1864) mini, kad jėzuitų iniciatyva Joniškyje (jėzuitų misija čia veikė nuo 1754 iki 1773 m.) veikiausia gatvių galuose buvo pastatytos koplytėlės, lankomos su procesija Šv. Morkaus dieną, Kryžiau maldavimų dienomis ir veikiausiai funkcionavusios kaip miesto riboženkliai (p. 19). Nuo XVI a. Žemaitijoje, kaip ir visoje LDK jau statomi ir sodybų kryžiai. 1562 m. Kauno suolininkas Motiejus Eitvilaitis tiksliai nusakė savo parduotą sklypą, nurodydamas, kad namas buvęs palei Prisevimovo namą ir kryžių, stovintį priešais Jadvygos Klikienės namą. 1694 m. Žagarėje minimas pono Jodzevičiaus kryžius. 1796 m. Kvėdarnos seniūnijoje užfiksuota Andriejaus Stankaus sodyba su kryžiumi [autorė neklausia, kas gi tie asmenys, kurie savo sodybose statė kryžius. O jau iš vien pateiktų faktų matyti, kad tai buvo to meto valdančiojo elito atstovai]. 1839 m. kunigas Liudvikas Jucevičius rašė, kad Žemaitijoje prie kiekvieno namo stovi po kryžių, o pakelėse jų tiek daug, vienas nuo kito tėra vos už keliasdešimt žingsnių. Žemaitijoje nuo seno statyti ir atminimo kryžiai, statyti religinėmis intencijomis (krikščionybės jubiliejiniams metams, liaudies misijoms ir pan.), pasaulietiniams įvykiams (nelaimingam atsitikimui, žūties vietai, mūšių, maro, bado metams) paminėti. 1762 m. Biržuose misijos vyko 5 savaites, kurias vedė dominikonų ir pranciškonų kunigai. Paskutinį sekmadienį įvyko iškilminga procesija prie už miesto pastatyto kryžiaus (p. 20). Skapiškyje 1787 m. pastatyta mūrinė koplytėlė pirmosioms misijoms atminti (p. 22). Vilniaus vyskupijoje jubiliejiniai metai buvo švenčiami 1776 m. nuo rugsėjo 29 m. Vyskupas Masalskis nurodė, kad be parapinių bažnyčių galima melstis ir prie jubiliejų kryžių, stovinčių nuo seno arba pastatytų specialiai šioms iškilmėms (p. 22). 1870 m. Joanas Kotovičius rašė, kad 1776 ir 1826 m. krikščionybės jubiliejinių kryžių esama nedaug, nes mediniai jau nugriuvę, o išlikę tik statyti iš akmens. Šiaurės karo metu (1700 - 1721) net dvejus metus LDK siautė maras (1709 - 1711 m.). Ant maro kapelių buvo statomi ne tik mediniai kryžiai, bet ir mūriniai paminklai - koplytstulpiai, koplytėlės. 1710 m. Pikeliuose nuo maro išmirė dauguma miestelio gyventojų. 1827 m. maro aukoms pagerbti prie Pikelių bažnyčios pastatytas koplytstulpis. XVIII a. prie Baisogalos buvo pastatyta koplytėlė kovoms su švedais atminti. Ji tradiciškai laikoma ir Žemaičių krikšto atminimo ženklu. 1667 m. Tirkšliuose dvarininkienė Važinskienė pastatydino koplytstulpį savo sūnui, nužudytam švedų karių, atminti (p. 24).